Turiu prisipažinti, kad ir man ne visada lengva ir paprasta skaityti, pamėginti suprasti, galiausiai, rašyti apie eilėraščius. Labai noriu padrąsinti ir nuraminti skaitytoją – reikia noro, laiko, šiek tiek pastangų ir poezija tikrai jums atsivers. Ir dar – tikrai neprivalo patikti kiekviena eilėraščių knyga – bet skaitydami įvairią poeziją galite atrasti tai, kas jums kalba, kas jaudina labiausiai. Nemanau, kad būna visai vienodų perskaitymų ir supratimų – todėl neišsigąskite, jei literatūros kritikas ar bičiulis poeziją perskaitė visai kitaip. Verta įsiklausyti ir plėsti akiratį, bet skirtingose interpretacijose slypi daug žavesio.
Taigi, šiandien pristatau devynis poetus ir jų knygas tiems, kurie iki šiol poezijos skaitė mažai ar neskaitė visai. Orientuojuosi išimtinai į šiuolaikinę lietuvių poeziją.
1
Antanas Jonynas „153 sonetai“
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023.
Antano Jonyno knygas verta skaityti visiems, kurie nori poezijoje atrasti kūrybiškas klasikos interpretacijas, klasikos ir modernumo dermę. Gaivūs, šiuolaikiški kūriniai, naujai aktualizuotas soneto žanras – tai atvejis, kai formos, kalbos precizika dera su giliomis temomis, o rimtį keičia ironija ir humoras. Ši knyga svarbi ir tuo, kad autorius atrinko kūrinius iš jau anksčiau publikuotų sonetų ir pridėjo naujus, dar niekur neskelbtus. Taigi, skaitytojas gali susidaryti panoraminį vaizdą ir patirti meno sukeliamą katarsį.
Taip pat rekomenduoju dvikalbę Antano Jonyno ir Michaelio Augustino poezijos knygą „1953“ – tai metai, kai gimė abu poetai. Autoriai, pasirinkdami poezijos formą, sukuria savotišką tarpkultūrinį dialogą, nevengia ironijos, atskleisdami gyvenimo už geležinės uždangos ir kolonizuotoje šalyje ypatumus. Faktų, asmeniškumo ir universalumo dermė bei ironija daro šią knygą itin vertą dėmesio.
2
Rūta Mikulėnaitė-Jonuškienė „Mėlynų naktų vieškeliai“
„Slinktys“, 2024.
Dar visai neseniai išleista knyga, patraukusi mano dėmesį ir išties papirkusi. Kviečiu ją skaityti visus klasikinės poezijos gerbėjus. Klasika čia skamba gaiviai ir autentiškai. Amžinosios temos dera su subtilia jų raiška, intriguoja intertekstai, asmeniškumai liudija ir tam tikros kartos išgyvenimų spektrą. Knygoje susipina sava ir „svetima“ kultūra, emigracija, neoromantiniai vaizdiniai ir pačios poezijos suvokimo išraiškos. Skaidrus liūdesys ir viltis, mėlynos naktys ir Vincento van Gogho „Irisai“ – nuoširdi ir itin kokybiška poezija.
3
Jurgita Jasponytė „Visata atsisėda netinkamoje vietoje“
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024
Šio teksto pradžioje užsiminiau apie pabodusią agrarinę, lietuvių liaudies motyvų prisodrintą poeziją. Jurgitos Jasponytės eilėraščiai yra labai maloni išimtis – mūsų senoji kultūra čia pateikiama itin autentiškai, nebanaliai ir absoliučiai įtikina. Ši poezija – visiems kurie ilgisi gylio, šviesos, nori prisiliesti prie kūrybiškai pateiktų archajiškų motyvų. Jurga turi ypatingą gebėjimą – per protėvių, senelių, savo pačios patirtis byloti universumą, neužstrigti egocentriškumo spąstuose ir pasakoti, sekti, išdainuoti, liudyti slaptingą, nepažinų, o kartu tokį paprastą pasaulį. Rašiau apie šią knygą recenziją. Jei įdomu, plačiau skaitykite čia.
4
Giedrė Kazlauskaitė „Gintaro kambarys“
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018
Kviečiu skaityti visas Giedrės Kazlauskaitės poezijos knygas, ši – naujausia. Autorę laikau esant lietuvių literatūros pasaulio fenomenu. Joks kūryboje ryškūs išpažintiniai motyvai, kurie, kaip reta, nėra egocentriški, o byloja apie kelių kartų išgyvenimus, prasmingus universalumus. Giedrė Kazlauskaitės poezija išsiskiria subtiliu ir giliu atvirumu, sąžiningu žvilgsniu į supantį pasaulį, eilėraščiuose gilinamasi į moterystės, priklausomybių, homoseksualumo, istorijos temas, gebama vykusiai pasitelkti intertekstus. Bekompromisė rekomendacija.
5
Ramunė Brundzaitė „Tuščių butelių draugija“
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022.
