Knyga „Revoliucijos veidas moteriškas”, primindama neseną istoriją, reflektuoja galios mechanizmus, individualias protestų patirtis, rūpesčio formas, emancipacijos procesus. O visų svarbiausia, kviečia nenustoti kalbėtis apie Baltarusijos revolution-in-progress – pasak Šparagos, dar nebaigtą, tačiau jau laimėtą revoliuciją. Knygą išleido leidykla „Lapas“.
Su leidiniu kviečia susipažinti Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo centras.
Knygos autorę dr. Olgą Šparagą kalbina Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo centro vadovė dr. Ilona Strumickienė.
– Kaip atsitiko, kad jūs, filosofė, nelikote sėdėti prie rašomojo stalo ar auditorijoje, o atsidūrėte įvykių sūkuryje ir prisijungėte prie 2020 m. protestų?
– Labai džiaugiuosi, kad knyga išleista lietuvių kalba, džiaugiuosi bendradarbiavimu su Natalija Arlauskaite, esu dėkinga kolegėms ir kolegoms Lietuvoje už solidarumą. O save visada vadinau viešąja akademike, viešąja filosofe, viešąja intelektuale.
Disertaciją apgyniau Baltarusijos valstybiniame universitete (BVU), bet metus praleidau Vokietijoje – mano konsultantas buvo vokiečių profesorius Bernhardas Waldenfelsas.
Nuo 2001 m. nebendradarbiauju su oficialiomis Baltarusijos institucijomis. 2004 m. Minske buvo uždarytas Europos humanitarinis universitetas (EHU), vėliau jis ėmė veikti Vilniuje.
Kai 2001 m. apgyniau disertaciją, BVU manęs nepriėmė į darbą, nes bendradarbiavau su EHU. Kai EHU Minske uždarė, taip pat dalyvavau protestuose, palaikiau akademinę bendruomenę, o vėliau pradėjau dėstyti EHU Vilniuje.
Tuo pat metu su kolegomis ir kolegėmis nusprendėme įsitraukti į visuomeninę veiklą, kad kritinė mintis nepersikeltų už Baltarusijos ribų. Iš pradžių įkūrėme Baltarusijos intelektualų bendruomenės interneto svetainę. Vėliau, po 2006 m. prezidento rinkimų, kai buvome įkūrę nedidelį protestuojančiųjų palapinių miestelį, nusprendėme plėsti bendraminčių ratą ir įkūrėme interneto svetainę „Naujoji Europa“, turinčią rubriką apie lyčių santykius. Ji buvo pirmoji tokia mūsų šalyje.
Buvo daug veiklos. XXI a. antrame dešimtmetyje įgyvendinome projektą „Europos kavinė“. Iš pradžių rinkomės įvairiose kavinėse, bet kai ėmė neužtekti vietos (kartais į renginius susirinkdavo iki 200 žmonių), persikėlėme į viešąsias erdves. Ten kalbėdavo iš įvairių šalių atvykę lektoriai ir lektorės, tarp jų buvo ir Natalija Arlauskaitė.
Aš visada stengiausi derinti mokslinius tyrimus ir pedagoginę veiklą su pilietiniu aktyvumu, todėl nenuostabu, kad prisijungiau prie 2020 m. protestų. Galbūt būčiau neįsitraukusi, jei manęs nebūtų įkvėpusi Baltarusijos visuomenė.
2018 m. išleistoje knygoje „Bendruomenė po Holokausto: įtraukios visuomenės link“ iš esmės teoriškai aprašiau šią visuomenę kaip horizontaliai susietą, solidarią, kurioje matomos moterys ir įvairios socialinės grupės, visuomenę, kurioje daug lyderių (moterų ir vyrų). Tiesiog buvo neįmanoma tame nedalyvauti.
Ne tik palaikiau kitus baltarusius ir baltaruses, bet ir įsijungiau į Koordinacinę tarybą, kurią tuoj po rinkimų įkūrė Sviatlana Cichanouskaja, siekdama palengvinti protestuojančios visuomenės ir režimo dialogą. Į šią veiklą įsijungiau, nes pamačiau, kaip aktyviai veikė moterys. Nusprendžiau, kad noriu būti moterų atstove, organizuoti „Femgrupę“ (tai vėliau ir padarėme). Tai buvo ne tik mano dalyvavimas, savotiškas atsakas, bet ir parama toms visuomenės grupėms, kurios išėjo į gatves, kurios 100 dienų ėjo į gatves. Ir, mano nuomone, priešinasi ir dabar, kiek gali.
