Tokia autoriaus mintis verčia susimąstyti apie nelengvą ir ypač svarbų karo medikų indėlį kariuomenėje. Jų rankos gydo tiek lengvai sužeistus, tiek kraupiausiai sumaitotus karių kūnus. Medikai kovoja ne mažiau nei patys kariai – kovą už pastarųjų gyvybes. Gyvybės išsaugojimas, žinoma, pati svarbiausia medikų užduotis, tačiau, jie atlieka ir daugiau darbų, kurie išlaiko karius tinkamus bei pasiruošusius kovai ir tarnybai.
Pagal rašytojo mintį, galvodami apie karo lauko ligonines, tikriausiai, daugelis įsivaizduojame pašautus, kraujuojančius, įvairius lūžius patyrusius karius. Toks vaizdinys iš tiesų būdingas ligoninėms, mūšių metu gelbstinčioms karius.
Kulkų, artilerijos sviedinių skeveldrų, durtuvų, minų, spygliuotos vielos padarytos žaizdos tiesiogiai atspindi klasikinį karo modelį.
Kulkų, artilerijos sviedinių skeveldrų, durtuvų, minų, spygliuotos vielos padarytos žaizdos tiesiogiai atspindi klasikinį karo modelį. Savaime suprantama, kad sužeistas karys iš karto neatsiduria atokiau nuo mūšio lauko įsikūrusiose ligoninėse. Todėl nemažiau svarbu yra evakuoti sužeistuosius. Nukentėjusį iš mūšio lauko gabenantys sanitarai dėl kito gyvybės rizikuoja savosiomis.
Ne visos gyvybės karo metu išgelbėjamos tik sustabdžius kraujavimą, susiuvus žaizdą ar kitaip nuslopinus net ir patį giliausią sužeidimą. Dar klastingesnės už priešo ginklus buvo įvairios ligos, kurios sparčiai plito tarp karių, o kova prieš jas buvo viena svarbiausių karo sanitarų užduočių. Jie privalėjo laiku izoliuoti sergančius, rūpintis patalpų ir patalynės vėdinimu, švara ir dezinfekcija, siekiant sustabdyti sparčiau nei svetima kariuomenė į karių pozicijas besiskverbiantį „priešą“.
Karo gydytojai tiesiogiai kovoja už karių gyvybes ir dažnai ištraukia juos iš mirties gniaužtų. Tačiau, kaip kario kelias neprasideda mūšiais, o mokymais ir pratybomis, taip ir jo sveikata rūpinamasi ne tik patyrus sužalojimų ar susirgus, bet, pirmiausia – tikrinant sveikatą ir vertinant tinkamumą tarnybai.
Karo gydytojai tiesiogiai kovoja už karių gyvybes ir dažnai ištraukia juos iš mirties gniaužtų.
Svarbi ir karių, patyrusių sunkias traumas ir liekančių neįgaliais, priežiūra. Reabilitacija po traumų, integravimosi į visuomenę ir psichologinė pagalba ypač svarbi, norint gyventi visavertį ir laimingą gyvenimą.
Šis straipsnis paremtas Karo medicinos tarnybos (toliau KMT) teritorijoje 2022 m. balandžio 27 d., medicinos darbuotojų dieną, pristatytos Vytauto Didžiojo karo muziejaus (toliau VDKM) ir KMT jungtinės parodos „Pro vita – už gyvybę“ medžiaga. Joje žvelgiama į karo medicinos istoriją ir svarbiausius jos pasiekimus, nepamirštant ir Lietuvos kariuomenės, išskiriant Pirmosios Lietuvos respublikos laikotarpiu įkurtą sanitarijos tarnybą, kuri, kaip ir pati valstybė, steigta ir plėtota sudėtingomis ir nepalankiomis sąlygomis.
