Pirmiausiai pasirodė įrašai autoriaus feisbuko paskyroje, nors tikrąja pradžia galima įvardinti ankstesnį laiką – 2014 metų vasarą, kai Rusijai aneksavus Krymą ir pradėjus pulti Donecką bei „Luhanską, O. Tereščenko savanoriu įstojo į Ukrainos kariuomenę, tarnavo oro divizijoje. Budint Donecko oro uoste, į patalpą, kurioje jis buvo su kitais kariais, pataikė granata. Ją karys pagriebė ir bandė išmesti, granata sprogo rankose. Sunkiai sužeistas, jis neteko dešiniosios rankos ir kairiosios rankos plaštakos, gavo sunkią akies traumą, tačiau išgelbėjo bendražygių gyvybes.
Visa tai įvyko 16.30 val., nuo šio laiko O.Tereščenko gyvenime viskas buvo ir yra kitaip.
Knygą išleido Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.
„Gyvenimas po 16.30. Po septynerių metų“ autorių Oleksandrą Tereščeno kalbino rašytoja Loreta Jastramskienė.
– Jūsų knygoje susitinka drąsa ir baimė, humoras ir kančia, kasdienybė ir nusiteikimas gyventi prasmingai, kad ir kas benutiktų. Knygos pradžioje rašote apie tai, ko nenorėjote – nenorėjote išspausti užuojautos ašarų. Ir paaiškinate: „Aš pasveikau, turiu modernius protezus, kurie, nors ir nepakeitė rankų, leido man būti gana savarankiškam ir nepriklausomam. Esu laimingas galėdamas su bendraminčių komanda dirbti svarbų darbą, apie kurį galima tik svajoti“. Iš kur ši stiprybė?
– Žmogus, kuris neturi didelių sveikatos problemų, turi abi rankas, kojas, gyvenimą supranta kitaip nei tas, kuris jų neteko. Jis gali elementariai gyventi, paimti arbatos puodelį, ir kai jis sutinka tokį, kaip aš, jam gali pasirodyti, kad tai pasaulio pabaiga, kad toks žmogus nelaimingas. Sužeidimo metu, kai kritau ant grindų, tą akimirką supratau, kad mano gyvenimas pasikeitė, o aš turiu gyventi kažkaip kitaip. Pabandžiau knygoje be patetikos, be lozungų papasakoti, kas nutinka žmogui, kai jo gyvenimas pasikeičia, bet jam reikia gyventi. Jis ieško savo vietos ir nori būti laimingas. Mano gyvenimas po sužeidimo, kad ir kaip tai keistai atrodytų, tapo pilnavertiškesnis negu iki jo, kai aš buvau su rankomis. Galbūt todėl, kad aš jį pradėjau vertinti. Manęs klausė, kodėl pirmoje knygoje ant viršelio mano nuotrauka iš senesnių laikų, matosi sveikos rankos. Nenorėjau, kad manęs gailėtų. Žinau, kad dažnai Ukrainoje žmonės, nusipirkę mano knygą, negali pasiryžti jos skaityti, sako, gali širdis neatlaikyti iš gailesčio, kad jaunam žmogui nutiko. Aš nenoriu gailesčio, todėl knygoje daug ironijos, humoro. Taip, rankų netekimas – tai ne sudegęs butas ar pavogta mašina, kuriuos gali nusipirkti. Bet to, kas atsitiko, nebepakeisi. Reikia perversti šitą puslapį ir gyventi. Man norėjosi, kad kiekvienas mano pasakojimas knygoje turėtų šviesą tunelio gale.
– „Gyvenimą po 16.30. Po septynerių metų“ galima vadinti dokumentine publicistika, dienoraščiu, išgyvenimo literatūra. Pasakojate ir apie gyvenimą iki 2014 metų. Kas jungia ir skiria šiuos abu jūsų gyvenimus – iki 16.30 ir po?
