Kita vertus, yra neblogas akstinas metų paskutines dienas mėgti – dėl tuomet masiškai skelbiamų apibendrinimų, metų svarbiausių įvykių ir reiškinių analizių, išklotinių ir sąrašų. Pastaruosius aš išties mėgstu, o literatūriniams ir knyginiams tiesiog jaučiu silpnybę, nes tikiu Umberto Eco mintimi, kad sąrašas yra viena svarbiausių kultūros istorijos formų, leidžianti ne tik suvaldyti chaosą, šiuo atveju – metinį knygų srautą, bet ir išvengti minčių apie mirtį – buvimas sąraše tai tarsi paraiška į nemirtingumą.
Pasauliniai literatūros naujienų skleidėjai geriausių, labiausiai nustebinusių ar kaip tik – nuvylusių, atskirų žanrų ir skirtingų stilių knygų sąrašus pradeda skelbti dar lapkričio antroje pusėje. Neretai į geriausių metų knygų vardijimo vajų įtraukiami ir rašytojai, todėl kasmet pagalvoju, kodėl pas mus tokia praktika, ypač didžiuosiuose interneto portaluose, susirenkančiuose svarbiausią dalį žmonių dėmesio, vis dar nėra išpopuliarėjusi? Puikiai suprantu, kad darbui atlikti beveik nėra kultūrinių naujienų žurnalistų, o ir vadinamųjų contributor, t.y. autorių-bendradarbių, žanras vargiai esti, ką jau ten apie klesti. Bet pagalvokime: nejaugi skaitytojams nebūtų įdomu sužinoti, kokios knygos įsiminė jų mėgstamiems rašytojams? Manau, kad būtų, ir šiaip, geresnės skaitymo skatinimo iniciatyvos negalėčiau įsivaizduoti.O svajojant drąsiau: jeigu va taip vieną dieną išdrįstume, kaip koks britų The Guardian, pakalbinti ir leidėjus su klausimu, kokių knygų pavydite kitiems leidėjams ir kurias norėjote patys būti išleidę?
Skaitymo skatinimą miniu neatsitiktinai, nes jis, man regisi, vienas svarbiausių visų sąrašų tikslų ir geriausia kokybiškos literatūros viešinimo priemonė.
Skaitymo skatinimą miniu neatsitiktinai, nes jis, man regisi, vienas svarbiausių visų sąrašų tikslų ir geriausia kokybiškos literatūros viešinimo priemonė. Sąrašai – tai ne tik skaitytinos knygos, bet ir žemėlapis po knygų gausą. Galvojant apie lietuvių literatūrą, tokių kelrodžių kasmet pateikia tiek kūrybiškiausių knygų dvyliktukas, tiek akcijos „Metų knygos rinkimai“ penketukai. Šiemet prie jų prisijungia ir portalas 15min, pirmąkart pasauline maniera surengęs savuosius metų knygos rinkimus, kuriais siekiama atkreipti dėmesį į vertingus tiek lietuvių, tiek užsienio rašytojų kūrinius, jų autorius ir vertėjus, taip vienoje vietoje sujungiant ir lietuvių, ir verstinę literatūrą. Ši 15min iniciatyva yra svarbi dėl kelių priežasčių: pirma, viena skaitomiausių naujienų svetainių Lietuvoje imasi skatinti ne tik skaitymą, bet ir gerą, kokybišką literatūrą (žinoma, jie vieninteliai iš didžiųjų tą darė ir iki šiol, parengdami mėnesio knygų TOP10); antra, tai geras pavyzdys ir priminimas visiems, kad rėmimo ir mecenatystės objektu gali būti ne tik vizualusis menas, bet ir žodinė kūryba, ir taip, gerosios ir sektinos užsienio tradicijos kokybiškai įgyvendinamos ir pas mus.
