Iki šiol W.Szymborskos poezija į lietuvių kalbą buvo versta ir išleista tik 1998 metais kaip „Poezijos rinktinė“. Ją sudarė žinomas literatūrologas Algis Kalėda. Antrasis vertimas „33 eilėraščiai“ pasirodė po 25-erių metų pertraukos.
Svarbiausi faktai apie Wisławą Szymborską
- gimė 1923 metais prie Poznanės, mirė 2012 metais Krokuvoje;
- 1945–48 metais Jogailos universitete studijavo lenkų filologiją ir sociologiją (nebaigė);
- pirmąją knygą „Todėl gyvename“ išleido 1952 metais;
- 1996 metais pelnė Nobelio literatūros premiją;
- Lietuviškai pasiekiamos tik dvi jos knygos „Poezijos rinktinė“ (1998) ir „33 eilėraščiai = 33 wiersze“ (2023).
W.Szymborskos fenomenas
Buvęs rašytojos sekretorius prof. Michałas Rusinekas pažymėjo, kad W.Szymborskos populiarumas Lenkijoje neblėsta, negana to, šis fenomenas vertas disertacijos: „Paaiškinti, kodėl ją vis dar skaito ir šitaip žavisi – sunku.“
„Ko gero, jos poezija turi universalų pobūdį. Lankydamasis Korėjoje paėmiau į rankas jos eilėraščių rinktinę korėjietiškai ir pastebėjau, kad joje tebuvo 2 išnašos, paaiškinančios kelias pavardes. W.Szymborskos poezija yra suprantama visiems – ji nereikalauja politinių, geografinių ir filosofinių žinių.“
M.Rusinekas prisiminė įkvepiančią istoriją. Kartą W.Szymborskai parašė pensininkas iš Teksaso. Jis pasakojo, kad važiuodamas metro vienos akcijos metu jis pamatė vieną eilėraštį, jo autorės sudėtingą vardą – W.Szymborska – jis tada užsirašė ir nuėjęs į knygyną nusipirko jos knygą. Laiške rašytojai žmogus dėkojo už įžodintas mintis, apie kurias galvojo visą gyvenimą, bet nemokėjo pasakyti.
„Manau, kad šis laiškas jai buvo labai vertingas“, – pažymėjo M.Rusinekas ir pridūrė, kad remiantis jo pagrindu būtų galima sukurti disertaciją, aiškinančią W.Szymborskos fenomeną.
Pažintis
T.Venclova su rašytojos tekstais susipažino 20-čia metų anksčiau, maždaug 1962–1963 metais, kada Vilniaus inteligentija pramoko lenkiškai. Viena iš priežasčių, pasak T.Venclovos, buvo lenkiška spauda, knygynas bei literatūra, tapę langu į Vakarų kultūrą: „Lenkų kalbą suvokėme kaip stiklą, pro kurį įmanoma pažvelgti į naująją Vakarų literatūrą ir kultūrą – Freudą, Proustą, Musilį, Eliotą, Faulknerį ir šimtus kitų.“
Apibendrindamas, kokia buvo to metų lenkų literatūra, T.Venclova sakė, kad patys įdomiausi autoriai buvo prozininkai Stanisławas Lemas, Sławomiras Mrożekas, griežtai uždraustas Czesławas Miłoszas bei poetai Aleksandras Watas, Zbigniewas Herbertas, Tadeuszas Różewiczius ir W.Szymborska.
„W.Szymborska rašė kitaip. Ne taip, kaip buvome įpratę. Poetė rašė daugiausiai verlibrais, pasiremiant priešpriešomis, netikėtumais. Kartais eilėraščius skaitydavome iš susidomėjimo, kaip ji išbris iš paradokso, kurį pati sukūrė“, – dalinosi T.Venclova.
„Jos eilėraščius perteikti technine prasme nėra taip jau lengva, mat kartais jos verlibre pasigirsdavo rimai“, – pridūrė vertėjas.