– Knygoje 2020 m. įvykius vadinate revoliucija arba revolution-in-progress, interpretuojate ją kaip sėkmingą. Tai labai įdomu, nes matome, kad revoliucija, arba pasipriešinimas, nepasiekė tiesioginių tikslų: smurtas nesibaigė, politiniai kaliniai nebuvo paleisti, nauji demokratiniai rinkimai neįvyko. Knygoje pristatote Baltarusijos visuomenės procesus, didėjantį moterų vaidmenį, jų aktyvumą, solidarumą ir pasipriešinimą. Kaip apibūdintumėte revoliuciją, besitęsiančią visuomenėje po 2020 m.?
– Vartoju revolution-in-progress sąvoką, ją man pasiūlė kolegos ir kolegės armėnai, taip pat išgyvenantys prasidėjusią ir dar nesibaigusią revoliuciją. Šią sąvoką vartoju norėdama pasiūlyti kitą požiūrį į socialines transformacijas ir revoliucinius procesus iš visuomenės ir įvairių socialinių grupių emancipacijos perspektyvos.
Per tokius įvykius, kaip masiniai protestai Baltarusijoje (mokslininkai juos vadina masiškiausiais per pastaruosius šimtą metų), vyksta pokyčiai, kurių negalima atšaukti, negalima grąžinti į pradinį tašką, nebegalime judėti ta kryptimi, kuria judėjome iki 2020 metų. Tai labai svarbus momentas, susijęs ne tik su pačiu visuomenės susipratimu, bet ir su naujų struktūrų (nors ir užuomazgų), naujų ryšių visuomenėje atsiradimu, naujų socialinių grupių (studentų, moterų, vyresnio amžiaus žmonių, neįgaliųjų, darbininkų, įvairių profesinių grupių). Jos ėmė suvokti save kaip grupes, valstybės engiamas, ir Baltarusijos visuomenės dalį, nenorinčią gyventi autoritarizme, norinčią gyventi demokratijoje. Ir tai, mano nuomone, labai svarbu.
Iki 2020 m. taip pat buvo grupių, pasisakančių už demokratinį kelią, tačiau tai buvo pavienės grupių akcijos. Mes tai vadinome opozicija. 2020 m. protestus pamatėme kaip socialinį reiškinį, kaip susiformavusį socialinį judėjimą. Tikriausiai turėtume kalbėti apie revoliuciją kaip apie judėjimą. Iš tiesų, tokiomis sąvokomis šiandien apibūdinamos XXI amžiaus revoliucijos.
Štai 2021 m. išėjo puiki Asefo Bayato knyga „Revolutionary Life: The Everyday of the Arab Spring“. Joje taip pat kalbama apie revoliuciją kaip judėjimą, toli gražu nepasiekiančią tikslo iš karto pakeisti politinį režimą. Tačiau ji išjudina svarbius procesus, lemiančius būtinas permainas. Tai ypač akivaizdu su Arabų pavasariu susijusiose šalyse, kuriose režimo taip pat nepavyko pakeisti, arba kai kuriose šalyse, kuriose jis pasikeitė, tai nebuvo tas pokytis, kurio tikėjosi visuomenė. Vis dėlto prasidėjo negrįžtami procesai, jie nubrėžė naujas tiek socialinių grupių, tiek visos visuomenės raidos trajektorijas. Tai tokia buvo mano idėja.
Specialiai lietuviškam leidimui parengiau naują skyrių, kurio nebuvo nei vokiškame, nei rusiškame leidime, – apie tai, kas vyko 2021 ir 2022 metais. Jame pateikiu pasipriešinimo praktikų pavyzdžių ir supažindinu su dar viena sąvoka, ateinančia iš feministinės teorijos, apie tai, kaip žmonės priešinasi. Tuomet, kai labai sunku priešintis, kai tam nėra erdvės, kai politiniai režimai labai represyvūs, kai pasipriešinimo kaina labai didelė. Ši sąvoka – tai galimybių repertuaras (agency). Ir per šią sąvoką bandau parodyti, kad baltarusiai ir baltarusės išranda naujų formatų. Tai visų pirma tarpusavio parama, pasipriešinimo ir nesutikimo su politiniu režimu dvasios išlaikymas, gebėjimas mobilizuotis. Matome, kad baltarusiai ir baltarusės priešinasi šiai mobilizacijai.
