Jonas Fosse (g. 1959 m. Haugesunde) – produktyvus ir universalus autorius, parašęs per 50 kūrinių: prozos, poemų, pjesių, knygų vaikams, esė, žurnalistinių straipsnių, taip pat adaptacijų ir vertimų į norvegų kalbą. Rašytojo kūryba išversta daugiau nei į 50 kalbų, jo pjesės statomos viso pasaulio teatruose. Lietuvos žiūrovams J. Fosse dramaturgija atpažįstama, kelias pjeses yra pastatęs ir Oskaras Koršunovas, kurio manymu, J. Fosse norvegams yra labai svarbus, nes „išreiškia tam tikrus norvegų savimonei esminius dalykus“, vienas iš jų – ryšys su kraštovaizdžiu – žmogaus sielos atspindžiu.
Jono Fosse kūrybinis kelias tęsiasi jau daugiau nei keturis dešimtmečius. Būdamas dvylikos, pradėjo rašyti, kūrė poemas ir trumpas istorijas. Dvidešimties baigė vidurinę mokyklą ir persikraustė į Bergeną, kur studijavo sociologiją, filosofiją, literatūrą, dirbo žurnalistu: su žmonėmis bendrauti ne itin patiko, bet sėdėti prie kompiuterio ir rašyti mėgo. 1983 m. debiutavo su romanu „Raudt, svart“ („Raudona, juoda“), o 1989 m. išėjus kūriniui „Naustet“ („Valčių pašiūrė“) buvo įvertintas ir kritikų.
Po to sekė dramaturgijai skirtas geras dešimtmetis. Nuo 1999 m. Jonas Fosse jau ėmė garsėti kitose šalyse – prasidėjo dramaturgo karjera. Dirbo daug ir intensyviai, kartais parašydavo po kelis kūrinius per vasarą. Bet 50-ties pasijuto išsekęs. Paskelbė, kad pjesių kūrybos etapas artėja prie pabaigos, ir kardinaliai pakeitė savo gyvenimą: pasitraukė iš viešumos, nesirodė savo spektaklių peržiūrose, metė gerti, tapo Katalikų bažnyčios nariu, trečią kartą vedė ir susilaukė šešto vaiko – dukters. Tuo laiku nekūrė: trapiu periodu, kai tiek daug gyvenime visko vyko, rašyti nesinorėjo, – pirma reikėjo grįžti į realybę, nes kuriant ateinančios patirtys taip pat daro didelį poveikį, gal net didesnį už realų gyvenimą. Taigi reikėjo pertraukos, nors kūrybinio bloko niekada nėra turėjęs.
Pertrauka ilgai neužtruko – 60-ties metų jubiliejų autorius sutiko pabaigdamas naujausią savo darbą – milžinišką daugiasluoksnį septynių dalių kūrinį „Septology“. Sakė, skubėjęs, ramybės vis nedavusi mintis, kas bus, jei nespės užbaigti, – juk taip svarbu pasakyti būtent tai ir taip, kaip turi būti pasakyta. Čia mato savo priedermę.
Apie kūrybą J.Fosse kalba daug, vis bandydamas nusakyti savo santykį su rašymo procesu ir baigtu kūriniu. Rašymas, sako, kaip klausymas: nežinai, ko, bet klausaisi. Arba lygina naują kūrinį su veidu – abu unikalūs. Rašo norėdamas pabėgti nuo savęs, o ne išreikšti save, ir kūrybą prilygina naujo pasaulio sukūrimui. Jei tai pavyksta – pasijaučia atnešęs į pasaulį kažką naujo, ko jame prieš tai nebuvo. Pasak autoriaus, kuo daugiau rašo, tuo labiau rašymas įtraukia. Gal dėl to, kad čia nėra taisyklių, kad jis kaskart kitoks, o kiekvienas tekstas yra naujas išbandymas ir patirtis.