T.Venclova pasakojo, kad su W.Szymborska kartą buvo susitikęs Krokuvoje ir Vilniuje: „Mūsų pažintis nebuvo labai artima, mat mačiau ją kelis kartus. Pirmąjį kartą lenkų literatūrolgės bei W.Szymborskos bičiulės Teresos Wallas bute 1993-iųjų metų birželio 23-iąją. Tada į dienoraštį įsirašiau, kad ji pasirodė tyli, kukli, veikiau drovi, primenanti mokytoją, bet svarbiausia – aristokratiška. Dienoraštyje netgi įrašyta, kad ji, be abejo, yra apdovanota geležiniu charakteriu, ir su ja kasdien bendrauti būtų nejauku. Nežinau, kiek buvau teisus.“
„Kalbantis su W.Szymborska visada buvo daug humoro – ji rinko absurdiškus posakius iš spaudos ir radijo, kurioje to absurdo atsirasdavo labai daug, – teigė T.Venclova. – Kartą ji pacitavo tokį posakį: Iškrypėlis paprastai puola moteris, nebent būtų nenormalus. Arba: filmo reklama pasaulio sutvėrimas: dokumentinis filmas. Be to, ji pasakojo, kad vieną kartą redaguodama operų libretus, trenkė vieną libretą į sieną ir atsisakė dirbti perskaičiusi toks eilutes iš „Aidos“: kolonos stūkso dviem eilėm/ Žibėdamos visom prasmėm.“
Anot T.Venclovos, poetė nemėgo kalbėtis apie poeziją, nes, jos požiūriu, viskas jau ir taip išsakyta tekste: „Tačiau kažkur 2008 metais apie tai pasikalbėjome privačioje aplinkoje. Jei gerai prisimenu, Jerzy Illgo namuose. Ji pareikalavo, kad išgertume kartu bruderšaftą ir imtume sakyti vienas kitam „tu“, ir aš paklusau, nors šiek tiek drovėdamasis. Ji manęs paklausė, kokie poetai man nepadarė jokio įspūdžio. Atsakiau, kad beveik visi prancūzai po Charles'io Baudelaire'o, Paulo Verlaine'o ir Arthuro Rimbaud.“
T.Venclovai ji atsakė: „Man nepadarė įspūdžio Wystanas H.Audenas, nors pažįstu jį tik iš vertimų. Ir tas vokiečiakalbis poetas iš Rumunijos... Paulis Celanas.“ Jai taip pat nepatiko Emily Dickinson.
Tarp mėgstamų poetų W.Szymborska minėjo – Stanisławą Barańczaką, Waltą Whitmaną, Bertoldą Brechtą bei kelis rusų poetus, kaip antai Ana Achmatova.
Vizitas į Vilnių
Pasak M.Rusineko, W.Szymborska nemėgo keliauti: „Ji manė, kad kiekvienoje kelionėje svarbu turėti bilietą atgal.“
Nors į Vilnių poetę buvo sunku prisikviesti, jos kelionė į Lietuvos sostinę vis tiek įvyko 2000 metais.
„Kadangi būdamas jos sekretoriumi tvarkiau jos tvarkaraštį, pamenu, kad ji atsisakė tiek Lenkijos ambasados, tiek paties Prezidento kvietimo. Visgi ilgainiui jai asmeniškai paskambino Czesławas Miłoszas su pasiūlymu aprodyti Vilnių. W.Szymborska buvo nepatenkinta, bet jam atsakyti negalėjo“, – dalinosi M.Rusinekas.
„Vizito metu buvo daug jautrių momentų, iš kurių padariau vieną nuotrauką. Viena jų – W.Szymborskos, Cz.Miłoszo ir A.Kalėdos susitikimas Vilniaus universiteto Smuglevičiaus auditorijoje. Cz.Miłoszas kaip tik skaitė eilėraštį apie gimtinę, į kurią niekada nebesugrįš. A.Kalėda skaitė W.Szymborskos eilėraštį, bet lenkiškai, teigdamas, kad Vilniuje suprantame originalą“, – tęsė rašytojos sekretorius.
M.Rusineko liudijimu, W.Szymborska ir Cz.Miłoszą siejo keista draugystė: „Ji bijojo rašytojo, mat jis buvo griežtas lietuvis. Kažkur 5-ajame dešimtmetyje įvyko dar vienas poetų susitikimas. W.Szymborska pasibaisėjo juo pamačiusi, kaip Cz.Miłoszas valgė karbonadą su kopūstais. Jai tai buvo nesuprantama – juk kaip tokia dvasiška asmenybė gali valgyti kotletą? Apie tai ji parašė feljetoną.“