– Skiria tie pasikeitimai, kurie manyje įvyko. Iki karo, pamenu, buvo sunkių moralinių momentų, kai ieškodavau savęs, netekdavau darbo, nemalonumai šeimoje, atrodė, gyvenimas baisus, gal net pasibaigęs, net Dievo prašiau, kad mane pasiimtų, nes aš pavargau. Dabar juokinga, kaip aš taip galėjau galvoti, turėdamas visas galimybes pakeisti savo gyvenimą. Po sužeidimo permąsčiau savo gyvenimą ir save gyvenime. Daugiau jį vertinu, nes suprantu, kad galėjau prarasti. Tai gali nutikti kiekvienam žmogui. Mano išvada buvo tokia – reikia džiaugtis kiekviena diena, jeigu kas nepavyksta, stabtelti, padaryti pauzę, kuo nors kitu užsiimti, daryti tai, kas tau patinka. Visoje mano knygoje ryški kovos su baime mintis. Mums atrodo, kad kare vien drąsuoliai, jie eina į mūšius, tokie super herojai, robotai. O aš pabandžiau knygoje parodyti kitą pusę – nuolatinę kovą su baime visuose etapuose, kai ateini į komisariatą, patenki į poligoną, kariuomenę.
– Vaikystėje svajojote būti kariu. Tačiau tai ne jūsų profesija – ginti Ukrainos į kariuomenę įstojote savanoriu. Žmona nepritarė jūsų sprendimui, pasakėte, kad tai patriotizmas. Kas yra patriotizmas?
– Tai mano namai, mano žemė, kur gimiau, kur gimė mano vaikai, mano miestas. Ir kai kažkas ateina ir nusprendžia tai atimti, aš turiu arba išvažiuoti ir susitaikyti, arba kovoti. Pasirinkau antrą variantą. Myliu savo šalį, kas ten bevyktų, bet galiu pabandyti pakeisti, turiu ją ginti. Kai prasidėjo karas, aš nebuvau kovojęs, gal vieną kartą automatą rankose laikęs ir du šūvius iššovęs. Man buvo 47 metai kai supratau, kad turiu eiti ginti savo šalies. Mačiau, kad armijoje jauni žmonės, jie kariauja, tai negalėjau pasilikti namie, kai žūsta mano sūnaus amžiaus vaikinai. Supratau, kad negalėsiu sėdėti prie televizoriaus ir laukti, kada karas baigsis. Mano sprendimas ir buvo tai, ką vadinu patriotizmu.
– Rašytojas – irgi nebuvo jūsų profesija. Bet juo tapote. Kodėl šis pasirinkimas buvo būtinas?
– Niekada neplanavau tapti rašytoju ir dabar ironiškai į tai žiūriu. Praėjus trejiems metams po sužeidimo pradėjau rašyti feisbuke. Nes viską, kas nutiko sužeidimo metu, prisiminiau, mano sąmonė nebuvo dingusi. Prisimenu, kaip prašiau, kad mane nušautų, buvau nustebęs – aš toks geras žmogus, su manim taip negalėjo nutikti. Pamenu, vienu įkvėpimu, per pusvalandį, parašiau apie tai feisbuke. Aišku, praleisdamas kruvinas smulkmenas, kad nešokiruočiau skaitytojų. Tas įrašas sulaukė tūkstančių patiktukų, žmonės komentavo – rašyk, rašyk dažniau. Ir tada kas savaitę, dvi rašiau – prisiminimus iš reanimacijos epizodų, iš klinikų, apie pirmuosius žingsniai po ligoninės, kai pradėjau valgyti pats ir visa kita. To reikėjo skaitytojams, jie prašė, kad vis rašyčiau, aš tai ir dariau.
– Jūsų įkvėpėjas ir palaikytojas, garsus Mykolajivo poetas, redaktorius Volodymyras Pučkovas skaitė jūsų užrašus ir patarė išleisti knygą. Jis spausdino jūsų kūrybą laikraštyje „Večirnij Mykolajive“. Dabar Jūsų knyga išleista lietuviškai. Tai pirmasis leidimas užsienio kalba?
