„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

„Neplanuotas gyvenimas“: kokia buvo „tikra“ (sovietinė) meilė?

Sovietinė šeimos politika ir propaganda neišvengiamai paveikė visas Lietuvos gyventojų grupes, ypač – šeimas. Nors po Stalino mirties buvo toleruojama kiek didesnė visuomeninės minties ir veiksmo įvairovė, būtent politinio atlydžio metu šeima ir moterys patyrė didžiulį sovietinės ideologijos spaudimą.
Knyga „Neplanuotas gyvenimas“
Knyga „Neplanuotas gyvenimas“ / Leidyklos nuotr.

Istorikė Dalia Leinartė monografijoje „Neplanuotas gyvenimas. Šeima sovietmečio Lietuvoje“ („Aukso žuvys“, 2022) tyrinėja, kaip vyrų ir moterų darbo sąlygos, ikimokyklinių įstaigų trūkumas, dešimtmečiais trukęs lytinio gyvenimo tabu, centralizuotai skirstomas gyvenamasis plotas ir gerovės prekės, viešumo ir privatumo ribų nykimas turėjo įtakos sprendimams dėl santuokos sudarymo, skyrybų ir santykiams šeimoje.

Siūlome ištrauką iš antrojo skyriaus „Santuoka“


Tikra“ (sovietinė) meilė

1918–1940 m. nepriklausomoje Lietuvoje klostėsi naujos asmeninių santykių formos ir visuomenėje iš lėto formavosi vakarietiška santuokinės ir šeiminės laimės samprata, keičianti materialinius tradicinės santuokos motyvus. Visuomenei modernėjant, vis didesnė reikšmė buvo teikiama romantinės meilės sentimentams. Tarpusavio jausmai tapo ne tik individualia raiška, bet ir neatsiejama populiariosios literatūros dalimi. Ikikariniuose moterų žurnaluose ir grožinėje literatūroje meilė atspindėjo moters ir vyro sielų vienybę, dviejų širdžių simbiozę, emocinį ir psichologinį vyro ir žmonos susiklausymą. Tarpukario Lietuvos visuomenėje aistringa romantinė meilė vis dažniau buvo suprantama kaip šeiminės laimės pamatas ir esminis santuokos motyvas. Mylėti tarpukario inteligentijai reiškė absoliučią pilnatvę ir emocinį bei psichologinį dviejų žmonių ryšį.

Feel Photo nuotr./Dalia Leinartė
Feel Photo nuotr./Dalia Leinartė

Todėl aistringa romantinė meilė nebuvo priešinama su skirtingais mylimojo religiniais, patriotiniais įsitikinimais ar socialine padėtimi. 1924 m. Marijos Mašiotaitės motina rašė jai nepasitenkinimo kupiną laišką dėl tėvams nepriimtino dukters pasirinkimo: „Jei nori, tai ištekėk, nors ir su civiliu šliūbu, jau iš bėdos ir ant tokio sutinku. (...) Gal mes numirsim, tai daryk, ką nori, bet žinok, kad mums tai būtų mirtis (...)“ Po keleto metų pačios Marijos rašytuose laiškuose mylimajam nėra net užuominų apie dvejones. Kiekvieną dieną būsimam vyrui Juozui Urbšiui į Berlyną siunčiamuose laiškuose moteris rašė apie vienintelį savo norą – jį matyti ir būti kartu. Meilė kaip autonominė dviejų sielų vienybė deklaruojama ir teisininko Vlado Šimaičio laiškuose: „Aldona, juk nėra gražesnio dalyko pasauly kaip tobula dviejų sielų harmonija.“ Tarpukariu Lietuvos visuomenėje romantinė meilė pradėta suvokti kaip vienas svarbiausių žmogui duotų išgyvenimų. 1934 m. V. Šimaitis mylimajai prisipažino: „Juk visa, ką žmogus gali ant žemės patirti, tai tik mylėdamas. Visa, kas pasaulyje pasiekta, tai tik iš didelės meilės.“

