Naujai užgimę jausmai
Istorija prasidėjo pačioje senamiesčio širdyje – Pilies gatvėje, name, pažymėtame 22 numeriu.
Pasak L.Matonienės, J,Slovackio motinos bute nuolat šurmuliuodavo svečiai – profesoriai ir mokslininkai čia rengdavo disputus, skaitydavo eiles, juokaudavo. Julijus ir pats pradėjo rašyti, o savo slapčiausiomis literatūrinėmis svajonėmis dalydavosi su L.Sniadeckaite (1802–1866), jauniausia Vilniaus universiteto profesoriaus Andriaus Sniadeckio dukterimi.
Intelektuali mergina namuose mokėsi matematikos, istorijos, geografijos, muzikos ir literatūros, buvo labai išsilavinusi ir net pati mėgino rašyti prancūziškai. Sakoma, kad net jos šypsenoje ir žvilgsnyje buvo kažkas prancūziško. Jos oda – sniego baltumo, o mąslios akys juodos, pati aukšta, panaši į arabę.
Susitikę jie aptardavo skaitytas knygas, drauge deklamuodavo abiejų pamėgtą poeziją. Julijus pamilo Liudviką iš pradžių vaikiška, o paskui ir nevaikiška meile. Liudvika buvo vyresnė už Julijų septyneriais metais, ir vargu ar jai rūpėjo jaunuolio jausmai.
Tad kai 1826 metais per Kalėdas jis prisipažino panelei Sniadeckytei mylįs, Liudvikos širdis jau priklausė kitam, bet Julijui ji taip ir liko didžiausia jo gyvenimo meile, pasak jo paties, pirma ir paskutinė.
Nelaimingos meilės įtaka poezijai
Būtų sunku įsivaizduoti, kaip tokia skaudi istorija galėjo nepaveikti poeto kūrybos. Ir iš tiesų, Liudvika paliko ryškų pėdsaką J.Slovackio kūryboje.
„Net po trylikos metų poemoje „Beniovskis“ (1841) poetas prisipažįsta: „Vis dar esi mane užbūrus“, o eilėraštyje „Paskutinis atsiminimas“ sielai apsunkus guodžiasi besižvalgantis į praeitį ir žvilgsniu vis ieškantis jos. Šeimos Julijus taip ir nesukūrė, liudininkų teigimu, buvo nervingas, irzlus vienišius, jo eilėraščiuose vis prasiverždavo tai ironija, tai begalinis pesimizmas. Išvykęs iš Vilniaus jis apsigyveno Varšuvoje. 1831 metais kaip diplomatinis sukilėlių vyriausybės pasiuntinys išvyko į Dresdeną, Londoną, o sukilimui pralaimėjus gyveno emigracijoje Paryžiuje. Ten nuo džiovos mirė 1848 metų pavasarį, nesulaukęs nė keturiasdešimt metų. Buvo palaidotas Monmartro kapinėse. 1927 metų birželį Józefo Piłsudskio iniciatyva poeto palaikai buvo pervežti į Krokuvą ir palaidoti Vavelyje šalia Adomo Mickevičiaus, nors su juo nesutarė“, – pasakoja L.Matonienė.
L.Sniadeckaitės likimas
Pačios Liudvikos meilės istorija taip pat buvo tragiška, mylimasis žuvo Rusijos ir Turkijos kare.
„L.Sniadeckaitė paniro į gilų liūdesį: niekada nebešokdavo, vilkėdavo vien juodai arba baltai, pokyliuose stovėdavo prie lango užuolaidų, laikydama rankose vėduoklę lyg durklą, ir atrodė kaip tikras tragedijos įsikūnijimas. Mergina atstūmė visus kitus į jos širdį pretendavusius jaunikius“, – teigia L.Matonienė.
Vis dėlto Liudvika taip lengvai nesusitaikė su mylimojo netektimi – ji nusprendė parvežti mylimojo palaikus į Vilnių. Likimas susiklostė kitaip: ji susirgo, o tai privertė įvertinti gyvenimą, suvokė jį švaistanti dėl per ilgai užsitęsusio gedulo.
Galiausiai kelionė nuvedė į Stambulą, kur L.Sniadeckaitė ištekėjo ir, kartu su vyru, paskatinta politinių aplinkybių priėmė islamą.
Vilnius – aistrų ir meilės miestas
Pasak L.Matonienės, visos meilės istorijos, vykusios Vilniuje, yra įdomios ir reikšmingos. Jose galime rasti visko – ir aistros, ir ramaus draugiškumo, išaugusio į meilę, ir romantiško pasibarstymo rožių žiedlapiais, ir tikrų kriminalinių istorijų.
Kartais žmonės savo ryšio meile net nevadino, bet iš tiesų mylėjo, rūpindamiesi, globodami ir atjausdami, o kartais vadino meile tai, kas tebuvo susižavėjimas ar aistra. Dažnai ir mes patys praeitų amžių vilniečių meilės istorijose išskaitome tai, ko ilgimės.
„Man būtų artimiausia prieš du šimtmečius Vilniuje žiemos karnavalus šventusios Gabrielės Giunterytės Puzinienės istorija, apie kurią galima pasakyti: „gyveno ramiai ir laimingai“. Savo gyvenimą Vilniuje ir Lietuvos dvaruose ji aprašė dienoraštyje, kuris buvo išleistas kaip knyga. Joje galima rasti daug įdomiausių detalių apie XIX amžiaus Vilniaus gyvenimą ir apie tai, kaip žmonės mylėjo ir kaip tą meilę išreiškė“, – L.Matonienė.
