Tiesa, dar pradedant kalbėtis apie knygas, sau žadėjau, kad apie šią N.Černiausko knygą klausimus praleisime. Dėl vienos paprastos priežasties – norėjosi N.Černiauską geriau pažinti kaip skaitytoją. Bet vis tiek pokalbio eigoje palietėme ir knygą, kuri tapo tikru literatūriniu sprogimu Lietuvoje.
Tad kokias knygas skaito pašnekovas? Ar žinojote, kad jis yra parašęs ir vieną knygą vaikams? Kokios knygos jį formavo kaip istoriką?
15min ciklo „Gyvenimo knygos“ pokalbis – su N.Černiausku.
-
E.Banytė: gyvenimas trumpas, turi skaityti tai, kas limpa prie tavęs ir prie ko prilimpi tu
-
Mykolas Katkus: „Pas mus šeimoje numirti neišleidus knygos būtų didelė sarmata“
-
I.Staškevičius: „Aš nelinkęs nusivilti nei žmonėmis, nei knygomis, bet linkęs nusivilti savimi“
-
Skirmantas Malinauskas: „Manau, kad savo dienoraštį paversiu knyga“
– Pokalbį pradėkime nuo jūsų vaikystės. Kokias knygas tuomet skaitėte?
– Prisimenu, kad vaikiškų knygų neskaitydavau – nežinau, kodėl. Po to aš pradėjau svarstyti, kad aš tada galvojau, jog suaugusieji mane apgaudinėja rašydami tokias supaprastintas knygas.
O ką skaičiau? Prisimenu, kad skaitymą trečioje klasėje pralaužė Danielio Defoe'o „Robinzonas Kruzas“ ir tada prasidėjo visas skaitymo malonumas – Marko Twaino „Tomas Sojeris“ ir t.t.
Jei reikėtų kažką specifinio išskirti, namų bibliotekoje turiu knygą, kurioje yra mano pripiešti piešiniai. Aš dar neskaičiau, bet jau piešiau į tą knygą. Po to aš ją skaitydavau ir dabar kartais atsiverčiu. Tai Norberto Vėliaus „Sužeistas vėjas“. Nežinau, kodėl man taip lipo ta knyga – gal dėl vardo? Man patinka ją peržiūrėti, nes aš joje ir pripiešęs esu (šypsosi).
Paskutinis akcentas – paauglystėje buvo leidžiama tokia Skomanto knygų serija apie XIII amžiaus nuotykius, nuotykiniai apsakymai. Dalį tos serijos knygų esu perskaitęs – įdomus projektas buvo. Dalis mano bendraamžių irgi jas skaitė.
– Jei reikėtų įvardini skaitytas knygas, kurios jums įsiminusios labiausiai, kokios tai būtų knygos?
– Dažniausiai padaro įtaką tos knygos, kurias nuolatos atsiverti ir jos yra šalia. Pas mane visada šalia yra Alfonsas Nyka-Niliūnas – jo dienoraščiai ir poezija. Tai pagrindinis autorius, kurį keliolika kartų per metus vis atsiverčiu. Matyt, nuo pirmo karto, kai su juo „susipažinau“ – gal mokykloje kažkokie eilėraščiai buvo, o po to jau ir dienoraščiai – taip ir nepaleidau.
Iš pastarojo meto – Kimas Leine. Esu gerbėjas Šiaurės ir šiaurės kraštų. Galbūt jo pasaulėžiūra nevisiškai man yra priimtina, bet man svarbiausia – Šiaurė.
Tadeuszas Konwickis – dabar jį atradau ir skaitau, nes pastaruoju metu labai susidomėjęs esu Vilnija, Vilniaus kraštu, XX amžiaus pradžia.
Kaip istorikui, nors esu skaitęs dešimtis tekstų apie Holokaustą, XX amžiaus totalitarizmus, bet Matjės Olkinaitės dienoraštis ir kūrybos gabalėliai padėjo užmegzti tokį asmeninį santykį. Pagaliau supratau, kad man tai nėra tik istorinė tema, o toks žengimas į asmeninę erdvę.
– Kiek šios jūsų minėtos knygos formavo jus kaip istoriką?
– Alfonsas Nyka-Nliūnas tikrai formavo. Ypač dar nepaminėta jo dalis kritikos, kiek jis yra parašęs. Iš tikrųjų įtakos padarė ir pats rašymo stilius, ir pats kritikos plotis.
O jei šiaip iš knygų, tai buvo tos, kurios plėtė vaizduotę kaip istoriko. Paauglystėje, nežinau, kiek tai padarė įtakos, bet Atviros Lietuvos fondo buvo išversti tokie trys istorijos vadovėliai. Man atrodo, kad iš prancūzų kalbos, gal apie 1994 metus. Iki šiol juos turiu, jie gana paprasti, bet iki šiol juos atsiverčiu ir galvoju – vau, kokios fainos jaunų istorikų parašytos knygos mokyklai.
Esu sau susidėliojęs tam tikrus sėkmės taškus, bet nežinau, ar tai yra receptas kitai knygai – galima lengvai nusvilti nagus su tais receptais.
