Ko gero, norint atsakyti, nepakanka remtis vien topografinėmis metaforomis, bet verta skaityti poezijos knygas ir leistis į atidesnę pažintį.
Naujausias lietuvių poezijos knygas pristatančiame literatūros festivalyje „Open Books“ dalyvaujančių autorių knygos siūlo pradėti diskusiją ir suabejoti, kad tokie apibūdinimai, kaip „dvasiniai nuotykiai“, „meditatyvūs išgyvenimai“, iki šiol tinkamiausiai nusako šiuolaikinės lietuvių poezijos charakterį. Nesunku pastebėti, kad pastaraisiais metais jį įvairina kiti bruožai: realus ir fiktyvus poezijos biografiškumas, teksto performatyvumas, intelektualiniai žaidimai, poreikis aktualizuoti globalius rūpesčius – ekologijos, socialines, lyties problemas. Atsižvelgiant į šiuos elementus, išsidėsto 13 literatūros festivalyje pristatomų poetų knygų žemėlapis.
Poetai pasaulyje
Vienas svarbiausių orientyrų – lietuvių poezija socialėja, turiningėja ne tik jos kultūrinis, bet ir gyvenimiškas akiratis. Tokį orientyrą teikia šiuolaikybė, siūlanti gyventi sąmoningiau. Tad natūralu, kurį laiką prislopusios socialinės temos tekstuose vis labiau ryškėja, mėginama ne tik identifikuoti vietines ir globalias aktualijas, bet ir jas savitai įprasminti. Tai ypač pastebima jaunesnės kartos poetų tekstuose. Todėl intriguoja būsima debiutuojančio Simono Bernoto knyga „Reivas“. Jo poezija jau įsiminė dėl šio autoriaus tekstuose pasirodžiusios visuomenės normų, vartotojiškumo, suprekinimo kritikos. Pavadindamas būsimą knygą „Reivu“, Bernotas įtraukia į srautą, kuris atskleidžia vieną iš svarbiausių šio autoriaus kūrybos motyvų: tai intensyvus visuotinis ritmas, kuriam individas pasiduoda, ir ritmas, kuriam priešinasi.
Skaitytojų jau atrasti Vaivos Grainytės tekstai taip pat apeliuoja į globalesnes problemas. Debiutinėje knygoje „Gorilos archyvai“ šalia kasdienybės epizodų neatsiejamai fiksuojami ekologijos krizės simptomai, vartotojiškumo kritika. Grainytės poezija jaudina ne emocionaliai: rašoma tikslingai nusitolinus, nedauginant nei kalbos, nei mąstymo klišių, o su švelnia, įprastumą komplikuojančia ironija. Todėl tiek globalūs, tiek gyvenimiški rūpesčiai jos tekstuose pasirodo netikėti, absurdiški.
Socialinių aktualijų daugėja ir joms neabejingos poetės, kuratorės, diskusijų apie viešąją erdvę dalyvės Laimos Kreivytės poezijoje. Greitai pasirodysiančioje knygoje „Artumo artimetika“ šalia jau atpažįstamo feministinio diskurso, meilės tematikos įprasminama daugeliui pažįstama skuba, užčiuopiamos ir šiandien su XX a. pabaigos–XXI amžiaus ideologijų kaita susijusios įtampos – vienu metu atsiveria daug laisvės, tačiau frustruojama, kai tenka ką nors keisti.
Tarp atviro biografiškumo ir priedangos
Atidesni skaitytojai jau galėjo pastebėti, kad dalis lietuvių poezijos paklūsta išpažintinės poezijos linkmei. Šis orientyras leidžia įžvelgti jos įvairovę ir subjektyvaus kalbėjimo galimybes – atsivėrimų, viešo intymumo, universalizuotos patirties, kultūrinių variacijų, estetinės distancijos ir kt.
Vienas iš nuosekliausių autobiografiškos poezijos atvejų – Giedrės Kazlauskaitės tekstai, kuriuose susijungia kultūra (kurios aktyvi vartotoja yra ši autorė) ir nestandartiškas asmeniškumas. Turima patirtis prisitraukia, diktuoja kontekstų atranką, o rezultatas – intelektualus, daugiaplanis, neatkartojamas kalbėjimas. Naujajame „Gintaro kambaryje“ kartais jis virsta ir originaliomis literatūros parafrazėmis.
Šalia Kazlauskaitės poezijos Mariaus Buroko eilėraščiai atrodo intymesni ir aitresni. „Švaraus buvimo“ subjektas siekia apsivalyti, apnuogindamas žmogišką pažeidžiamumą, skausmingą savęs pažinimą, neretai tai įprasmina apokaliptiškai, įvaizdžiais iš anatomijos srities. Patyriminiuose tekstuose kasdieniški vaidmenys (tėvystės, kultūrininko ar sostinės poeto) pasirodo sudėtingesni, o daugelio poetų aprašytas Vilnius – ne iki galo ištirta, ne visada maloni teritorija.
