Richardas Sorgė – vienas garsiausių šnipų istorijoje

Richardas Sorgė (1895–1944), gimęs vokiečio tėvo ir rusės motinos šeimoje, nugyveno be galo audringą gyvenimą. Per Pirmąjį pasaulinį karą jis kovėsi kaizerio kariuomenės gretose, buvo apdovanotas Geležiniu kryžiumi ir patyrė sunkų sužeidimą. Karo pabaigoje susižavėjo komunistinėmis idėjomis, 1924 m. persikėlė į Maskvą ir galiausiai tapo vienu produktyviausių sovietų šnipų. Agentų tinklas, kurį Sorgė sukūrė tarpukario Tokijuje, leido jam priartėti prie Japonijos ir Vokietijos karinių paslapčių.

Sorgės geriausias bičiulis Eugenas Ottas, Vokietijos ambasadorius Japonijoje, nuolatos bendravo su Hitleriu. Japonas Hocumis Odzakis, ministrų kabine­to patariamosios tarybos narys, palaikė ryšį su ministru pirmi­ninku princu Konoje. Plačios pažintys leido Sorgei gauti patikimą informaciją iš pirmų rankų. Tiesioginiai šnipo viršininkai Kremliuje nuolat varstė Stalino kabineto duris.

Japonijoje veikiančiam Sorgei pavyko išvengti demaskavimo ištisus devynerius metus, nors tarpukariu Tekančios Saulės šalį buvo apėmusi isteriška šnipų paieškos manija. Vietos policija nėrėsi iš kailio, siekdama atrasti užkoduotų radijo žinučių siuntimo šaltinį. Ramzajaus slapyvardžiu pasirašinėjęs Sorgė ne kartą informavo Kremlių apie tai, kad vokiečiai rengiasi pulti SSRS 1941 m. birželio antrojoje pusėje, tačiau Stalinas tuo nepatikėjo. Kitas agento pasiekimas – 1941 m. rugsėjį Maskvai perduota informacija, kad vokiečių sąjungininkė Japonija nesirengia smogti į gilų Sovietų Sąjungos užnugarį – pulti Rytų Sibiro. Tai nulėmė, kad Stalinas perkėlė dalį Raudonosios armijos pajėgų iš Sibiro į vokiečių frontą, tuo faktiškai išgelbėdamas Maskvą.

Sorgė buvo ir komunistas idealistas, ir ciniškas melagis. Jis manė esąs revoliucijos karys, slapto šnipų fronto kovotojas. Kartu jis buvo girtuoklis, mergišius, pagyrūnas ir avantiūristas, dažnai elgęsis neatsakingai ir ieškojęs pavojų. Per dažnas išgertuves Ramzajus daužė automobilius ir motociklus, būdamas girtas idėjinių nacių publikai prisipažino meilę Stalinui bei Sovietų Sąjungai. Pažeisdamas visas konspiracijos ir agentūros taisykles, Sorgė beatodai­riškai viliojo savo vertingiausių informatorių bei artimiausių kolegų žmonas.

Skirtingai nuo kitų šnipų, Sorgės veiklos istorija gana gerai dokumentuota. Kai 1941 m. spalį Japonijos kontržvalgybininkai suėmė Ramzajaus tinklo narius, kiekvienas jų išklojo viską, ką žino, nes troško išvengti mirties bausmės. Sučiuptas Sorgė taip pat nesispyriojo esąs sovietų agentas, tačiau bevaisę gynybą grindė teiginiu, kad niekada neketino pakenkti Japonijos saugumui. Esą jis tik bandęs išvengti karo tarp Japonijos ir Sovietų Sąjungos.

Iki pat paskutinės akimirkos Sorgė tikėjosi, kad sovietų valdžia paspaus japonus ir šie leis jam grįžti į Maskvą.