Iš užsienio autorių paminėsiu Florianą Illiesą ir „1913. Šimtmečio vasarą“ – neabejotinai padarė įtaką.
Iš lietuvių autorių ir kolegų galėčiau paminėti Eligijų Railą ir jo rašymo būdą, stilių. Pastarąją jo knygą „Lietuvystės Mozė. Jono Basanavičiaus gyvenimo ir ligos istorija“, sakyčiau, kad kiekvienas žmogus, kuris Vasario 16-ąją kalba apie J.Basanavičių, turėtų būti bent jau perskaitęs. Daugelis įsivaizduoja, kad biografijos žanras yra labai paprastas ir lengvas, bet perskaičius Eligijaus knygą ir kitas biografijas supranti, koks tai nepaprastas žanras ir kaip galima nepaprastai parašyti – nežinau, ar tinka žodis „kūrybiškai“.
Mane kaip istoriką formavo kaimyninių specialybių mokslininkai ir autoriai, ypač menotyrininkai – žavi gerų menotyrininkų tekstuose perėjimas nuo smulkių detalių iki europinių ar pasaulinių vaizdinių.
Turiu 2000-ųjų pradžioje išleistas Giedrės Jankevičiūtės ir Jolitos Mulevičiūtės knygas apie dailę ir valstybę („Dailė ir valstybė“, „Modernizmo link: dailės gyvenimas Lietuvoje 1918–1940“). Dvi knygos, įspūdingos, kaip tam laikmečiui tai turėjo būti nepaprastos knygos ir iki šiol jos yra labai geros.
– Kokias knygas skaitote laisvalaikiu? Ar jūsų laisvalaikio knygos persipina su knygomis, kurias skaitote savo darbui, tyrimams?
– Esu savo skaitymus pasidalijęs į tris dalis, grupes.
Viena grupė yra tarsi susijusi su mano domėjimosi lauku – Lietuvos tarpukariu. Tad skaitau viską, kas tuo metu buvo išleista – grožinę literatūrą tame tarpe. Bet nebūtinai grožinę literatūrą skaitau – šiuo metu, pavyzdžiui, skaitau Kazio Pakšto knygą „Aplink Afriką“.
Ir net esu sau nusistatęs, kad turiu perskaityti ką nors iš mokyklinės programos – nustembi, kaip iš tikrųjų atrandi knygas, kurios galbūt nelabai patiko mokykloje. Taip esu kaip autorių atradęs Jurgį Savickį.
Antra grupė – istorinės, profesinės knygos.
Trečia grupė – grožinė literatūra, kuri taip pat papuola į rankas ir yra pas mane.
– Ar yra knygų, kurių negalite skaityti?
– Iš anksto negalėčiau pasakyti, kad tų ar tų knygų neskaitysiu. Gal jau esu išsiugdęs tokį atpažinimą, kad tokių knygų ir nepradedu skaityti.
Gal kai kurios leidyklos yra nuvylę savo vertimais, atmestinu požiūriu į kai kuriuos autorius, kuriuos verčia.
Literatūros tyrėjai, kritikai, skaitytojai, apžvalgininkai – man labai patinka knygas išsirinkti iš jų rekomendacijų.
Netgi mano nemėgstamos temos, pavyzdžiui, knygos apie maistą ar maždaug septyni būdai, kaip tapti milijonieriumi, būna profesionaliai aprašytos. Tai nereiškia, kad jei man nepatinka tos temos, kad knygos yra blogos.
– O jus gražia tas vidinis skaitytojo kirminas, kai pradėta skaityta knyga galbūt nepatinka, bet štai tas kirminas vis kužda, kad pradėtą knygą vis tiek reikia baigti skaityti?
– Graužia (juokiasi). Aš šio principo laikiausi iki kokio antro studijų kurso, kol supratau, kad čia nesąmonė (juokiasi).
Nepatinka – neskaitau.
– Pokalbį pradėjome apie vaikystės knygas ir jūs sakėte, kad vaikiškų knygų neskaitėte. Įdomu yra tai, kad jūs pats esate parašęs knygą vaikams – „Apie šaulius, riterius ir drakonus Lietuvoje“.
– ... (juokiasi).
Turėjau tokią svajonę, nežinau, kaip leidyklos direktorius sužinojo apie ją. Jis tiesiog man sako – ar norėtum parašyti knygą apie istoriją, šaulius, nes tuo metu šauliai šventė šimtmetį. Pasakiau, kad labai norėčiau pabandyti.
Sau visą laiką kėliau užduotį, kad negaliu apgaudinėti vaikų (juokiasi). Aišku, vaikų knygų autoriai to nedaro, bet man kažkodėl iš vaikystės yra išlikę, kad jie viską supaprastina, į pasakojimus prideda dalykų, kurių nėra gyvenime – klausdavau, kodėl jie mane apgaudinėja? Tad ir neskaitydavau.
Stengiausi kažkaip dorotis su savo vaikystės demonais (juokiasi).
Man patinka ta knyga, visai gera XX amžiaus istorija išėjo.
– Ar rašymams vaikams buvo kitoks? Juk esate ne vienos knygos, studijos, rinktinės autorius, bendraautorius.
