Mintis apie tautiškumo supratimą sovietmečiu ėmė prašytis į knygą po to, kai mano knygai Nugenėta pušis: Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje 2016 metais buvo skirta Krašto apsaugos ministerijos įsteigta Patriotų premija, o netrukus anuometinis ministras Juozas Olekas asmeniniu sprendimu knygai skirtą premiją atšaukė. Po įvykio kilo vieša diskusija. Reikšdami solidarumą kiti premijos laureatai, architektūros gido Kaunas 1918–2015 autoriai atsisakė tais metais ir jiems skirtos Patriotų premijos, nurodę, kad ministras savo sprendimu „išsižadėjo demokratinės žodžio laisvės vertybės“. Galiausiai pati premija buvo įvertinta kaip diskredituota ir nuo to laiko nėra teikiama.
Motyvas premijai atšaukti buvo keli knygos puslapiai, skirti Justino Marcinkevičiaus Publicistinės poemos analizei. Juose sovietinio ateizmo tyrimo kontekste išryškinau Marcinkevičiaus biografinį pasakojimą apie tikėjimo praradimą ir pateiktas ateistines Šv. Rašto posakių parafrazes. Anuomet buvo netikėta, kad kelios kritinės pastabos apie Marcinkevičiaus sovietinę kūrybą gali sukelti reakciją, mane priskiriant prie anti-patriotų ar net Lietuvos priešų. Džiugino ir tai, kad tokiai reakcijai pritarė toli gražu ne visi.
Triukšminga istorija dėl Patriotų premijos skatino pamąstyti, kas dabartinėje Lietuvoje suprantama kaip nepajudinami iš sovietmečio mus siek „patriotizmo“ simboliai ar fetišai. Kas yra tos sovietmečiu susiformavusios ar formuotos tautinės šventenybės, kurių neturėtų viešai „niekinti“ joks lietuvis, nenorėdamas būti pravardžiuojamas nepatriotu? Tokios, kad net jei lietuviui atrodytų keistos, neįdomios ar atgyvenusios, jis jas būtų linkęs saugoti ir ginti kaip tam tikrą tautiškumo atramą ar apčiuopiamą turinį? Kurios iš jų ateina iš anų laikų? Į mano akiratį patekę du tokie ryškiausi tautiniai fetišai yra dainų šventės ir Marcinkevičiaus kūryba. Juos identifikavus tapo beveik būtina imtis ir analizuoti.
Marcinkevičius iki šiol yra dažnai laikomas neliečiamu kūrėju, tautos siela, į kurią savo patriotizmą remia besąlygiški jo gerbėjai, atskirai paminint nemažą dalį lietuvių kalbos mokytojų. Po anuomet vykusių diskusijų dėl Marcinkevičiaus kūrybos vertinimo būtent mokytojos („liaudyje vadinamos „lituanistinėmis“) dažniausiai mėgindavo man atverti akis dėl Marcinkevičiaus kūrybos išskirtinio vertingumo ugdant jaunuolių meilę Tėvynei.
Marcinkevičius buvo labai talentingas poetas, puikiai eiliavo. Jo aukštas vertinimas visuomenėje neabejotinai susijęs ir su šia jo kūrybos puse, kuri nepaneigiama. Kita vertus, jo kūrybos aukštas vertinimas remiasi ir joje esančiais vaizdiniais apie lietuvišką būtį ir buitį, plačiai išpopuliarėjusiais ir populiarintais sovietmečiu, papildytas jo aktyvios veiklos Atgimimo metais. Šie tautiškumo vaizdiniai, kuriuos formavo Marcinkevičiaus kūryba, man įdomiausi. Jie neabejotinai atliepė dalies sovietinės ir posovietinės visuomenės tautinius lūkesčius, teikė atsakymus, ką reiškia būti lietuviu ir drauge tarybiniu žmogumi, tam tikru būdu sukabino sovietiškumą su tautiškumu.
Knygoje analizuoju bene tautiškiausią Marcinkevičiaus kūrybos dalį – draminę trilogiją Mindaugas, Mažvydas, Katedra, išleistą 1968–1977 metais. Drama Mindaugas iki šiol vertinama kaip patriotinė. Mažvydo pabaigoje beraščių būrų lemenimas „Lie-tu-va“ yra skanduotė, neatsiejama nuo Sąjūdžio ir tautinio išsivadavimo vaizdinio, suaugusi su bendrai patirtu tautos vienybės jausmu. Marcinkevičiaus kūrybos siejimas su tautiniu atgimimu trukdo įžvelgti, kad dramose Lietuvos valstybė rodoma kaip žlugęs projektas, o herojų patriotizmas derinamas su jų prisitaikymu.