Knygų (rinkimų) sąrašai – tai ne tik geros literatūros garsinimas, bet ir tų metų literatūros naujienų, judėjimų ir tendencijų santrauka, toks taupus viskas, ką reikia žinoti. Gal todėl ir imdamasi dėlioti savąjį, subjektyvų ir išskirtinai prozinį geriausiųjų sąrašą, pirmiausia pričiupau, visai tikėtai, save dėliojančią ne knygas, o tendencijas ir poslinkius.
Tiek amerikiečių, tiek britų literatūros kritikai ir apžvalgininkai šiemet kaip niekad savo pasirinkimais ir jų motyvacijomis paliudijo, kad jiems politinis pasaulio fonas, o ir šiaip politika, yra integrali pasaulio, taigi, ir jų gyvenimo, dalis.
Įdomu, kad pastaruosius šiemet, priešingai nei ankstesniais metais, itin aktyviai ir labai ryškiai formulavo ir anglakalbis pasaulis – ne vieną knygų sąrašą palydi frazės apie annus horribilis, apie gyvenimą it amerikietiškuose kalneliuose ar tiesiog apie visus metus nesibaigiančią pilnatį, nuo kurios nėra ir negali būti jokių atostogų. Žinoma, šis aspektas dažniausiai taikomas bendrajam mūsų dabarties visuomenės ir politikos klimatui, kuriame amerikiečiai susitelkę į Donaldo Trumpo prezidentavimą, o britai – į Brexitą. Gal todėl ir šiemet į daugelį, ypač Amerikoje, sudaromų knygų sąrašų, kaip niekad veržėsi šiuo metu pasauliui aktualias temas – migracija, lyčių nelygybė, seksualinis priekabiavimas, tapatybė, Trumpas, Brexitas – atspindėję ir permąstę tekstai. Knygos, kurios atsigręžė į dabarties pavojingų pokyčių svorį, taip atspindėdamos ir nerimą dėl visą pasaulį purtančių įvykių. Kitaip tariant, tiek amerikiečių, tiek britų literatūros kritikai ir apžvalgininkai šiemet kaip niekad savo pasirinkimais ir jų motyvacijomis paliudijo, kad jiems politinis pasaulio fonas, o ir šiaip politika, yra integrali pasaulio, taigi, ir jų gyvenimo, dalis. (Pas mus tuomsyk politika vis dar lieka nešvarus ir jau tikrai ne mūsų užsiėmimas.) Tūlas čia galėtų paklausti, ar šiemet lietuvių literatūroje būta tokio minėtąsias kryptis atspindinčio teksto? Mano atsakymas būtų greitas: Gabijos Grušaitės romanas „Stasys Šaltoka“, narstantis tapatybės ir gyvenimo pasaulyje, kuris nesibaigia tik Lietuvos sienomis, klausimus. Apskritai, šis romanas yra apie pasaulio dabartį ir jos trisdešimtmečius su visais jų atributais ir geliančiu egzistencijos rentgenu.
Galvojant apie lietuvių literatūrą globaliųjų annus horribilis kontekste, siaubai man nesivaidena, nors mūsų politiniame ir visuomeniniame gyvenime šiemet jų, lygiai kaip ir absurdų, tikrai netrūko. Ir čia man belieka pakartoti dar kovo mėnesį, reziumuojant 2016 lietuvių prozos metus, pasakytą mintį, kad politinio romano, satyros ar distopijos vis dar nėra, o jau labai reikia, šiemet labiau nei pernai. Galvojant apie krizes, kad ir apie ką tik britų žiniasklaidą ištikusią krizinę antraštę – „Grožinė literatūra krizėje: pardavimai smarkiai krito“ – lietuvių leidėjai apie tai galėtų skalambyti jau kelerius metus, bet šie knygų pardavimų kritimo ir knygų kainų augimo faktai minimi vos kartą per metus, prieš Knygų mugę. Žinoma, siaubo kontekste gal būtų galima vardinti šiemet ištikusius leidyklų ir knygų pardavėjų bankrotus, Rūtos Vanagaitės skandalą ar netikusius knygų vertimus, bet grįžtant nuo socialinių ir kontekstinių problemų prie literatūros, kelias besibaigiančių 2017 metų lietuvių prozos tendencijas išryškinti norėtųsi.
