Jautrusis pasakotojas
1.
Mano pirmoji sąmoningai išgyventa nuotrauka yra mano mamos nuotrauka, daryta dar prieš man gimstant. Deja, nespalvota, todėl joje nematyti daugelio detalių, iš jų telikę pilki siluetai. Šviesa, minkšta ir lietinga, greičiausiai pavasarinė, sunkiasi, regis, pro langą ir švelniai nusvidina kambarį. Mama sėdi prie seno radijo imtuvo, tokio su žalia akimi ir dviem rankenėlėmis ‒ viena garsui reguliuoti, kita – stotims ieškoti. Šis radijo imtuvas vėliau tapo mano vaikystės draugu ir iš jo sužinojau, kad egzistuoja kosmosas. Sukiojant ebonitinį ratuką švelniai slankiojo antenų ūseliai ir jų diapazonuose atsidurdavo įvairios stotys – Varšuva, Londonas, Liuksemburgas arba Paryžius. Tačiau kartais garsas apmirdavo, tarsi tarp Prahos ir Niujorko, Maskvos ir Madrido antenos ūseliai būtų pataikę į juodąsias skyles. Tikėjau, kad per radiją į mane prabyla kitos planetų sistemos ir galaktikos, kad pro traškesį ir šnypštimą jos siunčia man žinias, o aš nemoku jų iššifruoti.
Kai būdama kelerių metukų mergaitė žiūrėdavau į nuotrauką, buvau įsitikinusi, kad mama, sukinėdama radijo ratuką, ieškojo manęs. Nelyg jautrus radaras ji žvalgė kosmoso platybes mėgindama sužinoti, iš kur ir kada atvyksiu. Jos šukuosena ir apranga (plati laivelio formos iškirptė) rodo, kada buvo padaryta ši nuotrauka – tai praeito amžiaus septinto dešimtmečio pradžia. Žvelgianti kažkur už kadro, kiek gunktelėjusi moteris mato kažką, kas lieka nematoma žiūrovui. Vaikystėje įsivaizdavau, kad mama žvelgia į laiką. Toje nuotraukoje nieko nevyksta, joje užfiksuota būsena, ne procesas. Moteris yra liūdna, susimąsčiusi, paskendusi mintyse.
Kai vėliau klausdavau jos (o dariau tai daugybę kartų), ko ji tokia liūdna, visada išgirsdavau tą patį mamos atsakymą – ji liūdna, nes aš dar negimiau, o ji jau manęs ilgisi.
‒ Kaip gali manęs ilgėtis, jeigu manęs dar nėra? ‒ klausdavau. Jau žinojau, kad ilgimasi ko nors, ko netenki, kad ilgesys yra netekties efektas.
‒ Bet gali būti ir atvirkščiai, ‒ atsakydavo ji. ‒ Jei žmogaus ilgiesi, vadinasi, jis jau yra.
Tas trumpas pokalbis kažkur Vakarų Lenkijos provincijoje 20 amžiaus septinto dešimtmečio pabaigoje, pokalbis tarp mano mamos ir manęs, jos mažo vaiko, įstrigo atmintyje ir suteikė stiprybės užtaisą visam gyvenimui. Nes praplėtė mano esatį toliau nei paprastas materialusis pasaulis ir atsitiktinumas, toliau nei priežastis ir pasekmė, nei tikimybių dėsniai. Tarsi apgyvendino mane ten, kur nėra laiko, saldžioje amžinybės artumoje. Savo vaikišku proteliu suvokiau, kad manęs yra daugiau, nei iki tol įsivaizdavau. Net jei sakyčiau, kad esu mirusi, pirmoje vietoje vis tiek yra „Esu“ ‒ svarbiausias ir keisčiausias pasaulio žodis.
Taigi nereliginga jauna moteris, mano mama, davė man kraičio kai ką, kas kadaise buvo vadinama dvasia, kitaip tariant, geriausią pasaulyje jautrųjį pasakotoją.
2.
Pasaulis yra audeklas, audžiamas didžiulėmis informacijos, diskusijų, filmų, knygų, gandų, istorijų staklėmis. Šiandien šios staklės dirba aprėpdamos be galo daug – talkinant internetui beveik kiekvienas gali dalyvauti šiame procese, atsakingai ir neatsakingai, su meile ir neapykanta, gėrio ir blogio labui, gyvenimui ir mirčiai. Kai pasikeičia šis pasakojimas ‒ pasikeičia pasaulis. Šia prasme pasaulis yra sukurtas iš žodžių.