Ramzajus nežinojo, kad viršininkai Maskvoje juo visiškai nepasitikėjo. Stalino aplinka neatmetė tikimybės, kad Sorgė yra išdavikas ir dvigubas agentas. Iki pat paskutinės akimirkos Sorgė tikėjosi, kad sovietų valdžia paspaus japonus ir šie leis jam grįžti į Maskvą. Deja, Kremlius net nesistengė gelbėti savo agento. Richardas Sorgė pakartas viename iš Tokijo kalėjimų 1944 m. lapkričio 7 dieną.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

1938 metų gegužės 14-ąją, sekmadienį, antrą valandą ryto Keitelis-Pa­pa uždarė barą „Das Rheingold“ ir išvarė Sorgę bei jo bičiulį princą Ura­chą lauk į naktinę Gindzą. Urachas gyveno viešbutyje „Imperial“. Buvo pakankamai girtas, kad sutiktų su šiurpinančiu Sorgės pasiūlymu par­vežti jį namo. Sovietų šnipas ir Vokietijos princas apsižergė galingą juodą Sorgės motociklą ir nušvilpė per miestą. Viešbučio „Imperial“ baras jau buvo uždarytas, bet Sorgė pažinojo austrų verslininką, leidusį jam vaišin­tis iš asmeninio baro savo kambaryje, nesvarbu, ar pats buvo jame, ar ne. Urachas nenusileido draugo įkalbinėjimams palaikyti draugiją ir nuėjo miegoti, tad Sorgė liko siaubti austro kambarį vienas. Jis greitai išmau­kė butelį viskio, o tada grįžo į Uracho kambarį, kad pamėgintų įtikinti jį vykti į Sorgės namus Nagasakio gatvėje ir toliau gerti. Urachas ir vėl išmintingai atsisakė.

Leidyklos nuotr./Knygos viršelis

Sorgė visada vairavo be proto greitai, net ir blaivus, – taip paliudijo įaudrinta Smedley ir mirtinai išgąsdintas Clausenas. Sorgė vairavo vieną sunkiausių ir galingiausių motociklų tuo metu – 1934 metų „Zündapp K500“ su dviejų horizontalių priešpriešinių cilindrų varikliu, kurį prieš dvejus metus nusipirko iš Clauseno. 498 kub. cm motoro monstras svė­rė 180 kilogramų ir galėjo išvystyti iki 120 kilometrų per valandą greitį.

Sorgė – girtas ir vienas – skriejo riaumojančiu metaliniu žirgu link Tora­nomono rajono ir pasuko į siaurą žvyrkelį kairėje palei JAV ambasadą. Iškart už ambasados teritorijos Sorgė nesuvaldė motociklo ir tėškėsi tie­siai į akmeninę sieną.2 Prie vartų budintis policininkas išgirdo smūgį ir atskubėjo padėti. „Čia, čia!“ – sušuko Sorgė. Sulaužytu žandikauliu jis vis tiek sugebėjo paprašyti policininko paskambinti Urachui į „Imperial“.

Urachas netrukus atvyko į vietą.

Urachas netrukus atvyko į vietą. Sorgė pirmiausia paprašė „liepti Clausenui nedelsiant atvykti“. Neabejotinai Urachui pasirodė keista, kad Sorgė prašo pakviesti eilinį pažįstamąjį, o ne savo merginą ar ką nors iš Vokietijos ambasados, bet vis tiek sutiko. Kai Clausenas su žmona Anna atvyko į Šv. Luko amerikiečių ligoninę, Sorgė laikėsi tik šiaip taip neprarasdamas sąmonės. Per avariją pasitempė kairę ranką, o dantimis bei žandikauliu vožėsi į vairą ir susilaužė kaukolę. Sorgė pašnibždomis liepė Clausenui išsiųsti lauk visus gydytojus ir slauges ir, kai liko tik dviese, prieš prarasdamas sąmonę išspaudė paskutinį sakinį: „Iškratyk mano kišenes!“

Krauju permirkusiame Sorgės švarke Clausenas rado dokumentų, ku­rie jiems abiem galėjo kainuoti gyvybę. Tarp jų buvo kelios žvalgybos ataskaitos anglų kalba, parengtos užkoduoti, ir daugybė JAV dolerių. Susirinkęs kompromituojančią medžiagą bei Sorgės namų raktus, Clau­senas nulėkė į Nagasakio gatvę ir it paklaikęs iš Sorgės darbo kambario surinko visus įtartinai atrodančius dokumentus bei viršininko dienoraštį. Vos Clausenas išvyko, po kelių minučių pasirodė Weisė iš naujienų agen­tūros DNB – matyt, sulaukęs Uracho skambučio, – kad užantspauduotų Sorgės asmeninius daiktus, jeigu Japonijos policija susigundytų apieškoti jo namus ir rastų įslaptintą ambasados informaciją. Likusią naktį Clause­nas praleido sukaustytas siaubo, kad policija pasibels į jo namus, kuriuo­se laikoma sienoje įrengta antena ir visa radijo įranga, norėdama sužinoti, kodėl Sorgė jį taip skubiai iškvietė į ligoninę.