– Iš tiesų Volodymyras Pučkovas mane paskatino rašyti knygą. Jis sakė – tavo tekstai nuoširdūs, tikri, be patoso, heroizmo, tai išgyvenimai žmogaus, jie gali būti įdomūs kitiems. Ir jis manė, kad turėčiau parašyti knygą. Išsigandau, nes nežinojau, ar rytoj galėsiu rašyti? Sakiau, palaukime, kai parašysiu daugiau pasakojimų, tada pakalbėsime. Sutarėme, kad laikraštyje bus skelbiami mano pasakojimai. Jis pats redaguodavo juos. Kai supratau, kad įkvėpimas neapleidžia, tada parašiau knygą. Volodymyras Pučkovas surado leidyklą, dizainerį, redagavo pats, kad niekas autentiško teksto negadintų, nes ten buvo ir keiksmų, juk tai karas. Taip aš tapau rašytoju. Į knygos pristatymą mano gimtajame Mykolajive atėjo tiek daug žmonių, kad nebuvo kur atsisėsti, jie stovėjo visą susitikimą. Antra priežastis, kodėl nusprendžiau, kad reikia tokios knygos – feisbuko komentaruose žmonės rašė, kad jie turi rankas kojas, bet jaučiasi nelaimingi, tai po šių įrašų galbūt permąstys savo gyvenimą, nes jie gali padėti įveikti sunkumus. Po ukrainiečių, knygą pirmieji išvertė ir išleido lietuviai.
– Dauguma žmonių nori ramiai gyventi, bet kiti nori žudyti ir priverčia tai daryti besiginančius. Manote, kas nors galėtų tai sustabdyti? O knygos prie to prisidėti galėtų?
– Sustabdyti? Tai galėjo padaryti išankstinis geras pasirengimas duoti atkirtį. Manau, mes visi, kurie manė, kad kariuomenės nereikia, esame iš dalies kalti. Mes tokie ramūs, taikūs, mūsų niekas nepuls. Ir aš pats taip maniau. Mes gyvenome kaip dideli vaikai euforijoje, kad karo nebus. Pasirodo, Rusija manė kitaip, ji iki šiol mano, kad Ukraina – tai jos žemės. Toks kaimynas. Mes turėjome ruoštis duoti atkirtį, kito kelio nėra. Nenusileis marsiečiai iš kosmoso mūsų ginti, Amerika, Europa gali padėti, bet už mus pačius to niekas nepadarys. Tik pasirengimas ginti savo žemę tai gali. Jūsų klausimas apie žudymą – taip, tai sunku normaliam žmogui, tai moralinis smūgis, barjeras, kurį reikia perlipti. Nes normalūs žmonės pripratę padėti vieni kitiems, yra empatiški ir žmogiškais būdais sprendžia problemas. Bet jeigu tu neiššausi pirmas, kai ateis žmogžudys į tavo namus nužudyti tavo vaikų, tai bus išeitis be išeities. Tu privalai ginti savo žemę, savo namus. Ir tai suteikia jėgų pergyventi didžiausius sunkumus.
– Visiems mums aštriausias šiuo metu išlieka karo ir taikos klausimas, į kurį kol kas niekas negali atsakyti. Jūsų knygoje žmogiškosios stiprybės šviesa suteikia vilčių, kad šiame pasaulyje gyvena jį sugebantys ginti žmonės. Ar mes visi dar turime laiko tai padaryti, ar žmonija pavėlavo?
