Poezijos poveikis miesto menui? Įrodymas, kad ne viena Neris teka Vilniumi? Tiesiog sutapimas?
Visai neseniai Gerosios Vilties gatvėje, netoli Priklausomybės ligų centro, pastebėtas Mariaus Buroko knygos „Švaraus buvimo“ viršelio fragmentas. Švariame fone tekanti Neris. Panašumą liudijančios nuotraukos prašmėžavo socialiniuose tinkluose, tačiau nei piešinio autorius, nei piešinio sukūrimo istorija nepaaiškėjo.
Kodėl piešinys atsirado būtent šioje vietoje, šiame rajone? Kokia jo prasmė? Ar menas, įkvėptas literatūros, poezijos, įgauna vizualines išraiškas miesto erdvėse, ar tai tik švariame fone vingiuojanti mėlyna upė, panaši į Deimantės Rybakovienės išvingiuotą knygos viršelyje? Kiek žmonių pamatę šį piešinį pagalvojo: o kur aš mačiau tą upę? Kiek žmonių skaitė „Švaraus buvimo“? Kiek ir kokių įkvėpimo ratų sukasi? Ar poezija įkvepia piešti? Klausimų daug – atsakymų kol kas nė vieno.
Knygos dailininkė Deimantė Rybakovienė džiaugiasi, kad „Švaraus buvimo“ iliustracijos, kuriose keliaujama po Vilniaus vietas, praplėtė savo erdves už knygos ribų. Viršelyje pavaizduotas stilizuotas miesto žemėlapis. „Nors kiekvienas mato savaip. Kas širdį, kas bulvę“ – šypsosi D.Rybakovienė. „Labai smagu, kad knyga gali taip įkvėpti, kad poezija vis dar turi galią. O ypač – jauniems žmonėms. Smalsu, kas būtent įkvėpė šį piešinį ant „Panerio“ parduotuvės sienos“, – apie knygos viršelio ir piešinio panašumus svarsto dailininkė.
Knygoje „Švaraus buvimo“ galima rasti Naujamiesčio ties Savanorių ir Gerosios Vilties gatvėmis kontekstų: „rajono žiauna, prismaigstyta paraudonijusių sovietinių / dantų; pridvisusių urnų darnios eilės; liūdesys čia paklotas / tvarkingai, seniai – suskilusiom pilkom plytelėm; net / žalumos ryškumas prisuktas; laikas srūva klastinga upe...“.
Marius Burokas (maloniai nustebęs ir susidomėjęs šiuo sutapimu) sakė, kad tos vietos – jo vaikystės rajonas: „Aš lankiau Gerosios Vilties gatvėje esantį darželį, mokiausi 21-ojoje vidurinėje Skroblų gatvėje, su šia gatve susiję daug prisiminimų – daugiau niūrių, nei džiugių, nes sovietmečiu šis rajonas, vadinamoji „Krasnūcha“ buvo baisokas. Kita vertus, ta nupiešta upė, kaip tik toks pokštas, kokį gali iškrėsti Vilnius: ženklais įvilioti tave dar giliau į savo labirintą, įklampinti savo istorijoje ir nebepaleisti.
Ir jau tikrai nesvarbu, ar knyga įkvėpė piešinį, ar ne – viskas šiame mieste susiję kažkokiais nematomais ryšiais. Nenustebčiau, jei vieną dieną piešinys dingtų it nebuvęs. Upė nutekėtų į nebūtį. Kad du kartus į tą pačią neįbristum.“
O gal tai esate jūs?
