Vilniuje gyvenanti poetė ir žurnalistė Sabina Brilo, palydėdama poezijos antologiją Lietuvos skaitytojams įžanginiame žodyje rašo: „Ką gali padaryti žmogus prieš tironą, kuris visada laiko paruošęs kalėjimą ir kulką? Ką gali padaryti tauta, viso labo tik pakėlusi balsą, o atgal gavusi košmarą? Ką gali padaryti poetas? Galbūt parinkti tikslų žodį. Galbūt kada nors tas žodis atsiras – iš balsų choro, ir bus išgirstas, pasigautas ir suprastas. Ir gyvenimas pasikeis.“
„Už tokį viršelį mes būsime pasodinti“
Šios poezijos antologijos idėja kilo 2020 metais, spontaniškai Vilniuje surengus jaunų baltarusių poezijos vertimų skaitymą, kaip atsaką į tuomet šalyje vykusius masinius protestus prieš suklastotus prezidento rinkimus. Iki tol Lietuvoje buvo pasirodžiusi vos viena kaimynų eilėraščių rinktinė, išleista daugiau nei prieš dešimtmetį, bei kelios atskirų poetų, tokių kaip Alesas Razanau, Vladzimiras Niakliajevas bei Sabina Brilo knygos.
Kaimynais mes pradedame domėtis tik tada, kai jiems nutinka kas nors blogo.
Pasak poeto, vertėjo ir naujosios antologijos leidėjo Dominyko Norkūno, „tenka pripažinti, kad kaimynais mes pradedame domėtis tik tada, kai jiems nutinka kas nors blogo. Tikėkimės, kad bent kultūrinėje terpėje ši tendencija keisis“.
Antologijoje publikuojama dvidešimties poetų eilėraščiai. Įdomu tai, kad vos keletas jų šiandien tebegyvena savo gimtojoje šalyje, o kiti dėl politinės situacijos ir nuolatinės grėsmės yra išvykę ir apsistoję įvairiose Europos kraštuose.
Kaip teigė D.Norkūnas, pirminiam knygos viršeliui dailininkas Algimantas Rokas Černiauskas buvo pasiūlęs kitokią idėją nei dabartinis viršelis. Tai buvo balta siena aptaškyta raudona spalva – akivaizdi nuoroda į buvusius protestus ir smurtą prieš taikius demonstrantus.
Vos už keliasdešimties kilometrų nuo Vilniaus, žmonės gali atsidurti kalėjime už knygos viršelį arba už kojinių spalvą.
„Kai šitokį viršelio variantą nusiuntėme pažiūrėti Baltarusijoje tebegyvenantiems autoriams, vienas jų pasakė – už tokį viršelį mes būsime pasodinti. Neįtikėtina, tačiau vos už keliasdešimties kilometrų nuo Vilniaus žmonės gali atsidurti kalėjime už knygos viršelį arba už kojinių spalvą“, – teigė D.Norkūnas, kartu pasidžiaugęs, kad knygoje skamba dvidešimt poetų balsų, kurių nesugebėjo nutildyti nei prievarta, nei kruvinas režimas.
Laimei, nė vienas iš šių dvidešimties poetų šiandien nesėdi kalėjime, nors prieš dvejus metus vykusių protestų metu tai buvo išgyvenę kartu su siaubu ir teroru.
Išsivadavimas gatvėse ir poezijoje
Baltarusiškai ir rusiškai rašančius poetus antologijai atrinkti padėjo šiandien Lenkijoje veikiantis Baltarusijos PEN centras ir jo valdybos narė, poetė, vertėja bei publicistė Maryja Martysevič.
Pasak vieno šios rinktinės sudarytojo, vertėjo Vyto Dekšnio, poetų pasirinkimas buvo gan didelis, tačiau kadangi nesinorėjo daryti labai storos knygos, dalis net ir labai gerų autorių atkrito apsiribojus dvidešimčia poetų.
Paklaustas, kaip šiandien galėtų įvardyti baltarusių poeziją, V.Dekšnys teigė, kad nuo seno apie šios šalies literatūrą yra nusistovėjęs klaidingas įvaizdis kaip apie provincialią ir neįdomią.
Jei nuolatos aiškinama, kad centras yra Maskva, o visa kita tik provincija, tai negali neatsiliepti žmonių mąstymui, psichologinei būsenai, galų gale ir kūrybai.
„Tam įtakos turėjo kolonijinė šalies patirtis ir net patys baltarusiai ilgą laiką tuo buvo patikėję. Juk jei nuolatos aiškinama, kad centras yra Maskva, o visa kita tik provincija, tai negali neatsiliepti žmonių mąstymui, psichologinei būsenai, galų gale ir kūrybai“, – teigė V.Dekšnys pabrėždamas, kad ypač jaunoji ir vidurinė baltarusių poetų karta vaduojasi iš šios primestos priklausomybės ir jų poezija tai akivaizdžiai liudija.
Pasak jo, ši antologija leidžia ne tik mums, bet ir patiems baltarusiams savo kultūrą pamatyti kaip autonomišką ir labai įvairią, nepriklausomą nuo jai primesto kolonijinio mąstymo.
