Kitais metais „Nemunas“ taps mėnesiniu leidiniu, keisis jo turinys, tekstai nebebus publikuojami internete, o šiais metais nauja leidinio redaktore tapusi Erika Drungytė teigia, kad sieks paversti leidinį tokiu, kokį nemaža dalis kultūra besidominčių žmonių nostalgiškai prisimena. Kokios permainos laukia šio leidinio, E.Drungytė pasakojo 15min.
– Daugeliui kultūra, o ir ne tik ja, besidominčių kiek vyresnės kartos žmonių „Nemunas“ sukelia sentimentus. Kokie jūsų prisiminimai, susiję su „Nemunu“?
– Šį Kauno žurnalą pradėjau skaityti paauglystėje. Žinoma, mane ir stebino, ir glumino kai kurios nuotraukos – moterų aktai nebuvo tuometinio viešojo gyvenimo dalis, ir dauguma tai siejo su drąsa. Nebuvau tokios lakios vaizduotės, kai kada ir nurausdavau. Bet eilėraščių publikacijos, vertimų ištraukos, įdomių asmenybių pristatymai, skiltis apie muziką, ypač roką, man buvo ta turinio dalis, dėl kurios buvo verta pirkti „Nemuną“. Jis buvo ir lietuviškas, ir vakarietiškas, ir provokuojantis, ir drįstantis daugiau, nei kiti. Vėliau ir pati ėmiau rašyti – apžvalgas, recenzijas, refleksijas.
Jis buvo ir lietuviškas, ir vakarietiškas, ir provokuojantis, ir drįstantis daugiau nei kiti.
Anais laikais buvo lyg ir garbės reikalas skaityti, būti išprususiam, žinoti literatūros, kultūros naujienas. Skirtingų socialinių sluoksnių žmonės skaitė poeziją, prozą, ėjo į teatrą, nuoširdžiai domėjosi Lietuvos kūrėjais. Jei patyrinėtumėte žymiausių mūsų rašytojų profesijas, ko tik nerastumėt – ir inžinierių, ir mechanikų, ir sportininkų, ir nieko nebaigusių... Bet kauniečiams tai jau tikrai buvo garbės reikalas skaityti „Nemuną“, o tapti jo autoriumi, manau, visi kultūros žmonės geidė.
– Kodėl pasitinkant leidinio 50-metį nuspręsta grįžti prie mėnraščio?
– „Nemunas“ tiesiog tęsia savo tradiciją, kurią pradėjo prieš 50 metų. Tikiu, kad tai yra vertybė. Geriausias dalykas gyvenime yra pastovumas. Gali keistis rūbo detalės, spalvos, aksesuarai, tačiau blaškymasis ir nežinojimas, ko nori – nesolidu.
Labai baisus buvo tas laikotarpis, kai viskas virto „uab'ais“, kai žūtbūt reikėjo kuo daugiau batų parduotuvių, kurios paveldą ir tradicijas galėjo be jokios atsakomybės nušluoti. Neabejoju, kad dabar dėl išsaugoto interjero ir tradicijų lankomiausios būtų ir vaikų kavinė „Pasaka“, ir „Tulpė“, ir „Konrado kavinė“. Tebebūtų ir „Nemunas“ nepakitęs, jei ne sumanymas anuomet komercijos visiškai nesuprantančius kultūros žmones įmesti į džiunglių kapitalizmą ir reikalauti užsidirbti iš nekomercinės leidybos. Visais laikais normaliose valstybėse visuomenės gerovės atspindžiu laikoma kultūra, o ne parduotuvių skaičius. Tačiau Lietuvoje kultūrai laikai vis dar sunkūs, ir niekaip nesuvokiama, kad sukurti stiprią valstybę gali tik kultūringa visuomenė, o ne suasmenintas PVM.
Visais laikais normaliose valstybėse visuomenės gerovės atspindžiu laikoma kultūra, o ne parduotuvių skaičius.
– Gal galėtumėte išsamiau pristatyti šio leidinio viziją, kuo jis temomis ir formomis skirsis nuo dabar einančio?