Iš išeinančių iš kalėjimų interviu sužinome, kad ten pasipriešinimas tęsiasi.
Labai svarbu kalbėti apie politinius kalinius. Įvairiais skaičiavimais, turime nuo tūkstančio keturių šimtų iki daugiau nei dviejų tūkstančių politinių kalinių. Iš išeinančių iš kalėjimų interviu sužinome, kad ten pasipriešinimas tęsiasi. Marija Kolesnikova viena iš jų, pasipriešinimo ir orumo išsaugojimo kalėjime pavyzdys.
Taip pat svarbu kalbėti apie tai, ką baltarusiai ir baltarusės daro diasporose. Skirtingais skaičiavimais, po 2020 m. iš šalies išvyko nuo keliasdešimties tūkstančių iki pusės milijono žmonių. Yra nuomonių, kad išvyko net septyni šimtai tūkstančių baltarusių. Pati dalyvauju daugelyje grupių, dėl savo tyrimų specialiai domiuosi, kas vyksta įvairiose šalyse (taip pat ir Lietuvoje) tarp baltarusių, ir matau, kad baltarusiai ir baltarusės neatsisakė minties kovoti už demokratinę Baltarusiją, grįžti, padėti likusiems Baltarusijoje.
Ir man atrodo, kad yra Baltarusija Baltarusijoje ir Baltarusija už jos ribų. Egzistuoja skirtingos trajektorijos, skirtinga praktika tęsti, kas buvo pradėta 2020 m. O tai, kaip Lukašenka reaguoja, tai, kad represijos nesiliauja ir stiprėja, rodo, kad visuomenė nesutinka, kad jos paramos, kurią režimas turėjo iki 2020 m., nėra. Mano nuomone, procesai, prasidėję 2020 m., tęsiasi, nors ir ne taip, kaip norėtųsi, bet vis dėlto tai nėra grįžimas į padėtį iki 2020 m. Tai ne normalizacija, kaip Lenkijoje XX a. 9 dešimtmetį nuslopintas „Solidarumas“ – veikė pogrindyje, tačiau jų kova tęsėsi nepaisant vadinamosios normalizacijos.
– Žmonės kūrybingi, visada randa naujų kovos formų, svarbiausia, kad pasipriešinimas tęstųsi. Paminėjote keletą pavardžių. Prašyčiau pristatyti pagrindinius 2020 m. įvykių veikėjus, kad žmonės, skaitysiantys jūsų knygą, suprastų, apie ką ji.
– Na, mano idėja, kad yra daug veidų. Mano knygą sudaro trys dalys. Pirmoji apie moteris, antra – apie visuomenę apskritai (ir moteris, ir vyrus), o trečioji labiau teorinė, joje bandau atskleisti sąvokas, kuriomis galima apibūdinti procesus, tarp jų ir vykstančią revoliuciją.
Paminėjau Mariją Kolesnikovą, politinę kalinę, 2020 m. lyderę, aktyvistę, politikę. Ji pasienyje suplėšė pasą, kad nebūtų išsiųsta iš šalies, ir savo noru tapo politine kaline. Viktoro Bobarykos, kandidatavusio į prezidentus ir taip pat nuteisto kalėti daugiau nei dešimt metų (mes gauname žinutes nuo jo), bendražygė.
Sviatlana Cichanouskaja šiandien labai reikšminga ir matoma figūra. Galima sakyti, ji yra teisėtas baltarusių (vyrų ir moterų), disidentinės Baltarusijos visuomenės, balsas už šalies ribų. Knygoje taip pat aprašau jos transformaciją – kaip ji nusprendė tapti lydere ir kaip ją palaikė Marija Kolesnikova ir dar viena moteris – Veronika Cepkalo. Jai taip pat skiriu savo knygą.
Nina Bahinskaja, gana brandaus amžiaus moteris, į visus protestus išeidavo su balta, raudona ir balta vėliava. Dar nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio, iki 2020 m. į ją buvo žvelgiama ironiškai, bet 2020 m. ji buvo pripažinta ir tapo vienu iš protesto veidų.
Romaną Bondarenką miniu antrame skyriuje, susijusiame su kiemo akcijomis. Šis trisdešimtmetis vyras buvo mirtinai sumuštas, nes gynė pasipriešinimo veiklą viename kieme. Jis paaukojo gyvybę už demokratinę Baltarusijos ateitį. Tas kiemas buvo vadinamas „Permainų aikšte“ ir veikla jame buvo viena iš protesto formų. Tai viena iš mirčių, savotiška auka būsimai demokratiškai Baltarusijai.
