Tokie tyrimai, nors ir akademiškai aktualūs, stiprūs, dažniau – lieka pavieniai ar papildantys kitas temas. Aušra Maslauskaitė ir Dalia Leinartė bene rimčiausiai priartėjusios prie seksualumo kultūros tyrimų sovietmečiu, tačiau jų tiriamasis žvilgsnis visgi krypsta į šeimą, santuoką ir lyčių santykių modelius.
Valdemaro Klumbio ir Tomo Vaisetos 2022 m. išleista monografija Mažasis o: Seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje nagrinėja seksualinių normų ir elgsenos kaitą modernėjančioje Lietuvos visuomenėje. Šią monografiją galime laikyti pirmąja, nagrinėjančia ne tik išskirtinai sovietinės Lietuvos seksualumo kultūrą, bet ir apskritai pirmąja, skirta seksualumo istorijos tyrimams. Plėtojamos trys esminės teminės kryptys: vizualinė seksualumo kultūra, žodiniai diskursai ir žmonių elgsena. Autoriai atskleidžia, kaip sovietmečiu formavosi ir buvo formuojama seksualumo kultūra, kaip ji buvo (ne)aktualizuojama viešojoje erdvėje ir kokią įtaką turėjo kultūrai ir žmonių gyvenimams. Vaiseta ir Klumbys analizuoja įvairias kultūros sferas: nuo erotinių fotografijų spaudoje, lytinio švietimo klausimų, nevedybinių seksualinių santykių ir požiūrio į juos kaitos, iki abortų, neištikimybės ir smurto prieš moteris klausimų. Šioms perspektyvoms atskleisti pasitelkiamas margas spektras šaltinių, iš kurių bene jautriausias – atlikti 28 interviu.
Pirmojoje knygos dalyje autoriai nagrinėja vizualinę kultūrą ir su tuo susijusią kūno seksualizaciją ir objektifikaciją. Bendrame vizualikos tyrimų lauke neretai imamasi nagrinėti vizualiuosius menus ir aukštąją kultūrą, kuri tik iš dalies gali atskleisti kasdienybėje vyravusias tendencijas. Tuo tarpu Klumbiui ir Vaisetai pavyksta pažvelgti ir už meno sferos ribų, nagrinėjant viešojoje erdvėje, daugiausia spaudoje, sutinkamus meninius moterų aktus, pornografinius vaizdus, įvairias erotizuotas karikatūras, koliažus ir t. t. Tai jiems leidžia užčiuopti esmines erotizuoto kūno vaizdavimo tendencijas ir viešąsias reakcijas. Autoriai atskleidžia vizualinės kultūros sovietinėje Lietuvoje „potvynius ir atoslūgius“, aptardami kūno vaizdavimo kaitą – nuo aseksualaus, mechaninio kūno vaizdavimo stalinizmo laikotarpiu, vėliau vystyto estetinio, romantinio ir natūralistinio kūno vaizdo ir suvokimo iki „neteisingo“, neidealizuoto kūno atvaizdų pasirodymo viešojoje erdvėje ir mene apskritai. Jiems pavyko užfiksuoti didįjį potvynį, vykusį septinto dešimtmečio antroje pusėje, kai „pasiektas seksualizacijos lygis ėmė panašėti į vizualiosios kultūros revoliuciją“ (p. 97), po kurio sekė atoslūgis, ėmus griežčiau kontroliuoti erotinių vaizdų plitimą viešojoje erdvėje, besitęsęs iki pat devinto dešimtmečio.
Nors autoriai įtaigiai nagrinėja vizualinę seksualumo kultūrą ir narsto įvairius jos pavyzdžius, tačiau jie nėra apsibrėžę jokių konkrečių objektyvumo rodiklių, seksualizacijos bruožų/kriterijų, kurie padėtų nustatyti seksualizacijos intensyvumą, pobūdį ir pagrįsti daromas išvadas (pavyzdžiui, pasitelkti sociologių Erin Hatton ir Mary N. Trautner sukurtos analitinės sistemos pagrindus, skirtus seksualizacijos lygiui, intensyvumui vertinti). Nors akivaizdu, kad tyrėjai yra susipažinę su tam tikrais įrankiais seksualizacijai tirti, netaikydami jokio konceptualizuoto modelio šiems vaizdams analizuoti iš dalies paspendžia sau spąstus – tuomet galima kelti klausimą, ar tokie autorių teiginiai apie nagrinėjamus vaizdus kaip „atvirai objektinantys moterį“ (p. 95) ar „be subtilių užuominų skaitytoją viliojantys atvaizdai“ (p. 95) nėra gana subjektyvūs.
