Ne kartą Pulitzerio premijai nominuotas ilgametis „The Washington Post“ reporteris Craigas Whitlockas, atsakingas už Pentagono bei nacionalinio saugumo informacijos turinį, atskleidžia, kaip trys iš eilės JAV prezidentai ir jų kariuomenės vadai metai iš metų apgaudinėjo visuomenę.
Po 2001 m. rugsėjo 11-osios išpuolių JAV invazija į Afganistaną ir siekis nugalėti Al-Qaedą atrodė savaime suprantama misija. Iš pradžių amerikiečių karinės pajėgos kartu su sąjungininkais triuškino šią teroristinę grupuotę, privertė jos lyderius slapstytis ir nutraukė talibų valdymą Afganistane. Tačiau kodėl ši karinė kampanija taip užsitęsė ir kas iš tikrųjų vyko tuos dvidešimt metų svetimoje šalyje?
Siekdami maskuoti problemas, Vašingtono veikėjai dažnai švelnino blogas naujienas iš fronto, o kai kada jas iškreipdavo iki absurdiško lygio. George’o W. Busho, Baracko Obamos ir Donaldo Trumpo administracijos siuntė vis daugiau karių į Afganistaną ir nuolat kartojo, kad daro pažangą stabilizuodami padėtį šalyje, nors puikiai žinojo, jog atsidūrė aklavietėje. JAV vyriausybės strategijos buvo nevykusios, nacijos kūrimo projektas patyrė milžinišką nesėkmę, o pastangos sustabdyti narkotikų gamybą ir korupciją Afganistane priminė kovą su vėjo malūnais.
„Afganistano dokumentuose“ pateikiama nepagražinta tiesa, pagrįsta daugybės aukšto rango pareigūnų apklausomis ir šimtais per teismus gautų įslaptintų raštų. Per du dešimtmečius Afganistane iš viso buvo dislokuota 775 000 JAV karių. Iš jų daugiau kaip 2300 žuvo, o 21 000 karių grįžo namo sužeisti. JAV vyriausybė šiam karui tiksliai nenustatė savo išlaidų, tačiau dauguma skaičiavimų rodo, kad jos viršijo trilijoną dolerių.
Visgi viešai iš esmės niekas neišdrįso pripažinti, kad Jungtinės Valstijos pamažu pralaimi karą, kurį kadaise taip vieningai palaikė Amerikos žmonės. Nusikalstamai tylėdami, kariniai ir politiniai lyderiai vengė atsakomybės ir naujų situacijos vertinimų, galėjusių pakeisti karo rezultatą arba sutrumpinti konflikto laiką. Jie nusprendė paprasčiausiai maskuoti savo klaidas ir leisti karui dreifuoti.
Knygą iš anglų kalbos vertė Edmundas Juškevičius.
Knygos ištrauka
Ši kultūrinė atskirtis buvo lygiai taip pat sukrečianti ir daugeliui afganistaniečių, ypač kaimiečiams, kurie retai išvysdavo išorinį pasaulį ir niekada nematė amerikietiškos televizijos ar Holivudo filmų. Šarvuoti, su maskuojamosiomis uniformomis, poliarizuotais akiniais ir laidais, styrančiais iš galvų – amerikiečių kariai afganistaniečiams galėjo atrodyti kaip nežemiškos būtybės.
„Gal 90–95 procentai afganistaniečių, su kuriais susidūriau, mus tikriausiai laikė ateiviais, – sakė Kandahare tarnavęs majoras Clintas Coxas. – Jie manė, kad mūsų akiniai nuo saulės mums leidžia matyti kiaurai sieną.“
Majoras Kelleras Durkinas, su 82-ąja desantine divizija dukart dislokuotas Afganistane, teigė, kad buvo sunku afganistaniečiams padaryti gerą pirmąjį įspūdį. „Vienas dalykas, kuriuo tvirtai tikiu, yra tai, kad dėl kariškos ekipuotės esame stulbinamai panašūs į šturmuotojus iš „Žvaigždžių karų“, o tai tikriausiai nėra pats geriausias variantas siekiant užkariauti afganistaniečių širdis ir protus“, – sakė jis dalyvaudamas kariuomenės apklausoje.
Majoras Alvinas Tilley, afroamerikietis, prisiminė apsilankymus afganistaniečių kaimuose, kurių gyventojai nebuvo matę juodaodžio žmogaus. Jis pasakojo: „Vaikai spoksojo į mane išplėtę akis ir tarsi sakydami: „O Dieve, kas gi tai?“ Vaikai trynė sau veidus ir aš paklausiau vertėjo, ką jie daro. Vertėjas atsakė: „Ak, jiems atrodo, kad tavo dažai lupasi.“
Grįžęs į Jungtines Valstijas, miesto gyventojas Tilley kalbėjo, kad Afganistane jį taip pat pribloškė daugybės primityvių drėbtinių lūšnelių be elektros ar vandens vaizdas. „Tu ten patenki ir tau atrodo, kad tuoj pamatysi Mozę, einantį gatvele, – sakė Tilley. – Tai sukėlė didesnį kultūrinį šoką negu koks nors kitas dalykas.“
Tarp vietovių, kurios amerikiečių karių galvose asocijavosi su vaizdais iš Senojo Testamento, buvo Oruzgano provincija centrinėje Afganistano dalyje. Tarp kalnų virtinės ir išdžiūvusios teritorijos plytinti Oruzgano provincija tvoskė karščiu vasarą ir vertė drebėti iš šalčio žiemą. Valstiečiai čia šiaip ne taip vertėsi augindami sausrai atsparias opijines aguonas. Garsiausias šio konservatyvių puštūnų genčių krašto sūnus buvo dvasinis Talibano lyderis – vienaakis mula Mohamedas Omaras.
