1944 m. prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, į miškus kautis su raudonaisiais okupantais ir jų vietiniais pakalikais išėjo dešimtys tūkstančių patriotiškai nusiteikusių Lietuvos gyventojų – vyrų ir moterų. Šie narsūs pogrindžio kariai, dar vadinami miško broliais arba partizanais, net beviltiškomis sąlygomis kovojo kupini idealizmo, pasiaukojimo ir šviesiausių vilčių dėl Tėvynės ateities.
Kai prieš 82 metus prasidėjo pirmoji Lietuvos okupacija, mūsų šalį užplūdo raudonųjų bolševikų laukinės ordos. Tačiau, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, lietuvių tauta sukilo prieš okupantus ir paneigė melą apie savanorišką įstojimą į Stalino valdomą „rojų“.
Po ketverių metų okupantai vėl sugrįžo – prasidėjo ilgametis karas su „išvaduotojais“, trukęs daugiau nei dešimtmetį. Tai pasaulyje analogų neturintis pavyzdys, kai maža tauta su ginklu rankose kovojo su galingos valstybės, laimėjusios Antrąjį pasaulinį karą, milžiniška karo mašina.
1944 m. antrojoje pusėje Lietuvą vėl užplūdus sovietų ordoms, prasidėjo neregėtas teroras. Jauni vyrai buvo prievarta mobilizuojami ir siunčiami į Raudonąją armiją. Okupantai terorizavo ir žudė vietos gyventojus, degino ištisus kaimus.
Lietuviai, atsakydami į okupantų siautėjimą, ėmė masiškai trauktis į miškus. Tačiau tai nebuvo chaotiškas veiksmas. Tam buvo ruoštasi jau vokiečių okupacijos metais. „Karo po karo“ iniciatorius, organizatorius ir strategas buvo Lietuvos laisvės armijos (LLA) įkūrėjas Kazys Veverskis-Senis. Ši Lietuvos pogrindinė (miškų) kariuomenė buvo pagrindinė „karo po karo“ organizatorė ir įkvėpėja, o jos kariai – paprasti vaikinai ir merginos, dažniausiai iš Lietuvos kaimo.
Šioje knygoje pateikiama tik dalis tų, kurie gynė Tėvynę, rizikuodami savo ir šeimos gyvybe, aktyviai padėjo kovojusiems su okupantais: Antanas Juzakėnas-Liūtas, Vaclovas Voveris-Žaibas, Nina Nausėdaitė-Rasa, Albina Bunevičiūtė-Aušrelė ir daug kitų.
Povilas Gaidelis taip pat yra išleidęs knygas „100 širdžių – ant Tėvynės laisvės kovų aukuro“ ir „Lietuvos kovos dėl laisvės. 1941–1953 m.“
Siūlome perskaityti šios knygos ištrauką.
Albertas Perminas gimė 1925 m. kovo 14 d. Mažeikių aps. Viekšnių vls. Čekų kaime (į pietryčius nuo Žibikų). Baigęs Alytaus mokytojų seminariją, mokytojavo pradžios mokykloje. Albertas puoselėjo svajonę apie studijas konservatorijoje, nes turėjo gražų balsą ir labai mėgo dainuoti. Deja, sovietiniai okupantai užplūdo Lietuvą antrą kartą ir šiai jo svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Ją reikėjo atidėti, nes laukė kova su okupantais.
Albertas Perminas laisvės kovotoju tapo kartu su Alytaus mokytojų seminarijos dėstytoju Adolfu Ramanausku, pasirinkusiu Vanago slapyvardį. A. Ramanauskas-Vanagas atsiminimuose „Daugel krito sūnų... Partizanų gretose“ (2017) rašo:
„Grįžęs į seminariją, paaiškinau Kulikauskui, kad aš apsisprendžiau partizanauti Dzūkijoje. Prisidėjo ir jis. Ėmėme ruoštis. „Pliki“ nueiti pas partizanus nenorėjome. Nutarėme patys pasirūpinti ginklais ir šaudmenimis. Į talką pasikvietėme patikimą vyrą – Alytaus pradinės mokyklos mokytoją Albertą Perminą. Vienas seminaristas padovanojo man tris šautuvus ir padėjo juos pargabenti į miestą. Sužinojau, kad netolimame kaime yra paslėptas kulkosvaidis, šaudmenų ir radijo siųstuvas. Vieną šeštadienio vakarą jau keturiese nužygiavome į tą kaimą, o naktį su visa brangia našta pro miesto pirtį ir kar. Juozapavičiaus tiltą pasiekėme mano butą, kuriame viską paslėpėme“.