– Norėdami išsaugoti bankrutavusio „Nemuno“ vardą, Kauno miesto savivaldybė ir kultūros žmonės darė, kas tuo metu buvo įmanoma – leido mažiau kaštų reikalaujantį laikraštį, atspindėjo įvairius miesto ir Lietuvos meno pasaulio kassavaitinius ar retesnius judesius. Grąžindami žurnalo formatą – ir kvadrato formą, ir platesnės apimties turinį, norime grįžti ir prie svarbiausio dalyko – atsiribojimo nuo laikinumo, nuo žaibiškai greitai vienas kitą keičiančių įvykių, kuriems patogesnė yra virtualioji erdvė. Žmonės pradėjo suprasti, kad didžiausias turtas ir prabanga yra lėtas laikas, o „fast food“ – antikokybės ženklas.
Mano svajonė, kad šis leidinys, kaip ir anuometis, būtų branginamas, žurnalo publikacijas būtų įdomu skaityti ir po 10, ir po 50 metų, o jo komplektai būtų saugomi namų bibliotekose. Kad jis būtų patrauklus estetiškai, panašus ir į meno albumą, ir į poezijos knygą, ir į leidinį apie asmenybes.
Naujame „Nemune“ bus vietos visoms meno gildijoms, jaunimui, emigravusiems menininkams, atidarysime sienas ir be jokių vizų publikuosime tai, kas dabar geriausia pasaulyje. Manau, kad „Nemunas“ bus prestižinis kultūros leidinys, kurį pasirinks ir jaučiantys jam nostalgiją, ir naujoji karta, ir tiesiog save įkultūrinti norintys žmonės.
Nebūsime nei tik siauram ratui suprantamas akademinis leidinys, nei „sensacijomis“ manipuliuojantis pigus popsas. Bet norime, kad dėmesį į žurnalą atkreiptų visi, laikantys save kultūringais žmonėmis. Kartą maestro Giedrius Kuprevičius tiesiog apstulbo paklaustas, ar turi žurnalą. Jo manymu, prenumeruoti „Nemuną“ yra kauniečio pareiga. Jei mes nepalaikysime vieni kitų, jei manysime, kad kavos puodelis kainuoja, o eilėraštis ar daina dalinami už dyką, tai ko verta mūsų savimonė?
– Kokia jūsų vizija dėl interneto? Bet kuriai spaudai, taip pat ir kultūrinei, tenka pasirinkti strategiją, kaip elgtis skaitmeniniame amžiuje. Ar „Nemuno“ leidinio publikacijos bus pasiekiamos ir internete? Ir ar apskritai manote, kad spauda be elektroninės versijos šiais laikais įmanoma?
– Būtent – spauda be interneto yra įmanoma. Ar įmanoma knyga, kuri nebus publikuota internete? Ar įmanomas meno kūrinių albumas, kurio nerasite virtualioj realybėj?
Mes gyvensime apčiuopiamą lytėjimu, kvapu, rega, dydžiu, svoriu etc. matuojamą gyvenimą. Tai irgi lėto laiko privilegija. Geriau pasimėgauti „Nemuno“ tekstais bei vaizdais, nei permesti ekrane akimis ir pamiršti ar netyčia ištrinti... Žurnalą bus galima tik prenumeruoti ir įsigyti. Vėliau – įsigyti archyvinius numerius. Bet jo niekas nebedalins už dyką. Geriau sunaikinsime dalį tiražo.
– Valdemaras Kukulas teigė, kad „Nemunas“ savo laikais atvedė itin daug debiutantų į kultūrą, buvo atviras jauniems kūrėjams. Ar jaunų menininkų darbų skelbimas irgi bus vienas iš prioritetų?
– Taip, „Nemunas“ bus drąsus ir provokuojantis, jaunas ir šiuolaikiškas, leidžiantis debiutuoti ir palaikantis visų sričių jaunimą. Tačiau ne tuos, kurie yra gražūs, nes jauni, brangūs, nes „geriau publikuotis bet kokiame užsienio laikraštyje, nei šitoj varganoj valstybėj“, o kuriančius gerus dalykus ir norinčius būti lietuviškos kultūros dalimi kur begyventų.
– Naujasis leidinio įvaizdis buvo kuriamas Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno fakulteto kūrybinėse dirbtuvėse. Ar jis ir bus naudojamas leidiniui ateityje?