Šiemet lietuvių prozoje yra savotiški tylos ir atokvėpio metai
Ši įžvalga pačiupo nelauktai, pradėjus dėlioti savo metų geriausius: Rimantas Kmita „Pietinia kronikas“, Kristina Sabaliauskaitė „Silva rerum IV“. Stop. Pala. Cha, taigi čia 2016-ųjų knygos! Tai, kad pirmiausia į galvą (atlikau mini tyrimą – ne tik man vienai) ateina pernykštės knygos, stipriai veikusios skaitytojus ir šiemet (nes buvo išleistos praėjusių metų lapkritį), liudija, kad dabarties lietuvių romano svarbiausieji ir pagrindiniai kūrėjai, regisi, atsitraukę, žinoma, neskaitant Undinės Radzevičiūtės istorinio romano „Kraujas mėlynas“, Valdo Papievio novelistikos rinkinio „Žiebtuvėliai anarchistai“, Marko Zingerio romano „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“, Andriaus Jakučiūno utopijų „#Utopijos“.
Nesibaigiantis grafomaniškos literatūros srautas
Sunerimusi, kad pirminiu bandymu prisimenu tiek nedaug (ir dar pernykštes knygas), nenorėdama, ko nors tyčia ar netyčia pražiūrėti, vieną vakarą paskyriau kiek varginančiai, bet sykiu nuostabiai apšviečiančiai ir antropologiškai praturtinančiai procedūrai: įdėmiai peržiūrėjau Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos pateikiamą informaciją apie Lietuvoje išleistus leidinius. Be jokios abejonės, lietuvių autorių knygų ir pavardžių sąrašuose šimtus kartų daugiau nei mano paminėtosios. Nors šią procedūrą – sudaryti lietuvių autorių knygų sąrašus – esu dariusi ne kartą, tačiau tik šiemet taip ryškiai ir net skausmingai į akis krito toks didžiulis srautas provincijos leidyklų, savilaidos ir, žinoma, „Svajonių knygų“ produkcijos. (Periferiniu žvilgsniu pasirodė, kad ar nebus ji bene gausiausiai leidžianti leidykla?) Tad išvada, liekanti galioti metų metus ir metų metams: didžiuliame lietuviškų knygų plūsme geros literatūros yra labai nedaug.
Apskritai, žiūrint tik statistiškai, akivaizdu, kad periferija žengia į priekį ir vyksta jėgų persiskirstymas. Ir veikiausiai tik laiko klausimas, kada ji įsiverš į literatūros centrą ir nustums į šalį kokybę.
Taip pat šiemet pirmąkart pagalvojau, kad norėtųsi padaryti analizę, kaip akivaizdžiai ties grafomanijos riba balansuojančių knygų pavadinimai koreliuoja su jų turiniu ir kiek procentų tiesos apie knygą, jos literatūrinę kokybę atskleidžia pavadinimas. Bet taip pagalvojus, iškart dilgtelėjo, kad net ir geroms knygoms nuolat trūksta laiko, net ir tada, kai skaitymas yra darbas, tad ką jau čia užsiiminėsi su visokiais mėgėjais... Juk jie geriau rašyti nepradės, o tas ratas, kuris juos skaito, ir toliau nemodamas kritikos skaitys. (O žiū, dar parašęs gal imsi ir išpopuliarinsi nereikiamą...) Apskritai, žiūrint tik statistiškai, akivaizdu, kad periferija žengia į priekį ir vyksta jėgų persiskirstymas. Ir veikiausiai tik laiko klausimas, kada ji įsiverš į literatūros centrą ir nustums į šalį kokybę. (Jau girdžiu čia atsidūstant, kad taip jau ir dabar yra.)