Tarpukario Lietuvoje modernėjant vedybiniams santykiams formavosi naujas sutuoktinių požiūris vienas į kitą. Bene pirmą kartą lietuvių šeimos istorijoje vedyboms tapo reikšmingiausias mylimas žmogus, o ne materialiniai, ideologiniai ar politiniai tikslai. 1935 m. V. Šimaitis laiške mylimajai teigė: „Aš noriu dirbti, noriu gyventi, pagaliau noriu vargti tik dėl Tavęs.“ Mylinčiam tarpukario vyrui tampa svarbi mylimos moters emocinė savijauta ir jos gerovė, už kurią jis jaučiasi atsakingas. 1930 m. archeologas Jonas Puzinas žmonai laiške iš Heidelbergo prisipažino, kad niekas jam negali atstoti mylimosios artumo: „Vienam, žinoma, bus liūdna, bet vėliau tikiuosi tave atsigabenti ir tada liūdesiui spjausiu į barzdą! Vienatvėje gyvenant ilgesys pradeda užkariauti mane, pagalvojus apie tave su Diuti graudu darosi.“

Paskesniuose laiškuose žmonai J. Puzinas pasakojo apie jai pirktus rūbus, rūpinosi jos sveikata ir čia pat susirūpinęs teiravosi: „Ar turi dar pinigų?“ Ne tik mylimųjų gerovė rūpėjo tarpukario sutuoktiniams. Individuali partnerio laimė pripažinta viena didžiausių vedybinių santykių vertybių. Neseniai ištekėjusi mokytoja Marija Bilevičiūtė-Vasiliauskienė dienoraštyje aprašė auką, kurią ji savanoriškai atidavė dėl mylimojo laimės ir ateities: „Jaučiu, kad bus sunku skirtis ir priprasti prie vienumos [vyras išvyko į Berlyną]. Bet kartu ir noriu, kad jis išvažiuotų – pasimokytų, pamatytų... gyvenime jaustųsi geriau, kad drąsiau galėtų kovoti už būvį. Aš pripratau prie jo ir jaučiu, kad jis dar brangesnis, negu buvo. Man skaudu skirtis, bet aš noriu Jo laimės.“ Aistringos romantinės meilės viršenybė ir suabsoliutinimas laiminguose vedybiniuose santykiuose buvo tarpukario Lietuvos visuomenės modernėjimo ženklas.

Knyga „Neplanuotas gyvenimas“
Knyga „Neplanuotas gyvenimas“

Žinia, kad šeiminė laimė ir aistringa romantinė meilė nėra tapačios sąvokos, buvo atnešta į Lietuvą iškart po okupacijos, kai 1940 m. pradėjo galioti RTFSR santuokos, šeimos ir globos įstatymų kodeksas. 1946 m. Lietuvos oficioze „Komjaunimo tiesa“ buvo rašoma: „Kas iš jaunų žmonių nenori šeimyninės laimės? Tačiau ieškant laimės, argi galima vadovautis tiktai jausmais, ar nereikia protingai apsvarstyti padėtį?“ Straipsnio autorius mokė, kad aistringa romantinė meilė negali būti šeimos kūrimo pagrindas: „Kai kas sako, kad meilės užtenka gyvenimo laimei. Tai giliai neteisinga pažiūra. Tarybinis žmogus, kurdamas vedybinį gyvenimą, neturi vien šia nuomone vadovautis. Ji nepateisina pagrindinio šeimos tikslo – auklėti naująją kartą.“ Stalininė propaganda gujo aistrą iš kasdienio gyvenimo ir intymių santykių. Spaudoje buvo teigiama, kad tai esąs „lėkštas ir lengvabūdiškas tarybinio žmogaus jausmų traktavimas.“

Vietoje jo ideologija diegė naujos, sovietinės meilės koncepciją. 6-ojo dešimtmečio pradžioje Lietuvos pedagogai nuolat perspėdavo tėvus saugoti savo vaikus nuo aistringos romantinės meilės kančios ir beprotybės. 1954 m. E. Levanienė, Vilniaus pedagoginio instituto katedros vedėja, rašė: „Daugiausia vargo tėvams ir auklėtojams sudaro paauglių ir jaunuolių įsimylėjimas, jis ir patiems kaltininkams atneša daugiau kančių, negu laimės. Įsimylėjimas pasireiškia staigiai atsiradusiu ir labai stipriu potraukiu į priešingos lyties asmenį. Susitikimas labai sujaudina, sukrečia, užtemdo protą, sutrikdo sveiką nuovoką ir orientaciją. Atsiskyrimas nugramzdina į apatiją, liūdesį ir ilgesį. Tokios būsenos jaunuolis visai negali mokytis, sunkiai ir kitą darbą atlieka. Šis jausmas yra trumpalaikis.“

