Šiuo leidiniu tęsiama „Artnews“ ir „Artbooks“ pradėta iniciatyva leisti knygų ciklą apie vizualiojo meno lauke veikiančius, bet sunkiai vienoje lentynoje telpančius tekstus.
Pirmasis Neringos Černiauskaitės ir Vitalijos Jasaitės užkurtos serijos leidinys „Choreografija: meno rašymas šiuolaikinėje dailės kritikoje“ buvo sudarytas menotyrininkės ir kuratorės Danutės Gambickaitės. Sudarytoja pristatė meno rašymo teoriją ir istoriją, apžvelgė termino reikšmę, jo formavimąsi, adaptaciją ir raidą bei aptarė apraiškas Lietuvos šiuolaikinės dailės kontekste, leidinyje pateikdama tekstų pavyzdžius iš pirmais dviem šio amžiaus dešimtmečiais Lietuvos kultūrinėje periodikoje publikuotų parodų recenzijų.
Naujos knygos „Žodžiai, žodžiai, žodžiai: arba Lietuvos menininkų tekstai“ pasirodymo proga V.Klimašauskas sutiko išsamiau papasakoti apie rugpjūčio 24 d. 18.30 val. naujojoje ŠMC skaitykloje pristatysimą leidinį.
– Kas yra menininkų rašymo reiškinys ir kodėl atsirado poreikis parengti tam skirtą Lietuvos menininkų tekstų rinktinę?
– Reiškinio populiarumas susijęs su poreikiu jį labiau artikuliuoti bei populiarinti. Tai, kad per pastarąjį̨ šimtą metų menininkų tekstai tapo vienu įtakingiausių meninės saviraiškos, kritikos, teorijos ir kitokio pobūdžio dokumentų, tapo vienu svarbiausių jos pasirodymo argumentų.
Tikiuosi, kad ši knyga prisidės prie augančios teksto svarbos šiuolaikiniame mene.
Antra, priklausomai nuo to, kaip siaurai ar plačiai taikysi menininko apibrėžimą̨, jų tekstai ir popieriaus lapas, kaip bet kuris kitas kūrybos žanras ar erdvė, pasižymi interpretacijos įvairove, žanriniu bei stiliaus turtingumu. Jie performatyviai šmėžteli ar pasirodo visu kūnu kaip įrašai socialiniuose tinkluose, grafičiai ant parodinių ar miesto sienų, romanų lentynose, poezijos almanachuose, kaip filmų ar performansų scenarijai, ant plakatų, tostuose ar, pernelyg netęsiant šio begalinio sąrašo, kaip parodas lydintys tekstai. Kitaip tariant, palaipsniui tekstas tiesiog virto dar viena medžiaga, dar viena fizine erdve meniniams sumanymams skleisti(s).
Trečia, tapo akivaizdu, kad kaip bet kokia kita medija, kurios ekosistema tapo itin įvairi bei turtinga, šios pavyzdžiai ar vaisiai turėtų̨ būti įdomūs ne vien jos dalyviams, bet ir platesnei auditorijai, ypač neturinčiai galimybių susipažinti su dažnai už parodos ribų neplatintais tekstais. Tikiuosi, kad ši knyga prisidės prie augančios teksto svarbos šiuolaikiniame mene bei visuomenėje analizės ir galbūt įkvėps kurti naujus tekstus, kitus teminius tomus ir naujas visuomenes.
– Kuo menininkų rašomi tekstai skiriasi nuo kitų tekstų?
– Trumpai tariant vienintelis skirtumas būtų toks, kad menininkų rašomi tekstai yra parašyti menininkų (juokiasi). Visgi čia verta šiek tiek išsiplėsti. Filmo „Rašau išnykdama“ scenarijuje menininkė Goda Palekaitė yra teigusi: „Vienintelė kalba, kuria galėjau pasitikėti, buvo vaizdai.“ Šis jos sakinys atveria tarp teksto ir vaizdo glūdinčią produktyvią įtampą. Taigi menininko tekstas nuo grožinės literatūros, pirmiausia, skiriasi tuo, kad jie rašyti, kaip vaizduojamojo meno kontekstas. Jie lygiai taip pat kaip tapyba ar vaizdo įrašas gali būti eksponuojami parodinėje erdvėje.
Meniniai tekstai gali būti naudojami eksperimentinių, hibridinių žanrų, tokių kaip meninių tyrimų, fiktokritinių, dokufikcinių, teorijų / fikcijų ir panašių, realizacijai.
Antra, menininkų tekstai gali būti didesnio meno projekto, parodos, kurioje jie derinami su kitais vaizduojamojo meno kūriniais, dalimi.
Trečia, dėl savo kalbinės prigimties tekstai yra natūrali analitinio, fiktyvaus ir pasakojamojo pobūdžio kūrinių išpildymo medija, naudojama tiek ilgesnėms istorijoms aprašyti, dokumentuoti, tiek, tarkime, judančio vaizdo scenarijams ar libretams kurti. Tekstai yra puiki medija įvairiems ideologiniams manifestams ar vaizduotės manifestacijoms užrašyti, taip pat tokiems aiškiai su kalba susijusiems žanrams kaip institucinė kritika, tikrų ar fiktyvių meno lauko dalyvių pokalbių ar prisiminimų užrašymas.