„Ukrainoje šis procesas prasidėjo prieš keliolika metų ir tai, kas vyksta šioje šalyje dabar, yra dalis tos kovos už savo politinį, nacionalinį ir kultūrinį identitetą. Baltarusijoje išsivadavimas iš Rusijos imperinio naratyvo taip pat vyksta ir tai neseniai matėme Minsko ir kitų miestų gatvėse, o dabar galime matyti ir jų poezijoje“, – kalbėjo V.Dekšnys.
Baltarusijoje išsivadavimas iš Rusijos imperinio naratyvo taip pat vyksta ir tai neseniai matėme Minsko ir kitų miestų gatvėse, o dabar galime matyti ir poezijoje.
Anot jo, skaitant šiuos dvidešimt antologijoje spausdinamų baltarusių poetų akivaizdu, kad tai autonomiška, įvairių įtakų veikiama kultūra. „Apie daugelį kultūrų to net nereikia sakyti, nes tai savaime suprantamas dalykas. Deja, baltarusių priklausomybės nuo Rusijos įtakos stereotipas yra toks stiprus, kad iki šiol tenka ją ginti“, – teigė vienas knygos sudarytojų.
Po 2020 metais Baltarusijoje vykusių protestų, čia užgimė ir vadinamosios „protesto poezijos“ žanras. Antologijoje ši linija taip pat juntama, nors, sudarytojo ir poeto Mariaus Buroko teigimu, to nebuvo siekta specialiai.
„Poetų prašėme atsiųsti savo eilėraščių, tad mes rinkomės iš to, ką jie patys ir siūlė. Kadangi protestai vyko pakankamai neseniai, rašytojai dalijosi tuo, kas aktualu ir skauda šiandien. Tad labai natūraliai pasipriešinimo tema knygoje yra viena iš linijų, bet tikrai ne dominuojanti“, – kalbėjo M.Burokas.
Jo teigimu, šio leidinio nesinorėjo sukišti į kokį nors rėmą, apriboti jo tematikos, kur kas svarbiau buvo atspindėti poezijos įvairovę ir jos kokybę.
Nepralaimėta revoliucija
Vilniuje jau kelerius metus gyvenanti baltarusių poetė Sabina Brilo pažymėjo, kad prieš porą metų prasidėję įvykiai Baltarusijoje, daugelyje Europos šalių buvo suvokiami išimtinai kaip lokalūs. Tačiau, jos teigimu, visa tai, kas vyko ir tebevyksta dabar Ukrainoje, Baltarusijoje ir Rusijoje, yra dalis globalių pokyčių, kurie lemia pasaulio įvykius.
„Prieš kelias dienas susitikime su Svetlana Aleksijevič, rašytojas Marius Ivaškevičius teigė, kad šiandien baltarusių problema yra atsitraukusi į antrą planą ir tai rodo, kad savo kovą ši tauta pralaimi. Bet aš su tuo nesutinku – niekas revoliucijos nepralaimėjo. Dabar mes visi turime suprasti, kas vyksta. Visų pirma, mes susiduriame su siaubinga individo, kurį istorija bei politika verčia elgtis herojiškai, tragedija“, – teigė S.Brilo.
Mes susiduriame su siaubinga individo, kurį istorija bei politika verčia elgtis herojiškai, tragedija.
Anot jos, praėjusių metų rudenį vienas jaunuolis Baltarusijoje buvo žiauriai nužudytas policijos pareigūnų, kai savo namo kieme bandė jiems sutrukdyti nuplėšti raudonai baltas juosteles.
„Jo paskutiniai žodžiai prieš išeinant į kiemą buvo „Aš išeinu“. Šie žodžiai tūkstančiams baltarusių tapo jų laisvės išraiška, devizu ir jie patys išėję į gatves buvo pasirengę už šį pasirinkimą žūti, netekti laisvės ar sveikatos“, – kalbėjo poetė.
Pasak S.Brilo, keli šioje antologijoje spausdinami poetai ir dabar gyvena Baltarusijoje. Jos teigimu, kiekvieną rytą jie pabunda su mintimi, kad šiandien, o gal rytoj pas juos gali ateiti ir išsivesti.
„Tai yra labai sunku. Nežinau, kaip su tuo gyventi. Tai taip pat yra karas – labai baisus karas. Žmogus savo namuose nebegali jaustis saugus, negali užsirakinti iš vidaus, nes iš kitos pusės duris visada gali išlaužti ir pas jį užeiti“, – teigė S.Brilo.
Kiekvieną rytą šie poetai Baltarusijoje pabunda su mintimi, kad šiandien, o gal rytoj pas juos gali ateiti ir išsivesti.
15min pasiteiravus, ar eilėraščių publikavimas šioje antologijoje netaps įkalčiu tiems poetams tebegyvenantiems Baltarusijoje, knygos rengėjai pažymėjo, kad šiandien toje šalyje įkalčiu gali tapti bet kas ir tai seniai neturi nieko bendra nei su teise, nei su laisvu žodžiu.