Miniu dailininkus ir dailininkes. Pavyzdžiui, Nadia Sajapina buvo viena iš pirmųjų sulaikytų moterų, gavusi 15 parų arešto, nes darė daug meninių protestų.
Antroje knygos dalyje pasakoju apie aktyvistą Andrejų Strižaką Jis šiuo metu gyvena Vilniuje ir vykdo projektą BYSOL, renka techniką ir lėšas pasipriešinimui Baltarusijoje, o nuo 2022 m. vasario 24 d. ir Ukrainai.
Knygoje daug vardų – ir vyrų, ir moterų. Įvardiju ir daug asociacijų, pavyzdžiui, „Sąžiningi žmonės“. Ši asociacija buvo įkurta Viktoro Bobaryko ir Marijos Kolesnikovos aplinkoje 2020 m. birželį ar liepą. Tai masinis judėjimas, aktyviai naudojosi skaitmeninėmis technologijomis, egzistuoja iki šiol ir turi daug padalinių.
Šiuo metu prie Koordinacinės tarybos prisijungė Jelena Živoglod.
Šią istoriją būtų galima tęsti be galo, nes prisijungia žmonės iš įvairių iniciatyvų. Dar paminėsiu Juliją Mitskevič, kolegę iš Femgrupės, ją organizavome Koordinacinėje taryboje. Ji, kaip ir aš, buvo kalėjime, didžiąją dalį laiko praleidome vienoje kameroje. Aš kalėjime buvau 15 dienų. Kartu su Julija ir kitomis kolegėmis organizavome paskaitas ir seminarus, iš šios patirties mano knygoje gimė „seserystės“ sąvoka – ne tik moterų solidarumo, bet ir horizontalios paramos visai bendruomenei forma. Skatiname visus būti seserimis, taip pat ir vyrus. Julija Mitskevič dabar Vilniuje ir vadovauja projektui „Актыўным Быць Файна“. Tai platforma, kurioje pirmiausiai baltarusiai ir baltarusės moko vieni kitus, dalijasi žiniomis ir praktiniais įgūdžiais. Po 2022 m. vasario 24 d. tai taip pat yra paramos Ukrainai erdvė.
– Kodėl nusprendėte parašyti knygą iš feministinės perspektyvos? Juk galima rašyti apie vyrus ir moteris, kartu kovojančius prieš Lukašenkos režimą. Kodėl toks diskursas?
– Iš tiesų mano dviejose ankstesnėse knygose feminizmas buvo tik knygos dimensija. Lyčių perspektyva man visada buvo svarbi, nes suvokiu, kad moterys tam tikru būdu diskriminuojamos ir tai jaučia. Suprantu, kaip apie tai kalbėti, ir manau, kad mes, moterys, turime fiksuoti šią patirtį, kovoti su ja. Tai svarbu ne tik mums, moterims, grupei, tai svarbu visai visuomenei, demokratijai.
Mano trečia knyga apie Baltarusijos revoliuciją iš tiesų parašyta iš feministinės perspektyvos. Mane įkvėpė baltarusių moterys. Tai įvyko birželį-liepą. Prezidento rinkimai vyko rugpjūčio 9 d., o moterų aktyvumas prasidėjo dar 2020 m. birželį, kai kilo judėjimas dėl Chaimo Sutino sukurto Ievos portreto. Paskui atsirado jungtinis moterų štabas, jame dalyvavo Marija Kolesnikova, Sviatlana Cichanouskaja, Veronika Cypkalo, ir tai buvo svarbus moterų štabo socialinės mobilizacijos žingsnis. Po rugpjūčio 9 d. ir pirmųjų protesto dėl brutalių režimo veiksmų prieš protestuotojus naktų atsirado pirmoji moterų solidarumo grandinė, vėliau moterų eitynės ir seserystė kalėjimuose – moterys siūlė naujas socialinio aktyvumo, vienijimosi idėjas ir strategijas. Tai buvo, pavyzdžiui, moterų eitynių strategijos (kaip moterys elgėsi, kaip palaikė viena kitą), vėliau panaudotos Sekmadienio eitynėse.
Lyčių teorija ir feministiniai judėjimai buvo mano tyrimų dalis, tad supratau, kad noriu, jog moterys atsidurtų mano tyrimo centre, o per moterų aktyvizmą jų pilietinė pozicija apibūdintų kitus procesus, kuriuos stebėjau 2020 m. Ir po trejų metų man atrodo, kad feministinė perspektyva, lyčių studijos siūlo labai daug naudingų sąvokų ne tik moterų patirtims, bet ir apskritai socialiniams procesams aprašyti.
