- Lote Vilma Vītiņa, vertė Aistis Žekevičius
piešinys
sulyti ledai
vaiko rankoje
tėtis ant slidžių
iš devynių rutulių
nulipdytas besmegenis
šuo kuris primena
lietaus debesį
mėnulis
kuris primena
šviečiančią bulvę
palapinė
visa suakmenėjo
susispaudė sudrėko
kokia tamsi palapinė
sraigės be kiauto
ir ką turėjau daryti
kai suradai
ir iš visų mergaičių
prie laužo
pasirinkai mane
ar apskritai būta
tokio laužo
paauglių pavidalai
tokie neapibrėžti
nerangūs kai
perduoda vienas kitam
pulso pripildytus
butelius
reikšmingame rate
ir tamsoje
tai reikia daryti tamsoje
bet tu
buvai gudrus
turėjai žibintuvėlį
šiltas spindulys nuslydo
mano veidu
kuris toje šviesoje
beveik sutrūko
įteikiau tau
brangiausia
ką turėjau –
ilgus metus kauptą ilgesį
lyg kokius nukirptus plaukus
kartoninėje dėžėje
tai jautri
uždara erdvė
kurioje gali būti
palapinė
du liežuviai
juda
bet vienas
neatmena kito
- vertė Dovilė Kuzminskaitė
juodas vanduo
ar tavo partneris
juda
lėtai
tarsi eitų
per vandenį
žalias kiautas
aštrus
iš visų pusių
mokausi pamatyt
kaip tu eini
lėtai judėdamas
per juodą
vandenį
***
nebesikasyk
trapioji mergaite
ko tokia liūdna
su tuo milžinišku paltu
tavo smulkus veidelis
toks panašus
į brolio
jis praaugo tave
išsistiepė kaip
piliarožė
apie ką tu galvoji
ir ko bijai
nesikasyk
gali prigulti
šiltam urve
suspaudęs rankoje
pilką kepurę
jis pats negirdi
kaip per miegus
griežia dantim
du balti
pjūklai
rasti smėlyje
kirstukas ar kurmis
sustingęs
nepatogioj padėty