Vadinasi, tai, kaip mąstome apie pasaulį ir ‒ o tai bene svarbiausia ‒ kaip apie jį pasakojame, turi didžiulę reikšmę. Tai, kas įvyksta, bet nebūna papasakota, liaujasi egzistavę ir miršta. Tą labai gerai žino ne tik istorikai, bet ir (ar visų pirma) įvairaus plauko politikai ir tironai. Tas, kas turi istoriją ir ją pasakoja, valdo.
Šiandien problema ‒ regis ‒ yra ta, kad dar nėra gatavų naratyvų ne tik ateičiai, bet ir konkrečiam „dabar“, ultragreitiems nūdienio pasaulio pokyčiams. Stokojame kalbos, stokojame matymo taškų, metaforų, mitų ir naujų pasakų. Tačiau esame liudininkai, kaip tie seni išaugtiniai, surūdiję ir anachroniški naratyvai dar mėgina patempti ateities viziją, galbūt manydami, kad geriau senas šis tas, nei naujas niekas, arba mėgindami šitaip įveikti savo horizontų siaurumą. Taigi tenka konstatuoti – stokojame naujų būdų pasakoti apie pasaulį.
Taigi tenka konstatuoti – stokojame naujų būdų pasakoti apie pasaulį.
Gyvename daugiabalsių pasakojimų pirmuoju asmeniu realybėje ir iš visur girdime daugiabalsį triukšmą. Sakydama „pirmuoju asmeniu“ turiu galvoje tokį pasakojimą, kurio orbita nenutolsta nuo kūrėjo „aš“, to, kuris daugiau ar mažiau rašo apie save ir per save. Nusprendėme, kad šitoks individualizuotas požiūris, „aš“ balsas yra natūraliausias, žmogiškiausias, sąžiningiausias, net jei atsisako platesnės perspektyvos. Pasakoti taip suprantamu pirmuoju asmeniu, vadinasi, austi absoliučiai nepakartojamą raštą, vienintelį tokį, vadinasi, jausti savo kaip individo autonomiškumą, sąmoningai suvokti save ir savo likimą. Tačiau tai taip pat reiškia opoziciją: „aš“ ir „pasaulis“, o ši neretai veda prie abipusio susvetimėjimo.
Manding, pasakojimas pirmuoju asmeniu yra labai būdingas šiuolaikinei optikai, kurioje individas yra subjektyvaus pasaulio židinyje. Vakarų civilizacijos raida iš esmės remiasi šito „aš“ atradimu ir daugiausia juo matuoja tikrovę. Žmogus čia yra pagrindinis aktorius, o jo nuomonė – nors tėra viena iš daugelio ‒ visuomet yra vertinama dėmesingai ir rimtai. Pasakojimas pirmuoju asmeniu, regis, yra vienas iš svarbiausių žmonijos civilizacijos atradimų, jis skaitomas pagarbiai, laikomas patikimu. Šis pasakojimo būdas, kai pasaulį matome kokio nors „aš“ akimis ir girdime jo ausimis, mezga ryšį su naratoriumi kaip joks kitas ir verčia atsidurti jo unikalioje vietoje.
Neabejotini yra pasakojimo pirmuoju asmeniu nuopelnai literatūrai ir apskritai žmonių civilizacijai ‒ pasakojimą apie herojų ar dievų pasaulį, kuriam mes neturime valios, jis pavertė mūsų individualia istorija ir perleido sceną žmonėms, tokiems kaip mes. Be to, su tokiais kaip mes lengva susitapatinti, todėl tarp pasakotojo ir skaitytojo arba klausytojo užsimezga empatija paremtas emocinis ryšys. Šis ryšys, pagal savo prigimtį, suartina ir niveliuoja ribas – labai lengva romane nutrinti ribą tarp naratoriaus „aš“ ir skaitytojo „aš“, o romanas, kuris „įtraukia“, stačiai to ir siekia ‒ kad ši riba būtų panaikinta, kad išnyktų ir tuomet skaitytojas pats kuriam laikui empatiškai taptų pasakotoju. Taigi literatūra virto dalijimosi patirtimis lauku, agora, kur kiekvienas gali apsakyti savo paties likimą arba suteikti balsą savam alter ego. Be to, tai demokratiška erdvė – kiekvienas gali tarti žodį, kiekvienas taip pat gali sukurti savo „balsą, kuris kalba“. Turbūt dar niekada žmonijos istorijoje nebuvo tiek daug rašančiųjų ir pasakojančiųjų. Tai gali patvirtinti bet kuri statistika.