Emancipacijos procesas, pasipriešinimo būdų apibūdinimas, agency, arba veiksmų spektras ar veikimo galimybė – tai feministinių moterų tyrinėtojų pasiūlymai, taip pat – naujos solidarumo formos. Bell Hooks, amerikiečių juodaodė feministė, XX a. 9 dešimtmetyje seserystę apibrėžė kaip politinio solidarumo formą, kuriai svarbiausia skirtingumo sąvoka. Jos manymu, turėtume susitelkti ne tam, kad taptume ne neišskiriama grupe, bet gerbdamos, pripažindamos savo skirtumus, ieškotume bendros kalbos, kurdamos atsižvelgtume į skirtumus.
Moterys mane įkvėpė, ir nuo tada, supratusi feministinių tekstų, tyrimų, feministinės lyčių teorijos potencialą, vis dar lieku šioje erdvėje, nes manau, kad daugelis procesų mūsų visuomenėje be šių tyrimų lieka nematomi, o paskui stebimės, kodėl staiga kyla revoliucijos, protestai arba kodėl staiga į valdžią ateina Trumpas ar kitas dešinysis konservatyvus politikas.
Mes neaprašome daugelio procesų, daugelio paprastų žmonių procesų, nematome, kaip gyvena diskriminuojami žmonės ir grupės, kaip jie kuria savo paramos strategijas, politines jėgas, įvairias institucijas, kultūros pavyzdžius. Būtent per šią paramą ar pasipriešinimą vyksta socialinė transformacija, per daugelio šių nematomų ir diskriminuojamų socialinių veikėjų kolektyvų, žmonių grupių elgesį. Feministinė lyčių teorija orientuota į jų tyrinėjimą ir padeda suteikti balsą šiems socialiniams subjektams ir žmonių grupėms. Feministinė lyčių teorija kaip tik ir orientuojasi į tokius tyrimus ir siekia suteikti balsą tokiems žmonėms ir grupėms.
– Šie procesai jus įkvėpė. O kokia vadinamosios stipriosios lyties reakcija į padidėjusį moterų aktyvumą? Galbūt jau žinoma jų reakcija į jūsų knygą?
– Geras klausimas. Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad mano knygą skaito moterys, nors joje tik vienas skyrius apie jas. Antrajame kalbu apie vyrus: Romaną Bondarenką, Andrejų Strižaką, kitus. Įtariu, vyrai mano, jog ši knyga apie moteris ir jiems ten nėra vietos. Bet tai klaidingas požiūris – jei rašome iš feministinės perspektyvos ir pradedame nuo moterų, tai knygoje neliks vietos vyrams.
Kai vyrai tyrėjai rašo knygas, jose dažnai nelieka vietos moterims ir jų balsams. Jei suskaičiuotumėte, kiek mano knygose vyrų ir moterų, pamatytume, kad galbūt po lygiai. Deja, atrodo, kad šis stereotipas veikia, todėl daugiau atsiliepimų sulaukiu iš moterų, nors gaunu ir iš vyrų.
Mano knygą Vokietijoje pirmiausia išleido didelė leidykla „Suhrkamp“, turinti gausią auditoriją, todėl vokiškai kalbančiame pasaulyje sulaukiu daug atsiliepimų ir iš vyrų, bet daugiau iš moterų, feminisčių. Jos skaito mano knygą iš skirtingų perspektyvų, ir joms labai svarbi mano pristatoma rūpesčio sąvoka, solidarumo sąvoka, jos atranda Baltarusiją. Taip, yra tokia problema, stereotipas, kad jei esame feministės, rašome tik apie moteris.
– Tikiuosi, kad lietuviai skaitytojai vyrai nebijos atsiversti ir perskaityti šią knygą. Skaitant ją galima suprasti ne tik tai, kas vyko Baltarusijoje, bet ir procesus, vykusius mūsų pačių visuomenės kelyje į nepriklausomybę.
