Nickas Hornby lietuvių skaitytojams yra neblogai pažįstamas. Jis, britų spaudoje vadinamas „kasdienybės poetu“, yra septynių bestselerių, tarp kurių „High Fidelity“, „Apie vaikiną“ (liet. 2003), „Kaip būti geru žmogumi“ (liet. 2004) ir „Ilgesnis kelias žemyn“ (liet. 2007), autorius. Hornby nagrinėja muzikos, sporto, santykių ir obsesijų temas, pagal daugelį jo knygų sukurti sėkmingi filmai ir televizijos serialai. Rašytojas du kartus nominuotas „Oskarui“ – už filmų „An Education“ ir „Brooklyn“ scenarijus. Jo dešimties dalių trumpametražis televizijos serialas „State of the Union“, kurį režisavo Stephenas Frearsas, neseniai parodytas per BBC ir laimėjo tris „Emmy“ apdovanojimus.
Britų kultūros žurnalistui Samui Parkeriui rašytojas Nickas Hornby pasakoja apie tai, kas įkvėpė jį parašyti naują romaną, apie didžiuosius pasakojimus už literatūros ribų ir savo, kaip rašytojo, vaidmenį.
– Tarp 41-erių metų Liusės ir 22-ejų Džozefo, romano "Tokie kaip tu" veikėjų, beveik dvidešimties metų skirtumas. Papasakokite apie tai.
– Aš norėjau parašyti knygą apie porą, kurią skiria labai daug dalykų, tokių, kurie gali ją išskirti. Trys didžiausios Liusę ir Džozefą skiriančios kliūtys yra amžius, išsilavinimas ir rasė. Bet kuo daugiau apie tai galvojau, tuo labiau man atrodė, kad turbūt didžiausia kliūtis jų santykiams, bent jau rimtiems, yra amžius.
– Ar turite omenyje praktinę santykių pusę ar vertybes ir įsitikinimus?
– Ir viena, ir kita, bet daugiausia vertybes ir įsitikinimus. Ir man atrodo, kad dabar pats tas metas rašyti apie vyresnių ir jaunesnių žmonių vertybinius susidūrimus.
– Daug kalbama apie atotrūkį tarp bumerių ir milenialų. Jūs tuo tikite?
– Netikėti tuo neįmanoma. Mano karta turbūt labiausiai lydima sėkmės iš visų kada nors egzistavusių kartų. Gimiau šeštojo dešimtmečio pabaigoje: dauguma ligų buvo išnaikintos, nebuvo pasaulinių karų, o galimybė gauti išsilavinimą buvo tiesiog neįtikėtina. Aš lankiau valstybinę mokyklą, studijavau Kembridže, ir kiekviena mano universitetinio išsilavinimo pakopa buvo apmokėta. Todėl man suprantama, kodėl šiais laikais jaunesni žmonės jaučia apmaudą, ir aš juos užjaučiu, nors nelabai žinau, ką daryti. Man atrodo, jie turi priežastį pykti.
– Kai kuriose romano "Tokie kaip tu" scenose pašiepiami vidutinio amžiaus Liusės draugai, priklausantys viduriniajai klasei, dėl siauraprotiškų nuomonių. Ar tai tik pastebėjimas, ar baimė įžvelgti juos savyje?
– (Juokiasi.) Nežinau. Man atrodo, jei esi rašytojas, turi pranašumą – kalbu ne apie talentą, o apie tai, iš ko susideda mano darbas – per atstumą stebėti visuomenę ir apie ją mąstyti. Ir jeigu nesi užimtas kuo kitu, galiausiai imi suvokti šiek tiek daugiau nei dauguma žmonių. Man nereikia mokyti vaikų, dirbti ligoninėje, man nereikia daryti nieko tokio, kas užpildytų mąstymo erdvę. Ir jeigu nesugebėčiau tinkamai stebėti žmonių, tai kurių galų man išvis būti rašytoju?
– Pasak Jūsų, šiais laikais geriausi kūriniai rašomi televizijai. Panašu, esate tuo visiškai patenkintas?
Taip, visiškai. Švietimo, pramogų idėjos, skirtos pralinksminti, sujaudinti, paskatinti įsijausti... jos atsiranda ten, kur turi atsirasti. Manau, kad rašytojai labiausiai nori būti kultūrinio pokalbio dalimi, būtent todėl jie keičia kūrybos formas. Taip buvo per amžius. Anksčiau buvo didelė, plati takoskyra tarp masinių ir literatūrinių pramogų, bet per pastaruosius kelerius metus skirtumas gerokai išsklido.
– Ką pastaruoju metu matėte per televiziją, kas būtų iškilę į tokias aukštumas?
– Tarkime, serialą „Aš galiu tave sunaikinti“ (I May Destroy You). Jame pasireiškė ugningas rašytojo talentas. Tai sudėtinga ir taip pamokoma apie pasaulį. Ir televizija, panašu, tam yra tobula forma. Kaip ir reikėjo tikėtis, kai kurios dalys – sunkus reginys, bet seriale esama ir ironijos, ir humoro, ir daug kitų dalykų.
– Ar šiuo metu dėl pandemijos Jums sunku jausti viltį dėl ateities?
– Profesinėje srityje man tai nieko nekeičia. Labiausiai gaila paauglių ir dvidešimtmečių žmonių. Mes galėjome atidėti atostogas ar kitokią veiklą iki kitų metų, bet yra daugybė dalykų, svarbių jauniems žmonėms, kurie išnyksta negrįžtamai. Studijų metai užsienyje, mokyklos išleistuvės, pirmakursių iniciacija, universitetų išleistuvės – dalykai, kurie yra labai svarbi brendimo dalis, sugriauti. Mano berniukai (Hornby turi du paauglius sūnus – red.) ir platesnė jų grupė žiūri į visa tai neįtikėtinai pragmatiškai ir nenuleidžia rankų, bet aš pasvarstau, ar visa tai neturės ilgalaikio poveikio. Niekas to nežino.
– O ko mums tikėtis iš Jūsų?
– Knygos kurį laiką nebus, bet aš parašiau tekstus antram televizijos komedinio serialo „State of the Union“ (rež. Stephen Frears – vert.) sezonui, kuriame vaidins jau kita pora. Turiu ir didžiulį televizijos projektą, apie kurį kol kas negaliu kalbėti, nes jis yra derybų stadijoje. Tai bus šou apie muziką ir realius žmones.
Pagal penguinrandomhouse.com parengė Viltė Juodeikaitė