Strėlių traukėjai ir „gydytojai“ barzdaskučiai
Jau nuo priešistorinių laikų žmonės kariavo vieni su kitais. Instinktyviai siekiant įveikti kitą, lygiai taip pat rūpintasi ir išgyvenimu, patyrus kovines žaizdas. Graikų kalbos žodis „gydytojas“ – iatros lietuviškai reiškia „strėlių traukėjas“ ir atskleidžia Antikos laikų karo įtaką besiformuojančiam medicinos pažinimui. Garsusis Hipokratas teigė, kad karas ir medicina yra neatsiejami vienas nuo kito, o Aleksandro I Didžiojo (Makedoniečio) laikais išaugo karo mediko specialybei rodoma pagarba.
Senovės Romos laikais, galingiausia pasaulyje imperija didingą statusą pasiekė milžiniškos kariuomenės ir nuolatinių karų keliu. Siekiant išlaikyti turėtas pozicijas, suprasta būtinybė rūpintis karių sveikata. Romėnai perėmė graikų žinias ir praktiką. Pradžioje graikų medikai pateko į Romą kaip karo belaisviai, o vėliau kėlėsi ir patys, įvertindami galimybes daugiau užsidirbti.
Senovės Romos laikais, galingiausia pasaulyje imperija didingą statusą pasiekė milžiniškos kariuomenės ir nuolatinių karų keliu.
Julijus Cezaris viliojo žymiausius užsienio karo gydytojus, siūlydamas pilietybę. Kiekvienas legionas ir karo laivas turėjo po gydytoją, kurie buvo prilyginti puskarininkiams ir atleisti nuo įprastinių karių prievolių. Suformuoti specialūs daliniai rūpinosi sužeistųjų evakuacija iš mūšio ir nugabenimu į lauko ligoninę, kurių tinklas sparčiai plėtėsi imperijos riboms driekiantis vis giliau už Apeninų pusiasalio. Išaugę atstumai nebeleido sužeistiems kariams gydytis namuose.
Senovės Romos karo medikai naudojo turniketus stabdyti kraujavimui, kas lengvino amputacijas, naudojo ir sterilizavo specialius įrankius, kuriais traukė strėlių antgalius ir atliko kitas reikalingas procedūras, gamino antiseptikus.
Griūvanti Romos imperija sustabdė civilizacijos pažangą, ko neišvengė ir karo medicina. Akivaizdus nuopuolis, įsigalėjusios naujos ideologinės jėgos ne tik suvaržė nuoseklų medicinos, kaip ir kitų sferų, tobulėjimą, bet jį veikė priešingai – regresijos kryptimi. Praslinkus ne vienam šimtmečiui, iš naujo atsigręžta į klasikinio Antikos pasaulio naudotus metodus ir įžvalgas.
Bėgant amžiams ir vystantis pačiam medicinos mokslui, tobulėjant kare naudojamiems ginklams, kurie vis masiškiau žalojo daug karių, keitėsi ir karo medicina. Prieš parako panaudojimą karyboje, pagrindinės karių žaizdos buvo kalavijų kirčiai ir iečių bei strėlių dūriai, todėl svarbiausia buvo siūti žaizdas ir atstatyti lūžusius kaulus. Tekdavo griebtis ir amputacijos, kai žaizda užsikrėsdavo ir galūnės imdavo gangrenuoti.
Didžiausias iššūkis vėlyvaisiais viduramžiais ir ankstyvaisiais naujaisiais laikais – kulkų ir sviedinių žaizdos.
Didžiausias iššūkis vėlyvaisiais viduramžiais ir ankstyvaisiais naujaisiais laikais, su kuriuo susidūrė to meto medikai – kulkų ir sviedinių žaizdos. Minkštos švininės kulkos plačiai įsiskverbdavo į žmogaus kūną, dažnai įtraukdamos drabužių atplaišas ir purvą. Kūne įstrigusių kulkų gydytojai ieškodavo ir purvinais pirštais. Užkrėtimai sukeldavo sepsį ir mirtį. Sudėtingų žaizdų gydymą dar labiau varžė tikėjimas, kad tiek daug karių miršta dėl kulkose ir parake slypinčių nuodų. Tikėta, kad nuo nuodų apsaugoti gali ugnis, todėl praktikuotas žaizdų uždeginimas.