Ši knyga pripažinta kūrybiškiausia 2022 metų knyga, ir tikrai pelnytai. Man itin imponuoja R. Brundzaitės kūrybos temos ir jų raiška, kalbos jausmas. Autorė sąžiningai ir subtiliai atskleidžia priklausomybių, psichinės sveikatos temas. Daro tai itin skoningai ir pagaviai, taip pat kalbėdama apie kapitalistinio pasaulio trūkumus, socialines problemas, visuomenės skaudulius. Knygoje dera švelnumas, lengvumas ir skaudžios tikrovės vaizdavimas. Gerasis išpažintinės poezijos pavyzdys.
6
Greta Ambrazaitė, „Adela“
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022.
Greta Ambrazaitė taip pat sparčiai tampa lietuvių literatūros poezijos fenomenu. Šioje knygoje svarbios praeities ir atminties temos. Rašydama apie pirmąją Ambrazaitės knygą („Trapūs daiktai“) minėjau „slaptai išpažintinį“ poezijos rinkinio aspektą. Skaitant antrąją knygą, susidaro įspūdis, kad autorė drąsiau naudoja asmeninius momentus, tačiau svarbiausia, kad sugeba per subjekto istoriją byloti apie visuotinumą, pasiekiamas universalus patirčių dėmuo. Pastebėtina, kad Ambrazaitė puikiai derina tiesioginį įvardijimą ir nujaučiamą prasmę, jos užuominą. Pavyzdžiui, viename eilėraštyje minimas 58 straipsnis – tai nuoroda į sovietines represijas – pagal šį baudžiamojo kodekso straipsnį sovietmečiu buvo teisiami antisovietinio pasipriešinimo dalyviai. Labai gera poezija.
Taip pat labai rekomenduoju dar tris knygas: Vitalijos Maksvytės (anksčiau Pilipauskaitė-Butkienė „Kvėpuoju“, Marijos Mažulės „Fosilijos yra nėriniai“ ir Kristinos Tamulevičiūtės „Gyvybė“.
7
Ramūnas Liutkevičius, „Šokis įsuka šviesą“
„Bazilisko ambasada“, 2021
Rašydama apie lietuvių autorių poezijos knygas tam tikrai išpažintinės poezijos rūšiai sugalvojau terminus: „žaizdotas moteriškumas“ ir „žaizdotas vyriškumas“. Ypač mane domina vyro susidūrimas su trauma ir gebėjimas ją reflektuoti – kur nutolome nuo diskurso „vyrai neverkia“? Ramūnas Liutkevičius, kurio poezija itin pasiduoda performatyvumui, vykusiai derina išpažintinius motyvus ir dėmesį kalbos precizikai. Psichinės sveikatos problemos, gyvenimas visuomenės užribyje, ribinės būsenos ir ribinės erdvės, socialiniai aspektai, pasikartojantis škėmiškos neurozės motyvas – knyga skirta visiems, kurie nori matyti, kur pasistūmėjo šiuolaikinė poezija.
8
Simonas Bernotas, „Pasakų parkas“
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023
Taip, šiuolaikinė poezija gali būti itin postmoderni, gali įvardyti nudėvėtas metaforas, klišes, demaskuoti visuomenės reiškinius, gręžtis į kalbą, žaisti su ja ir su skaitytoju. Tokia poezija remiasi literatūra ir kitais intertekstais, o vis tik išlieka itin autentiška, žaižaruojanti, pagavi. Pagarsėjusi Vilniaus vieta čia persipina su pasakų naratyvu, bet neapsigaukite, agrariškumu Simono Bernoto poezijoje nė nekvepia. Autorius demitologizuoja, dekonstruoja, o gal tiksliau – parodo, kaip senieji mitai, dažnai nusidėvėję kultūriniai konstruktai veikia šiuolaikiniame pasaulyje. O čia jau neišvengiama ne tik reikšmių perkūrimo, bet ir skvarbios, geliančios ironijos, grotesko. Visiems, kurie nori pamatyti, kaip viename meilės eilėraštyje gali sugyventi Kristaus kūnas ir „Pergalės“ šokoladas; Prometėjas, Giesmių giesmė ir Dorovės policija bei bicepsai.
9
Austėja Jakas, „Mėlynieji malonumai“
„Bazilisko ambasada“, 2024
Knyga kuri maloniai nustebino ir tapo 2024 metų poetiniu įvykiu – ne tik asmeniniu. Jeigu labai „eilėraštiški“ eilėraščiai jums neveikia, skaitykite naratyvinę, pasakojančią poeziją. Jei erzina perdėm nušlifuota kalba, čiupkite specialiai šiek tiek nenugludintą, bet labai gyvą Austėjos Jakas knygą. A. Jakas mėgsta subtiliai provokuoti nusistovėjusį matymą ir klišes – šitaip atsiranda paradoksali ir dėl to taip stipriai veikianti poezija. Itin žavi ir kelionių motyvas – skaitydami garantuotai keliausite po įvairias išorines ir vidines erdves. Liūdnai juokinga naratyvinė poezija, kuri išties veikia.