Sorgė elgėsi beprotiškai neatsakingai.

Sorgė elgėsi beprotiškai neatsakingai. Dokumentai, kuriuos paryčiais girtas vežiojosi po Tokiją kišenėje, ne tik būtų pareikalavę jo šnipo karje­ros ir galvos, bet ir sukėlę plataus masto šnipų medžioklę, per kurią būtų įkliuvę visi žinomi jo bendrininkai, taip pat jo šnipinėjimo meistras Odza­kis. Negana to, demaskavus komunistų šnipų tinklą, veikiantį iš Vokie­tijos ambasados ir taip arti Japonijos vyriausybės, militaristai armijoje garantuotai būtų įgiję dar daugiau įtakos ragindami pradėti karą prieš SSRS. Sorgės alkoholizmas ir priklausomybė nuo pavojų vos nesunaikino Sovietų Sąjungos saugumo, kurį, kaip pats tvirtino, jis taip atsidavusiai saugojo.

Rizika buvo ypač neapgalvota žinant, koks precedento neturintis pasi­tikėjimas jam buvo rodomas Vokietijos ambasadoje. Po Marko Polo tilto incidento ambasadorius Dirksenas subūrė „tyrimo grupę“, sudarytą iš Otto, Sorgės ir karo atašė pavaduotojo majoro Erwino Schollo, siekiant išanalizuoti intensyvėjantį karą su Kinija. Pagrindinį dėmesį jie skyrė in­formacijai apie Japonijos ginkluotąsias pajėgas bei jų dislokacijos vietas rinkti. Sorgę oficialiai priėmus į įtakingiausių ambasados asmenų grupę, dirbusią su skubiausiomis ir jautriausiomis paslaptimis, jo santykiai su Vokietijos valstybe perėjo į naują lygį. Ottas, pusryčiaudamas ar gerda­mas su savo artimu bičiuliu žurnalistu Sorge, galėjo nevaržomai dalytis visa asmenine informacija. Bet, Sorgei pradėjus dalyvauti oficialiuose ir slaptuose susitikimuose, jis tapo kone visateisiu Vokietijos žvalgybos tin­klo nariu.

Akivaizdu, kad Ottas pasikliovė Sorge ir pasitikėjo jo teikiama nepa­prastai kokybiška informacija apie Japonijos politiką. Vis dėlto norėda­mas įtikinti Dirkseną, kad Sorgę reikėtų įtraukti į tyrimų grupę, Ottas turėjo remtis ne vien asmeniniu pasitikėjimu. Ko gero, Dirksenas pati­kėjo, jog Sorgė ir taip jau kažkoks Vokietijos slaptasis agentas (tokią pa­čią prielaidą padarė ir trečiasis sekretorius Meissneris). Tokį vardą Sorgė galėjo užsitarnauti vien todėl, kad tuo metu jau reguliariai rašė slaptas ataskaitas generolui Thomasui Berlyne.

Akivaizdu, kad Ottas pasikliovė Sorge ir pasitikėjo jo teikiama nepa­prastai kokybiška informacija apie Japonijos politiką.

Netrukus Sorgė buvo dar aktyviau įtrauktas į oficialų Vokietijos žval­gybos pasaulį. 2015-aisiais pasirodė įrodymų, kokį pasitikėjimą jis buvo įgijęs Berlyne, kai Tokijuje, Džinbočio rajone esančiame senų knygų kny­gyne „Tamura Shoten“, darbuotojas rado asmeninį naujai paskirto nacių užsienio reikalų ministro Joachimo von Ribbentropo laišką Sorgei. 1938 metų geguže datuotame laiške ministras pasveikino Sorgę su keturias­dešimt antruoju gimtadieniu (kiek pavėluotai) ir pagyrė jo „išskirtinį indėlį“ į Tokijo ambasados darbą. Prie laiško buvo pridėta Ribbentropo pasirašyta fotografija. Niekada nekilo abejonių, kad Sorgė išliko atsida­vęs sovietų agentas, tačiau tiesa ta, kad nuo 1937 metų vokiečiai jį laikė bemaž tiek pat vertingu žvalgybininku, kiek ir rusai.