Tuo metu buvo įprasta sužeistų karių operacijas patikėti barzdaskučiams, kurie turėjo tam tinkamus įrankius. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 1509 m. suteikiama privilegija barzdaskučių cechui Vilniuje, kuris 1584 m. prijungtas prie chirurgų, o tai tik patvirtina jų medicininę praktiką. Jaunystėje tarnavęs barzdaskučio pameistriu, XVI a. kaip vienas žymiausių karo medikų išgarsėjo prancūzų karaliams tarnavęs Ambroise Paré (Ambruazas Parė) (1510–1590). Daugiau nei 30 metų gydęs sužeistus karius, eksperimentuodamas jis atliko svarių pokyčių to meto medicinoje. Įprastą tiems laikams žaizdų uždeginimą verdančiu šeivamedžio uogų aliejumi (naudotas gydant užnuodytų strėlių žaizdas) ar karšta geležimi, A.Paré, mūšio metu pasibaigus minėtam verdančiam aliejui, pakeitė italų chirurgo Giovanni da Vigo (Džiovanis da Vigo) aprašyta kiaušinių trynių, terpentino ir rožių aliejaus tinktūra, kuri pasirodė efektyvesnė priemonė.
LDK 1509 m. suteikiama privilegija barzdaskučių cechui Vilniuje, kuris 1584 m. prijungtas prie chirurgų, o tai tik patvirtina jų medicininę praktiką.
Gydytojas pasižymėjo ir naujovišku požiūriu – siekė mažinti pacientų kančias ir ieškoti mažiau skausmingų gydymo metodų. Taip pat prancūzas ieškojo kraujavimo stabdymo būdų, kadangi mūšiai buvo neatsiejami be karių galūnių amputacijų.
Antikiniais laikais naudota, bet vėliau nustumta užmarštin ligatūra – kraujagyslių užsiuvimas – buvo atrasta iš naujo. Nors šis metodas efektyviai stabdė kraujavimą, tačiau menkai saugojo nuo infekcijų, todėl netapo įprastu gydymo būdu. Taip pat svarbus barzdaskučio-chirurgo žinių perdavimas parašytais veikalais kitiems to meto karo medikams.
Skrajojanti pirmoji pagalba ir kova su epidemijomis
Vienu iš esminių pokyčių, leidusių išsaugoti vis daugiau karių gyvybių, galima laikyti vėlyvame XVIII a. pritaikytą praktiką sužeistuosius išnešti iš mūšio lauko dar kovos metu. Iki to laiko buvo neįprasta rizikuoti sveikais kariais dėl sužeistųjų. Pastarieji buvo pasmerkti laukti mūšio pabaigos ir saviškių pergalės, kurie išneš dar gyvus karius į karo ligonines, arba tai buvo pavesta muzikantams ir kitiems tiesiogiai nesikovusiems mūšio dalyviams.
Prancūzų armijos vyriausiasis gydytojas Dominique Jean Larrey (Dominikas Žanas Larė) (1766–1842) atkreipė dėmesį į vežimais mikliai iš mūšio lauko traukiamus pabūklus, vadinamąją „skrajojančią artileriją“, kurios idėją prancūzai nusižiūrėjo iš prūsų. Šią praktiką gydytojas pritaikė ir sužeistųjų gelbėjimui. Taip jis sukūrė vadinamąją „skrajojančią pirmąją pagalbą“ – arklių traukiamus vagonus, į kuriuos tilpo nuo keturių iki šešių sužeistų karių. Jau juose kariai gaudavo neatidėliotiną pagalbą.
Vienu iš esminių pokyčių, leidusių išsaugoti vis daugiau karių gyvybių, galima laikyti vėlyvame XVIII a. pritaikytą praktiką sužeistuosius išnešti iš mūšio lauko dar kovos metu.
Kitas svarus jo nuopelnas – pakeista pagalbos teikimo pirmenybė. Jis pradėjo skubiausią pagalbą teikti sunkiausiai sužeistiems, o ne aukštesniems pagal kilmę ar laipsnį. Įvardinti šią praktiką vartojamas iš prancūzų kalbos kilęs terminas – triažas. Prancūzija šiame amžiuje pasiekė ir daugiau karo medicinos laimėjimų: 1775 m. įsteigta pirmoji karo medicinos mokykla, o 1782 m. pradėtas leisti pirmasis žurnalas (Journal de médicine militaire), skirtas šiai sričiai.