Sukauptą patirtį Mindaugas Nastaravičius taip pat laiko universaliu šaltiniu poezijai. Jo „Bendratis“ siūlo lėtai klaidžioti po tekstą lyg po atmintį, kurioje ženklinami esminiai gyvenimo epizodai (vaikystė provincijoje, tėvo netektis ir tapimas tėvu, poezijos rašymas). Šis klaidžiojimas primena pasakojimą, skirtą kurstyti bendrumą: iš netekties įskelti gyvybę, iš bendraties – veiksmažodį, iš pavienio žodžio – daugiareikšmiškumą, iš šnekamosios kalbos – metaforą, iš svetimos patirties – atpažįstamą poeziją.
Kiek nutolusi nuo autobiografiškos poezijos tendencijos atrodo Gretos Ambrazaitės rašoma būsenų poezija. Čia patirtis sąveikauja su tą patirtį transformuojančia, pridengiančia estetika ir vaizduote. „Trapiuose daiktuose“ įvairūs išgyvenimai, būsenos parodomi tarsi atskiri įvykiai, turintys savarankišką koordinačių sistemą – kultūrinę (kino, literatūros), erdvinę, egzistencinę, tačiau visuomet išlaiko brendimo ir meilės giją.
Iš pristatomų knygų išsiskiria Jurgitos Jasponytės „Vartai Auštrieji“. Ją galima laikyti skaidria, savo savastį pažįstančio asmens poezija. Harmonijos siekiantis liudijimas atskleidžia, kad eilėraščiuose sudera būvis tarp urbanistikos ir gamtos, asmeninė ir lietuvių kultūros istorija, folkloro ir šiuolaikinės poezijos skambesys, o šiam derėjimui atsiskleisti ego – ne toks jau reikšmingas.
Intelektualai ir žaidėjai
Monumentalią „atsvarą“ autobiografiškai poezijai poezijos knygose galima laikyti „Open Books“ pristatomose knygose pastebimus intelektualinius, literatūrinius poetų žaidimus, kalbėtojų kaukes ir performatyvumą. Tai puikiai įkūnija Vytauto Ališausko knyga „Jono Naujoko eilės“, kurią sudaro eilėraščiai-simuliakrai. Apie pasaulį joje kalbama prisidengus kauke, klasikine maniera imituojant ir „prikeliant“ istorinius poetų balsus, senuosius kalbėjimo stilius ir aliuzijas į mitus. Panašų ėjimą galima atpažinti ir Kornelijaus Platelio knygoje „Įtrūkusios mėnesienos“. Jo epiška poezija – ironiška ir mąsli, siūlo apgaulingą tikrovės interpretaciją, o kartu tiksliai analizuoja universalų žmogaus atminties veikimą. Abiejų poetų knygos palaiko santykį su pasauliu ir kartu su kultūros tradicija, kuri nuolat verčia kritiškai apsvarstyti ir kalbėjimo autoritetingumą, šiuolaikinio poeto vaidmenį sociume.
Kita vertus, kai kurios poezijos knygos prieštarautų minčiai, kad poetą iki galo pažinsi iš tekstų. Solidi Alvydo Šlepiko rinktinė „Mano tėvas žūsta“ apgaulingai žadina lūkestį, kad į tokias knygas sudedama tik tai, kas išbaigta, o numanomą repertuarą paįvairina keletas naujų eilėraščių. „Mano tėvas žūsta“ liudija esamą kūrybos kelią, tačiau gali būti atrandama naujai – suredagavęs tekstus, Šlepikas savo poezijai suteikė papildomą kvėpavimą.
Pasitaiko atvejų, kai žaismės poezijai pasiūlo kalba. Štai debiutinėje knygoje „Popierinė“ Mantas Toločka prisistato poetocentriškai – deklaratyviai prisiėmė poeto vaidmenį, kurį išsako kartais su ironija, kartais su pasitikėjimu byloti eilėraščiu. Tad už jį turėtų kalbėti ne autobiografija, įgyta patirtis, o apsiskaitymo lygis – nuorodos į kitus tekstus, žodžių ir prasmių sąskambiai, galia laisvai ir įvairiai surimuoti pasaulį arba tekstą pritaikyti slemo scenai. Panašaus smagumo įgyja ir Mindaugo Valiuko pamėgti vis rečiau populiarūs trumpieji tekstai ir žaismingos poemos. Knygoje „Mokytojas mirti“ apie tokius rimtus dalykus kaip gyvenimo laikinumas, geismas, tikėjimas ir mirtis rašoma su humoru, absurdo pojūčiu, neprarandant vaikiškumo pojūčio ir skirtingų intonacijų. Poetui nesvetima teatro aplinka, tad ne vieną tekstą būtų galima įgarsinti.
Šios išryškėjusios poezijos charakterio savybės atsiskleidžia nepriklausomai nuo turimos poeto patirties. Tiek naujos ir būsimos, tiek debiutinės ir rinktinės poetų knygos savitai orientuoja į poetinio kalbėjimo kokybę: žymi balansą tarp estetikos, kultūros ir kasdienybės, socialumo ir individualizmo, jautraus ir kultūriškai grindžiamo asmeniškumo. O festivalio „Open Books“ kontekste visa tai tampa ir kvietimu atidžiau pažinti literatūrą bei paskatinti tolesnes diskusijas apie jų aktualumą.