Verčiant iliustruotus knygos puslapius, kuriuose pateikiami įvairaus žanro erotizuoti, kai kur pornografinio pobūdžio vaizdai, tampa akivaizdu, kad erotinis, seksualizuotas kūnas sovietmečiu yra (tik) moters kūnas. Moters kūno seksualizacijos atvejų kiekybinė persvara, lyginant su vyrų kūnų erotizacija ir vaizdavimu apskritai – triuškinanti. Vis dėlto autoriai nesiima to (pa)aiškinti ir jau įvade nuo tokios svarbios perspektyvos ir temai aktualaus konteksto aptarimo atsiriboja, teigdami, kad monografijoje „apsibrėžus objektą, nuošalyje liko SSRS vykdyta šeimos ir lyčių politika, istorinė jos raida“ (p. 21). Tokiu būdu skaitytojas paliekamas apie tyrimo objekto kontekstą ir foną, prielaidas, kurie šiandien kažin ar yra savaime suprantami, apmąstyti savarankiškai. Knygoje gausu iliustracijų, tačiau žiūrint į jas kyla klausimas dėl techninių knygos leidybos sprendimų. Dalis pateikiamų iliustracijų – cenzūruotos, kai kurių asmenų akys ar veidai užtušuoti (pavyzdžiui, p. 286, 110, 306, 120), tačiau tai nėra aptarta ir paaiškinta, todėl kartais nėra aišku, ar toks yra iliustracijos originalas, ar nuotrauka koreguota rengiant knygą. Galima tik spėti, kad neretai tai leidybiniai sprendimai, priimti siekiant užtikrinti teisę į privatumą.
Iškeltą mintį, kad „tekstai apie seksualumą tapo svarbesni už vaizdus“ (p. 102), autoriai plėtoja antroje knygos dalyje. Nagrinėdami įvairius propagandinius, edukacinius, periodinius, specializuotus, nišinius šaltinius, mokslininkai gilinasi į žodinius seksualumo diskursus ir atskleidžia jų temas: nuo moterų orgazmo problematikos, visuomenės lytinio švietimo turinio ir pokyčių iki įvairių seksualumo nukrypimų, nenormų kategorizavimo ir suvokimo. Šiame skyriuje matome, kaip plačiai ir giliai, nepaisant sovietmečio viešojo lauko tyrimų kompleksiškumo ir menko akademinio lauko įdirbio šioje temoje, autoriai geba perteikti sovietinės politikos, viešųjų diskursų ir realybės paradoksus, modernybės ir tradiciškumo persipynimą. Demaskuojamas šiandien vis dar gyvuojantis naratyvas, neva sovietmečiu nebuvo jokios informacijos seksualinio gyvenimo klausimais. Įrodoma, kad ypač aštuntame ir devintame dešimtmetyje tokios informacijos buvo gana daug, tačiau ji dažnai buvo specializuota, fiziologiška, mediciniška, iškilo gydytojų-ekspertų (seksologų, psichiatrų) vaidmuo, o informacijos seksualumo tema sklaidą temdė ir dominavusi susilaikymo nuo lytinių santykių propaganda.
