„Nerimo sąvoka“ yra chaotiškiausias, giliausias ir sudėtingiausias S.Kierkegaardo kūrinys, kurio centrinė ašis – psichologinė žmogaus studija, apimanti įvairias priartėjimo prie nuodėmės galimybes ir priartėjimus lydinčią dvilypę nerimo būseną. Knygoje analizuojama nerimo sąvoka paliečia įvairius žmogaus būties aspektus: nekaltumą, nežinojimą, jausmingumą, seksualumą, kaltę, nerimą dėl nuodėmės, demoniškumą, rimtumą.
– Kokiomis aplinkybėmis nusprendei versti vieną sunkiausių Søreno Kierkegaardo darbų „Nerimo sąvoką“?
– Pasiūlymo sulaukiau iš dėstytojo Giedriaus Tamaševičiaus, kai buvau bebaigianti skandinavistikos bakalauro studijas. Nors būta pasvarstymų, kad kažkada norėčiau kažką versti – būtent – filosofiją, tačiau nesitikėjau, kad tas kažkada bus dabar, o tas kažkas – Kierkegaardo „Nerimo sąvoka“.
– Kiek sudėtingas yra S.Kierkegaardo vertimas?
– Versti S.Kierkegaardą sunku dėl kelių priežasčių. Viena to sunkumo pusė, be abejo, yra pats turinys. Tekste tiršta nuorodų į Šventąjį Raštą, kitus filosofinius, literatūrinius veikalus, tačiau taip pat ir į to laikotarpio Danijos aktualijas, polemizuojama su kitomis to meto humanitarinio lauko asmenybėmis. Tam reikia išmanyti teologinį, filosofinį, literatūrinį, kultūrinį, istorinį kontekstą, todėl vertimas reikalauja kruopštaus akademinio darbo.
Kita sunkumo pusė – pati kalba, paini sintaksė: vienas sakinys pertraukia kitą, ne visada aišku, į ką tiksliai nurodo „tai“, „jis/ji“, dėl to nelengva atsekti minties eigą. Be to, S.Kierkeggardas, būdamas be galo jautrus kalbai, daug žaidžia žodžiais, stiliais ir įvaizdžiais.
Verčiant reikia stengtis kaip įmanoma tiksliau ir skaidriau perteikti kalbinius, stilistinius niuansus – ne vien „poetinę“, „vaizdingąją“ pusę, bet ten, kur reikia, palikti neaiškumą, nestabilumą, kartais netgi sprangumą. Pats S.Kierkegaardas rašo, kad sąmoningai renkasi rašyti taip klaidžiai, kad mintį padarytų sunkiai prieinamą. Taigi, tą klaidumą reikia išlaikyti.
Žinoma, neperspaudžiant – klaidu turi būti ten, kur S.Kierkegaardas norėjo, kad būtų painu, o ne ten, kur taip jau išėjo.
– Kas S.Kierkegaardo tekstus paverčia įdomiais?
– Mano prieiga prie „Nerimo sąvokos“ yra stipriai motyvuota to, kad esu skandinavistė, filologė, todėl vienas labiausiai paperkančių, nuostabą keliančių dalykų yra tai, kaip įgudusiai S.Kierkegaardas elgiasi su kalba – gali būti kuo jautriausias ir subtiliausias, tačiau staiga skaudžiai įgelti, pašiepti, gali kalbėti su dideliu rimtumu, bet netrukus imti šmaikštauti, pompastiškai postringauti apie aukštas materijas, o greta drėbtelėti kažką stačiokiško.
Manau, todėl yra viena kalbėti apie S.Kierkegaardo idėjas ir visai kas kita yra jį skaityti. Žinoma, čia išryškinu tik vieną – išraiškos – aspektą ir anaiptol nemėginu pasakyti, kad jis čia svarbiausias. Vis dėl to tai, kaip S.Kierkegaardas pasitelkia kalbinę išraišką, leidžia jam neįtikėtinai taikliai ir įtaigiai perteikti turinius, apie kuriuos svarsto, prie jų priartėti.
Čia taip pat reikėtų paminėti S.Kierkegaardo ironijos fenomeną, kuris čia yra aktualus. Neteisinga suprasti S.Kierkegaardo ironiją (vien) kaip stiliaus ypatumą, kalbos figūrą ar „puošmeną“. Ironija S.Kierkegaardui – gyvenimo principas, subjektyvi žmogaus laisvė nuo tikrovės, katarsis, arba, jo žodžiais tariant, „nuprausianti vonia“, galinti pakylėti žmogų aukštesnės egzistencijos link.
S.Kierkegaardas ironizuoja ne vien tam, kad paironizuotų, nei šiaip sau demonstruoja kalbos lankstumą – tai būtų apsiribojimas estetika. Visa tai dėl labai sąmoningo, metodiško judėjimo pamatinių žmogaus egzistencijos klausimų sprendimo link.
– Ar tokių tekstų vertimas tau pačiai yra naudingas, atsiperka?
– Ko gero, su atsakymu dar reikėtų palaukti, nes knyga visai neseniai išleista ir per mažai laiko praėjo. Turbūt, priklausys nuo to, kaip knyga bus priimta. Bet kokiu atveju, pati „Nerimo sąvokos“ vertimo patirtis pareikalavo daugybės pastangų, bet labai daug išmokė. Ir nors nebuvo lengva, suteikė ir daug džiaugsmo, juolab kad žinojau, kad šis darbas prasmingas ir ne veltui.
– Kokių daugiau tavo vertimų galime tikėtis?
– Yra planų ir toliau versti S.Kierkegaardo darbus, šiuo metu pradėjau dirbti su „Arba-Arba“ pirma dalimi.
– Ačiū už pokalbį.