Vokietijos ambasados tyrimų grupė reguliariai gaudavo ataskaitas iš karinio jūrų laivyno atašė kapitono Wennekerio ir karinių oro pajėgų ata­šė pulkininko leitenanto Nehmizo su visa informacija, kurią sužinodavo iš savo kolegų japonų. Taigi Sorgė turėjo prieigą prie išsamių duomenų apie Japonijos mobilizacijos planus, įrangą ir objektus, dalinių dislokaciją Mandžiūrijoje bei Kinijoje, mūšių technikas Kinijoje, logistiką, orlaivius, mechanizaciją, karininkų mokymus, armijos nuostolius ir šalies karo ekonomiką. „Be to, kai Kinijoje įvykdavo ypatingos svarbos mūšis, jį iš­samiai ištirdavo ir išanalizuodavo, o detalią ataskaitą išsiųsdavo Vokieti­jai“ ir per Sorgę – Maskvai.

Dėl per motociklo avariją patirtų sužalojimų ir taip subjaurotas Sor­gės veidas, kaip jis pats rašė Katiai, atrodė „it sudaužyto barono plėši­ko“. Kaip ir karo metais, kai gulėjo ligoninėje Kėnigsberge, šįkart Sorgė sužavėjo moteriškąjį amerikiečių ligoninės personalą. Kai per Meissne­rio apsilankymą kilo nedidelis žemės drebėjimas, atskubėjo trys slaugės apsaugoti Sorgę nuo byrančio tinko. Dėl įsimetusios infekcijos iškrito dauguma jo dantų, o naujieji dirbtiniai buvo nepatogūs. Be to, Šv. Luko ligoninės gydytojai bandė atlikti nedidelę plastinę operaciją. Vis dėlto Sorgės veidas ėmė „kiek panėšėti į kaukę, priminė demoną“, pastebėjo jo bičiulis Sieburgas. Nelaimingas atsitikimas paliko ir psichologinių ran­dų. 1941-aisiais Ottas rašė, kad Sorgė „kenčia nuo nervinių sutrikimų – tai per motociklo avariją lūžusios kaukolės pasekmės“.

Dėl įsimetusios infekcijos iškrito dauguma jo dantų, o naujieji dirbtiniai buvo nepatogūs.

Kai Sorgę išrašė iš ligoninės, Ottai kilniaširdiškai jį priėmė pas save. Helma Ott, atstumta ir kaip žmona, ir kaip meilužė, slaugė jį ambasado­riaus rezidencijoje. Galbūt ji taip pat mėgino atnaujinti romaną su Sorge, kol vyras buvo išvykęs į Berlyną pasimatyti su pačiu fiureriu. „Leidžiasi į neprašytą intymumą – kaip gerai ji tai moka!“ – Sorgė nedėkingai pasa­kojo Hanako.10 Sunkus ligonis Sorgė gulėjo Ottų svečių lovoje ir negalėjo nieko imtis, kai netikėtai kilo kol kas didžiausias iššūkis jo šnipinėjimo karjeroje, be to, iš visiškai netikėtos pusės.

1938 metų birželio 13-ąją, maždaug 5 val. 30 min., du patruliuojan­tys Mandžuko policininkai pastebėjo įtartiną figūrą, auštant slenkančią per rūką palei pasienio liniją, skyrusią SSRS ir Mandžiūriją, netoli Čan­glingtzu aukštumų, apie 120 kilometrų į pietvakarius nuo Vladivosto­ko. Vyras dėvėjo civilio lietpalčiu bei tvido kepuraite ir buvo ginkluotas dviem pistoletais. Kai japonų policininkai jam šūktelėjo, vyras sudėjo ginklus, iškėlė rankas aukštyn ir išbėrė rusiškų žodžių tiradą. Jis buvo „tvirtas, juodaplaukis [ir] juodaakis, nešiojo Charlie’io Chaplino ūsiukus, o iš veido išraiškos labai panėšėjo į žydą“.