Prieš kelerius metus prasidėjęs istorinio romano fejerverkas tebesitęsia
Viena įdomiausių ir geriausių dabarties prozininkių Undinė Radzevičiūtė parašė romaną apie Livonijos ordiną ir savo tolimus protėvius Borchus „Kraujas mėlynas“. Daugelį metų vaikams ir paaugliams pasakojimus kūrusi Akvilina Cicėnaitė debiutavo suaugusiųjų lygoje – jos romanas „Tylos istorijoje“ pasakoja šimtmečio ir vienos šeimos moterų istorijas. Vaiva Rykštaitė į savo dabarties pasakojimą apie „Trisdešimt“ terpia istorijas iš tarpukario Kauno. Gina Viliūnė savo stiliumi toliau sėkmingai rašo maloniai skaitomus (ar net ryjamus) istorinius meilės romanus. Knygoje „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“ rašytojas Markas Zingeris pasakoja Jašos Bliumino istoriją, aprėpiančią beveik visą XX amžių, su jo istoriniais, politiniais ir gyvenimo niuansais. Gerimantas Statinis romane „Ponas Zy“ pasakoja tarpukario Vilniuje nutikusią istoriją. Realaus ir išgalvoto, skirtingų laikmečių Vilniaus istorijas savo pirmame romane „Šimtmečių melancholija“ rezga Mindaugas Jonas Urbonas. Taigi istorinių romanų lyg ir netrūksta, bet visais lygmenimis – tiek istorine vaizduote, struktūra ir puikiu stiliumi – mūsų pačių praeitį ir istorijas reflektuojančių tekstų vis dar stinga. Ir kaip parodė rudens skandalai, akivaizdu, kad reikia. Jau ne tas žodis kaip.
Non fiction proveržis. Biografijos laimi prieš grožinę literatūrą
Būtent šis poslinkis, mano manymu, yra reikšmingas, nes šiemet lietuvių literatūroje vėl atsirado geros dokumentikos knygų. Svarbių ir reikalingų, galingų ir autoritetingų – tokių pat, kaip ir jų herojai. Tad vardinu tris geriausias: Aurimas Švedas „Irena Veisaitė: gyvenimas turi būti skaidrus“, Rūta Oginskaitė „Gib a kuk. Žvilgtelėk: pokalbiai Olgos ir Grigorijaus Kanovičių namuose“ ir Tomas Venclova „Nelyginant Šiaurė magnetą: pašnekesiai su Ellen Hinsey“ (pastarąją knygą iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys). Visos trys knygos skirtingos, kaip ir jų svarbiausieji, tačiau sykiu ir panašios – autentiškomis laikysenomis, vertybėmis, taikiu, bet kritišku santykiu su praeitimi, pasauliu ir tekstais. Veisaitės, Kanovičių, Venclovos prisiminimai – tai tikros istorijos, gyvenimo liudijimai ir įrodymai, man asmeniškai akivaizdžiai įdomesni už šiųmečius romanus. Vaizdžiai tariant, gyvenimas prieš fikciją laimi į vienus vartus.
Ir tai, kad 15min metų knygos rinkimų verstinių knygų kategorijoje ekspertų balsu laimėjo Tomo Venclovos pokalbiai su Ellen Hinsey, nurodo į vieną svarbų ir neapeinamą lietuvių literatūros įvykį. Vargu ar kas ims ginčytis, kai pasakysiu, kad rugsėjo 11-ąją, Tomo Venclovos aštuoniasdešimtmečiu prasidėjęs renginių maratonas pelnytai tapo Tomo Venclovos savaite. Daugybė renginių, susitikimų, nuomonių, diskusijų, pokalbių ir, žinoma, mokslinė konferencija. Ir tas nuostabus bendrystės jausmas, kai išsiskirdamas žinai, kad rytoj kitame renginyje ir kitoje vietoje sutiksi tuos pačius žmones. Labai noriu viltis, kad šis jausmas ir pakili šventiškumo dvasia, ne patoso prasme, bus sukurta ir sausio pradžioje, kuomet devyniasdešimtmetį švęs germanistė, teatrologė, ilgametė Atviros Lietuvos fondo pirmininkė ir puiki istoriko Aurimo Švedo pokalbininkė Irena Veisaitė.
