Naujienas apie knygas sekite ir tinkle „Facebook“. Spauskite čia.
Lietuvių kalba praėjusiais metais pasirodė Nigerijos rašytojos Chimamanda Ngozi Adichie knyga „Pusė geltonos saulės“. Jos recenziją galite rasti čia.
Šiais metais pasirodys ir naujas jos romanas „Americanah“. Newyorker.com kalbėjosi su autore apie šią naująją knygą ir apie tai, į kokius Nigerijos autorius reikėtų atkreipti dėmesį.
– „Americanah“ yra tradicinė meilės istorija, socialinė satyra apie rasę, meditacija apie savo tapatybės kūrimą. Knygos herojaus Obinze kelionė (knygoje pasakojama apie jauno nigeriečio Obinze kelionę į Angliją ieškoti darbo, - vert. past.) parodo būdus, kaip mes tampame kitokiomis savo paties versijomis. Geriausiai žinomos imigracijos istorijos, ypač liečiančios atvykėlius iš Afrikos, yra susijusios su bėgimu nuo skurdo ar karo. Tačiau čia kalbama apie kitokią imigraciją, – apie žmones, kurie atvyksta ne iš sudegintų kaimų, bet vedini tauraus tikslo: galimybės rinktis.
– Obinze mama prisipažįsta bijanti, kad „vieną dieną aš apsidairysiu ir pamatysiu, kad visi žmonės, kuriuos aš pažįstu, yra arba mirę, arba užsienyje“. Ar toks jausmas yra plačiai paplitęs Nigerijoje tarp universitetus baigusių žmonių? Ir kaip jūsų šeima reagavo, kai nusprendėte vykti studijuoti į JAV?
– Nigerijoje aš studijavau mediciną ir buvau nelaiminga, nes iš tiesų nenorėjau tapti daktare. Taigi, išvykimas į JAV buvo mano būdas pabėgti nuo medicinos studijų. Mano šeima palaikė mane. Aš buvau viena iš daugelio, kurie išvyko vos tik atsiradus tam galimybei. Aš užaugau Nigerijos universiteto miestelyje, ir daugelis geriausių, šviesiausių dėstytojų devintame ir dešimtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje bėgo iš šalies nuo valdančio režimo. Aš įsivaizduoju, kad tai kartai šie jausmai, kai aplinkui visi pažįstami žmonės arba jau mirę, arba išvykę, yra artimi. Dabar žmonės grįžta į Nigeriją – ypač jauni žmonės. Tai lėtas, bet nuolatinis judėjimas.
– Būdamas nelegaliu darbuotoju Obinze patiria nemažai pažeminimų. Ar jis susitaiko su tuo, galvodamas, kad jo finansinės perspektyvos Didžiojoje Britanijoje yra geresnės, o galbūt dėl kažkokių priežasčių bijo grįžti į Nigeriją?
– Dėl abiejų priežasčių. Manau, kad imigracija, kai jau žmogus tam ryžtasi, yra kelionė, kurią daugelis nori užbaigti, nesvarbu kokia forma. Nesu tikra, kad grįžimas atgal – kaip atsakas į pažeminimus – yra vertinamas kaip galimas pasirinkimas. Žmonės tiesiog prisitaiko prie to.
– Anglų kalba skaitantys žmonės žino labai nedaug Nigerijos rašytojų. Kas yra jūsų mėgstamiausi šios šalies autoriai?
– Lola Shoneyin kuria rafinuotą poeziją. Egosa Imasuen neseniai parašė gerą romaną apie šiuolaikinę Nigeriją. Victoras Ehikhamenor rašo puikią satyrą. Man taip pat labai patinka Uzodinma Iweala pastarieji dokumentiniai kūriniai, Chika Unigze ambicinga proza ir Chinelo Okparanta apsakymai.