Vedamas į Japonijos pasienio patrulių štabo areštinę, atrodė, netvėrė džiaugsmu, joje elgėsi draugiš­kai, buvo šnekus. Po lietpalčiu dėvėjo visą medaliais papuoštą sovietų generolo uniformą, buvo su auliniais batais bei kavaleristo kelnėmis su raudonomis juostomis. Vis dėlto dezertyras nebuvo karys. Tapatybės kortelėje, kurią pasirašė pats slaptosios policijos viršininkas Nikolajus Ježovas, buvo nurodyta, kad jis yra Genrichas Samuilovičius Liuškovas, valstybės saugumo 3-iojo rango komisaras*, NKVD viršininkas visam To­limųjų Rytų regionui.

Tarp asmeninių Liuškovo daiktų buvo „Longines“ laikrodis, rusiškos cigaretės, akiniai nuo saulės, 4 153 jenos smulkiomis kupiūromis, išleis­tomis Japonijos, Korėjos ir Mandžuko bankų, 160 Sovietų Sąjungos ru­blių, Lenino ordinas bei du Raudonosios vėliavos ordinai ir jo žmonos Inos nuotrauka. Dar svarbiau – jis nešėsi rašomosios mašinėlės dėklą, prikimštą įslaptintų karinių dokumentų, įskaitant informaciją apie sovie­tų ginkluotųjų pajėgų dalinius, aviacijos bazes, pasienio postus ir karo gamyklas visuose Tolimuosiuose Rytuose. Užtikrinant didžiausią saugu­mą, aukšto rango dezertyras buvo skubiai išvežtas į Mandžuko saugumo biurą Hsinkinge, paskui į Seulą ir galų gale po šiokių tokių kivirčų tarp Guangdongo armijos bei Imperatoriškojo generalinio štabo – į Tokiją.

Apie dezertyravusį vyresnįjį NKVD generolą Sorgė nugirdo iš Vokieti­jos ambasados pareigūnų, lankiusių jį ambasadoriaus rezidencijoje. Nuo tokios žinios Sorgei net kraujas turėjo sustingti. Maskvoje NKVD baigia suvalgyti visą Ketvirtąją valdybą, apklausia jos lyderius, naršo bylas – ar gali būti, kad Liuškovas žino apie Raudonosios armijos aukščiausio lygio šnipų tinklą Tokijuje? Sorgė buvo toks sudaužytas, kad negalėjo sprukti. Nebuvo kito pasirinkimo, kaip tik gulėti ir laukti bei bandyti iš kolegų išsiklausinėti kuo daugiau smulkmenų.

Nuo tokios žinios Sorgei net kraujas turėjo sustingti.

Liuškovas – aukščiausio rango NKVD karininkas, pabėgęs iš stalini­nės Rusijos. Iki dezertyravimo jis darė žaibišką slaptojo policininko kar­jerą. Liuškovas gimė 1900-aisiais Odesoje, žydo siuvėjo šeimoje, ir už­sitarnavo žiaurią reputaciją per pilietinį karą kovodamas už bolševikų pogrindį Kryme. Dvidešimties paaukštintas iki brigados politinio ko­misaro. 1920-aisiais įstojo į naujai iškeptą Dzeržinskio slaptąją policiją ir kurį laiką dirbo turėdamas priedangą Vokietijoje. 1934 metais Liuškovas tapo NKVD slaptojo politinio departamento Leningrade vadovo pava­duotoju ir pats vadovavo Sergejaus Kirovo – vyresniojo rango bolševiko, kurio žmogžudystė Smolno institute Leningrade tapo pretekstu Stalinui pradėti terorą, – nužudymo tyrimui. Jis patvirtino japonų tardytojams, kad kaltinimai, esą Kamenevas, Zinovjevas ir dešimtys kitų prisidėjo prie Kirovo žmogžudystės, buvo suklastoti – daugiausia paties Liuškovo.

Ježovas asmeniškai pasirinko Liuškovą vienu patikimiausių savo bu­delių. Kitas NKVD karininkas prisiminė, kaip Liuškovas aplankė kolegą NKVD būstinėje Rostove prie Dono 1937 metais.5 „Apsiginklavęs valdi­ninko iš Maskvos arogancija, [Liuškovas] įžygiavo į mano draugo kabi­netą, apkaltino jį neveiksmingumu bei tingumu ir suriko: „Žengte marš, tu, kalės vaike, ir kuo nors užsiimk arba liepsiu tave suimti!“ Išplūdęs visą personalą Liuškovas bedė pirštu į kelis „išdavikus“, kurie tučtuojau buvo suimti, o paskui sušaudyti.