Analizuodami seksualumo kultūros diskursus, autoriai teigia, kad „viešoji tyla galėjo būti tokia pat paveiki ir lemtinga kaip ir seksualumo diskursų gausa“
Analizuodami seksualumo kultūros diskursus, autoriai teigia, kad „viešoji tyla galėjo būti tokia pat paveiki ir lemtinga kaip ir seksualumo diskursų gausa“ (p. 202) ir būtent šiame skyriuje atranda erdvę aptarti homoseksualumo klausimą. Skyrelis krenta iš konteksto, nes dar knygos įvade aptariamas sprendimas monografijoje nagrinėti tik heteroseksualiąją kultūrą, jos normas ir nenormas. Tarsi galima brėžti paralelę su sovietmečiu gyvavusia homoseksualumo kultūra, kuri irgi lyg atskiras skyrelis buvo atribota nuo viešosios (seksualumo) kultūros. Tokį autorių pasirinkimą galime vertinti ir kaip bendrą Lietuvos akademinio lauko simptomą: seksualumo, visuomenės socialinės ir/ar kultūrinės padėties tyrimai dažniausiai plėtojami išskirtinai heteroseksualumo rėmuose, o neheteroseksualumo perspektyva matoma kaip išskirtinė, atskira, specialioji, net pernelyg kitokia, kad ją būtų galima integruoti į bendrus tyrimo rėmus. Dažna to išdava – atskiri straipsneliai, skyreliai, temos plėtojimas išnašose ar paraštėse. Kita vertus, autoriams tenka ne tik ištirti, bet pirmiausia apskritai užčiuopti esminius seksualumo kultūros kontūrus, kur neheteroseksuali kultūra pasislėpusi (arba paslėpta) giliau ir dažnai reikalauja visai kitokio tipo šaltinių analizės – galbūt dėl šaltinių stokos šis objektas apskritai neįmanomas užčiuopti.
Trečioje monografijos dalyje autoriai pasitelkia išskirtinės atidos ir jautrumo reikalaujančius šaltinius: sociologinių apklausų duomenis, egodokumentus ir pačių atliktus interviu. Tyrėjai įtaigiai interpretuoja žmonių patyrimus, vyravusias normas ir nuostatas, fiksuoja seksualumo kultūros ir visuomenės elgsenos esminius bruožus bei kaitą. Klumbys ir Vaiseta atskleidžia, kaip seksualiniai santykiai palaipsniui atskiriami nuo santuokos ir meilės, išsamiai gvildena įvairias ir kontrastingas temas: šeiminio seksualinio gyvenimo nesklandumai ir juos gaubianti tyla, lūkesčiai, baimės, kontracepcijos klausimas, analizuojamos seksualumo raiškos erdvės (šokiai, bendrabutis) ir visu baisumu atskleidžiama smurto ir prievartos prieš moteris kultūra.
Besiremiant įvairių sociologinių apklausų duomenimis, autoriai fiksuoja laisvėjantį požiūrį į ikivedybinius ir nevedybinius seksualinius santykius ir teigia, kad „aštuntą dešimtmetį dalis jaunimo nebesiejo seksualinių santykių vien su vedybomis ir galėdavo juos praktikuoti kaip įprastą ikisantuokinio ir nesantuokinio gyvenimo dalį“ (p. 232). Jie pastebi, kad tokią išvadą patvirtina ir katalikiškoje savilaidoje skelbti duomenys: „Štai 1982-aisiais kunigams skirtame Tiesos kelyje piktintasi: „Jau prieš keliolika metų patikrinus didesnių Lietuvos miestų kai kurių mokyklų mergaites, kai kur rasta horribile dictu apie 90 proc. praradusių nekaltybę“ (p. 232). Ir nors autoriai tokį šaltinį pateikia kaip įrodymą, kad seksualinio gyvenimo pokyčiai jaunimo tarpe buvo matomi, t. y. kultūriškai ir socialiai ryškūs ir reikšmingi, visgi kyla klausimas, ar tokią informaciją galima vadinti „duomenimis“. Kokiu būdu buvo rasta, kad minimos merginos jau yra turėjusios intymių santykių? Toks teiginys nėra savaime suprantamas, galbūt apklausos būdu ar kokio nors medicininio patikrinimo? Juk abu variantai menkai suprantami, o antrasis dar ir neįmanomas (šiandien žinoma, kad mediciniškai patikrinti, ar mergina/moteris yra turėjusi lytinių santykių, nėra įmanoma). Tokia smulkmena nepaneigia tyrėjų išvados, kuri yra patvirtinta ir kitais duomenimis, tačiau toks šaltinis kelia daugiau klausimų apie nekaltybės fenomeno suvokimą sovietmečiu, jos vertinimo ir tikrinimo būdus, nuostatas, o kartu ir ką tikro galima iš tokių duomenų užčiuopti.