Meniniai tekstai gali būti naudojami eksperimentinių, hibridinių žanrų, tokių kaip meninių tyrimų, fiktokritinių, dokufikcinių, teorijų / fikcijų ir panašių, realizacijai. Duomenų pertekliaus, socialinių tinklų, dezinformacijos, propagandos, didžiųjų duomenų, dirbtinių algoritmų ir kt. amžiuje meniniai tekstai gali pasiskolinti pačias įvairiausias tekstines formas ir rašymo praktikas.
Apibendrinant, tokio tipo kūrybą meniniu rašymu paverčia būtent jų eksponavimas ar publikavimas vizualaus meno lauke.
– Kaip pasirinkote autorius šiai knygai ir kokį laikotarpį aprėpia jų tekstai?
– Visi tekstai jau buvo prieš tai sukurti ar publikuoti, todėl dažniausiai rinkausi tekstus, o ne autorius. Pagrindinė redaktorinė mintis buvo sudaryti rinkinį, kuris kiek įmanoma plačiau atspindėtų ar įkvėptų kuo įvairesnes mūsų besikeičiančios visuomenės ir meno pasaulio tendencijas. Chronologijai daug dėmesio neteikiau – laiku, bent jau paskutiniaisiais dešimtmečiais mokame taip lengvai keliauti kaip ir temomis. Nepriklausomybės atgavimas ir šiuolaikinės meno scenos gimimas, naujų tapatybių paieškos, ekologija, feministinis rašymas, institucinė kritika, (savi)leidyba, šiuolaikinio gyvenimo poetika, queer, seksualumo tematika, techno ir kitokie futurizmai – tai tik keli pagrindiniai knygos raktažodžiai.
– Kaip pakviesti autoriai sutelpa po „Lietuvos menininkų“ apibrėžimu, žinant, jog ne visi save vadina būtent menininkais, be to, ne visi kilę iš Lietuvos ar gyvena Lietuvoje?
– Atsakymai į šiuos probleminius klausimus yra sąlyginiai. Taip, šiuolaikinis menas ir jo kalba yra globalūs. Be to, vadinamieji lietuvių menininkai gyvena ne vien Lietuvoje, rašo ne vien lietuviškai, o ir Lietuvos meno pasaulyje aktyviai dalyvauja ne vien mūsų valstybės piliečiai. Taip, šiame tome galėjo atsirasti daugiau su Lietuva susijusių ne lietuvių autorių tekstų. Nemažai jų pradžioje buvo rašomi angliškai, galvojant apie tarptautinę auditoriją, ir tik vėliau versti į lietuvių kalbą.
Tad ši knyga yra ir duoklė lietuvių kalbai, istoriniams ir šiuolaikiniams lietuvių menininkams, lietuviškai skaitantiems, kurių vietinės leidyklos pernelyg nelepina lietuviškais lietuvių menininkų tekstais. Kartu ši knyga - tai proga visus šiuos itin skirtingų diskursų plotmėse kurtus tekstus turėti viename leidinyje.
– Kaip stipriai menininkų tekstai (bent jau tie, kurie pateko į jūsų sudarytą leidinį) susiję su konkrečiais meno kūriniais, ir ar sunku perskaityti juos atskirai? Ar sudarytoje knygoje pateikiami tekstai tampa naujais, autonomiškais meno – ar literatūros – kūriniais?
– Taip, yra įvairių variantų. Nežinau, ar tie, kurie lankėsi Venecijos bienalės „Auksinį liūtą“ laimėjusioje operoje „Saulė ir jūra“ ir skaitys publikuotą Vaivos Grainytės šiai operai parašytą libretą, girdės tas nuostabias Linos Lapelytės muzikines oranžuotes ir balsus. Tačiau tikrai bus įdomu tiems, kurie nori pamatyti, kaip tokie meno istoriją keičiantys kūriniai atrodo parašyti ant popieriaus. Kita vertus, yra daug kūrinių kurie veikia kaip tekstai, ir nėra svarbu nei kur, nei kaip jie publikuoti.
– Neretai menininkų tekstuose skamba grožinės literatūros natos, tačiau juose apstu ir filosofinės, istorinės ar akademinės literatūros užuominų. Kokiai auditorijai skirti menininkų rašomi tekstai, ar juos skaitys ir ne meno lauke veikiantys skaitytojai? Bei – ar dėl savo neapibrėžto žanrinio formato menininkų rašomi tekstai gali sulaukti kritikos, ir ką šiems kritikams galima atsakyti?
– Kaip sudarytojas stengiausi, kad tekstų būtų įvairių, kaip ir jų autorių: nuo įdomių poetų, kaligrafų, romanistų, tostų sakytojų iki sociologų, porno filmų režisierių ar filosofų. Dalis tekstų yra gan lakoniškos struktūros, kiti – įmantresni, su avangardo ir šiuolaikinių supertechnologijų poskoniu; retesniems ir istoriniams norėjosi suteikti ir daugiau puslapių erdvės, kad būtų dar kartą perskaityti ne tik vyresnių, bet ir jaunesnių kartų. Šiuolaikiniame hibridiniame pasaulyje žanrų tyrumas ir tarpdiscipliniškumas neturėtų būti aktualus ar svarbus. Yra visiškai normalu mėgti, suprasti ar žinoti ne viską.