Valstybės organizuotos propagandos prieš seksualinę meilę įkarštyje penkiolikametė Bronė Sopienė (g. 1941) jau turėjo susidariusias aiškias seksualinio elgesio normas, atitinkančias sovietinę pedagogiką. Prisimindama draugystę su savo būsimu vyru, moteris pasakojo: „Aš buvau aštuntoje klasėje, kai jis, vienuoliktokas, atkreipė į mane dėmesį. Mūsų draugystė buvo tokia naivi, tokia nekalta. Aš turėjau tokį įsitikinimą, kad mokinėms negalima bučiuotis su berniukais. Ir aš tai ištesėjau, nors mes labai rimtai draugavome. Net kai jis tapo studentu ir atvažiuodavo manęs aplankyti, aš vis tiek savo principų laikiausi. (...) Aš buvau trečiame kurse, kai už jo ištekėjau.“

Pedagogai tikino, kad tikros meilės požymis yra gilus noras ją nuslėpti.

Pedagogai tikino, kad tikros meilės požymis yra gilus noras ją nuslėpti. Tada, pasak jų, tai gali būti rimtas ženklas, kad meilė yra pastovi, truks ilgai ir baigsis vedybomis. Puritoniško seksualinio auklėjimo atgarsių galima rasti daugelio tuo metu gyvenusių jaunų merginų biografijose. Natalija Jankauskienė (g. 1937) interviu pasakojo apie intymius savo draugės išgyvenimus: „Aš prisimenu Onutę Knecevičienę. Atėjo kartą pas mane ir kad verkia, kad verkia. Tuomet ji mokėsi amatų mokykloje ir Pijus ją pabučiavo. Ji man sako: „Jėzau, Jėzau, ką aš dabar darysiu, jeigu vaikas gims.“ Onutė buvo iš Alytaus vaikų namų. O aš jau žinojau, kad nuo to bučinio vaikas negims.“

Propagandos kova su aistringa romantine meile kaip nenuspėjama ir neprognozuojama ypač suintensyvėjo Chruščiovo valdymo metais. Nors dėl politinio atlydžio atsivėrė daugiau kultūrinės, meninės ir mokslinės raiškos galimybių, sovietinių piliečių lytinis švietimas buvo ignoruojamas. Buvo stengiamasi įtikinti ir įtikėti, kad sovietiniai jaunuoliai ir merginos pradeda domėtis seksualumu ir lytiniu gyvenimu tik artėjant santuokai. Sąjunginė Sveikatos apsaugos ministerija ragino pedagogus ir tėvus dirbtinai neskatinti paauglių mergaičių domėjimosi seksu, nes, jų nuomone, fiziologiniu požiūriu seksualumas neišsivysto, iki mergina neperžengia 20 metų amžiaus ribos.

Pasak ministerijos tarnautojų, tarybinis mokslas nustatė, kad paauglys ir seksualinis potraukis yra du natūraliai nesuderinami dalykai. Populiarus rusų meninis filmas „Kai medžiai buvo dideli“ (1962 m.) buvo sovietinės ideologijos versija kino filmų industrijoje: filmo herojai Nataša ir Lionia po sutuoktuvių miega atskirai ir negalvoja apie intymius santykius. Per visus Chruščiovo valdymo metus lytinį gyvenimą gaubė tyla ir paslaptis, o Sigmundas Freudas sovietinėje literatūroje buvo siejamas su ištvirkusiu gyvenimo būdu. Seksualinio pobūdžio klausimai buvo pradėti minėti spaudoje tik 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, tarp 1968 ir 1976 m. apie juos buvo kalbama trijuose Lietuvoje pasirodžiusiuose leidiniuose. Tačiau valstybės karas su seksualine meile kai kuriose visuomenės grupėse kėlė maištingą reakciją. Kai 1960-ųjų pradžioje rusų poetas Jevtušenka išspausdino eilėraštį, prasidedantį žodžiais „lova buvo nepaklota“, ši frazė tarp poeto gerbėjų sukėlė sensaciją.