XIX a. susirūpinta karius masiškai iš rikiuotės išvedančiomis ir pražudančiomis ligomis. Vidurių šiltinė, dizenterija, cholera ir kitos ligos kėlė epidemijas. Svarus pokytis pasiektas Krymo karo (1853–1856) metu. Prieš apžvelgiant šio karo metu pasiektus sanitarinius laimėjimus, būtina akcentuoti, tikriausiai, ne itin plačiai žinomą faktą, kad prieš pat Krymo karą, 1838–1841 m., Chersone ir Odesoje karo lauko ligoninėje dirbo gydytojas, garsiojo Lietuvos istoriko Simono Daukanto brolis Aleksandras.
Grįžtant prie paties Krymo karo, didžių nuopelnų pasiekė modernios slaugos pradininkė, seselė Florence Nightingale (Florencija Naitingeil) (1820-1910). Krymo karo metu iškviesta slaugyti negaluojančių karių, F.Nightingale rado dešimtis tūkstančių britų karių įvairių ligų išvestų iš rikiuotės.
Nedelsiant paprašiusi atsiųsti daugiau seselių ir švaros reikmenų, ji pasiekė įspūdingų rezultatų, kovojant su plintančiomis ligomis.
Dar labiau apstulbino ankštos, nešvarios ir tvankios patalpos, atviri tualetai, maisto ir vandens trūkumas. Kai kurie kariai dėvėjo tuos pačius drabužius, su kuriais atvyko į frontą. Sergantys gulėjo šalia sužeistų, bet dar neužkrėstų karių. Nedelsiant paprašiusi atsiųsti daugiau seselių ir švaros reikmenų, ji pasiekė įspūdingų rezultatų, kovojant su plintančiomis ligomis.
Kovoti teko ir su konservatyvia karine vadovybe, kuri nebuvo linkusi klausyti ir sutikti su moters pastabomis. Griežta tradicinė pažiūra, kad moterys turi tik slaugyti sužeistuosius, o ne nurodinėti karininkams kaip tvarkytis vadovaujamuose padaliniuose, neleido svyruoti tvirtoms vyriškoms ambicijoms.
Kilmingos padėties, svarių pažinčių, charizmatiškos ir stiprios asmenybės vedama, užsispyrusi moteris palaipsniui įrodė savo tiesą. Nuo jos atvykimo iki karo pabaigos mirtingumas karo ligoninėse sumažėjo nuo 41 iki 2 procentų. Remdamasi savo pasiekimus patvirtinančiais rezultatais, ji rašė knygas ir pranešimus, įtvirtindama švaros, higienos, tinkamos mitybos svarbą, siekiant užkirsti kelią epidemijų įsigalėjimui.
Nuo jos atvykimo iki karo pabaigos mirtingumas karo ligoninėse sumažėjo nuo 41 iki 2 procentų.
Nors gyveno ypač uždarai ir vengė jai priskiriamos šlovės, F.Nightingale gimtinėje dėl nuveiktų žygdarbių tapo tikra pažiba. Tiek spaudoje, tiek gyventojų sąmonėje susiformavo rūpestingosios slaugės, visą savo laiką ir jėgas skiriančios drąsių tautos karių sveikatai, vaizdinys, kurį įprasmino raminančiai veikianti, net ir naktį budinti „damos su lempa“ aliuzija.
Pasauliui nepraleidus nė vienos dienos be karo, regime nuolatinį ginklų tobulinimą, ieškant efektyviausių būdų išvesti kuo daugiau priešo karių iš rikiuotės. Atsakomasis žingsnis – siekis sužeistus karius grąžinti į pasirengusių kovoti gretas – žengė koja kojon su destrukcija. XX a. kariniai konfliktai neregėtai paspartino šiuos procesus. Masinė vakcinacija Pirmojo pasaulinio karo metais, penicilino ir kitų antibiotikų naudojimas Antrojo pasaulinio karo metu lėmė vis mažėjančią epideminių ligų žalą. Kaip ir seniau, vėl daugiau karių žuvo nuo ginklų, o ne nuo bakterijų ir virusų.
