Į šį subjektyvų sąrašą įtraukiau 8 poezijos knygas, kurios praėjusiais metais man pasirodė kūrybiškiausios. Jas surikiavau ne pagal kokybę, bet išdėsčiau abėcėline tvarka, pagal vardus.
1
Aistis Žekevičius „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“
„klausi
kas yra normalumas
atsakau
tokia būsena
kai nėra gerai
bet dar gebu
įžvelgti grožį“ (p. 63)
Aisčio Žekevičiaus poezija (knyga „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“) neverčia įsitempti. Tarsi be ypatingos priežasties užfiksuoti pamąstymai pateikia netikėtų įžvalgų. Vienas iš šios poezijos efektų – atrodo nebaisu būti šiuolaikiniame pasaulyje, kuris dažnai dėl vartotojiškumo, biurokratizmo tampa menininkų kritikos objektu. Žekevičiaus poezijoje tai – it prijaukinta norma, su kuria įmanoma susigyventi garsiai neburnojant.
„Atlaidžiai šypsosi bedugnė“ supažindina su poezijos tipu, kurios centre – vidutinybė, nejaučianti pranašumo. Tačiau tai jokia „pilkoji zona“. Šie tekstai patraukia poreikiu stebėtis, neatbukti. Čia nėra savaime suprantamų dalykų, nes poetas dažnai pastebi antrą planą „lygiose vietose“, tačiau ne tiek dvasingai poetizuodamas, kiek racionaliai įžvalgiai. Žekevičiaus poezija analitiška, bet gyva ir ne schematiška, jo ironija – ne durianti, o verčianti nusišypsoti dėl daugeliui būdingo nejaukumo. Poetas turi kritinį mąstymą ir nebijo apsijuokti. Tai jam į gerą – tekstuose užčiuopi blaivumą ir gylį.
2
Aldona Gustas „Laikas išlaiko“ (iš vokiečių k. vertė Antanas A. Jonynas)
„Rožėm bylanti liepos diena
Dabartis ant liežuvio galiuko –
Dabartis ant pirštų galiukų –
Dabartis tarsi darganoj
Gurkšnis apreiškimo
Žaisti aklą vištą su nemarumu“ (p. 31)
Yra knygų, kurios pro mūsų akis praslenka tarsi nepastebėtos. Tokia šiemet buvo lietuvių kilmės vokiečių rašytojos ir menininkės Aldonos Gustas (Gustaitės, 1932–2022) knyga „Laikas išlaiko / Zeit Zeitigt“. Ji galima skaityti kaip iš fragmentų srauto sudurstytą poemą apie vieną iš labiausiai kūrėjus dominančių temų – laiką.
Gustas tekstai gali būti puiki atsvara biografiškai, kasdienybės poezijai: eilėraščiai neturi aiškaus siužeto, yra nuasmeninti, konkrečius įvykius ar teksto inspiracijos šaltinius galime tik nujausti. Tačiau abstrakčiuose, eksperimentinio pobūdžio tekstuose slypi jos įtaiga, netgi aistra. Būsena, blanki atsiminimo detalė, kasdieniškas elementas tekste suteikia asociacijų, kuriomis bandoma atpažinti save laike, svarstyti apie neaprėpiamas jo galias ir tai, kas laukia išsekus gyvenimo laikui.
Gustas kūryboje jaučiama filosofiškos vokiečių poezijos kryptis, tad knygos tema išradingai nagrinėjama ir kalbos požiūriu. Poetės tekstų perskaityti greitosiomis nepavyks, tačiau jeigu sudomins, knyga „Laikas išlaiko“ gali nustebinti, galbūt net suveikti kaip talpus priminimas, kad esi gyvas, kvėpuojantis, dar čia.
3
Antanas A. Jonynas „153 sonetai“
„aš gyvenau paneigdamas Dekartą
ir mylimųjų buvau atmestas ne kartą
kaip nepakankamas įrodymas“ (p. 161)
Ši poezijos rinktinė leidžia pasikartoti geriausius Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, poeto ir vertėjo Antano A. Jonyno sonetus ir atrasti keletą naujų. Sonetas – svarstymo žanras, labai išplečiantis kalbėtojo galimybes ir skatinantis skaitytoją mąstyti. Toks eilėraštis primena lygtį iš teiginių ir prieštaravimų, jos sprendinį įdomu lukštenti. Jonynas savo „lygtis“ puikiai išplėtoja – meilės, laikinumo ir vienatvės išgyvenimas, sąmojis, nepatiklumas tikrovei tampa savotišku vidinės autobiografijos varikliu.