Nors, kaip minėta, autoriai siekė atsitraukti nuo „istoriografijoje vyraujančių klausimų apie šeimą, lyčių vaizdinius ir santykius“ (p. 14), tačiau tyrimas kartais prašosi gilesnio lyčių (galios) santykių, lyčių nelygybės sovietmečiu situacijos ar priežasčių konceptualizavimo ir analizės. Pavyzdžiui, nagrinėjant santuokinės neištikimybės fenomeną, kuris nors ir apžvelgiamas iš skirtingų perspektyvų (pavyzdžiui, darboviečių įsikišimo), visgi iš dalies redukuojamas iki skirtingų meilės sampratų – šeiminė, aistringa, nuosaiki – ir jų raiškos. Skyrelio pradžioje teigiama, kad neištikimybė, nors viešai smerkta, tačiau „realiame gyvenime galėjo būti gana plačiai paplitusi ir dažnai ne itin smerkiama nei socialinės aplinkos, nei sutuoktinių“ (p. 253) ir kad esą „moterys nuolaidžiau žiūrėdavo tiek į savo sutuoktinių, tiek į kitų šeimų moterų neištikimybę“ (p. 254). Autoriai fenomeną analizuoja plačiai ir pateikia tradicinį vyro (seksualiai aktyvus, negalintis būti monogamišku) ir moters (frigidiška) seksualumo vaizdinį, tačiau kadangi sąmoningai nesiimama išsamesnės lyčių santykių, patriarchalinės sistemos analizės, šių vaizdinių tarpusavio sąveika lieka ne iki galo užčiuopiama.
Kitaip sakant, analizuojami įvairūs neištikimybės scenarijai, asmeninės žmonių patirtys, valstybės kišimosi į privatų šeimos gyvenimą per darbovietę atvejai, nekalbant apie dramblį kambaryje – juk tyrimai rodo, kad šis klausimas tiesiogiai siejasi ne tik su moterų ir vyrų požiūriu į savo ar kito seksualumą, seksualinius ryšius ar meilę, bet ir su platesne moters padėtimi to meto visuomenėje. Moteriai nenuolaidžiaujant vyro neištikimybės atveju, t. y. pasirinkus skyrybas, jos laukė potencialiai didesnis visuomenės smerkimas dėl griuvusių šeimyninių santykių, ekonominis krūvis išlaikant tiek save, tiek vaikus (absoliučioje daugumoje atvejų po skyrybų vaikai likdavo su motina). Nors sovietinė sistema įdarbino moteris, jų atlyginimai palyginti su vyrų – mažesni. O kur dar gyvenamojo ploto paieškos sovietinėje sistemoje ir kt.
Todėl neapleidžia mintis, kad skirtingų meilių diskursai ar aukštesnės klasės, intelektualų sutuoktinių (tiek vyrų, tiek moterų) normalizuotos ir abiems priimtinos neištikimybės naratyvas iš dalies užgožia didžiosios daugumos patirtis, kalbant paprastai ir banaliai – patriarchalinę sistemą. Vyro seksualiniai poreikiai suvokiami kaip esantys aukščiau šeimos, o moterų nuolaidžiavimą dažnu atveju galima interpretuoti kaip savo ir vaikų saugumo užtikrinimą. Kitaip tariant, moterų pasirinkimą nesureikšminti vyrų neištikimybės greičiausiai lėmė ne jų požiūris į patį fenomeną ir seksualinius santykius, kaip kartais gali pasirodyti iš tyrimo, o išorinės priežastys, galbūt net tiesiogiai menkai susijusios su pačiu seksualumu.
Valdemaras Klumbys ir Tomas Vaiseta nubraižė ne tik pirmąjį, bet ir solidų seksualumo kultūros žemėlapį: išryškino sovietinės seksualumo kultūros kontūrus, esmines vietas, lūžius, dalyvius, paradoksus ir judėjimo kryptis. Ši monografija taps nepakeičiamu įrankiu tolesnei seksualumo tyrimų raidai – ir šias temas nagrinėjantiems studentams, ir akademikams, siekiantiems geriau suvokti sovietmečio politinį, kultūrinį ir socialinį lauką, kasdienybę. Knygos ženklinimas „S“ ženklu ir pagal įstatymą privalomai į celofaną įspraustas knygos kūnas leis permąstyti ir šiandieninę mūsų seksualumo kultūros padėtį – net ir šiandien o nebūtinai yra didis.
Valdemaras Klumbys, Tomas Vaiseta, Mažasis o: Seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje, Vilnius: Baltos lankos, 2022, 400 p., 2000 egz.
Dizaineris Zigmantas Butautis
Šis tekstas buvo publikuotas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 5.