Pasauliniai karai pasiekė iki tol nematytą visą griaunančią galią. Ištobulinta artilerija, išbandytos nuodingosios dujos guldė ištisas karių grupuotes.
Pasauliniai karai pasiekė iki tol nematytą visą griaunančią galią. Ištobulinta artilerija, išbandytos nuodingosios dujos guldė ištisas karių grupuotes. Išaugus aviacijos naudojimui, daug karių apdegė nuo aviacinio kuro, todėl teko tobulinti nudegimų gydymą. Atominės bombos panaudojimas iššaukė poreikį gydyti nukentėjusius nuo radiacijos.
Pirmojo pasaulinio karo metais gausūs artilerijos sviedinių sprogimai nutraukė daug kojų, rankų ir kitų galūnių. 1901 m. austrų imunologui, bakteriologui, patologui Karl Landsteiner (Karlas Landšteineris) (1868–1943) atradus kraujo grupes, amputacijas ir kitas karo lauko ligoninei būdingas operacijas lengvino kraujo perpylimas. Nors iki to laiko mėginta šiuo būdu spręsti nukraujavimo problemą, būtent kraujo grupių išskyrimas lėmė šios procedūros efektyvumą.
Išgelbstint vis daugiau sunkias traumas patyrusių karių gyvybių, susirūpinta jų gebėjimu prisitaikyti prie neįgalumo ir gyventi oriai po karo. Siekiant šio tikslo, buvo tobulinami įvairūs protezai, padedantys karo veteranams iš naujo pradėti vaikščioti ar atlikti kitus kasdienius judesius. Įvairios stuburo traumos pasodino karius į neįgaliųjų vežimėlius.
Tranšėjinio karo metu padaugėjo galvos ir veido traumų, todėl karo mediciną papildė nauja disciplina – plastinė chirurgija.
Neurochirurgijos specialistas, daktaras Ludwig Guttman (Liudvikas Gutmanas) (1899–1980) svarbiu reabilitacijos veiksniu laikė sportą, o 1948 m. jo surengtos varžybos laikomos parolimpinių žaidynių pirmtakėmis. Sportuojantys neįgalieji įgavo vis daugiau tiek fizinių, tiek psichologinių jėgų priimti naują gyvenimo etapą.
Tranšėjinio karo metu padaugėjo galvos ir veido traumų, todėl karo mediciną papildė nauja disciplina – plastinė chirurgija.
Galiausiai, karas anksčiau ar vėliau baigiasi, o jo metu patirti žiaurūs išgyvenimai ir matyti šiurpūs vaizdai išlieka. Kita svarbi reabilitacijos sritis – psichiatrija ir psichologija. Nuolatinis, nepertraukiamas artilerijos apšaudymas, milžiniškas triukšmas ir baimė bet kurią akimirką būti susprogdintam veikė karių psichologinę būseną.
Pirmojo pasaulinio karo metais nuolatinės psichologinės įtampos ir baimės paveiktas karys dar buvo laikomas vengiančiu kovoti dezertyru, nors tikrosios pasikeitusio elgesio priežastys, pasireiškusios tiek visišku judesių sustingimu, tiek panika bei isterija, buvo sužalotos psichikos padariniai.
Karas anksčiau ar vėliau baigiasi, o jo metu patirti žiaurūs išgyvenimai ir matyti šiurpūs vaizdai išlieka.
Daugėjant tokiems atvejams, atsigręžta į karių psichologiją ir jos tyrimus – siekta juos pagydyti ir grąžinti į įprastą gyvenimo ritmą ar net atgal į frontą.
Tiesa, verta išskirti, kad toks požiūris į psichologines traumas būdingas vakarietiškoms šalims, kai sovietines tradicijas tęsiančiose šalyse, deja, karys vis dar traktuojamas kaip bejausmė „kovinė mašina“, o ne pažeidžiamą psichiką turinti individualybė.