Subjektyvus metų geriausiųjų sąrašas
Atsitraukus nuo minėtųjų bendrųjų tendencijų, metas įvardyti ir asmeninius favoritus.
- 15min metų knygos rinkimų lietuviškoji laureatė Miglė Anušauskaitė ir jos komiksas „Dr. Kvadratas“ – dėl Lietuvoje vis dar labai reto komikso žanro, dėl įtaigiai papasakotos 2017-ųjų herojaus semiotiko Algirdo Juliaus Greimo gyvenimo ir mokslinio projekto istorijos. Apskritai, dėl humanitarinių mokslų populiarinimo. Ir dėl to, kad Greimo semiotika daug kam bus dar labiau pažinesnė, ypač jei pažintis ištiko minint šimtąsias vieno garsiausių pasaulio lietuvių gimimo metines.
- Antrasis Gabijos Grušaitės romanas „Stasys Šaltoka“ – nes yra kone vienintelis lietuvių literatūros tekstas apie dabartį ir mūsų gyvenamus laikus, ir nors jie daug kam atrodo visiškai apokaliptiniai, Gabijos Grušaitės veikėjas Stasys Šaltoka veikiausiai į tai motų ranka ir ramiai įsipiltų viskio (ir to jam niekas neuždraustų, nes jį jis tikrai piltųsi ne Lietuvoje). „Stasys Šaltoka“ – pirmasis lietuviškas romanas, kurio veikėjas Vakarų pasaulyje jaučiasi komfortabiliai ir natūraliai, kalbėdamas savo autentiška kalba, tiksliai atspindinčia jo egzistenciją. Dėl šio romano šiemet kryžiavau ir laužiau ietis daugiausia kartų, o tai, galvojant apie lietuvių literatūros drungnumėlius, man atrodo gerai ir iškalbu.
- Debiutinė Virginijos Rimkaitės apysaka „21 a“ įsiurbė nuo pirmo sakinio. Čia yra tai, ko lietuvių literatūra stinga – skaidraus, aiškaus, koncentruoto ir kryptingo, neužsismulkinusio kalbėjimo. Trumpo sakinio, geliančio egzistenciškai iki geluonies. Virginija Rimkaitė yra puiki dramaturgė, tą jau įrodė dramaturgijos festivalis „Versmė“, o jos proza įrodo, kaip gerai jai pasitarnauja teatras – jo terminais tariant, ji idealiai taškuoja. Ir kerta rimtą tašką lietuvių prozai.
- Kaip XV a. gyvenimo taškavimą iš dabarties pozicijų su puikiu istoriniu pamušalu ir, žinoma, ironija vertinu ir Undinės Radzevičiūtės romaną „Kraujas mėlynas“. Nei man ten riterių būta per daug, kaip daug kas dėl to dūsavo, nei šiaip ko pristigo. Žinoma, romanui „Žuvys ir drakonai“ kiek neprilygsta, bet Radzevičiūtė yra puiki rašytoja, ir tai mums dar kartą įrodo.
- Meno knygos: be klausimo ir abejonių ilgai laukti Mikalojaus Povilo Vilučio ir Šarūno Saukos albumai. Saviti ir unikalūs kaip ir kūrėjai. Sunkiasvoriški visomis prasmėmis, ne tik banaliojo kilograminio svorio. Idealus žiūrėjimo į pasaulį fonas metų pabaigos ir tamsos perėjimo į šviesėjimą akivaizdoje.