– Eiti į VDA Kauno fakultetus buvo mano sumanymas. Tik taip įmanoma pakviesti bendradarbiauti ir kurti kartu. Prisistatymas jaunimui, kuris pirmą kartą išgirdo apie „Nemuną“, ir paskatinimas imtis drauge kurti savo miesto kultūros leidinį, yra judesys tikintis, kad kada nors kas nors tikrai taps „Nemuno“ dizaineriu ir sukurs savąją viziją. O naująjį „Nemuno“ dizainą kuria geriausia kokia tik gali būti Dariaus ir Eglės Petreikių komanda, kitiems gal labiau pažįstama „Mamaikos“ vardu.
– Lietuvoje yra ne vienas kultūrai skirtas leidinys, kuo „Nemunas“ išsiskirs iš jų? Ir dar viena susijusi su šiuo klausimu tema – vis pasigirsta kalbų, kad, nesant pakankamo valstybės finansavimo, galbūt Lietuvai per daug dabar egzistuojančių kultūrai skirtų leidinių, jie galėtų jungtis?
– „Nemunas“ kaip ir Kaunas turi savitą braižą ir mąstymo kryptį. Būtų labai gerai, kad mes visi suvoktume, jog skirtybės apibūdina gausą ir įvairovę. Kad yra būtina rotacija, jau pagaliau daugumai priimtina, bet kad būtina decentralizacija – dar niekaip nesuvirškinama, nors nežinia kiek metų iš valstybės biudžeto dotuojami projektai regionams, regionuose, dėl regionų...
Deja, kol kas viskas koncentruota Vilniuje, taip pat ir kultūrinė spauda. Aš manau, kad Kaunas išlaikys savo kultūrinį, tradicijas tęsiantį leidinį. Tai galėtų daryti ir kiti miestai. O jei visko per daug Vilniuje, tegu ten ir vyksta jungtys...
Aš manau, kad Kaunas išlaikys savo kultūrinį, tradicijas tęsiantį leidinį. Tai galėtų daryti ir kiti miestai.
– „Nemunas“ jo klestėjimo laikais kartais buvo leidžiamas net 100 tūkst. tiražu, buvo tapęs ir deficitiniu leidiniu. Koks tiražas, jūsų nuomone, įmanomas dabar?
– Tai keblus klausimas. Jis susijęs ir su kitais klausimais – ar dar kam reikia kultūros? Kam reikia spaudos, jei viskas yra internete? Kiek Lietuvoje kultūros vartotojų? Kas bus, jei Lietuvoje liks vien pensininkai ir vaikai? Kam jūs dirbate, jei jau per akis to, kas spausdinama Vilniuje?
Juk iš tiesų – šalyje nebegyvena 3 milijonai, knygos ir vakarietiška kultūra nėra deficitas, skaityti nėra laiko, poezijos knygos išeina nebe 3000, o 300 egzempliorių tiražu ir ne visi jie išparduodami, o knygynai pelną gauna iš populiariosios ir ezoterinės literatūros bei vadovėlių, kurie vis dar nėra nemokama mokymo priemonė, etc.
Manau, kad arba šita visuomenė pagaliau taps tokia, kuriai nacionalinė kultūra yra prestižas, arba tos visuomenės nebeliks. Toks dabar yra laikas ir lūžio taškas. Tikiu, kad Lietuvos žmonės pagaliau oriai pakels galvas ir paliudys, kokie nuostabūs ir pasaulinio lygio lietuvių menininkai kuria muziką, literatūrą, dailę, teatrą, šokį, fotografiją, dizainą, performansus, kiną – bet ką. Tokia visuomenė ne tik savo meną įvertins, bet ir palaikys. O kas yra palaikymas? Taip, tai yra ir meno pirkimas, ir mecenavimas, ir biudžeto dalies jam skyrimas, bet visų pirma – domėjimas, stebėjimas, aptarimas, įvertinimas, gyvas reagavimas.
Jei jau priėjome iki tokių dalykų, kad pagaliau atsirado aiški pozicija dėl smurto, vartotojiškumo, priklausomybių nuo kvaišalų, kad vertiname humanizmą, atjautą, ekologiją, tai reiškia, kad atėjo laikas susitikus bičiulius pabendrauti apie svarbius dalykus. Pavyzdžiui, apie reikšmingas publikacijas kultūros leidiniuose, o ne apie tai, kokią suknelę pastebėjo vakarėlyje, kaip ją nufotografavo ir ant kokio viršelio išspausdino. Nebent ta suknelė yra ir nuostabi asmenybė, su kuria įdomu aptarti tapybos parodą, padiskutuoti apie šiuolaikinę poeziją ar teatro premjerą.
