Tų šiurpių įvykių kronikos, atpasakotos pirmuoju asmeniu daugelio liudininkų lūpomis, buvo išverstos į daug kalbų ir atnešė jų autorei tarptautinių apdovanojimų.
Tačiau jos knygos, parašytos rusų kalba, nėra leidžiamos rašytojos tėvynėje, jau daug metų valdomoje autoritarinio prezidento Aleksandro Lukašenkos, o pati S.Aleksijevič tokią politiką vadina „šliaužiančia cenzūra“.
Ukrainoje baltarusio ir ukrainietės šeimoje gimusi 67 metų S.Aleksijevič pradėjo įrašinėti į magnetofono juostą Antrajame pasaulinio karo veteranių prisiminimus 8-ame dešimtmetyje, kai dirbo vieno vietos laikraščio žurnaliste.
Man reikėjo pagauti žmones tuo momentu, kai jie išgyvena sukrėtimą
Remdamasi ta medžiaga, ji parašė knygą „Nemoteriškas karo veidas“, kurią ilgai buvo draudžiama išleisti, nes joje dėmesys buvo sutelktas į asmenines tragedijas, o Komunistų partijos vaidmuo – neakcentuojamas. Galiausiai ta knyga buvo paskelbta 1985 metais, prasidėjus Sovietų Sąjungos persitvarkymo reformoms.
S.Aleksijevič vėliau panaudojo tą patį pasakojimo pirmuoju asmeniu stilių, įamžindama motinų, netekusių savo sūnų per sovietinę invaziją į Afganistaną, neviltį knygoje „Cinko berniukai“.
„Ausis, priglausta prie žemės“
„Man reikėjo pagauti žmones tuo momentu, kai jie išgyvena sukrėtimą, – S.Aleksijevič sakė Rusijos savaitraščiui „Ogoniok“. – Labai svarbu klausytis, kai kas nors pasisako. Visuomet laikydavau ausį priglaustą prie žemės.“
1998 metais ji paskelbė dokumentinę apysaką „Černobylio malda“, pagrįsta šiurpiais žmonių, kurie dirbo likviduodami 1986 metų branduolinės katastrofos padarinius, pasakojimais. Per tą dabartinėje Ukrainos teritorijoje įvykusią avariją pasklidę radioaktyvūs teršalai Baltarusiją paveikė labiau negu kurią nors kitą šalį.
S.Aleksijevič naujausia knyga „Padėvėtas laikas“ – publicistinis kūrinys, nagrinėjantis sovietinio mentaliteto paveldą praėjus daugiau negu dviem dešimtmečiams nuo komunizmo žlugimo, 2013 metais pelnė Prancūzijos prestižinį Medičių apdovanojimą eseistikos srityje (Prix Medicis essai).
Matome, kas mums vadovauja, – tai vidutinybės triumfo laikai
Kai 1994 metais į valdžią atėjo A.Lukašenka, S.Aleksijevič knygos Baltarusijoje nebebuvo leidžiamos, o ji nuo šio amžiaus pradžios daugiausiai gyveno Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir Švedijoje, kur gaudavo rašytojos stipendiją.
S.Aleksijevič atvirai kritikavo A.Lukašenkos valdymą geležiniu kumščiu, palaikant nuo sovietinių laikų menkai tesiskiriančią ekonomiką, taip pat faktą, kad Baltarusijoje tebetaikoma mirties bausmė.
„Matome, kas mums vadovauja, – tai vidutinybės triumfo laikai“, – ji sakė 2013 metais duodama interviu laikraščiui „Belorusskaja delovaja gazeta“.
Supykdytas elitas
Rašytoja taip pat įsitraukė į debatus dėl krizės Ukrainoje, girdama protestuotojus, kurie 2014 metų vasarį nuvertė Kremliaus palaikomą prezidentą Viktorą Janukovyčių, už pastangas nutraukti ryšius su šalies sovietine praeitimi.
Ukraina – pavyzdys mums visiems. Troškimas visiškai nutraukti ryšį su praeitimi yra vertas pagarbos
„Ukraina – pavyzdys mums visiems. Troškimas visiškai nutraukti ryšį su praeitimi yra vertas pagarbos“, – ji sakė viename interviu.
Tačiau rašytoja taip pat pykdė Baltarusijos literatus ir intelektualus, rašydama rusų, o ne baltarusių kalba tuo metu, kai šalys buvo uoliai stengiamasi atgaivinti nacionalinę kultūrą.
„Aleksijevič nesidomi Baltarusijos tapatybės problema. Taigi galiu suprasti, kodėl Svetlana ir jos „rusiškumas“ domina rusus, japonus, vokiečius ir švedus, bet ne baltarusius“, – Baltarusijos romanistė Natalka Babina sakė naujienų agentūrai AFP.
Duodama interviu Vokietijos dienraščiui „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ S.Aleksijevič yra sakiusi: „Rašau tik rusiškai ir laikau save rusiškosios kultūros dalimi. Baltarusių kalba – labai kaimiška ir literatūriškai nebrandi.“
Vėliau S.Aleksijevič tikino, kad jos žodžiai tame interviu, paskelbtame po to, kai ji 2013 metais pelnė Vokietijos prekiautojų knygomis taikos premiją, buvo iškraipyti.
Ši žodžio kišenėje neieškanti rašytoja taip pat yra pasmerkusi Ortodoksų Bažnyčios ir socialiai konservatyvių pažiūrų įsigalėjimą Rusijoje.
„Tas plyšavimas apie „didžiąją nacionalinę idėją“ arba troškimas padaryti Rusiją ortodoksų Iranu yra kelias, vedantis atgal“, – ji sakė „Ogoniok“.
