Daugumą stovyklos kalinių, apie 58 000, sovietams artėjant naciai evakavo. Jiems teko žygiuoti pėsčiomis, tūkstančiai žmonių šiame „mirties žygyje“ mirė. Apie 20 000 pasiekė Bergeno-Belzeno koncentracijos stovyklą, kur 1945 m. balandį buvo išlaisvinti britų.
Aušvico stovykloje buvo palikti tik per silpni eiti ir ligoniai. Sovietų armija stovykloje rado 7500 kalinių ir apie 600 lavonų.
Tarp išgyvenusiųjų buvo austrų neurologas ir psichiatras Viktoras Franklis (1905–1997), rašytojas, politinis aktyvistas, Nobelio taikos premijos laureatas Elie Wieselis (g. 1928) ir italų chemikas ir rašytojas Primo Levis (1919–1987). Visi jie parašė prisiminimus apie siaubą, patirtą Aušvice. Iš dalies ir jų dėka Aušvico koncentracijos stovykla tapo vienu svarbiausių Holokausto simbolių. Tačiau būten Primo Levio prisiminimų knyga „Se questo è un uomo“ (Jei tai žmogus, pirmą kartą išleista 1947 m. Italijoje) tapo viena žinomiausių knygų apie Holokaustą.
Rašytojas Primo Levis gimė Turine, pasaulietiškoje, intelektualioje ir jau susiliejusioje su italų kultūra žydų šeimoje. Nuo paauglystės mylėjo Alpių kalnus, pats užsiėmė alpinizmu, buvo itin gabus ir literatūrai, ir tiksliesiems dalykams, galiausiai universitete pasirinko studijuoti chemiją, siekė tapti mokslininku.
Tačiau 1938 m. diktatoriaus Benito Mussolini valdžiai priėmus rasistinius įstatymus, diplomą galėjo gauti tik padarius išimtį, negana to, pažymėtą diskriminuojančiu antspaudu „žydų rasė“. Nuo 1941-ųjų, pridengęs savo kilmę fiktyvia pavarde, dirbo farmacijos įmonėje. 1943 m., naciams okupavus Šiaurės Italiją, buvo slapstomas bičiulių, vėliau, ginkluotas tik mažu revolveriu, prisijungė prie Alpių kalnuose veikusios partizanų grupės, kurią netrukus išdavė saviškis.
Levis buvo sučiuptas grupę apsupusių fašistų milicininkų. 1944 m. vasarį jis pateko į pasmerktųjų traukinį, gabenusį Italijos žydus į Aušvicą Stovykloje Levis išbuvo beveik metus. Išlaisvinimo sulaukė labai išsekęs, bet gyvas — kurį laiką dirbo chemiku nacių prie Aušvico statytoje gumos gamykloje ir buvo slapta maitinamas civilio italų darbininko. (daugiau apie P. Levį ir jo knygą: http://www.xn--altiniai-4wb.info/index/details/1474)
„Būdamas stovykloje ėmiau jausti nenumaldomą poreikį papasakoti savo istoriją, tad pradėjau aprašinėti savo patirtis čia pat, vietoje — vokiečių laboratorijoje, kuri buvo pripildyta stingdančio šalčio, karo ir budrių stebinčių akių. Tiesa, aš supratau, kad man nepavyks išsaugoti tų bet kaip prikeverzotų užrašų. Vos tik grįžau į Italiją, jaučiau pareigą rašyti, ir per kelis mėnesius parašiau knygą „Jei tai žmogus“. Po 15 metų parašiau knygą „Nubudimas“, kuri yra natūralus pirmtakės tęsinys“, — taip apie knygos atsiradimą pasakoja pats autorius.
Tame pačiame interviu jis plačiau apibūdina savo poreikį prisiminti, teigia, kad priklauso antrajai išgyvenusiųjų kategorijai: „Išgyvenusieji elgiasi skirtingai, tačiau įmanoma apibūdinti dvi tipines kategorijas. Pirmajai kategorijai priklauso tie, kurie atsisako sugrįžti ar net leistis į diskusijas šiuo klausimu. Šiai kategorijai taip pat priklauso ir tie, kurie norėtų viską pamiršti, tačiau jiems tai nepavyksta, ir juos kankina košmarai.