Trilogiją pats autorius vadino nacionaliniu epu. Meilė Lietuvai čia reiškiasi kaip savitas jausmas ar sentimentas, persmelktas skausmo ir kančios dėl tautos lemties. Jausmas yra daug svarbesnis už veiksmą ir yra pagrindas bet kuriems veiksmams, jei jie atliekami dėl Lietuvos, pateisinti. Prisitaikančio prie aplinkybių žmogaus, net ir nusikaltėlio veiksmai išteisinami, jei to reikalauja „Lietuva“. Nelieka perskyros tarp gerų ar blogų veiksmų ir pasirinkimų, visi yra svarbūs, jei žmogus viduje stipriai išgyvena, kad tai daroma „dėl Lietuvos“ ir jei nepakeliamai kenčia. Mindaugui meilė Lietuvai tampa nesuderinama su jokiomis žmogiškumo ir moralės ribomis, ir šis kančią sukeliantis nesuderinamumas veiksmų blogį ir atperka. Mindaugas yra Hitleris ar Stalinas su sąžinės priekaištais, jei manytume, kad šie tironai sąžinės neturėjo.
Mindaugui meilė Lietuvai tampa nesuderinama su jokiomis žmogiškumo ir moralės ribomis, ir šis kančią sukeliantis nesuderinamumas veiksmų blogį ir atperka. Mindaugas yra Hitleris ar Stalinas su sąžinės priekaištais, jei manytume, kad šie tironai sąžinės neturėjo.
Trilogiją pats autorius vadino nacionaliniu epu. Meilė Lietuvai čia reiškiasi kaip savitas jausmas ar sentimentas, persmelktas skausmo ir kančios dėl tautos lemties. Jausmas yra daug svarbesnis už veiksmą ir yra pagrindas bet kuriems veiksmams, jei jie atliekami dėl Lietuvos, pateisinti. Prisitaikančio prie aplinkybių žmogaus, net ir nusikaltėlio veiksmai išteisinami, jei to reikalauja „Lietuva“. Nelieka perskyros tarp gerų ar blogų veiksmų ir pasirinkimų, visi yra svarbūs, jei žmogus viduje stipriai išgyvena, kad tai daroma „dėl Lietuvos“ ir jei nepakeliamai kenčia. Mindaugui meilė Lietuvai tampa nesuderinama su jokiomis žmogiškumo ir moralės ribomis, ir šis kančią sukeliantis nesuderinamumas veiksmų blogį ir atperka. Mindaugas yra Hitleris ar Stalinas su sąžinės priekaištais, jei manytume, kad šie tironai sąžinės neturėjo.
Tuo remiasi Marcinkevičiaus tautinė teologija, kuri neabejotinai galėjo būti artima daugeliui lietuvių, gyvenusių tarybinėje tikrovėje, ir drauge siekusių savo dvilypumui (būti tarybiniu ir tautiniu) suteikti tam tikrą prasmę, net jaustis lietuviais patriotais. Dar ir šiandien diskusijose apie sovietinių veikėjų atminimą jų išteisinimui pasitelkiamas argumentas, kad jie labai kentėję (kaip Salomėjos Nėries ar Petro Cvirkos atveju), arba kad viską darę dėl Lietuvos (daugelio nomenklatūrininkų atveju). Kai kada net ir dabartinis patriotizmas siejamas su kentėjimu, ir kažin ar į patrioto statusą galėtų pretenduoti tas, kuris būtų linkęs tuo abejoti. Ar meilė Lietuvai neišvengiamai turi būti našta?
Dainų šventės yra kitas sovietines šaknis turinčio tautiškumo fetišas. Dabartinio švenčių pavidalo konstravimas prasidėjo 1946 m., kuomet vietos komunistams reikėjo parodyti, kad tarybų valdžia esanti artima lietuvių tautai. Dainų šventės kaip tarybiškai patriotinio renginio kūrimui buvo metami išskirtiniai materialiniai ir organizaciniai ištekliai, jos repertuaras buvo griežtai formuotas ir prižiūrėtas pagal sovietinius standartus.
Šiandien niekas nė nesusimąsto, ar dainų šventės iš tiesų yra ilgametė lietuvių tautos tradicija, verta apsaugos ir tolesnio gyvavimo. Svarbiausių Lietuvos valstybės sukakčių proga kaip centrinis įvykis rengiama dainų šventė. Tokia ji buvo surengta minint Lietuvos vardo tūkstantmetį 2009 m. ir 2018 m., minint modernių laikų valstybės šimtmetį. Net jei kam šventė kaip kultūrinis įvykis atrodytų nuobodi, ji traktuojama kaip vertingas paveldas. Prieš penkiolika metų ji įrašyta į UNESCO nematerialių vertybių sąrašą ir net turi savo įstatymą.