– Ne, nieko neišskiriu.
Aišku, didaktiškai turi prieiti prie tų temų. Kadangi mėgstu tam tikrą galbūt satyrą, jei taip galima pasakyti, tai knygoje nemažai to yra. Man atrodo, kad tai tinka visiems amžiams.
Ši knyga buvo gal net sunkesnė. Lengviau parašyti šiaip XX amžiaus istoriją į dvidešimt puslapių, nei knygą vaikams. Daugiau atsakomybės, daugiau turi dėliot įvykius, žmones, veiksmą kaip vyko iš tikrųjų, o ne bet kaip sumesti.
– Tuomet gal ir jūsų pastarąją knygą, kuri tapo fenomenu Lietuvoje – „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ – buvo parašyti lengviau?
– Ne, nebuvo, nes knyga storesnė – ilgiau dirbti reikėjo (juokiasi). Bet nepasakyčiau, kad buvo didžiulė kančia. Rašyti nėra lengva, buvo daug darbo, įtampos. Aš daug buvau apie ją galvojęs – gal kokius penkis metus. Tad kai esi taip apmąstęs, viskas vyko daug lengviau.
Turėjau tokią svajonę, nežinau, kaip leidyklos direktorius sužinojo apie ją.
– Ar tikėjotės, kad ji taps tokia populiari?
– Fenomenu aš jos nepavadinčiau. Bet tikėjausi, kad ji bus populiaresnė nei šiaip vidutiniškai būna populiari istoriko knyga – to tikrai tikėjausi. Kažkodėl visi yra išprotėję dėl tos temos ir nori padraskyti žaizdas. Forma irgi buvo šiek tiek eksperimentinė kaip Lietuvai, tai galvojau, kad dėl to bus populiaresnė.
Tikėjausi, kad bus geriau skaitoma, bet ne tiek.
– Jaučiatės atradęs „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ sėkmės receptą?
– Esu sau susidėliojęs tam tikrus sėkmės taškus, bet nežinau, ar tai yra receptas kitai knygai – galima lengvai nusvilti nagus su tais receptais.
Rašyti tai, kas iš tikrųjų patinka, apie ką esi mąstęs, kas rūpi, leisti istoriko vaizduotei visko neužgesinti ir nenuvaryti į kampą – tokie receptai.
– Grįžkime prie jūsų kaip skaitytojo. Namuose kaupiate knygas ar priešingai – nenorite namų aplinkos apkrauti knygomis?
– Kaupiu, kaupiu. Stengiuosi dabar šiek tiek mažiau, bet vis tiek kaupiu.
Dar darau kitą blogą dalyką – rašau į knygas. Jei turiu tušinuką po ranka, tai pasirašau ką nors į bet kokią knygą.
– Norėjau ir klausti, ar negailite knygų ir laisva ranka į jas rašote.
– Negailiu. Nežinau, kodėl taip yra. Kai kurie žmonės, kurie preciziškai laiko knygas, yra pakraupę. Aš ir braukau knygas, ir nešuosi jas visur. Kartais jos būna ir numestos kur nors – naudojus jas kaip tinkamas.
– O kaip iš tos gausos išleidžiamų knygų renkatės tas, kurias skaitysite?
– Man Lietuvoje patinka, tai visada buvo, bet dabar gal akivaizdžiau matau, tai literatūros kritikai. Įvairiuose portaluose apžvelgiamos knygų naujienos, tai aš mėgstu jų paklausyti ir išsirenku. Aišku, kolegos rekomenduoja – esu kūrybingame ir apsiskaičiusiame kolektyve, kuriame žmonės rašo romanus ir istorines knygas.
Literatūros tyrėjai, kritikai, skaitytojai, apžvalgininkai – man labai patinka knygas išsirinkti iš jų rekomendacijų.
– O kaip žvelgiate į mokslo populiarinimo knygas? Neretai jos sulaukia kritikos, kad parašytos nerimtai apie įdomias ir aktualias temas.
– Reikėtų kalbėti apie konkrečius leidinius. Yra labai gerų, gali mokytis kaip aprašyti didžiulę problemą, nenustumiant pačios problemos į šalį. Tas pats mano minėtas istorijos vadovėlis yra apie tai.
Problema tokių knygų kartais būna, kad pagrindinė mintis – atskleidžiama, kaip viskas vyksta ir iš tiesų yra. Tai jau iš karto yra minusas, nes kiekvienas istorikas ir ne istorikas žino, kad ir ką tu parašysi, bet vis tiek neatskleisi, kaip viskas yra, galbūt tik priartėsi prie to.
– Ar šiuo metu ką nors rašote? Galbūt galime ateityje tikėtis jus išvysti kitokiame autoriaus vaidmenyje – parašant ne istorinę knygą, bet, pavyzdžiui, kriminalinį romaną?
– Kriminalinio romano – ne. Šnipų romano – irgi ne, nes Bernardas Gailius jau išleido (juokiasi).
Šiek tiek rašinėju. Galbūt kitais metais ir pavyks ką nors naujo parašyti – bet nenoriu prisižadėti.
– Ačiū už pokalbį.