– Esu nepataisomas optimistas ir manau, kad mūsų rankose, mūsų protezuose pakeisti bet kurią situaciją. Pralaimėjimas nutinka pirmiausiai mūsų galvose, jeigu mes pasiduodame, tada pralaimime. Sunku taikiems žmonėms, kai reikia eiti kariauti, bet tai reikia daryti, nes tik tokiu būdu galima įveikti blogį. Blogio ašis, kuri susiformavo Rusijoje, yra grėsmė visam pasauliui. Mes turime susivienyti, Ukraina kovoja ne tik už save, jeigu mes pralaimėsime, tai signalas, kad galima užpulti kitas šalis, pasaulyje įsivyraus chaosas. Pavėlavome gal kita prasme – yra ir bus išlieta daug kraujo, neteksime daug gyvybių, žus geriausi žmonės. Bet pasirinkimo kito nėra.
– Jūs su draugais įkūrėte paramos fondą, padedate kovojantiems kariams. Iš kur tas tvirtumas, kurio nesužlugdė karas ir jo žaizdos? Įgimta ar įgyta?
– Tai mane ir palaiko. Nelabai tikėjausi iš savęs to, nebuvau aktyvus visuomenininkas, daugiau vienišius – mano šeima, mano darbas. Po sužeidimo pradėjau dirbti pagalbos karo veteranams organizacijoje, mano atsakomybės jausmas sustiprėjo. Prisimenu ryškų vaizdą – važiuojame per kaimą, išeina žmonės, močiutės peržegnoja mus, vaikai mojuoja. Tu supranti, kad prezidentas, vyriausybė toli, o esi tik tu ir šie žmonės, ir tu turi juos apginti. Jausmas, kad tu juos turi apginti, atsakai už žmones. Man buvo labai sunku, kad negalėjau eiti kovoti, kai prasidėjo plataus masto Rusijos invazija 2022 metais. Mano geriausias draugas buvo sužeistas, neteko kojos, bet jis išėjo vėl kariausi. Jis žuvo. O aš neturiu rankų, negaliu kovoti, man sunku, kad to negaliu. Todėl suprantu, kad turiu padaryti daugiau. Atvažiavau į Lietuvą, dabar svarbiau būti čia, taip atsirado fondas, kurį įregistravau, kad galėtume pasirūpinti kovojančiais kariais. Kiekvieną vakarą eidamas gulti galvoju, kad padariau mažai, nes ten, kare, sunkiau. Bet viltis suteikia jėgų judėti toliau ir suvokti, kad nesu atleistas nuo savo šalies gynimo reikalų.
– Kas gali užbaigti Rusijos karą Ukrainoje? Dronai, kariai, savanoriai, politikai?
– Visi kartu. Tai toks karas, kad visų reikia. Nugali motyvuotas karys, kuris pasirengęs žūti už tėvynę, o ne tas, kuris pasamdytas. Bet tai ir technologijų karas. Tad motyvacijai reikia ginklų, jeigu jų nėra, tai maksimaliai gali tik didvyriškai žūti. Politinis spaudimas taip pat labai svarbus. Jeigu viso pasaulio geros valios žmonės susivienys ir tai darys, tai padės laimėti.
– Ko palinkėtumėte lietuviams, skaitysiantiems jūsų knygą?
– Norėčiau palinkėti nenusiteikti sunkiam skaitymui. Laikau save laimingu žmogumi, o laimingiausias būsiu po Ukrainos pergalės. Daug mano svajonių išsipildė po sužeidimo. Tad ir skaitytojams linkiu niekada nenuleisti rankų, norėti gero, atrasti naujus savo bruožus, neatidėlioti svajonių, kad jos išsipildytų ir naujos atsirastų. Sako, gerumas turi būti su kumščiais, kad galėtų apsiginti ir netapti blogiu. Lietuviams dėkoju už nuoširdžią paramą mano šaliai, niekada neužmiršiu tos šilumos, kurią patyriau per pirmą susitikimą 2018 metais. Esate broliška tauta.
– Linkiu Jums įsimintinų susitikimų su skaitytojais, suteikiančių naujų kūrybinių jėgų. Ir geros dvasios skaitytojų Vilniaus knygų mugėje, susitikime, kuris vyks penktadienį, vasario 23 d., 17 val., 1.3 salėje.