Keldami prielaidą, kad Nėries kūrybos vertinimą be kitų faktorių veikia ir ilgametė jos mokyklinė kanonizacija, šiame straipsnyje analizuojame poetės traktuotę sovietmečio ir posovietinėje mokykloje. Pirmoje straipsnio dalyje aptariame priežastis, dėl kurių stalinizmo laikotarpiu poetės kūryba pirmąkart pakliuvo į mokyklines programas, taip pat strategijas, taikytas norint paversti ją sovietinės lietuvių literatūros klasike. Antroje dalyje analizuojame, kokiais argumentais paremta Nėries pozicija posovietiniame mokykliniame kanone. Didžiausias dėmesys teikiamas Nėries dėstymui vyresnėse klasėse, kur jos kūryba buvo pristatoma bendrame lietuvių literatūros istorijos kontekste.
Kanono formavimas, pasak Johno Guillory, paremtas autorių ir kūrinių visuma. Tam tikras vertybinis kodas nulemia vidinę kanono struktūrą; kintant šiam kodui, persistruktūruoja ir pats kanonas. Struktūros kaita susijusi ne tik su pavienių kūrinių įtraukimu ar pašalinimu iš kanono, gali kisti kūrinio kanoniškumo laipsnis, jam gali būti priskiriamos kitos nei ligi tol reikšmės. Mokykla, kaip viena iš įtakingiausių kanoną formuojančių literatūros lauko institucijų, subordinuoja istorinį pavienio kūrinio specifiškumą kanono kaip visumos kodo ideologijai. Būtent šios homogenizacinės praktikos dėka, pasak Guillory, mokykla gali neutralizuoti visumos kodui prieštaraujančias tam tikrų kanoninių kūrinių heterodoksijas2. Mokyklinė Nėries kanonizacija yra ikoninis pavyzdys, kaip prisitaikoma prie kintančios politinės konjunktūros bei kultūrinių-socialinių pokyčių, selektyviai parenkant kūrinius ir formuluojant specifines jų interpretavimo gaires programose ir vadovėliuose.
Kovos ir pergalės poetė: Nėris sovietmečio mokykliniame kanone
Šiuolaikinėje literatūrologijoje kanoną įprasta traktuoti kaip konkrečios (nacionalinės arba Vakarų) bendruomenės konsensusą dėl vertingiausių literatūros kūrinių korpuso, visuomenės derybų dėl vertės kriterijų rezultatą. Vis dėlto toks požiūris totalitarinėms ir autoritarinėms sistemoms taikytinas su išlygomis, mat vertybinius sprendimus jose priima ar bent sankcionuoja politinis elitas. Viena svarbių literatūros kanono kultūrinių funkcijų yra visuomenės narių kolektyvinės tapatybės formavimas. Ypač didelę svarbą ji įgyja būtent nedemokratinėse visuomenėse, kur centralizuota švietimo sistema yra pajungiama jaunosios kartos indoktrinacijai ir tokiu būdu tarnauja „naujos visuomenės“ formavimui.
Prasidedant naujiems mokslo metams sovietų okupuotoje Lietuvoje, 1940 m. rugsėjį liaudies komisariatu spėjusi virsti Švietimo ministerija išplatino aplinkraštį „Dėl vidurinių mokyklų programų“, kuriame nurodė, kad mokytojai privalo „būti ne tik gerais dėstytojais, bet ir socialistinės nuotaikos skiepytojais jaunojoje kartoje“3. Dar ruošiantis naujiesiems mokslo metams, tas pats komisariatas skubos tvarka išėmė iš apyvartos visus iki 1940 m. publikuotus literatūros vadovėlius ir skaitinių knygas. Naujais, marksistiniais-lenininiais pagrindais teko sukonstruoti ir naują lietuvių literatūros raidos istoriją. Svarbiausiais jos veikėjais turėjo tapti „pažangūs“ socialistinės literatūros kūrėjai. Tačiau 1940 m. Lietuvoje dar nebuvo sovietinius socializmo standartus atitinkančių rašytojų, tad sovietų valdžiai teko juos paskubomis „gamintis“ iš to, kas turėta po ranka. Tinkamiausi šiam tikslui buvo kairiojo avangardo grupės „Trečias frontas“ nariai (tarp jų ir Nėris), entuziastingai palaikę sovietinę okupaciją ir aneksiją.
Kartu su kitais kairiaisiais rašytojais Nėris jau 1940 m. rudenį pirmąkart atsidūrė vidurinės mokyklos programoje. Didžioji dalis poetės kūrinių, skaitomų ano meto mokykloje, buvo naujausios, jau po okupacijos pasirodžiusios jos publikacijos. 5 klasės programoje buvo nurodyta skaityti lietuvių liaudies motyvais sukurtą poemą Eglė žalčių karalienė (nors ji pasirodė tik 1940 m. spalį), o 7 klasėje – Poemą apie Staliną. Pastaroji pirmąkart publikuota 1940 m. liepą, vėliau išleista atskiru leidiniu, o rugpjūtį poemos ištrauką Nėris perskaitė Maskvoje, SSRS Aukščiausiosios tarybos sesijoje, kur atvyko kaip Liaudies Seimo įgaliotosios komisijos narė perduoti Seimo prašymą priimti Lietuvą į SSRS. Taigi poema ne tik buvo sovietinės propagandos kūrinys, jos politinę reikšmę lėmė ir viešo atlikimo situacija. Analogiškas asmens kultą diegiančias poemas kūrė ir kitų sovietinių respublikų rašytojai. Tai buvo privalomasis žanras, savotiškas ritualas, turėjęs integruoti SSRS visuomenę, ugdyti ištikimybę komunistų partijai ir jos lyderiui, kurti idealų sovietinio pasaulio vaizdą4. Poema apie Staliną yra svarbi ir kaip pastanga steigti naują istorinį lietuvių tautos pasakojimą. Kūrinyje paraleliai plėtojamos dvi siužetinės linijos: Stalino biografija ir lietuvių tautos raida nuo pat Viduramžių. Pabaigoje šios linijos susijungia išpildydamos marksistinės istoriografijos sukurtą „istorinės neišvengiamybės“ scenarijų: esą visa lietuvių tautos istorija – tai nuoseklus kelias į socialistinę revoliuciją, neva įvykusią 1940 m. Būtent tokį Lietuvos istorinį naratyvą diegė sovietinė mokykla.
1940 m. publikuoti skaitiniai 5 ir 6 klasei charakteringu pavadinimu Į naują gyvenimą turėjo padėti mokiniams susivokti naujoje politinėje tikrovėje. Poemos apie Staliną ištrauka (greta Lenino ir Stalino portretų) įdėta pačioje 5 klasei skirtų skaitinių pradžioje. Kiek toliau chrestomatijoje randame ir glaustą Nėries biografiją, kurioje akcentuojamas jos perėjimas iš dešiniosios spaudos į leidinį Trečias frontas pabrėžiant, kad po šio drąsaus žingsnio poetė buvo „buržuazinės valdžios“ persekiota. Nors šis teiginys neatitinka tikrovės (Nėris mokytojavo valstybinėje gimnazijoje, o už poezijos rinkinį Diemedžiu žydėsiu (1938) apdovanota Valstybine literatūros premija), sovietmečiu buvo kuriamas Nėries kaip drąsios kovotojos, revoliucionierės paveikslas. Į žemesniųjų klasių skaitinius 1940 m. pakliuvo ir keletas ikisovietinio laikotarpio Nėries eilių bei fragmentiška ir neužbaigta poema Keturi, kurioje apdainuojamas 1926 m. sušaudytų keturių komunarų likimas.
Nors proletarinės poezijos schemas išpildyti bandantys ankstyvieji (1931–1932) socialistiniai Nėries eilėraščiai buvo meniškai nenusisekę, jau 1940 m. Leninui skirtoje poemoje Bolševiko kelias poetei pavyko adaptuoti neoromantinę poetiką socrealizmo reikalavimams5. Įtakingiausias stalinmečio literatūrologas Kostas Korsakas Bolševiko kelią net priskyrė sovietinės lietuvių poezijos aukso fondui. Sceną, kurioje Kremliaus mauzoliejuje apsilankiusi lyrinė subjektė pratrūksta ašaromis prie Lenino palaikų, Korsakas pateikė kaip sektiną sovietinio piliečio elgesio modelį: „su tikru lyrikės jautrumu ir nuoširdumu S. Nėris ties Lenino karstu išgyvena kiekvieno tarybinio žmogaus santykį didžiojo revoliucijos vado, žmonijos genijaus atžvilgiu [kursyvas mūsų, – aut.]“6.
Nėris ne tik svariai prisidėjo prie Lietuvos sovietizacijos steigdama Stalino, Lenino, keturių komunarų, sovietinių partizanų kultą. Ji pati sovietmečiu buvo paversta kulto objektu. Poetės kanonizacija ypač suintensyvėjo po ankstyvos mirties (1945). LSSR Rašytojų sąjungos nekrologe suformuotas oficialusis poetės biografijos naratyvas ir kūrybos vertinimas: 1) pradėjusi bendradarbiauti su kairiąja spauda 1931 m., Nėris „savo didžiulį poetinį talentą atiduoda išskirtinai darbo liaudžiai ir lietuvių pažangiosios literatūros ugdymui“ (iš tikrųjų proletarinių ar socialistinių eilių ikisovietiniu laikotarpiu jos kūryboje buvo mažuma); 2) didžiausio „savo talento suklestėjimą Salomėja Nėris pasiekia tik Tarybų Lietuvoje“, o Antrojo pasaulinio karo metais „ji parašo stipriausius savo lyrikos kūrinius“7. Šis, politinės valdžios sankcionuotas, vertinimas sovietmečiu įsigalėjo ir pagrindė rašytojos biografijos traktuotę bei kūrinių atranką mokykloje.
Pompastiškose valstybinių laidotuvių iškilmėse Švietimo liaudies komisariato atstovas iškilmingai pasižadėjo, kad sovietinių mokyklų mokiniai bus ugdomi Nėries eilėmis:
Tavo dainos skambės mūsų tarybinėse mokyklose.
Tavo poezijos žodis mūsų darbe bus gerasis auklėtojas ir mokytojas.
Tavo poetinis meistriškumas bus mums darbo ir kūrybos šaltinis bei pavyzdys.8
Pagal pirminį LSSR liaudies komisarų tarybos sumanymą Nėries kapas Karo muziejaus sodelyje Kaune turėjo tapti lietuvių sovietinių menininkų panteono pradžia9. 1955 m. prie kapo atidengtas poetės vyro Bernardo Bučo sukurtas paminklas. Pirminį skulptoriaus sukurtą paminklo projektą (žr. iliustraciją p. 28) sovietų valdžios atstovai sukritikavo. Jie norėjo matyti Nėrį kovotojos vaidmenyje. Būtent tokią ją Bučas ir pavaizdavo galutiniame paminklo variante10: įsirėmusi ranka į šoną, atstačiusi koją į priekį Nėris Bučo skulptūroje atitiko „kovos ir pergalės poetės“ įvaizdį. Būtent tokiu pavadinimu straipsnį apie Nėrį 1945 m. publikavo Korsakas11.
Pomirtinės Nėries kanonizacijos mastą rodo ir 1947 m. jai paskirta I laipsnio Stalino premija.
Pomirtinės Nėries kanonizacijos mastą rodo ir 1947 m. jai paskirta I laipsnio Stalino premija. Tai aukščiausias ano meto SSRS apdovanojimas už pasiekimus moksle, technikoje, karyboje, literatūroje, mene ir darbo organizavime. Nėris buvo pirmoji iš lietuvių rašytojų, gavusi tokį įvertinimą. 1954 m. Nėriai suteiktas LSSR liaudies poetės vardas. Salomėjos Nėries vardu pokariu pavadintos mokyklos Vilniuje, Kaune, Vilkaviškyje, gatvės visoje Lietuvoje, netgi Maskvoje, taip pat kolchozai įvairiose Lietuvos vietovėse. Poetės atminimui įamžinti 1962 m. Palemone įsteigtas Nėries muziejus, sukurtas dokumentinis filmas Lakštingala negali nečiulbėti (1964, rež. Antanina Pavlova), pastatytas paminklinis akmuo gimtajame Kiršų kaime (1964) ir biustas Vilniuje (skulpt. Vladas Vildžiūnas, 1974). Po mirties išaugusį Nėries kanoniškumą liudija ir leidybos apimtys: 1946 m. (milžinišku tiems laikams 15 000 egzempliorių tiražu) išėjo poetės Raštų dvitomis, 1957 ir 1984 m. pasirodė Raštų tritomiai, jos kūryba aktyviai leista ir rusų kalba.
Po poetės mirties suintensyvėjo ir jos kanonizacija mokykloje. Ryškiausias pokytis įvyko 1950–1951 m.: Nėries kūrybai žemesnėse (5–7) vidurinės mokyklos klasėse jau buvo skiriama 14–15 pamokų, o baigiamojoje (11) klasėje – 10 pamokų. Poetės gyvenimo pasakojimas šiuo laikotarpiu konstruojamas kaip ideologinis praregėjimas, kurį esą lėmė komunistinio pogrindžio spauda, o ji pati pirmą kartą mokiniams pristatoma kaip talentingiausia lietuvių tautos poetė.
1950 m. mokyklinėje programoje smarkiai išsiplėtė privalomų Nėries kūrinių sąrašas. Žemesnėse klasėse visi be išimties išvardyti privalomi kūriniai buvo propagandinės 1940–1941 m. eilės ar jų ištraukos. 11 klasėje į privalomų kūrinių sąrašą pateko trys socialistiniai ikisovietinio laikotarpio eilėraščiai, bet daugiausia dėmesio, kaip ir anksčiau, skiriama pirmosios sovietinės okupacijos ir karo metų poezijai. 1951–1952 m. baigiamajame egzamine žodžiu reikalauta mokėti mintinai Poemos apie Staliną ištrauką, 1953 m. – poemos Bolševiko kelias ištrauką ir karo metų eilėraštį „Prie Stalingrado“.
Nors abi komunistų partijos vadus šlovinančios Nėries poemos stalinmečio mokykloje tapo pagrindiniais poetės kūrybą reprezentuojančiais kūriniais, mokiniai skaitė ne originalius kūrinius, o 1946 m. iškupiūruotus jų variantus. Po poetės mirties jos Raštus rengęs Antanas Venclova išbraukė šių poemų eilutes ar net strofas, kuriose Nėris negatyviai traktavo feodalinio laikotarpio Lietuvos ir Rusijos valdovus arba minėjo Žiemos karą (1939–1940). Nėris turėjo tapti pavyzdžiu visai pokario sovietinių poetų kartai, todėl jos kūryba privalėjo būti ideologiškai nepriekaištinga. Venclova netgi sulaukė partinės kritikos, kad rengdamas Nėries Raštus jis nepakankamai ideologiškai redagavo poetės kūrinius. Pasak Korsako, tai „gali klaidinti Salomėjos Nėries poezijos mėgėjus ir ypač priaugančią kartą“12. „Ždanovščinos“ įkarštyje Venclovą griežtai išpeikė ir Antanas Sniečkus už Nėries Raštuose tariamai klaidingai interpretuotą ikisovietinio laikotarpio rašytojos biografiją ir kūrybą13.
Minėtame Nėries Raštų dvitomyje buvo perspausdinti visi keturi ikikariniai Nėries eilėraščių rinkiniai. Taigi norėdami ano meto mokytojai galėjo pateikti mokiniams platesnį poetės kūrybos vaizdą, nei jį kūrė ano meto mokyklinės programos. Vis dėlto, turint omenyje pokario represijas, vargu ar daug kas tam būtų ryžęsis. Stalinmečiu mokytojų darbas buvo nuolat tikrinamas Švietimo ministerijos inspektorių, kiti mokytojai ir net mokiniai galėjo sekti bei pranešti saugumui apie „ideologines klaidas“ pamokose14.
Literatūrologai stalinmečiu taip pat vengė rizikuoti. Tai lėmė vėlyvą akademinės literatūros istorijos (pirmas tomas išėjo tik 1957 m.), mokyklinių literatūros chrestomatijų ir vadovėlių publikavimo laiką. Iki Stalino mirties taip ir nebuvo parengtas nė vienas mokyklinis literatūros istorijos vadovėlis. Pirmas 11 klasei skirtos chrestomatijos leidimas pasirodė 1953 m. Čia publikuojamų Nėries eilėraščių atranka sekė mokykline programa, t. y. dominavo socialistinės, antifašistinės ir sovietinių herojų kultą steigiančios jos eilės. Chrestomatijoje buvo publikuota poetės nuotrauka, daryta Maskvoje 1942 m. Vėliau ji daug kartų bus perspausdinta vadovėliuose ir skaitiniuose, taps labiausiai atpažįstamu jos atvaizdu. Šis karo metų poetės veidas – susirūpinęs (kiek surauktais antakiais, liūdnu žvilgsniu), bet drauge giedras, su vos pastebimu šypsniu – iš visų išlikusių Nėries fotografijų labiausiai atitiko jos kaip „kovos ir pergalės poetės“ vaizdinį.
Prasidėjus destalinizacijai, kiek laisvėjo ideologinis spaudimas literatūros dėstymui mokykloje: daugiau dėmesio imta skirti kūrinių estetikai, kritikuotas Stalino valdymo laiku vyravęs pernelyg dogmatiškas požiūris į literatūrą ir jos paskirtį, o Nėries pozicijos tik stiprėjo. 1954–1988 m. pasirodė net 25 mokyklinės programos (skaičiuojant ir programų projektus), Nėris visą šį laikotarpį išliko tarp pagrindinių programos autorių (jos kūrybos dėstymui vyresnėse klasėse buvo skiriama nuo 15 pamokų 1955 m. iki 12 pamokų 1987 m.). Jos biografija ir kūryba buvo dėstoma 11 klasės „Tarybinės lietuvių literatūros“ temoje, kuri apėmė laikotarpį nuo 1940 m., taigi ji liko pirmąja sovietmečio, bet ne tarpukario poete.
Vis dėlto postalininiu laikotarpiu pradedama analizuoti jau ir ikisovietinė Nėries poezija, nors programose ir toliau vyrauja sovietinės ideologijos kūriniai. Poema apie Staliną iš mokyklinių programų ir vadovėlių išimta tepraėjus veik dešimtmečiui po asmens kulto pasmerkimo (1965). Palaipsnę Nėries recepcijos kaitą chruščiovmečiu skatino literatūrologų tyrimai. Svarbiausias iš jų – Donato Saukos monografija Salomėjos Nėries kūryba 1921–1940 (1957). Autorius neigiamai vertino sovietinės poetės recepcijos vienpusiškumą, politinės ir socialinės Nėries kūrybos reikšmės akcentavimą, nutylint intymiąją lyriką15.
Sovietiniam laikotarpiui skirtas lietuvių literatūros istorijos vadovėlis, parengtas pedagogo ir literatūros istoriko Liongino Šepkaus, pasirodė tik 1960 m. (publikuoti septyni jo leidimai). 1970 m. ženkliai pakeitus mokyklinę literatūros programą, Šepkus parengė naują vadovėlį, už kurį pelnė respublikinę premiją. Apimties prasme didžiulę abiejų Šepkaus vadovėlių dalį sudarė skyrius, kuriame nagrinėta Nėries biografija ir kūryba. Be vadovėlių Šepkus prisidėjo ir prie kitų mokyklinę sovietinės literatūros recepciją formavusių leidinių (parašė sovietinės literatūros skyrių leidiniui Literatūros medžiaga X klasei (1965), buvo akademinės Lietuvių literatūros istorijos skyriaus apie Nėrį autorius (1968), sudarė Lietuvių literatūros mokslo ir kritikos chrestomatiją 11 klasei (1986)). Tokia ryški vieno autoriaus pozicija, daug metų menkai besikeičiantys vadovėliai prisidėjo prie palyginti inertiško Nėries dėstymo sovietmečio mokykloje.
Būdingiausiu Nėries bruožu Šepkus laikė lyriškumą, o svarbiausia kūrybine galia – gebėjimą jungti priešingus elementus: „trapų lyriškumą su liaudies jausmų platumu, subtilumą ir švelnumą su herojiškumu, paprastumą ir glaustumą su vaizdingumu“16. Vadovėlyje (1960) pateikta poetės biografija užbaigiama skambiu teiginiu, kad „Nėries asmenybėje susilieja geriausios lietuvių liaudies savybės“17. Palyginti gausiai cituojamos pačios Nėries mintys iš laiškų, dienoraščių, tačiau selektyviai parenkami labiau ideologiškai reprezentatyvūs fragmentai, vengiama turinčių religinį atspalvį.
Vadovėlyje ir toliau daugiausia dėmesio skiriama sovietinei Nėries kūrybai. Šalia – nors ir mažiau – jau cituojama ir intymioji Nėries lyrika. Vadovėlio autorius netgi pripažįsta, kad „poetei sunkiau sekėsi kurti deklaratyvų, agitacinį eilėraštį negu subtilų lyrinį“18. Apibendrindamas plačią Nėriai skirtą vadovėlio dalį, Šepkus konstatavo, kad Nėris yra iškiliausia lietuvių poetė, suderinusi savitą lyrinį stilių su socrealizmo metodu. Perėjimas nuo pliko ideologizavimo prie platesnės (intymiąją ir būties lyriką) integruojančios Nėries kūrybos recepcijos yra ryškiausias poetės kūrybos traktavimo mokykloje pokytis lyginant su stalinmečiu.
Lūžine programa laikytina įsigaliojusioji 1970 m. Esminis struktūrinis jos pokytis, kad 11 klasės kursas imamas dėstyti žanriniu principu, o tai leido daugiau dėmesio sutelkti į estetinius kūrybos aspektus. Programoje, neskaitant ir toliau išliekančių ideologiškai tiesmukų Nėries eilėraščių, atsirado daugiau individualiosios lyrikos, išskiriami gamtos ir tautiniai motyvai, jaunystės džiaugsmas, dainingumas, gimtojo krašto ilgesys, eilėraščių kompozicijos ir eilėdaros ypatumai. 1970 m. pasirodžiusiame naujame Šepkaus vadovėlyje 11 klasei taip pat daugiau dėmesio skirta neoromantinei Nėries kūrybai, o biografijoje sumažėjo ideologinių akcentų. Mokykloje pradėjus skatinti tarpdalykiškumą, į programą ir vadovėlį įtraukiamas Nėries eilėraščių ciklas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslų motyvais. Vis dėlto ir toliau labiausiai akcentuojama Nėries poezijai savita romantinės pasaulėjautos ir socializmo dermė – „organiška revoliucinės tematikos ir lyrinio pergyvenimo sintezė“. Vėlyvuoju sovietmečiu mokyklinėje programoje atsirado punktas „Salomėjos Nėries poezijos tradicijos ir jų tęsimas tarybinių lietuvių poetų kūryboje“, taigi atkreiptas dėmesys į poetės įtaką tolesnei lietuvių poezijos raidai.
Per penkis sovietinės okupacijos dešimtmečius Nėris įsitvirtino mokyklinio literatūros kanono centre kaip talentingiausia tautos poetė, sovietinės lietuvių poezijos tradicijos formuotoja.
Per penkis sovietinės okupacijos dešimtmečius Nėris įsitvirtino mokyklinio literatūros kanono centre kaip talentingiausia tautos poetė, sovietinės lietuvių poezijos tradicijos formuotoja. Jos kūrinių atranka mokyklinėse programose ir mokomojoje medžiagoje keitėsi nuo išimtinai propagandinių eilių stalinmečiu iki gerokai platesnį kūrybos spektrą apimančio kūrybos korpuso vėlyvuoju sovietmečiu.
Kūryba kaip atgailos aktas: Nėris šiuolaikiniame mokykliniame kanone
Sovietinių klasikų (de)kanonizacijos klausimas iškilo XX a. devinto dešimtmečio pabaigoje kintant politinei ir kultūrinei Lietuvos situacijai. Diskusiją, be kita ko, paskatino ir švietimo reforma, pradėta 1988 m.19 Švietimo pertvarka buvo grįsta Tautinės mokyklos koncepcija, pagal kurią asmens savirealizacija (kūrybiškumas, individualumas) turi derėti su pilietiškumu, bendruomeniškumu20. Todėl visose nuo 1989 m. galiojusiose vyresniųjų klasių lietuvių kalbos ir literatūros programose21 greta estetinio lavinimo svarbią poziciją užima patriotinis ugdymas.
Po Nepriklausomybės atkūrimo dalis visuomenės siekė atsiriboti nuo sovietinių reliktų, „inventorizuoti praeitį“22. Literatūros kanoną imtasi perstruktūruoti nuo pat pirmųjų Sąjūdžio laikų programų: integruota išeivių, tremtinių kūryba, atsisakyta daugelio sovietinių rašytojų. Naujai permąstant literatūros istoriją, viena problemiškiausių autorių įvardijama ilgus dešimtmečius lietuvių literatūros kanono branduolio centre buvusi Nėris. XX a. dešimto dešimtmečio spauda mirgėjo nuo svarstymų, ar požiūris į šią poetę nėra pernelyg nuosaikus, o gal, atvirkščiai, ji nepelnytai puolama. Žiniasklaidoje keltas ir Nėries tinkamumo mokykliniam ugdymui klausimas.
Mokyklinėje lituanistikoje Nėris dažniau įvardijama kaip nusipelniusi ne atmetimo, o „politinės ir kultūrinės tolerancijos“23, naujų kūrybos interpretacijų. Autorės kūryba kaip privaloma įtraukta į visas posovietinio laikotarpio lietuvių kalbos ir literatūros programas. Ankstyvosios 11–12 klasės programos (1989, 1991) struktūriškai dar buvo menkai pakitusios nuo vėlyvojo sovietmečio: Nėris kaip viena pagrindinių rašytojų dvyliktokams pristatoma Antrojo pasaulinio karo ir pokario metų literatūros istorijos kurse. Pirmojoje pagal Tautinės mokyklos koncepciją reformuotoje literatūros programoje (1994) atsisakyta sovietmečio imperatyvumo – neminimas nė vienas autorius (nurodomi nagrinėjami literatūros istorijos laikotarpiai ir temos). Tačiau Nėris įtraukta į visus (kiek pavyko rasti) vyresniųjų klasių literatūros pamokų planus ir individualiąsias programas. Taigi galime konstatuoti, kad visą pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį Nėries kūrybos centrinė padėtis mokykliniame kanone, lyginant su vėlyvuoju sovietmečiu, nekito. Nors poetės kūrybos pirmaisiais nepriklausomybės metais ir toliau mokyta dėstant karo ir pokario metų literatūros kursą, mokiniai anuomet skaitė ir tarpukario poeziją.
Būtent pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu Nėries kūrybos ir gyvenimo pasakojimo interpretacija patyrė svarbių pokyčių. Viena kertinių slinkčių susijusi su 1994 m. pasirodžiusiu iki tol nepublikuotu Nėries karo meto poezijos rinkiniu Prie didelio kelio, kurį poetė pradėjo rengti 1944 m. pavasarį. Autorei jau gulint mirties patale, leidyklos redaktoriai 1945 m. išleido knygą kitu pavadinimu (Lakštingala negali nečiulbėti), radikaliai pakeitę rinkinio struktūrą, dalį eilėraščių išmetę, o kitus smarkiai pakoregavę24. Rinkinys išleistas dideliu 5000 egzempliorių tiražu (tais pat metais tiražas dusyk pakartotas). Nors visi jame publikuoti eilėraščiai buvo skelbti anksčiau, autentiška veikalo struktūra ir neiškraipytos eilėraščių redakcijos paskatino atnaujintas interpretacijas. Eilėraštyje „Maironiui“ esama užuominų, kad poetė galimai apgailestavo perėjusi į kairiųjų literatų stovyklą: „Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti, / Ar galėjau – tais pačiais keliais?“25 Kitame programiniame eilėraštyje „Tolimas sapnas“ pasirodo aliuzijos į Mariją Magdalietę: „Tebūna jai atleista, / Nes daug jinai mylėjo!“26 Tad rinkinį interpretavę literatūrologai išryškino dažnus tėvynės ilgesio, kančios ją praradus, kaltės ir atgailos motyvus. Nors rinkinyje esama ir antifašistinės tematikos, SSRS karo didvyrius šlovinančių eilėraščių (pvz., „Prie Stalingrado“, „Mes eiliniai“), kalbant apie Prie didelio kelio jie įprastai neakcentuojami. Naujo veikalo leidyba sutapo su literatūros verčių sistemos kaita ir tapo nauju atskaitos tašku poetės vertinimui. Iš poezijos rekonstruoti atgailos motyvai virto pasakojimo apie Nėries biografiją ašimi 1990–2000 m. vadovėliuose ir chrestomatijose.
1994 m. pasirodė ne vieno pakartotinio leidimo sulaukęs Viktorijos Daujotytės vadovėlis Lietuvių literatūra 11 klasei, padaręs didelę įtaką atnaujintai Nėries mokyklinei recepcijai. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad būtent Daujotytė yra ir viena iš rinkinio Prie didelio kelio rengėjų, be kita ko, posovietiniu laikotarpiu ji parašė tris Nėries kūrybai skirtas monografijas (Salomėjos Nėries ruduo, 1995; Salomėja Nėris: gyvenimo ir kūrybos skaitymai, 1999; Salomėja Nėris: fragmento poetika, 2005). Apskritai Lietuvoje visu nepriklausomybės laikotarpiu itin ryški akademinio lauko įtaka mokyklinio kanono kaitai: viena vertus, literatūrologų tyrimai aktualizuoja konkretaus autoriaus kūrybą ir paskatina jos nagrinėjimą mokykloje, antra vertus, patys literatūros tyrėjai dalyvauja programų rengime, rašo vadovėlius, aktyviai publikuoja straipsnius pedagoginėje spaudoje.
Minėtame Daujotytės vadovėlyje atliekami du žingsniai, jie ir vėliau taikomi pristatant Nėries gyvenimą ir kūrybą mokykloje. Pirma, Nėris priskirta 1900–1940 m. laikotarpiui, nors anksčiau ji visada būdavo pristatoma mokantis karo ir pokario metų literatūrą. Šis fokusuotės perkėlimas į tarpukarį gali būti susijęs ir su tuo, kad po 1990 m. literatūrinis ugdymas apskritai grįstas atožvalga į Pirmosios Lietuvos Respublikos laikus: orientuotasi į tarpukario didaktiką27, be to, tarpukariu kūrybos viršūnę pasiekę autoriai tapo centrine po 1990 m. naujai perstruktūruoto lietuvių literatūros kanono dalimi. Nėries atveju laikotarpio pokytis leido išryškinti poetės priklausymą neoromantikų kartai, parodyti jos įsišaknijimą ir svarbų vaidmenį tarpukario kultūroje. Tačiau taip pat svarbu, kad Nėries kūryba ir biografija tokiu būdu buvo tarytum atsieta nuo jos karo metų politinių pasirinkimų. Toks pat grąžinimo į tarpukarį žingsnis atliktas ir akademinėse literatūros istorijose28.
Antra, specifiška tiek aptariamame, tiek kituose pirmojo ir antrojo nepriklausomybės dešimtmečio vadovėliuose tai, kad, pasakodami Nėries biografiją, apie priklausymą „Trečiam frontui“ ir kairiąsias pažiūras vadovėlių autoriai arba neužsimindavo, arba suponuodavo, kad jos buvo Nėriai primestos. Aptariant sovietinę okupaciją, akcentuota, kad poetė nesuvokė politinės situacijos, naiviai tikėjo, kad lietuvių gyvenimas Sovietų Sąjungoje taps geresnis, į politiką tariamai ėjo ne savo noru, pastūmėta kitų literatų. Svarstydami Poemos apie Staliną parašymo aplinkybes, vadovėlių autoriai spėja, kad poema galėjo būti rašyta baiminantis suėmimo, ne laisva valia. Šiems teiginiams argumentuoti pasitelkiami jau minėto rinkinio Prie didelio kelio, kaip autentiško poetės testamento, eilėraščių siužetai. Apskritai plinta nuostata Nėries poezijos lyrinės subjektės jausenas ir mintis tapatinti su rašytojos gyvenimo patirtimis. Taigi karo metų poezijoje ryškus kaltės ir atgailos motyvas taikomas vertinant Nėries, kaip biografinio asmens, politinę veiklą. Verta akcentuoti, kad nei kūryboje, nei išlikusioje egodokumentikoje Nėris tiesiogiai socialistinių idėjų neišsižadėjo, nėra ir faktinių įrodymų, kad ji buvo verčiama rašyti prosovietines eiles. Taigi aplinkybių aukos, atgailautojos naratyvas iš esmės buvo sukurtas remiantis Prie didelio kelio eilėraščiais, o dažnai ir paskiromis eilutėmis (pvz., „Bet kojos žengt nedrįsta – / Tiek daug, tiek daugel klydę“; eil. „Tolimas sapnas“).
Kaip matome, 1990–2010 m. bandyta įtvirtinti naują Nėries gyvenimo interpretaciją. 2012 m. įsigaliojo nauja programa, steigianti kontekstinį-biografinį literatūros istorijos dėstymo modelį, išryškinanti, kad literatūra pirmiausia yra tautos istorijos pasakotoja. Programoje privalomu nagrinėti paliekamas tik rinkinys Prie didelio kelio, vadovėliuose dar ryškiau pabrėžiama atgaila, sielvartas, tėvynės ilgesys. Priešingai nei anksčiau, kai Nėries kolaboravimo su sovietiniu režimu faktai vadovėliuose ir kitoje mokyklinėje medžiagoje paprastai nutylėti (tikėtina, dėl tuo metu dar nenusistovėjusio jų vertinimo), 2010–2020 m. mokyklinėje medžiagoje Nėries biografijai skiriamas didelis dėmesys. Paryškinus biografinį kūrybos skaitymo modelį, akcentuojama ne jos poezijos vieta lietuvių literatūros raidos procese (kaip būdavo daroma poetės kūrybos ašimi laikant tarpukarinę lyriką), o kūryba išreikštos atgailos aktas. Anot Andreos Lanoux, siekiant įtvirtinti nacionalinį literatūros kanoną, labai efektyvi yra biografinė prieiga, kai daug dėmesio skiriama ne tik kūriniams, bet ir rašytojų gyvenimo pasakojimams, kuriuos galima tapatinti su dominuojančia kolektyvine tautos istorija29. Tą rodo ir mokyklinė Nėries recepcija šiuolaikinėje Lietuvos mokykloje: poetės kūrybai išlikti kanone padėjo naujai perinterpretuotas jos biografinis pasakojimas.
Iš to, ką aptarėme, matyti, kaip dinamiškai kito mokyklinis Nėries įvaizdis. Pasak Solveigos Daugirdaitės, poetė „tinkama reprezentacijai“: kaip sava kūrėja skirtingomis politinėmis aplinkybėmis ji galėjo tikti ir katalikams, ir „Trečiam frontui“, ir sovietinei ideologijai. Interpretacijų paslankumui iliustruoti Daugirdaitė pasitelkė makiažo analogiją: „jos paveiksle dar ir nuolat paskaistinamas, priklausomai nuo reikalo, tai kairys, tai dešinys skruostas, tai padažomos lūpos, užmetamas koketiškas šalis, tai nuplaunamas bet koks makiažas ir kakta padabinama rūpesčio raukšle...“30
Nėries kaip centrinės XX a. lietuvių poetės vertinimas šiuolaikinėje mokykloje koreliuoja su jos populiarumu posovietinėje visuomenėje.
Nėries kaip centrinės XX a. lietuvių poetės vertinimas šiuolaikinėje mokykloje koreliuoja su jos populiarumu posovietinėje visuomenėje. Per daugiau nei trisdešimt Antrosios Lietuvos Respublikos metų aktyviai švenčiami poetės jubiliejai, tęsiamos kitos sovietmečiu pradėtos Nėries memorializacijos formos: teikiama Salomėjos Nėries literatūrinė premija, jos vardu toliau vadinamos mokyklos, gatvės ir t. t. Kūrybos leidimų gausa su Nėrimi taip pat sunkiai pakonkuruotų kuris kitas XX a. rašytojas31.
Apibendrinant, mokyklinio kanono centre Nėris išsilaikė ir po sovietinės santvarkos griūties. Persvarstant literatūros verčių sistemą, Nėries vieta šiuolaikiniame mokykliniame kanone įtvirtinta pasitelkus dvi esmines strategijas. Pirma, 1990–2000 m. Nėries kūrybos centras perorientuotas į tarpukarį, išryškinant estetinę jos poezijos vertę. Socialistinio turinio, sovietų režimą aukštinančių kūrinių mokykloje atsisakyta, o pirmąkart išleistas rinkinys Prie didelio kelio leido naujai perinterpretuoti jos biografiją. Antra, biografiškai skaitomoje poezijoje dažna kaltės semantika ilgainiui įtvirtino jos kaip atgailautojos įvaizdį. Tokiu būdu autorė buvo sutapatinta su lyrine subjekte, o biografija su kūryba.
1 Valentinas Sventickas, „Diemedis žydi rudenį“, in: Literatūra ir menas, 2004-11-26, p. 2.
2 John Guillory, Cultural Capital: The Problem of Literary Canon Formation, Chicago: University of Chicago Press, 1993, p. 63.
3 Vidurinių mokyklų programos 1940–1941 m. m., Kaunas: Švietimo liaudies komisariatas, 1940, p. 5.
4 Anita Pisch, The Personality Cult of Stalin in Soviet Posters, 1929–1953, Canberra: Australian National University Press, 2016, p. 61–64.
5 Dalia Satkauskytė, „The Lithuanian Version of Socialist Realism: An Imposed Doctrine and Incorporated Tradition“, in: Slavic Review, 2022, t. 81 (4), p. 948.
6 Kostas Korsakas, op. cit., p. 328.
7 Kostas Korsakas, Juozas Baltušis, Juozas Banaitis ir kt., „Salomėja Nėris (1904.XI.17–1945.VII.7)“, in: Salomėja Nėris. Poetės atminimui, paruošė Antanas Venclova, Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1946, p. 14–15.
8 J. Dagys, „Lietuvių liaudies poetės Salomėjos Nėries laidotuvės“ (Tiesa, 1945.VII.10, Nr. 159), in: Salomėja Nėris. Poetės atminimui, p. 30.
9 Vėliau šio sumanymo atsisakyta. Petras Cvirka ir kiti pokariu mirę rašytojai palaidoti Vilniaus Rasų kapinėse. 1972 m. pradėtas formuoti menininkų panteonas (Menininkų kalnelis) Vilniaus Antakalnio kapinėse.
10 Saulutė Genovaitė Markauskaitė, Skulptorius Bernardas Bučas, Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2016, p. 123.
11 Kostas Korsakas, „Kovos ir pergalės poetė“, [1945], in: Kostas Korsakas, Literatūra ir kritika, p. 344–372.
12 Rašytojas pokario metais: Dokumentų rinkinys, sudarė Laima Arnatkevičiūtė et al., Vilnius: Vaga, 1991, p. 157.
13 Antanas Sniečkus, Apie ideologinio darbo pagerinimą: Pranešimo LKP(b) CK XV plenume sutrumpinta stenograma, Vilnius: Tiesa, 1948, p. 24–25.
14 Larry E. Holmes, „School and Schooling under Stalin, 1931–1953“, in: Educational Reform in Post-Soviet Russia: Legacies and Prospects, edited by Ben Eklof, Larry E. Holmes, Vera Kaplan, London, New York: Frank Cass, 2004, p. 64.
15 Donatas Sauka, Salomėjos Nėries kūryba 1921–1940, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957, p. 5–6.
16 Lionginas Šepkus, „Kūrinio nagrinėjimas literatūros istorijos vadovėlyje. S. Nėries poezijos meninės ypatybės“, in: Tarybinė mokykla, 1958, Nr. 12, p. 34.
17 Lionginas Šepkus, Lietuvių literatūros vadovėlis, d. 3, Kaunas: Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla, 1960, p. 76.
18 Ibid., p. 83.
19 Žr. Ramutė Bruzgelevičienė, Lietuvos švietimo kūrimas 1988–1997, Vilnius: Sapnų sala, 2008, p. 63–169.
20 Žr. Tautinė mokykla I. Mokyklų tipų koncepcijų projektai, sudarė V. Narkevičius, Kaunas: Šviesa, 1989; Tautinė mokykla II. Ugdymo turinio koncepcijų projektai, sudarė V. Jonynienė, Kaunas: Šviesa, 1990.
21 Patvirtintos 1989, 1991, 1994, 2002 ir 2011 m.
22 Aurimas Švedas, „Lietuvos idėjos paieškos: elito projekcijos“, in: Epochas jungiantis nacionalizmas: Tautos (de)konstravimas tarpukario, sovietmečio ir posovietmečio Lietuvoje, sudarė Česlovas Laurinavičius, Vilnius: LII leidykla, 2013, p. 332–338.
23 Vincas Auryla, „Literatūros mokymo viltys“, in: Gimtasis žodis, 1989, Nr. 7, p. 1–2.
24 Mindaugas Kvietkauskas, „Žalias siūlas rinktinei surišti“, in: Salomėja Nėris, Tolimas sapnas, sudarytojas Mindaugas Kvietkauskas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2016, p. 8–19.
25 Salomėja Nėris, Prie didelio kelio, parengė Viktorija Daujotytė, Valentinas Sventickas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994, p. 14.
26 Ibid., p. 30.
27 1990 ir 1991 m. perleidžiami Antano Maceinos, Stasio Šalkauskio su ugdymu susiję veikalai, pakartotinių leidimų susilaukia tarpukario vadovėliai: Motiejaus Miškinio Lietuvių literatūra (1939), taip pat parengtas 1925–1940 m. straipsnių rinkinys Kaip mokyta literatūros (1997).
28 Pvz., „Neoromantikų karta“, in: Vytautas Kubilius, XX amžiaus literatūra, Vilnius: Alma littera, 1996, p. 240–288.
29 Andrea Lanoux, „Canonizing the Wieszcz: The Subjective Turn in Polish Literary Biography in the 1860s“, in: The Slavic and East European Journal, 2001, t. 45, Nr. 4, p. 624–626.
30 Solveiga Daugirdaitė, „Poetė ir Jos laikas“, in: Metai, 1996, Nr. 11–12, p. 172.
31 Nuo 1990 m. pasirodė apie 30 įvairių Nėries poezijos rinktinių, rinkinių, atskirų kūrinių leidimų.
Šis tekstas buvo publikuotas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 5.