Su dainų švente siejamas tautos bendrystės jausmas. Mes, lietuviai, net manome, kad tokios dainų šventės galime pamokyti kitas tautas. Knygos baigimo metu žymiausia pasaulyje Lietuvos dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla Anglijoje, Birmingame rengia dainų šventę, ragindama Brexito suskaldytus britus susivienyti. Ji mini, kad „daina suvienijo Lietuvos žmones prieš 30 metų siekiant nepriklausomybės. Dešimtys tūkstančių kartu dainavo gatvėse ir aikštėse. Tam nereikia daug mokytis – dainuoti galime visi. Tai sukuria nuostabų vienybės jausmą. Štai ko britams dabar reikia – dainuoti. Ir ne tūkstančiams, o milijonams“. Į masinę Dainų šventę žiūrime kaip į savos tautos kultūros reiškinį, kuriuo didžiuojamės kaip išskirtinai vertingu.
Ar tikrai šiandien, jei kiltų didelis visuomenės susipriešinimas, lietuviai rinktųsi ir dainuotų masiniuose choruose, tikėdami, kad bendras dainavimas galėtų užglaistyti nesutarimus?
Jei esame tokie dainingi, tai kaip paaiškinti, kad lietuviai susibūrimuose nedainuoja ir nemoka dainų? Ar tikrai šiandien, jei kiltų didelis visuomenės susipriešinimas, lietuviai rinktųsi ir dainuotų masiniuose choruose, tikėdami, kad bendras dainavimas galėtų užglaistyti nesutarimus?
Neabejotinai yra manančių, kad dainų šventė yra neįdomus kultūrinis balastas. Tačiau su ja susietos tautiškumo ir patriotizmo prasmės užkerta kelią apie tai garsiai kalbėti ir diskutuoti (netgi dainuoti). Plati organizacinė dainų šventės struktūra, apimanti atsakingas institucijas, organizacinius planus, į centralizuotą sistemą apjungtą gausybę būrelių ir ratelių, pradedant mokykla, o gal net ir darželiu, baigiant senjorais, kurie repetuoja, ir galiausiai atvyksta į šventę, paliečia daug žmonių. Neužmirškime chorvedžių ir būrelių vadovų, kuriems dainų šventės vardu veikiausiai lengviau į tuos būrelius patraukti jaunimą ir nejaunimą. Kaip man viešai suabejojus dainų šventės verte atsakė vienas jos organizatorių: jei nebūtų respublikinės šventės, tai nebūtų ir mokyklinių ar jaunimo chorų, – ar to norite? Žinoma, nesinori, tačiau negi chorinio dainavimo aktyvumą Lietuvoje palaiko tik dainų šventės? Gausus būrys žmonių yra suinteresuoti, kad šventė vyktų, nes su ja susijusi jų veikla ir tos veiklos viešas vertinimas.
Ansamblis Lietuva, kurį įsteigė sovietų valdžia ir kuris dabar turi valstybinį statusą, ir šiandien gyvuoja kaip išskirtinis tautiškumo propaguotojas. Ansamblis daug prisidėjo formuojant ne tik sovietinių dainų švenčių repertuarą, bet ir sovietiškai tautinę lietuvišką kultūrą, ir jis tęsia veiklą. Žavimasi jo pastatymais, kurie taiko sovietmečiu išvystytą stilių, tautiškumą susieja su primityvia, beveik ikicivilizacine gyvensena, mąstysena, ritualais, atkartoja sovietmečiu populiarintus kovų su kryžiuočiais siužetus, kaip antai „Pilėnų“ mitą, propaguoja pseudo-valstietiškas linksmybes. Daliai lietuvių tai patinka. Lietuvos produkcija vertinama kaip tiesiogiai susijusi su tautiškumu ir skatinanti patriotizmą, o kritika jos atžvilgiu – kaip grįsta asmeniškumais ar dalies patriotizmo niekinimu. Lietuva tautiškumui intensyviai atstovauja ir užsienyje.
Marcinkevičiaus draminė trilogija ir dainų šventės yra sovietiniai reiškiniai, anuomet formavę sovietiškai lietuvišką tautinę tapatybę, atgavus laisvę gana sklandžiai kaip tautiškumo simboliai perėję į nepriklausomos Lietuvos tikrovę. Jų neapmąsčius, sovietinis galvojimas ir jautimas apie tautą perkeliamas į šiandieną ir užprogramuoja kultūriškai tautinius konfliktus. Pirmiausia – tautiškumo ir valstybingumo konfliktą, manymą, kad dabartinis valstybingumas nedera su tautiškumu, kaip kad nederėjo sovietinis.