Lankydamasi knygų mugėse matau, kiek daug išleidžiama knygų, kurios kaip tik ir yra apie tai – apie autoriaus aš. Saviraiškos instinktas ‒ gal ne mažiau stiprus nei kiti mūsų gyvenimą kreipiantys instinktai ‒ labiausiai pasireiškia mene. Norime būti pastebėti, norime būti ypatingi. Tokie naratyvai kaip antai: „Papasakosiu tau savo istoriją“, „Papasakosiu tau savo šeimos istoriją“ arba tiesiog „Papasakosiu tau, kur buvau“ yra populiariausi nūdienos literatūros žanrai. Tai labai paplitęs fenomenas dar ir dėl to, kad šiandien visi mokame rašyti ir daugelis žmonių pasiekia tą kadaise tik nedaugeliui duotą gebėjimą išreikšti save žodžiais ir pasakojimu. Paradoksalu, tačiau tai panašu į chorą, sudarytą vien iš solistų – balsai stengiasi vienas kitą perrėkti, konkuruoja dėl dėmesio, atlieka tuos pačius motyvus, galop vienas kitą nustelbdami. Žinome apie juos viską, sugebame susitapatinti su jais ir išgyventi jų gyvenimą lyg savo. Ir vis dėlto tokia patirtis stebėtinai dažnai nuvilia skaitytoją, nes paaiškėja, kad reikšdamas savąjį „aš“ autorius negarantuoja universalumo. Tai, ko mums trūksta, yra – regis ‒ parabolinis pasakojimas. Mat parabolės herojus yra ne tik konkretus asmuo, įkurdintas tam tikrose istorinėse ir geografinėse aplinkybėse, bet ir gerokai pranoksta šį konkretų asmenį, tapdamas Kiekvienu ir Visur. Kai skaitytojas seka kieno nors istoriją, aprašytą romane, jis gali įsigyventi į vaizduojamą personažą ir mąstyti apie jo situaciją kaip apie savo, o parabolėje jis turi visiškai atsisakyti savo individualumo ir tapti tuo Kiekvienu. Šiame psichologinių pastangų reikalaujančiame veiksme parabolė, surasdama skirtingiems likimams bendrą vardiklį, universalizuoja mūsų patirtį, o jos stygius liudija mūsų bejėgiškumą.
Galbūt dėl to, kad nepaskęstume pavardžių ir pavadinimų jūroje, ėmėme dalyti didžiulį leviatanišką literatūros kūną į žanrus, kuriuos traktuojame tarsi sporto šakas, o rašytojus ir rašytojas – tarsi atskirų disciplinų sportininkus.
Visuotinė literatūros rinkos komercializacija paskatino skaldyti ją pagal sritis – nuo tol vyksta tokios ar anokios literatūros mugės ir festivaliai, visiškai atskirai, formuodami klientūrą iš skaitytojų, kurie apsiriboja detektyvais, fantasy arba science-fiction. Tokia situacija yra ypatinga, nes tai, kas turėjo viso labo pagelbėti knygininkams ir bibliotekininkams sutvarkyti lentynose išleidžiamų knygų gausą, o skaitytojams padėti susigaudyti didžiulėje pasiūloje, tapo abstrakčiomis kategorijomis, į kurias jau ne tik įmetami gatavi kūriniai, bet pagal kuriuos ima rašyti ir patys rašytojai. Vis dažniau žanrinė literatūra primena pyragaičių formelę, kurioje kepami labai panašūs rezultatai, jų nuspėjamumas yra laikomas dorybe, jų banalumas – laimėjimu. Skaitytojas žino, ko turėtų tikėtis ir gauna tiksliai tai, ko norėjo.
Visuomet intuityviai priešinausi tokiai tvarkai, nes ji apriboja rašytojo laisvę, bodisi eksperimentais ir ribų peržengimu ‒ viena svarbiausių kūrybos savybių. Ir visiškai eliminuoja iš kūrybinio proceso bet kokį ekscentriškumą, be kurio nėra meno.