- Žvalgantis į vertimus, pirmiausia – džiugesys, kad lietuviškai jau yra abu praėjusių metų Gouncourt'ų premijos laureatės prancūzės Leïlos Slimani romanai „Žmogėdros sode“ ir garsioji „Lopšinė“ (abu romanus iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė). (Čia pat pagiriu, darsyk, Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklą už šiais metais demonstruotą dėmesį prancūziškos literatūros vertimams). Džiaugiuosi, kad Elenos Ferrante’s Neapolio saga sistemingai ir nestrigdama verčiama ir leidžiama. Du puikūs tekstai, nuvalę apnašas nuo gyvenimo pojūčio ir grąžinę grožėjimąsi sakiniu, – Juliano Barneso romanas „Laiko triukšmas“ (iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė) ir taupus Roberto Seethalerio pasakojimas „Visas gyvenimas“ (iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė). Vasarą skaitymo malonumą dovanojo du antrieji talentingų rašytojų, gebančių įtaigiai ir sodriai pasakoti, romanai – Hannah Kent „Gerieji žmonės“ (iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė) ir Jessie Burton „Mūza“ (iš anglų k. vertė Emilija Ferdmanaitė.)
- Tačiau tikru metų atradimu ir labiausiai patikusiais skaitiniais įvardiju tris knygas, kurių dvi gal laukia savojo vertimo į lietuvių kalbą?
Patti Smith „Tiesiog vaikai“ (iš anglų kalbos vertė Gediminas Sadauskas), Peggy Guggenheim „Confessions of an Art Addict“ ir Lauren Elkin „Flâneuse: Women Walk the City in Paris, New York, Tokyo, Venice, and London“. Visos trys knygos – tai įdomūs moterų ir jų gyvenamo laiko balsai, miestai ir menas. Smith įtaigiai pasakoja ne tik apie savo draugystę su Robertu Mapplethorpe’u, bet ir apie visą tuometę Niujorko meno sceną. Garsiausios XX a. meno kolekcionierės Peggy Guggenheim gyvenimas, pasakojamas jos pačios ironiška ir sarkastiška maniera, išties įdomesnis už begales romanų, nes kupinas gausybės nuorodų, it geras mokslinis tekstas ir puiki XX a. meno studija. Literatūros kritikė Lauren Elkin ėmėsi XIX a. pab. Paryžiuje suklestėjusio flâneur, slampinėtojo po miestą, reiškinio permąstymo moterų kūrybos, ypač literatūros (Virginia Woolf, Jean Rhys, George Sand etc) kontekste. Kalbėdama apie flâneuse, ji kalba ir apie dabarties moterį didžiausiuose pasaulio miestuose, apie miestų tyrinėjimą kaip skaitymą, apie pažintį su miestais kaip pažintį su savimi. Tad ši knyga ne tik apie miestus ir buvimą juose, bet ir apie šiuolaikines moteris.
Žinoma, kaip visada ir kaip dera, už visų sąrašų ir tekstų lieka neaprėpiama daugybė knygų. Tarp kurių ir tos, prie kurių nuolat grįžtama – šiemet tokia man buvo literatūros esmę klausimais kas yra literatūra? kodėl ir kaip ją reikia skaityti? narstanti amerikiečių kritiko J. Hillis Millerio knyga „On literature”. Tad gal jos kontekste tokia tikėta man pasirodė ir šių metų Nobelio literatūrinės premijos laureato Kazuo Ishiguro kalba, ne tik liudijanti jo literatūrinį kelią, bet ir atsigręžianti į literatūros prasmę XXI amžiaus ir įvykių akivaizdoje. „Geras rašymas ir geras skaitymas pralauš barjerus“, – sako Ishiguro. O man smalsu, kokie barjerai lietuvių literatūroje bus pralaužti naujais metais? Turint minty, kad tai bus 2018-ieji, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis, galima tikėtis proginių ir patosinių knygų plūsmo, fasadinio lietuviškumo apraiškų ir kitų įdomybių. Esu tikra, kad pamatysime ir ko nematę. Visomis prasmėmis.
P.S. Ir veikiausiai mano slaptas noras, kad lietuviškąjį kultūros internetą ištiktų dabar amerikietiškąjį drebinanti Kristen Roupenian novelė apie ne(pa)vykusį pasimatymą „Cat Person“, kurios žaibiška ir gausi recepcija jau prilyginama online literatūros kritikos lūžiui ir akivaizdžiam proveržiui, artėjančių valstybinių lietuviškų metų kontekste tampa beveik utopija, bet, kaip sakoma, niekada nežinai.