Knygoje kalbu apie sovietinį lietuviškąjį patriotizmą, išreikštą dainų šventėmis ir dramine trilogija. Parodau, kaip jis buvo įspraustas į labai siaurus kultūrinius rėmus ir šiuose rėmuose buvo intensyviai vystomas. Aktyvusis tautiškumas buvo susietas su šventimu ir pramogomis (valstietiškais pasilinksminimais ir ritualais), neturinčiais ryšio su aktualia tarybinio žmogaus kasdienybe; o (politinė) Lietuvos istorija rodyta kaip vien fonas į vidinius kaltės ir skausmo išgyvenimus susitelkusiai pasyviai asmenybei. Tautiškumas, jo džiaugsmas ir skausmas, buvo atribotas nuo veikimo realiame gyvenime.
Žinome, kad sovietmečiu būta ir kitokio lietuviškojo patriotizmo – visuomeninio, aktyvaus, politinio, – tačiau tai reiškėsi kaip paskiri atvejai, tam tikros išskirtinės drąsos apraiškos, su kuriomis režimas kovojo. Jų knygoje nenagrinėju. Ji sutelkta į populiarųjį lietuviškumą, kurį vystė ir skleidė Lietuvos SSR partinė administracija ir kuris buvo jai pragmatiškai naudingas išlaikant įtaką „respublikoje“, neutralizavo žmonių tautinius lūkesčius. Šis tautiškumas nebuvo „rezistencija“, net jei kai kurie jo palaikytojai taip tą suprato.
Dainų šventės repertuaras per meno saviveiklą, rajoninių ir kitų lygių dainų švenčių renginius, radijo transliacijas pasiekė kiekvieną lietuvį. Draminė trilogija taip pat buvo populiarinta įvairiais pavidalais. Dainų šventės ir draminė trilogija buvo sovietinio tautiškumo formuotojos, lietuviškumą susiejus su tarybiškumu, Lietuvos istoriją – su Lietuvos TSR šiandiena, meilę Lietuvai – su uoliu darbu tarybinei Tėvynei. Džiaugsmas dėl šventės ar liūdesys dėl Lietuvos valstybės, saviti jų įprasminimai sovietinį lietuvį skatino suvokti, kad esamoji tarybų Lietuva atitinka tautinį interesą.
Pavadinimas Skambantis molis ir pasirinktas kaip geriausiai atitinkantis sovietinį patriotizmą ir knygos temą. Molis kaip tam tikra žemė, iš kurios galima sulipdyti daiktą ir kuris vis dėlto lieka gana nepatvarus. Sakoma, milžinas molinėmis kojomis. Tačiau molinis daiktas dažniausiai yra naudingas, kaip lėkštė ar pečius. Molis gali būti laikomas sovietiško tautiškumo simboliu, nes jo tema ir plėtota sovietmečiu, ir jis apima ne vieną prasmę. Marcinkevičiaus Mindaugas beatodairiškai, nepaisydamas artimiausiųjų bendražygių, lipdo savo Lietuvą tarsi iš molio. Senis, apžiūrėdamas jo karūną, sakosi iš molio būtų nulipdęs ne blogesnę ir dar priekaištauja Mindaugui, kad jo lipdyta Lietuva „neskamba“, kaip skamba geras molinis puodas. Dainų šventes tiesiogiai galima vadinti „skambančiu moliu“, ir dėl suvalstietinto tautiškumo, ir dėl molinių puodynių kultūros. Dainų šventės sovietmečiu iš tiesų skambėjo labiau nei bet kuris kitas tautinis reiškinys, ir buvo tarsi vieno puodžiaus sumaniai lipdomas ir prižiūrimas daiktas. Puodynės, mediniai šaukštai, šiaudinės skrybėlės, medinės klumpės, visa, kas siejasi su šiuo tautiškumu, ir ką kiekvienais metais išgyvename per Kaziuko mugę. Kaziuko, kuris liaudies mitologijoje taip pat veikiausiai jau yra puodžiumi buvęs. Kaip kokia Barbora iš Vytauto Petkevičiaus Molio Motiejaus – žmonių karaliaus, nusilipdžiusi sau iš molio sūnų ir valstybei – būsimą karalių. Šis, nuvertęs prieš tai buvusį karalių Jo puodinybę Birbyzą Paskutinįjį, beje turėjusį ir atsarginę molinę karūną, vadovavosi „moline tiesa“. Šią tiesą žmonės atmetė, nes jai trūko meilės. „Skambančiame molyje“ girdime ir ap. Pauliaus laiško Korintiečiams atgarsį „Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai“ (1 Kor 13, 1).
Tikiuosi, kad knyga padės kai kuriose dabartinio patriotizmo formose atpažinti sovietinius bruožus ir paskatins atnaujinti suvokimą apie tai, kas yra patriotizmas, išeinantis anapus sovietmečiu suformuoto tautiškumo ribų