Man patinka, kad Jonyno poezija netiesmuka ir ne per dramatiška. Už kiekvieno „153 sonetų“ teksto pulsuoja nenuspėjama, daug kartų skaitoma istorija. Per beveik penkiasdešimt metų sukurti tekstai pritaikomi skirtingoms aplinkybėms: vaizduotės ir patirties žaismas yra universalus, o niuansuose slypi jėga. Skaudus, estetiškas Jonyno kalbėjimas nenori sužeisti, bet vis dar neguodžia. Ir tai gerai.
4
Justina Žvirblytė „Mikrosfera“
„turiu tamsią kišenę
stengiuosi mintimis neužklysti
ten yra žemė mėlynas karoliukas
žirnio dydžio ir mūsų
ten niekad nėra“ (p. 75)
2023 m. „Pirmosios knygos“ konkursą laimėjusios Justinos Žvirblytės debiutas atskleidžia bręstančio žmogaus patyrimus, tarp kurių – kūrybinės kančios ir meilė. Joje labiausiai patraukia, kaip kasdieniški reiškiniai ir išgyvenimai interpretuojami pasitelkiant autorei gerai pažįstamą biofizikos mokslų sritį. Tai, kas plika akimi nematoma, šioje poezijoje lanksčiai siejama su fizikinėmis dimensijomis, kurias galima estetiškai išgyventi, patiriant ir savo ribotumą.
Žvirblytės eilėraščiai yra maloniai analitiški ir dažnai atskleidžia, kad beprasmiška racionalizuoti jausmus. Šis suvokimas knygoje „Mikrosfera“ nėra tik dramatiškas. Jis siūlo perspektyvia galimybę per asmeninę patirtį suvokti, jog paslapties sritys plačios, o neaprėpiamybė ne tik baugina, bet netgi kažkuo stebuklinga. Ši kūrėja turi vaizduotę ir nudžiugino humoro jausmu.
5
Patricija Gudeikaitė „Kontaktas“
„Hamleto kaukolėje –
nuodingos jų sporos:
springdami
žiūrovai bando ištrūkti
iš salės:
skęstančios
Ofelijos rankose –
peiliai“ (p. 63)
Pastaraisiais metais literatūroje padaugėjo tekstų, skatinančių diskutuoti psichinės sveikatos temomis. Jau pasikeitė santykis su beprotyste kaip kūrybos motyvu – ji tampa ne tiek alternatyva, kiek biografinio išskirtinumo ženklu. Pernai šios krypties poeziją savitai papildė Patricijos Gudeikaitės debiutas. Kūryboje ji nevengia kalbėti apie kraštutinius potyrius, patirtus psichinius išgyvenimus. Iš panašaus pobūdžio leidinių „Kontaktą“ išskiria ne tiesmukas išpažintinis kalbėjimas, o tai, kad poetė tokias situacijas apžaidžia ir pateikta per kultūros įvaizdžius ir vaidmenis.
Knyga konstruojama kaip „kontaktuojančioje“ sąmonėje girdimas choras. Gudeikaitė simpatizuoja tiek neprijaukintam Afrikos temperamentui, tiek drąsioms Vakarų kankinių, kovotojų, menininkų asmenybėms. Ji gerai ištyrinėjusi šaltinius, apmąsčiusi savo tekstus, tad tekstai originalūs ir savotiškai primena teatrališką psichinę kelionę.
Iš pirmo žvilgsnio „Kontaktas“ – vizualiai rėksmingas, o viduje – gausus įvairių nuorodų. Tačiau toks įspūdis apgaulingas. Gudeikaitės žodis išties taupus, o drastiškos emocijos suvaldytos. Ji žavi bandymu ieškoti, kaip savo pastangomis išreikšti reiškinio tūrį ir charakterį, kalbėti ne tik savuoju, bet ir ieškoti įvairių balsų. O tai tarp debiutų nėra taip dažna.
6
Simonas Bernotas „Pasakų parkas“
„Girdite minotauro baubimą?