Ježovas asmeniškai pasirinko Liuškovą vienu patikimiausių savo bu­delių.

Liuškovas jį priėmusiems japonams pasakė pradėjęs dvejoti dėl So­vietų Sąjungos „nukrypimo“ nuo „tikrojo leninizmo“ tirdamas Kirovo žmogžudystę. Bet iš tiesų Liuškovas 1938 metais pabėgo todėl, kad nu­girdo, jog „Didysis valymas“ netrukus pasiglemš ir jį patį. Labai ironiška, nes Liuškovą, kaip jis pats pasakojo, į Vladivostoką asmeniškai išsiuntė Stalinas, aiškiai nurodęs „išvalyti“ svarbiausius partijos bei kariuomenės kadrus Tolimųjų Rytų karinėje apygardoje. Jis asmeniškai organizavo daugiau nei penkių tūkstančių tariamų liaudies priešų egzekucijas, kol suprato, kad jis pats – kitas eilėje.

Viena iš įspūdingiausių Liuškovo prisipažinimo japonams dalių yra jo pasakojimas apie asmeninį pokalbį su Stalinu Kremliuje 1938-aisiais, lei­džiantis iš arti pažvelgti į diktatoriaus psichologinę būklę tais prieškario metais. Anot Liuškovo, Stalinas sutiko, kad karas su Japonija neišvengia­mas ir kad Tolimieji Rytai neabejotinai taps karo teatru. Liuškovui buvo įsakyta iš Tolimųjų Rytų armijos išvalyti visus šnipus bei projaponiškų pažiūrų asmenis, ypač turinčius sąsajų su maršalu Tuchačevskiu, kuriam neseniai įvykdyta mirties bausmė. Stalinas tikėjo, kad ardomąją veiklą vykdanti grupė, vadovaujama Tolimųjų Rytų NKVD vado Terentijaus Deribaso bei jo pavaduotojų, ketino išprovokuoti konfliktą su Japonija ir, susitarusi su Tokiju, nukreipti karius prieš Staliną. „[Rusijos] Tolimieji Rytai nėra Sovietų Sąjunga, – Stalinas pareiškė Liuškovui. – Ten valdo japonai.“

Stalinas taip pat įsakė Liuškovui atidžiai stebėti vyriausiąjį vadą To­limuosiuose Rytuose maršalą Vasilijų Bliucherį18 – pilietinio karo didvy­rį ir vieną iš generolų, padėjusių Stalinui nepagrįstai apkaltinti kolegą maršalą Tuchačevskį. Niekada neišaiškėjo jokių objektyvių įrodymų apie kokias nors Stalino apibūdintas simpatijas japonams, ką jau kalbėti apie sąmokslą. Iš Liuškovo parodymų veikiau susidaro įspūdis, kad Stalinas valdė nelabai susigaudydamas tarptautinės politikos tikrovėje, bet tarsi gangsterių vadeiva buvo linkęs galabyti pavaldinius, kuriuos niekino ar kurių bijojo. Japonams paklausus Liuškovo, ar jį kada graužė sąžinė dėl atliekamo darbo, jis atsakė, jog „dirbant su Stalinu nebuvo vietos emo­cijoms ar žmogiškiems jausmams. Diktatorius yra nenormaliai įtarus“.

Liuškovas, atvykęs į Vladivostoką 1938 metų pradžioje, greitai ėmėsi darbo, įsakė suimti dešimtis žmonių ir surinko du šimtus „išbandytų eks­pertų“, kad iš piršto išlaužtų sudėtingą konspiracijos tinklą remdamiesi suimtųjų prisipažinimais, išgautais kankinant. Dar įsakė deportuoti 165 tūkstančius etninių korėjiečių ir 8 tūkstančius kinų iš pasienio ruožų rem­damasis dingstimi, kad jie neva prijaučia japonams. Metęs tokius pačius kaltinimus suėmė 11 tūkstančių kinų ir dar 4 200 karininkų bei politinių darbuotojų kaip „antisovietinius elementus“ – tarp jų dešimtis generolų, admirolų ir vyresniųjų vadų.