Priklauso ir tie, kurie pamiršo, paliko viską užnugaryje ir pradėjo nuo nulio. Pastebėjau, kad iš esmės tai yra asmenys, kurie koncentracijos stovykloje atsidūrė todėl, kad jiems nepasisekė, t. y. ne dėl konkrečių politinių ar moralinių įsitikinimų. Jiems kančia buvo traumuojanti patirtis, neturinti jokios prasmės, kaip kad nelaimė ar liga. Dėl to atmintis jiems yra tarsi svetima, skausmingas telkinys, įsiveržęs į jų gyvenimus. Jie bandė ar vis dar tebebando viso to atsikratyti.
Antroji kategorija yra sudaryta iš buvusių politinių kalinių arba tų, kurie turėjo bent menką politinį pasirengimą, religinius įsitikinimus ar tvirtą moralinį sąmoningumą. Šiems koncentracijos stovyklą išgyvenusiems asmenims atsiminti yra pareiga. Jie nenori pamiršti ir siekia dar daugiau — kad nepamirštų pasaulis, nes šie žmonės suprato, kad jų patirtis nėra beprasmė, jog koncentracijos stovyklos nebuvo atsitiktinumas, nenumatytas istorijos nutikimas.“
„Į Aušvicą grįžau dukart — 1965 ir 1982 metais. Nepatyriau didelių išgyvenimų, kai lankiausi centrinėje viso Aušvico komplekso stovykloje, kurią sudarė apie 40 pastatų. Lenkijos vyriausybė pavertė ją savotišku nacionaliniu monumentu. Pastatai buvo išvalyti ir nudažyti, pasodinti medžiai, atsirado gėlių loveliuose.
Ten yra muziejus, kuriame demonstruojami pasigailėjimą keliantys objektai — tonos žmonių plaukų, šimtai tūkstančių akinių, šukų, skutimosi teptukų, lėlių, vaikiškų batelių. Tačiau tai ir lieka muziejumi — kažkuo statišku, nenatūraliai sudėliotu. Man visa koncentracijos stovykla atrodė kaip muziejus. Už 7 kilometrų į rytus buvusi Monovico stovykla, kurioje aš kalėjau, jau nebeegzistuoja.“
1984 metais, duodamas interviu „The New York Times“, P. Levis pasakojo, kad rašymas jam tapo būtinu užsiėmimu — ne tik moraline pareiga, tačiau ir psichologiniu poreikiu. P.Levio raštai spinduliavo humanizmu, tačiau jis pats kentėjo nuo depresijos, kuri atvedė rašytoją iki savižudybės — manoma, kad jis nušoko nuo savo namų laiptinės trečiojo aukšto laiptų žemyn. P. Levio mirtis sukrėtė jo gerbėjus, taip pat Holokaustą išgyvenęs rašytojas Elie Wieselis pareiškė, kad „Primo Levis mirė Aušvice prieš 40 metų“ (interviu citatos ir kai kurie faktai iš čia: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-01-27-p-levi-kiekvienas-patekes-i-ausvica-turejo-is-ten-nebeiseiti/126674)
Dauguma rašytojo biografų sutinka su oficialia medikų paskelbta savižudybės išvada, bet jo artima draugė ir Nobelio medicinos premijos laureatė Rita-Levi Montalcini yra sakiusi, kad „jeigu Levis būtų norėjęs nusižudyti, tai jis, chemikas-inžinierius, tikrai būtų radęs geresnių būdų, nei šokti žemyn nuo siaurų laiptų ir rizikuoti likti paralyžiuotas“.
Romanas „Jei tai žmogus“ prasideda šiuo eilėraščiu:
Jūs, saugiai gyvenantys
Savo šiltuos namuos,
Jūs, kurie, grįžę vakare, randate
Šiltą maistą, draugiškus veidus:
Pagalvokite, ar tai vyras,
Tasai, kurs pluša purvynėj,
Kuris nežino, kas yra ramybė,
Kurs kaunasi dėl duonos kriaukšlės,
Kurs miršta dėl kokio taip ar ne.
Pagalvokite, ar tai moteris,
Be plaukų ir be vardo,
Praradusi prisiminimų galią,
Tuščiomis akimis, šaltomis įsčiomis
Lyg varlė žiemą.
Neužmirškit, kad tai iš tikro buvo,
Aš perduodu jums tuos žodžius.
Įsirėžkite sau juos į širdį,
Namuose, gatvėje,
Guldami ir keldamiesi,
Kartokit juos savo vaikams.
Nors ir namai sugriūtų,
Nors prislėgtų liga,
Nors nusigręžtų nuo jūsų vaikai.
Lietuviškai knyga pasirodė 2003 m. (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, vertė Violeta Tauragienė)
Sudarant šį tekstą naudotasi bernardinai.lt Donato Puslio verstu interviu ir šaltiniai.lt biografine medžiaga.