1945 m. balandžio 25 d. A. Perminas buvo paskirtas Mindaugo laisvės kovotojų grupės 2-ojo būrio kovotoju. Po keleto mėnesių, rugpjūtį, tapo Dzūkų kovotojų rinktinės štabo nariu. Jis ėmė burti kovotojų būrius Pietų Dzūkijoje. Nuo 1945 m. rugsėjo 9 d. A. Perminas ėjo Dzūkų grupės štabo 2-ojo skyriaus viršininko pavaduotojo pareigas. Grupę prijungus prie Merkio rinktinės pirmojo bataliono, jis buvo paskirtas šio bataliono vadu. Tuo pačiu metu A. Perminas buvo Merkio rinktinės vado A. Ramanausko-Vanago pavaduotojas. Nuo 1945 metų spalio mėnesio buvo paskirtas Juozo Vitkaus-Kazimieraičio adjutantu.
A. Ramanauskas knygoje „Daugel krito sūnų... Partizanų gretose“ toliau rašo: „Posėdžio metu Kazimieraitis pareiškė, kad jo štabe stinga intelektualinių pajėgų – ypač bent kiek nusimanančių kariniuose dalykuose. Tų asmenų, kurie tiesiogiai vadovauja partizanų dalims, jis imti negalįs, nes nukentėtų vadovavimas daliniams. Taigi, jis manąs, kad aš galėčiau perleisti jo žinion atsargos leitenantą ir buvusį mokytoją Jūrininką, o daliniams vadovauti pakaksią ir manęs vieno“.
Antrajame Varčios mūšyje 1945 m. birželio 14 d. A. Perminą sunkiai sužeidė. Vis dėlto jau lapkričio mėn. 19 dieną jis dalyvavo Dzūkų grupės Šarūno rinktinės vadų pasitarime, o gruodžio 15 d. – Merkinės miestelio užėmimo operacijoje.
1946 m. balandžio 30 d. A. Perminas buvo paskirtas Merkio rinktinės štabo nariu, o nuo liepos 20 d. pradėjo eiti rinktinės vado A. Ramanausko-Vanago pavaduotojo pareigas. Tuo pat metu jis vykdė štabo Propagandos ir agitacijos skyriaus viršininko pareigas, be to, tvarkė Merkio rinktinės archyvą ir vado tarnybinius dokumentus. Be to, kartu su A. Ramanausku jis leido kovotojų laikraštį „Mylėk Tėvynę“. Surinko daug partizanų dainų ir jas išspausdino pogrindžio spaudoje.
A. Ramanauskas-Vanagas savo knygoje „Daugel krito sūnų...“ rašo: „Jūrininkas gyveno ir dirbo drauge su manimi, nors iš pradžių jam atskirų pareigų nebuvau skyręs. Su juo gyventi ir dirbti man buvo labai malonu dėl jo paklusnumo, sąžiningumo ir pareigingumo“.
1946 metų žiemą Kazimieraičio pavedimu A. Perminas su V. Voveriu-Žaibu išvyko į kelionę, kurios tikslas buvo surasti garsųjį Didžiosios Kovos apygardos vadą Joną Misiūną-Žalią Velnią ir užmegzti su juo ryšius. Paklajoję keletą mėnesių, žygeiviai taip ir neaptiko Žalio Velnio pėdsakų, nes jo daliniai nuolatos keitė dislokacijos vietą. Nepaisant to, ši kelionė buvo naudinga. Žygeiviai susipažino su daugeliu to krašto kovotojų ir jų vadų, pamatė, kaip jie gyvena ir pasidalijo patyrimu.
1946 m. balandžio 9 d. prie Ricielių kaimo (Seirijų valsčiuje, į pietryčius nuo Leipalingio) įvyko Tauro ir Pietų Lietuvos apygardų kovotojų vadų suvažiavimas, kuriame dalyvavo ir A. Perminas-Jūrininkas. Vadai svarstė Pietų Lietuvos kovotojų jungtinio štabo įkūrimo klausimą. Tų pačių metų lapkričio 19 d. A. Perminas dalyvavo Pietų Lietuvos kovotojų vadų sąskrydyje. Čia buvo svarstomi junginių centralizacijos klausimai.
A. Perminas-Jūrininkas žuvo 1947 m. lapkričio 8 d. eidamas Vanago grupės vado pareigas. Apie tai A. Ramanauskas-Vanagas rašė: „Lapkričio 8 d. (revoliucijos šventės metu) vakare sužinojome, kad žuvo Jūrininkas, Šturmas ir Linas. Ši liūdna žinia visus, o ypač mane, nepaprastai sujaudino. Visiems buvo gaila žuvusių, o man ypač Jūrininko, kurį artimai pažinau ir su kuriuo tą pačią valandą įstojau į partizanų gretas. <...> Jūrininkas savo pasiryžimą nesvyruodamas išlaikė iki pat garbingos mirties dėl Tėvynės laisvės. Tėvynei jis paaukojo viską: savo šeimą, asmeninę laisvę, jaunystę ir gyvybę“.
2000 m. spalio 11 d. A. Perminui-Jūrininkui buvo pripažintas kario savanorio statusas (po mirties), o 2000 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro įsakymu jam buvo suteiktas kapitono laipsnis (po mirties).