J.Fosse dažnai minimas kartu su kitu pasaulyje garsiu norvegų rašytoju Karlu Ove Knausgårdu – abu jie vadinami Šiaurės šalių literatūros legendomis. Kūrėjų keliai susikirto Bergene, kur J.Fosse dėstė kūrybinį rašymą, o pirmuosius tuomet devyniolikmečio K.O.Knausgårdo bandymus vertino gana kritiškai. Ir dabar jie eina skirtingais keliais, anot Jono Fosse, žaidžia skirtingus žaidimus: vienas obseciškai aprašinėja kiekvieną savo gyvenimo akimirką, o kitas pasižymi paslaptingumu, lakoniškumu, savotiška abstrakcija – vietos, laiko, veikėjų. Nepaisant to, jie džiaugiasi vienas kito sėkme, o Karlas Ove Knausgårdas vadina J. Fosse didžiausiu Europos rašytoju.
Pirmą kartą lietuviškai išleistoje Jono Fosse knygoje „Vaizdai iš vaikystės“ – trumpieji prozos fragmentai, apsakymas „Taip viskas prasidėjo“ ir apysaka „Rytas ir vakaras“. Visus tekstus jungia lakoniškumas, paslaptingumas, pasakojimas pirmu asmeniu, apibendrinti veikėjai ir veiksmo erdvė.
Apysaka, pagal kurią pavadinta ir visa knyga, yra fragmentiškų mažų skyrelių koliažas, kai kurie jų – tik kelių eilučių, žmogiški ir paprasti, kaip momentiniai šeimos vaizdeliai: kelionė į tvartą kaime, pykčio proveržis, lūžusi koja, susitikimas su mergina, gundantis pirmosios cigaretės skonis. Meistriškai papasakotos vaiko kalba („Vaikystės sekmadieniais Aslė su tėvais kartais išeidavo pasivaikščioti“), vargu ar „Vaizduose iš vaikystės“ užfiksuotos akimirkos gali būti kasdieniškesnės, tačiau jos nepaprastai ryškios, lyg prisimintume tai, ko savo gyvenime niekada neturėjome.
Jonas Fosse „Vaizdus iš vaikystės“ parašė dešimto dešimtmečio pradžioje eksperimentuodamas su forma – stengdamasis prisiminti kuo daugiau savo paties akimirkų iš vaikystės, užrašydamas jas popieriuje ir paskelbdamas juos tokia tvarka, kokia jie buvo parašyti. Tačiau jam berašant, pasakojimas nutolo nuo sumanymo ir tapo kažkuo kitu, kažkuo keistesniu. „Tai buvo beprotiškas sumanymas, – sako jis. – Nors norėjau parašyti apie savo patirtį, negalėjau to padaryti. Pradėjau ją keisti. Rašymas nugalėjo.“
Taigi abu pasakojimai yra jo ir tuo pat metu – ne jo prisiminimai, autobiografiniai, bet ir sugalvoti. „Tam tikra prasme mano autobiografija išliko, bet ji buvo transformuota. Jei rašau gerai, rašydamas regiu savo patirtį, bet ją gali pamatyti ir ponia, gyvenanti Japonijoje, ir penkiasdešimtmetis vyras Rusijoje. Būtent tai mane domina.“
Apsakymas „Rytas ir vakaras“ (2000) savo forma dar įdomesnis, nes jame vieno žmogaus, žvejo, vadinamo tiesiog Johanesu, gyvenimas sutraukiamas į kiek daugiau nei šimto elipsinių hipnotizuojančių puslapių.
Jonas Fosse pripažįsta, kad jo kūrinius nelengva padėti į vieną ar kitą lentyną, lengvų atsakymų čia nėra. „Mano knygos skaitomos ne dėl siužeto, – sako jis, – bet ne todėl, kad norėčiau būti sudėtingas rašytojas. Niekada nebandžiau rašyti sudėtingai. Visada stengiuosi rašyti kuo paprasčiau ir, tikiu, – kuo giliau.“
Knygos „Vaizdai iš vaikystės“ vertėja iš norvegų kalbos Justė Nepaitė Jono Fosse kūrybą apibūdina taip: „Man jo kūryba siejasi su fotografija. Jis neapipina vaizdų istorijomis, pamokančiais moralais, išvadomis, – tiesiog užfiksuoja vaizdą ir susitelkia į vizualius elementus. O ką mes iš tų elementų pasiimame, tai, ko gero, kiekvienas skaitytojas vis kitką.“