Paskutinis mano klausimas – apie Rusiją. Jūs apie tai neužsimenate. Karas Ukrainoje parodė, kad Baltarusija kaip suvereni valstybė beveik neegzistuoja: žinome apie karines bazes, mobilizaciją ir kitus dalykus. Ar 2020 m. buvo akivaizdu, kad Baltarusija nėra visiškai suvereni, ar būtent protestai pastūmėjo Lukašenką į Putino, o dabar – į Kinijos rankas. Kaip tai vertinate? Kokia Baltarusijos opozicijos pozicija, kaip kovoti ne tik su Lukašenkos režimu, bet ir su Putinu bei Kinija?
– Labai geras klausimas. Sakyčiau, Baltarusijos visuomenė per protestus suvokė, kad Lukašenką remia Putinas. Jei ne ši parama, būtume galėję susidoroti su Lukašenka. Nors Putinas ir nesiuntė savo kariuomenės, policijos, bet buvo pasirengęs tai daryti ir apie tai kalbėjo. Galime prisiminti lenkų „Solidarumą“. Su juo anuomet susidorojo pačios Lenkijos teisėsaugos pajėgos, tačiau SSRS keturis kartus prie sienos su Lenkija dislokavo savo pajėgas ir buvo pasiruošusi jas įvesti.
2020 m. Baltarusijoje, kaip ir Lenkijoje devintąjį dešimtmetį, konsoliduotas ir organizuotas represinis aparatas (o visuomenė tik pradėjo telktis) sugebėjo susitvarkyti pats, tačiau jautė simbolinę Putino, Rusijos paramą. Jei būtume tapę grėsme politiniam režimui, Putinas būtų padėjęs Lukašenkai. Tai buvo svarbus signalas.
Per 2020 m. protestus nekalbėjome apie geopolitinį baltarusių (vyrų ir moterų) pasirinkimą, nes svarbiausias buvo visuomenės susitelkimas, svarbu buvo priešpriešinti autoritarinį režimą Baltarusijos visuomenei, pristatyti save kaip demokratinę visuomenę. Solidarumo praktika ir pati protesto akcija jau buvo demokratinis procesas, ir buvo labai svarbu, kad jis būtų taikus žmonėms, pripažįstantiems demokratiją ir norintiems pasipriešinti autoritariniam, vertikaliai organizuotam politiniam režimui.
Situacija pasikeitė po 2022 m. vasario 24 d. – Lukašenka tapo šio karo bendrininku, ir demokratinės jėgos nebegalėjo skelbti kovojančios tik prieš Lukašenkos režimą; dabar mūsų kova nukreipta ir prieš Putino režimą. Baltarusiams ir baltarusėms svarbu parodyti, kad solidarizuojamės su Ukraina, kad tai ir mūsų karas, kad tai mūsų bendras karas, kad tai Europos karas.
Vokiškai kalbančioje erdvėje visada pabrėžiu, kad nė viena šalis Europoje ir apskritai pasaulyje neturėtų būti abejinga šiai situacijai, ją ignoruoti; kad turime visas priežastis lyginti Putiną su Hitleriu. Žinome, kad be pasaulio bendruomenės susitelkimo nebūtų buvę susidorota su Hitleriu. JAV tuomet, per Antrąjį pasaulinį karą, atliko svarbų vaidmenį.
Po karo eskalavimo (nes karas iš esmės prasidėjo 2014 m.) prodemokratinių jėgų pozicija pasikeitė ir tapo aiškiai ne tik antilukašenkiška, bet ir antiputiniška. Akivaizdu, kad šias nuotaikas palaiko Baltarusijos visuomenė: matome geležinkelių partizanus, žmones, išeinančius su plakatais, organizuojančius solidarumo akcijas ir protestus.
Mažiausiai du tūkstančiai žmonių buvo nuteisti arba gavo baudą už solidarumą su Ukraina. Tarp jų yra ir moterų. Pavyzdžiui, jaunai moteriai, studentei Danutai Peredniai vienai pirmųjų buvo skirtas ilgas įkalinimas – šešeri su puse metų. Tiek nelaisvės už tai, kad socialiniuose tinkluose ragino išeiti į gatves ir protestuoti prieš karą Ukrainoje.
Štai dar vienas ryškus pavyzdys: praėjusį gruodį dainininkė Mirjam Gerasimenko buvo nuteista trejiems metams namų arešto už tai, kad bare dainavo grupės „Okean Elzy“ dainą. Kalbame apie tokias protesto formas, apie veiklų repertuarą, apie agency. Reiškia, Baltarusijos visuomenė palaiko Ukrainą, solidarizuojasi su ukrainiečiais ir ukrainietėmis ir Putino režimą stato į vieną gretą su Lukašenkos režimu.