Lietuvos Nepriklausomybės kovų sanitarija
Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, naujai respublikai iš karto teko grumtis karuose su išorės priešais. Kartu su kovomis atsirado sužeistieji, kurių sklandžiam rūpinimuisi reikėjo nuo pagrindų kurti karo medicinos tarnybą.
Pradžią žymėjo 1918 m. gruodžio 4 d. įsteigtas Krašto apsaugos ministerijos Sanitarijos skyrius, kurio viršininku paskirtas plk. ltn. Vladas Nagevičius. Daugiausia iššūkių ir sužeistųjų gydymo buvo tiesioginių kovų laikotarpiu. Gelbėti karių gyvybes ir juos gydyti buvo pavesta: kilnojamosioms (perrišamiesiems punktams, skrajojantiems būriams, kilnojamosioms lauko ligoninėms, sanitarijos transportui) ir nekilnojamosioms (užnugario ir vietos ligoninėms, lazaretams, vaistinėms) įstaigoms.
Kartu su kovomis atsirado sužeistieji, kurių sklandžiam rūpinimuisi reikėjo nuo pagrindų kurti karo medicinos tarnybą.
Iš mūšio lauko gabenti sužeistuosius buvo sunku dėl prastų kelių ir tinkamo transporto trūkumo. Trūkstant evakuacijai reikalingų sanitarinių automobilių, dažnai buvo naudojami paprasti arklių tempiami vežimai pakloti šienu ar šiaudais. Ne ką geresnės buvo ir patalpos evakuacijos punktuose, kuriose guldė ligonius. Blogas maitinimas, ankštos gyvenamosios patalpos, nešvara kėlė epideminių ligų protrūkius.
Ankstesniame skyriuje perskaičius apie „skrajojančią pirmąją pagalbą“, tikriausiai, smalsumą sužadina prie Lietuvos sanitarijos kilnojamųjų įstaigų paminėti skrajojantys būriai. Skirtingai nei D.Larrey išradimas, lietuviškieji skrajojantys būriai nesiveržė į mūšio laukus rinkti ten gulinčių sužeistųjų.
Verta išskirti jų sudėtį ir pagrindinę veiklą. Keturis skrajojančiuosius sanitarinius būrius, 1920 m. rudenį vykusius į išvaduotą Vilniaus kraštą teikti medicininės pagalbos, sudarė: viršininkas-gydytojas, gailestingoji seselė, sanitarijos puskarininkis-felčeris ir sanitaras. Vilniaus apylinkėse jie nemokamai teikė medicinos pagalbą vietiniams gyventojams, o labiausiai skurstančius rėmė ir Raudonojo kryžiaus skirtais finansais.
Būriai platino įvairius plakatus lietuvių, lenkų ir gudų kalbomis, supažindinančius su krašte siaučiančiomis ligomis ir apsisaugojimo būdais nuo jų.
Be tiesioginės medicinos pagalbos, būriai platino įvairius plakatus lietuvių, lenkų ir gudų kalbomis, supažindinančius su krašte siaučiančiomis ligomis ir apsisaugojimo būdais nuo jų.
Net ir sudėtingomis sąlygomis besikuriančios Lietuvos karo medicinos gydytojai, sanitarai, felčeriai, gailestingosios seserys ir kiti darbuotojai išsaugojo karių gyvybes, gerino higienines sąlygas, kovojo su plitusiomis ligomis. Išsaugotos karių gyvybės lėmė ir išsaugotą Lietuvos nepriklausomybę bei laisvę. Tiek besikūrusios pirmosios Lietuvos Respublikos sanitarijos tarnybos vargai ir pasiekimai, tiek karo medicinos evoliucija istorinėje tėkmėje pristatoma VDKM ir KMT bendroje parodoje „Pro vita – už gyvybę“.
Teksto autorius Povilas Barštaitis yra Vytauto Didžiojo karo muziejaus Karybos istorijos skyriaus muziejininkas