Majoras Williamas Burley 2005-aisiais Afganistane vadovavo civilinių reikalų komandai, kuri teikė humanitarinę pagalbą Oruzgano provincijos kaimiškam Šinkajaus rajonui. Pasak Burley, čia skurstantys kaimiečiai turėjo mažai vandens šaltinių ir buvo tokie izoliuoti, kad jaunuoliai dažnai vesdavo savo pirmos eilės pusseseres.
„Nesinori sakyti, bet čia mačiau daug apsigimimų, – dalyvaudamas kariuomenės apklausoje sakė Burley. – Rajono vadovas turėjo tris nykščius.“
Kaip specialiųjų pajėgų karininkas, Burley galėjo nesilaikyti įprastų kario išvaizdos reikalavimų, tad užsiaugino ganėtinai didelę barzdą. „Mano atveju būtų buvęs rimtas netaktas neturėti barzdos, – teigė jis. – Dabar jie [afganistaniečiai] galėjo sugriebti mano smakrą, o jų kultūroje manoma, kad jei gali sučiupti barzdą, tai gali pasitikėti tuo žmogumi.“
Tačiau kai kuriems pasitikėjimo stiprinimo būdams amerikiečiai ryždavosi ypač sunkiai. Visame Afganistane genčių vyresnieji ir Afganistano karininkai savo draugiškumą ir atsidavimą demonstravo vaikščiodami susikabinę už rankų su kitais vyrais. Sulaukę tokio pasiūlymo iš afganistaniečių, JAV kariai turėjo arba sutikti, arba rizikavo juos įžeisti.
Majoras Christianas Andersonas, mokęs Afganistano pasienio policiją, savo žodinėje istorijoje sakė: „Kas amerikiečiui vyrui yra vaikščiojimas po miestą susikabinus rankomis su kitu vyru? Na, tai yra... – jis nutilo tarsi ieškodamas tinkamo žodžio, o tada tęsė: – Tačiau tai dariau, nes to nedaryti būtų buvęs įžeidimas.“
Amerikiečiams buvo sunku suprasti, kada toks elgesys yra platoniškas, o kada gali reikšti kai ką kita. Talibanas draudė homoseksualius santykius ir laikė juos tabu tarp suaugusiųjų, tačiau Afganistane toli gražu nebuvo reti atvejai, kai pasiturintys vyrai užsiiminėjo seksualiniu piktnaudžiavimu, vadinamu bača bazi; pažodžiui tai reiškia „žaisti su berniukais“.
Afganistano karininkai, karo vadai ir kiti įtakingi asmenys rodė savo statusą turėdami namuose sekso vergais paverstų „arbatos berniukų“ ar kitų vyriškosios lyties paauglių. JAV kariai šią tradiciją vadino „vyriškos meilės ketvirtadieniu“, nes afganistaniečiai pederastai versdavo berniukus išsipuošti ir šokti ketvirtadienio vakarais, t. y. prieš prasidedant afganistaniečių savaitgaliui. Nors amerikiečių kariai bjaurėjosi šiuo seksualiniu piktnaudžiavimu, vadai jiems liepė nebūti labai kritiškiems, nes bijojo atstumti sąjungininkus kovoje su Talibanu.
Vienus metus Afganistano kariuomenėje instruktoriumi tarnavęs Aliaskos nacionalinės gvardijos majoras Woodringas sakė, kad „vyriškos meilės ketvirtadienio“ tradicija jį tiesiog sukrėtė. Pasak jo, buvo didelis iššūkis „tiesiog suvokti visą afganistaniečių gyvenimo stilių“. Amerikiečių karius labai glumino tai, kad afganistaniečių vyrų pažiūros moterų atžvilgiu buvo labai konservatyvios, bet patys jie flirtavo su kitais vyrais ir puikavosi tuo, kad lytiškai santykiauja su berniukais.
„Tenka užgniaužti savo jausmus ir suvokti, kad tai nėra tavo šalis, – kalbėjo Woodringas. – Privalai priimti tai, ką jie daro, ir atsisakyti pagundos rodyti asmeninį požiūrį į jų kultūrą. Žiūrėti į moteris griežtai draudžiama. Net jei spoksančiam į moterį yra tik septyniolika metų, jis gali būti už tai nužudytas. Tačiau mums šito nepasakojo jokiuose mokymuose.“
Amerikiečių karys galėjo afganistaniečiui kristi į akį, jei, pavyzdžiui, jaunai atrodė ir buvo švariai nusiskutęs, o tuo išsiskyrė dauguma amerikiečių karių.
Aviacinės žvalgybos specialistas majoras Randy Jamesas dalyvaudamas kariuomenės apklausoje prisiminė įtampos kupiną susidūrimą, įvykusį 2003-iaisiais, kai afganistanietis priėjo prie kūdikiško veido kario iš jo, Jameso, būrio ir pasakė: „Tu esi mano žmona.“ Laimė, šis incidentas nesibaigė smurtu.
„Mes suvaldėme situaciją, nieko bloga neatsitiko, – sakė Jamesas. – Tačiau tai nebuvo malonus momentas nei tam kariui, nei dar kam nors aplinkui.“