Viešajame sovietiniame diskurse aistringa romantinė meilė buvo pristatoma kaip pavojinga ir nenormali žmogaus būklė. Propagandinių straipsnių autoriai baisėjosi, kad sovietiniai jaunuoliai, apimti tokios emocinio afekto būsenos, galėtų kurti šeimas ir gimdyti vaikus. Visuomenė ir ypač jaunimas buvo gąsdinami nelaimėmis, kurias neva neišvengiamai lydi seksualiniai romantiniai jausmai. 1955 m. Vilniaus pedagoginio instituto Filosofijos katedros vedėjas populiariame žurnale „Jaunimo gretos“ rašė: „Prisimenu tokį atsitikimą. Viena Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto III kurso studentė vasaros atostogų metu ekskursijoje susipažino su „idealiu“ vaikinu, anot jos, „džentelmenu“. Nors ir neilga buvo ta kelioninė draugystė ir meilė, tačiau vargšė studentė buvo tiek jos apakinta, kad nieko daugiau nebematė, kaip tiktai „jį“. Kada „idealus džentelmenas“ ko nors užsigeisdavo – ji tuojau jam to atnešdavo, o kada jis, prasigėręs su draugais, ėmė kalbėti apie pinigus – ji atidavė jam visus savuosius ir dar pardavė savo laikrodėlį.“ Propagandos išgalvoti ir tikri skaitytojai siuntė žurnalų redakcijoms laiškus ir skubėjo perspėti apie jiems žinomus aistringos meilės pavojus santuokai. Skaitytoja M. Garmuvienė apie skubotų vedybų pasekmes žurnale „Tarybinė moteris“ pasakojo: „Lengvapėdiškos meilės pasekmės taip pat būna liūdnos. (...) Veronika, neseniai baigusi vidurinę mokyklą, o vyras – iš kitur atvykęs, zootechnikas. Vos atvažiavęs, jis pasisukinėjo po vakarėlius, susipažino su mūsų Veronika, netrukus brakšt ir susituokė su ja. Pusę metų jaunieji gyveno neblogai, paskui pradėjo pyktis.“

Nepaisant neigiamų publikacijų laikraščiuose ir žurnaluose, Lietuvos vyrai ir moterys neišvengiamai patirdavo seksualinę aistrą, ir propagandistai aiškino šį faktą kaip kliūtį, kurią žmogus privalo įveikti kelyje į „tikrą“ meilę. Pasak ideologų, reikia būti stipriam, išgyventi nevaldomą, neprotingą, naivią aistringą romantinę meilę, sulaukti jos pabaigos ir pasiekęs šią asmeninę pergalę sovietinis žmogus bus pasirengęs šeimai. 1955 m. poetas Eugenijus Matuzevičius aiškino apie parazitišką aistringos meilės prigimtį: „Gyvenime, meilės istorijose pasitaiko nemaža kančių, sielvarto, žemo ir negarbingo elgesio. Ir dažniausiai tokių istorijų priežastis būna labai lengvabūdiška, tiesiog parazitiška pažiūra į meilę, į moterį, į vyro ir moters santykius.“ O rašytojas Vytautas Petkevičius kvietė net nemėginti išsisukinėti ir pasislėpti nuo aistringos meilės ir kančios, nes vis vien ją reikės išgyventi.

Pasak rašytojo, ieškodami palengvinimo savo meilės kančioms, žmonės nusikalsta komunistinės moralės principams.

Pasak rašytojo, ieškodami palengvinimo savo meilės kančioms, žmonės nusikalsta komunistinės moralės principams. Susirūpinusiam skaitytojui Viktorui L. Baltušis patarė: „(...) patikėkite, patarimais Jūs vis tiek nebūsite sotus. Turėsite mylėti ir spręsti pats. Ir pats kentėsite nusivylęs arba apviltas, nes neišjausta ir neišgyventa meilė pigesnė už tuščiavidurį barškaliuką. Meilė neapkenčia jokių išskaičiavimų. Ji neieško naudos. Ji taurina žmogų. Ji moko aukotis. Ji priverčia negalvoti apie save.“ Lietuvos medikai taip pat dalyvavo kovoje su lytine aistra ir meile. Pasiremdamas medicinos mokslu gydytojas Č. Grizickas žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ tvirtino, kad kelyje į „tikrą“ meilę jaunuolių laukia ilgas išbandymų kelias, kurį jie turi pereiti, iki bus pasirengę kurti šeimą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs