„Pas mus moksleiviai, užsieniečiai ir gyventojai eina masiškai, o kartais netelpa į visą butą, – tikino V.Krėvės-Mickevičiaus memorialinio buto direktorius, – taip yra todėl, kad mūsų renginiai – labai įdomūs, turime mažesnių klasių moksleiviams pritaikytų dėlionių, pagal rašytojo kūrybą sukurtų vaidybinių bei dokumentinių filmų.“
„Išeidami iš muziejaus jaunuoliai man spaudžia ranką“, – dalinosi V.Turčinavičius.
Name gyveno ir kiti garsūs rašytojai
V.Krėvė-Mickevičius šiame bute gyveno nuo 1940-ųjų metų rudens iki 1944-ųjų metų liepos. Kaip tik tuo laikotarpiu humanitarinių mokslų fakultetą iš Vytauto Didžiojo universiteto perkėlė į Vilniaus universitetą, todėl čia persikraustė ir rašytojas.
Architekto Mozės Cholemo projektuotame name gyveno ir kiti garsūs rašytojai, intelektualai, kaip antai rašytojai Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas, Kazys Boruta.
„Nacių okupacijos metais (1941–1944) B.Sruoga kartu su V.Krėve-Mickevičiumi eidavo į paskaitas, o grįžę žaisdavo šachmatais. Tačiau tai baigėsi 1943 metais, kai slaptoji nacių policija gestapas areštavo B.Sruogą ir išvežė jį į Štuthofą. Taip iš dalies idiliškas dviejų bičiulių gyvenimas ir baigėsi“, – teigė V.Turčinavičius.
Pasak jo, gestapas taip pat ieškojo ir V.Krėvės-Mickevičiaus, tačiau bute jo nerado: „Tuo metu jis buvo mieste. Jį surado dukra Aldona ir perspėjo, kad jis nesirodytų bute. Nuo 1943-ių gegužės jis slapstėsi Kaune pas savo bičiulį pulkininką Konstantiną Žuką. Žinoma, čia kartais atvažiuodavo.“
1944 metų liepą artėjo Rytų frontas, t.y. Raudonoji armija, todėl V.Krėvė-Mickevičius su savo šeima (žmona, dukra ir žentu) išvyko į Vakarus: „Trejus metus jie gyveno karo pabėgėlių stovykloje Austrijoje. O 1947 metais V.Krėvę-Mickevičių pakvietė atvykti į Ameriką dėstyti Pensilvanijos universitete.“
Į šį butą V.Krėvė-Mickevičius niekada negrįžo. Jis mirė 1954 metais liepos 7 d. nuo širdies smūgio. „V.Krėvė-Mickevičius buvo palaidotas Filadelfijoje, tačiau jo palaikus Lietuvon 1992 metais atvežė dukra Aldona“, – pasakojo V.Turčinavičius.
Autentiški eksponatai
Muziejuje galima pamatyti autentiškus eksponatus iš V.Krėvės-Mickevičiaus gyvenimo. Vos įėjus akis patraukia ant sienos kabantis, spalvomis išmargintas šimtametis kilimas. Pasirodo, jį atsivežė rašytojo žmona Ona Marija Rebeka Karat.
„Juk rašytojo žmona buvo Kaukazo karaimė. Kaip tik anuomet Kaune buvo madinga ant sienų kabinti persiškus kilimus. Būtent šį išsaugojo Korsakų anūkė Jurga Ivanauskaitė, 1997 metais ji perdavė kilimą muziejui“, – pasakojo V.Turčinavičius.
Šis kilimas ypatingas tuo, kad ant jo pavaizduoti trys rombai su liepsnomis, išryškino pašnekovas.
Pasukus žvilgsnį kairėn – didžiulė knygų lentyna. Anot muziejaus vadovo, V.Krėvė-Mickevičius savo bibliotekoje buvo išsaugojęs 5 tūkst. knygų, tačiau memorialiniame bute eksponuojama 500. Tarp jų – bibliografinės retenybės, pavyzdžiui, aštuoni latvių dainų tomai.
„1922 metais gotiškų šriftu išspausdintos knygos yra ikikrikščioniškos baltų kultūros lobynas. 1938 metais Latvijos universitetas, suteikdamas filologijos garbės vardą V.Krėvei-Mickevičiui, įteikė šį knygų rinkinį“, – pažymėjo muziejaus vadovas.
Kaip teigė V.Turčinavičius, vienas įspūdingiausių eksponatų yra krėslai, kurių pamušalas pagamintas iš lietuviško audinio, bei ąžuolinis darbo stalas.
„Tai yra stalas-sekreteras. Kaip savo prisiminimuose rašė rašytoja Halina Korsakienė, tai yra tarsi V.Krėvės-Mickevičiaus altorius, prie kurio gimė gilios mintys“, – teigė V.Turčinavičius.
Būtent prie šio stalo V.Krėvė-Mickevičius rašė socialinės pakraipos romaną apie Nepriklausomybės laikų Lietuvą „Miglose“.
„Tą romaną jis kaip tik vežėsi į Vakarus, deja, antrąją dalį jis pametė, o gal ir paliko bute. Rodos, vienas profesorius rado jį ir išsaugojo. Tad 1992 metais, Albertui Zalatoriui inicijuojant, „Miglose“ buvo išleistas Lietuvoje“, – teigė V.Turčinavičius.
O štai 1930 metais rašytojas įsigijo nešiojamą, miniatiūrinę, amerikiečių gamybos rašomąją mašinelę „Corona“. „Jis sėsdavo į traukinį ir važiuodamas vagone spausdindavo“, – komentavo pašnekovas.
Toliau su V.Turčinavičiumi keliavome į svetainę. Jis 15min papasakojo, kad anksčiau čia stovėjo ąžuolinis valgomojo stalo komplektas bei bufetas, kuris šiuo metu yra Vinco Mykolaičio-Putino muziejuje. Pastarojo, V.Turčinavičiaus žodžiais, negrąžino, nes neužteko vietos.
Šioje patalpoje galima pamatyti ir V.Krėvės-Mickevičiaus daiktus iš JAV, kuriuos parvežė jo dukra Aldona. Kavinukas, buities reikmenys, auksinis laikrodis, parkeris, užrašų knygelės – visa tai saugoma memorialiniame bute.
Ypatingą dėmesį V.Turčinavičius skyrė degtukų dėžutei, kurią dar rašytojui gyvenant Baku padovanojo studentai. „Dovanų gavo ir sidabrinį porcigarą, tačiau jis šiuo metu saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje“, – teigė pašnekovas.
Miegamajame lovos komplektas išlikęs nėra. Čia lankytojai gali pamatyti 1996 metais pagal architektų projektą sudarytą ekspoziciją apie V.Krėvę-Mickevičiaus kūrybinę veiklą.
„Čia galima susipažinti su jo gyvenimu nuo gimimo Merkinės apylinkėse, Subartonyse, studijų Kyjive, susipažinimo su Ona Marija Rebeka Karat iki gyvenimo Filadelfijoje“, – pasakojo muziejaus direktorius.
Politinės pažiūros
V.Krėvė-Mickevičius buvo ne tik rašytojas, bet ir užsiėmė politine veikla. 15min domėjosi jo politinėmis pažiūromis. Pasak V.Turčinavičiaus, kai kurie istorikai priskiria jį prie kairiosios ideologijos, tačiau tai ne visai tiesa: „Galbūt jis šiek tiek buvo paveiktas Vakarų Europos kairiųjų kūrėjų, kaip Romaino Rolland'o, Paulo Éluard'o, George‘o Bernardo Shaw ir kitų.“
„Jis tiesiog labai nusivylė Antano Smetonos politika, kai tuometinis prezidentas pradėjo priiminėti ultimatumus – 1938 metais priėmė Lenkijos ultimatumą dėl diplomatinių santykių užmezgimo išbraukiant Vilniaus klausimą, o 1939 metais Vokietijos, nors Vyriausybė jau buvo pritarusi, kad Klaipėdos kraštas pasiliks teisinėje priklausomybėje Lietuvai“, – kalbėjo V.Turčinavičius.
Anot muziejaus vadovo, pagrindinis V.Krėvės-Mickevičiaus interesas buvo „didelė, nepriklausoma Lietuva“: „Jo dėka mes turime Klaipėdos kraštą, jis buvo išrinktas Šaulių sąjungos pirmininku dviem kadencijoms, o vėliau jis įkūrė Lietuvių tautininkų sąjungą, kas, žinoma, atspindėjo dešiniąsias pažiūras. Rašytojas dalyvavo tos programos kūrime, joje buvo įrašyta, kad Lietuva turi būti didelė, su Vilniumi, Gardinu ir Klaipėda. Štai jo idėjos ir apie tai reikia kalbėti.“
1940 metais į Lietuvą įžengė Sovietų Sąjungos kariuomenė. Kaip teigė V.Turčinavičius, Josifo Stalino atsiųstas emisaras Vladimiras Dekanozovas kalbino V.Krėvę-Mickevičių prisijungti prie sovietams pavaldžios Liaudies vyriausybės.
„Rašytojas nesutiko, bet jį ėmė įkalbinėti buvę A.Smetonos ministrai – Vaclovas Sidzikauskas, Stasys Šilingas, Antanas Merkys, – kalbėjo V.Turčinavičius. – Po šių pokalbių V.Krėvė-Mickevičius V.Dekanozovui iškėlė sąlygą – į pareigas eis, jeigu finansų ministru bus paskirtas Ernestas Galvanauskas, kuris taip pat buvo A.Smetonos vyriausybėje. V.Dekanozovas sutiko.“
Pašnekovo teigimu, ilgainiui V.Krėvė-Mickevičius pamatė, kad sovietų valdžia kišasi į Lietuvos reikalus – iš kalėjimų buvo išleidžiamos komunistų organizacijų nariai, naikinamas ūkis, atsirado reikalavimai litą pakeisti į rublį. „Buvo žlugdoma visa ekonomika“, – sakė V.Turčinavičius.
Po ilgų bandymų liepos 1 d. V.Krėvė-Mickevičius išsiderėjo vizitą pas sovietų užsienio reikalų ministrą Viačeslavą Molotovą: „Jiedu naktį derėjosi, tačiau V.Molotovas pasakė, kad visos Baltijos šalys įeis į Sovietų Sąjungą ir pridūrė, kad jeigu kils karas, sovietų valdžia bus iki Portugalijos. Todėl Lietuva neliks nepriklausoma sala.“
„Grįžęs V.Krėvė-Mickevičius labai nusiminęs papasakojo visa tai E.Galvanauskui ir abudu liepos 5 d. atsistatydino iš Liaudies vyriausybės“, – pasakojo V.Turčinavičius.
