Žymusis Paryžiaus dendis Charles'is Baudelaire‘as viename iš savo eilėraščių proza kvietė svaigintis ir nuolatos būti girtam – ir nesvarbu kuo – vynu, poezija ar dorybe, o alkoholinės literatūros meistro Charleso Bukowskio knygos tiesiog sklidinos girtuoklystės, visur besivoliojančių tuščių butelių ir nuolatinių pagirių jausmo.
Meno bei literatūros istorijoje, kur bedurtum, nesunkiai rasi žymių kūrėjų biografijose ar jų kūriniuose įamžintą svaigulio adoravimą, kūrybinį šėlsmą ir nesibaigiančius nuotykius, kuriuos paskatino bei įkvėpė apgirtimas.
Edgaras Allenas Poe, Williamas Faulkneris, Jamesas Joyceas, Jackas Keruacas, Hunteris S.Thompsonas, Dylanas Thomas, Dorothy Parker, Ernestas Hemingway – tai vos keletas didžiųjų pasaulio literatų, kuriems alkoholis tapo ne tik kūrybiniu įkvėpimu, nuolatiniu gyvenimo palydovu, bet ir skausminga degradacijos ar net savižudybės priežastimi.
Tokių – kūrybingų ir tragiškų – menininkų biografijų kupina ir Lietuvos literatūros bei meno istorija. Ypač – sovietmečiu, kai svaiginimasis, anot poeto Valdemaro Kukulo, buvo „patikimiausias asmenybės savisaugos būdas“. Vis dėlto, rašytojas teisus sakydamas, kad bohema, visų pirma, yra „jaunų ir kūrybingų žmonių privilegija, ir tik nedaugeliui pavyksta šią Dievo dovaną išsaugoti iki senatvės“, nes tai visada yra kelias skustuvo ašmenimis.