Jums vaidenasi nusiraminkite
Esate pirmasis šio labirinto svečias
Esate ypatingas“ (p. 65)
Simonas Bernotas sako rašantis apie tai, „kur esu, ką jaučiu ir kas mane supa“, tačiau tai daro tarsi stebėdamas iš šalies, (auto)ironiškai reaguodamas ir drąsiai vertindamas. Jo antroji poezijos knyga „Pasakų parkas“ parašyta su klasifikuotojo aistra, kai formaliomis priemonėmis į lentynėles sudėliojamas vidinis pasaulis. Įvairiausi prieštaringumai išryškėja iš paprastų schemų, o jų visuma įsuka į karnavalą, kuriame jokia smulkmena neatrodo nekaltai. Bernotas sąmoningai vartoja daug poetizmų ir klišių, juos lanksto, norėdamas išblaivinti nuo naivumo, „prigauti“ save. Ir tai suveikia – atvirai dirbtini tekstai ne sykį juokino ar vertė jaustis dviprasmiškai.
Ši knyga įsimena žaismingu santykiu su visuomenėje paplitusiomis nuostatomis, literatūros realijomis ir primena, kad vyraujančios schemos gali būti puikus įkvėpimo šaltinis ir priešininkas. „Pasakų parkas“ veikia jausmus ir protą.
7
Tomas Venclova „Už Onos ir Bernardinų: 2016–2023 metų eilėraščiai“
„Dvi atkarpos akimirkai sutapo,
Ir plotuose, kurie dabar tuštoki,
Aš irgi būsiu prietema tarp lapų
Ar kontūras, ryškėjąs dulkių šoky.“ (p. 12)
Ką tik Lietuvos rašytojų sąjungos premija apdovanotoje Tomo Venclovos poezijos knygoje „Už Onos ir Bernardinų“ rasime poetui būdingiausias motyvus, rafinuotą alegoriškumą ir išryškintą atsisveikinimo temą. Ji skleidžiasi suvokiant, kad pažįstamose erdvėse daugėja tuščių ertmių, o lankomos vietos ir aptikti pėdsakai jau mena buvusius įvykius. Tarp jų – istoriniai kraštovaizdžiai, prisiminimai, priespaudos ir laisvės atmosfera, Ukrainos karo dūmai, santykiai su biografijos partneriais.
Venclovos poezijoje tai – produktyvi sąlyga. Neatsitiktinai pavadinime įprasmintas Vilnius, į kurį poetas sugrįžo gyventi. Sugrįžtama ne tiek apgailėti, pasikartoti, kiek prasmingai įsižiūrėti, atrasti kitus sluoksnius ir mąstyti dabar. Kiekviename jo pasakyme jaučiamas tūris – pasverto jausmo, skaidrios minties ir, kol „blogis ir gėris / neapsikeitė vietomis“, žiaurumus atveriančio saiko bei estetikos. Eilėraščiuose Venclova kalba esamuoju laiku, o pabaigoje, kaip įprasta, įterpia paaiškinimų. Šį gestą laikau diplomatišku: faktas, sąsajos su mitais praplečia žinojimą, tačiau neužstoja suvokėjo jau turimo.
8
Vytautas Kaziela „Neatsimerk, Viešpatie“
„ištraukti
skeveldrą
iš savo širdies
ir nesusipjaustyti
rankų“ (p. 60)
Prasidėjus karui Ukrainoje, būta diskusijų, ar lietuvių poetams dera rašyti poeziją karo tema, mat dalis viešų mėginimų vertinti prieštaringai. O ši Vytauto Kazielos knyga įtikina, kad verta tai daryti. Poetas kuria ne himnus kitiems, bet rašo iš poreikio žymėti asmenišką vidinį kelią.
Kazielos poezija atpažįstama iš lyriško, taupaus kalbėjimo. „Neatsimerk, Viešpatie“ apmąstomas nugyventas laikas, prievartos formos. Karas veikia mūsų tikrovę, o didelių sukrėtimų akivaizdoje išryškėja bendražmogiškos patirtys. Reiškinius Kaziela nepretenzingai susieja su Biblijos simbolika, todėl dažno eilėraščio centre atsiduria krikščioniškas kančios patyrimas, kurio šviesoje mąstoma apie susitaikymą su mirtimi, fizinį ir dvasinį nuovargį. Poetas rašo vengdamas atviro emocingumo – jo subtilumas paveikus.