Gera knyga neprivalo įrodinėti savo žanrinės priklausomybės. Skirstymas į žanrus yra visos literatūros sukomercinimo rezultatas, efektas to, jog ji vertinama kaip pardavimui skirtas produktas su visa prekių ženklo, tikslinio vartotojo filosofija ir panašiais šiuolaikinio kapitalizmo išradimais.
Šiandien jaučiame didelį pasitenkinimą matydami, kaip gimsta naujas būdas pasakoti apie pasaulį – kino serialas, kurio slapta užduotis yra sukelti mums transą. Žinoma, toks pasakojimo būdas jau egzistavo mituose ir homeriniuose pasakojimuose, o Heraklis, Achilas ar Odisėjas – tai, be abejonės, pirmieji serialų herojai. Tačiau niekada anksčiau jis nebuvo užvaldęs tiek erdvės ir nedarė tokio didelio poveikio kolektyvinei vaizduotei. Pirmieji du 21 amžiaus dešimtmečiai neabejotinai priklauso serialams. Jų įtaka tam, kaip yra pasakojamas (vadinasi, ir suprantamas) pasaulis, yra revoliucinė.
Serialas šiandienine forma ne tik praplėtė mūsų dalyvavimą pasakojime laiko prasme, generuodamas įvairų jo tempą, atsišakojimus ir aspektus, tačiau ir įvedė savo naują tvarką. Kadangi daugeliu atveju jo uždavinys yra kuo ilgiau išlaikyti žiūrovo dėmesį ‒ serialinis pasakojimas daugina siužeto linijas, taip neįtikėtinai supinkliodamas jas tarpusavyje, kad kartais nebelieka kitos išeities, kaip tik griebtis seno, kadaise operos sukompromituoto, naracinio triuko: „deaux ex machina“. Kuriant vis naujas serijas neretai pakeičiama visa personažų psichologija ad hoc, kad geriau tiktų prie naujų siužeto vingių. Personažas, kuris pradžioje buvo romus ir santūrus, pabaigoje virsta kerštingu ir ūmiu, antraplanis personažas tampa pirmaplaniu, o pagrindinis herojus, prie kurio jau spėjome prisirišti, nebetenka reikšmės arba ir suvis dingsta palikdamas mus it musę kandusius.
Potencialaus tęsinio poreikis sukuria būtinybę palikti atviras pabaigas ir neleidžia pasiekti to paslaptingojo katarsio, kuomet išgyvenama vidinė permaina, išsipildymas, kuomet žiūrovas jaučia pasitenkinimą, jog dalyvavo pasakojimo akte. Kai viskas taip komplikuojama, nebaigiama, kai nuolat atidėliojamas laukiamas prizas, katarsis, tuomet atsiranda priklausomybė, žiūrovas hipnotizuojamas. Fabula interrupta, sugalvota labai seniai ir žinoma iš Šeherezados pasakų, serialuose sugrįžo su trenksmu, pakeisdama mūsų jautrį ir darydama keisčiausią psichologinį poveikį, atitraukdama mus nuo mūsų gyvenimo ir hipnotizuodama tarsi nesveikas gardėsis. Serialas taip pat atitinka naują, ištęstą, padriką pasaulio ritmą, jo chaotišką komunikaciją, jo nepastovumą ir nestabilumą. Šis pasakojimo būdas šiandien bene kūrybingiausiai ieško naujos formos. Šia prasme seriale vyksta rimtas darbas kuriant ateities naratyvus, tinkinant pasakojimą prie naujos realybės.
Tačiau visų pirma gyvename prieštaringų, viena kitą paneigiančių, dantimis ir nagais tarpusavy kovojančių žinių antplūdyje.
Mūsų protėviai tikėjo, kad žinios ne tik atneš žmonėms laimę, gerovę, sveikatą ir turtus, bet ir sukurs lygią ir teisingą visuomenę. Pasauliui, jų manymu, stinga vienintelio dalyko – visuotinės išminties, kurią laiduoja žinios.
Janas Amosas Komenskis, didis 17 a. pedagogas, nukalė terminą „pansofija“, juo perteikdamas idėją apie galimą omniscenciją, universalią žiniją, apimsiančią visą įmanomą pažinimą. Tai taip pat, ir visų pirma, buvo svajonė apie tai, kad žinios gali būti pasiekiamos kiekvienam. Argi galėdamas laisvai gauti informacijos apie pasaulį beraštis valstietis netapsiąs individu, gebančiu apmąstyti save ir pasaulį? Argi ranka pasiekiamos žinios nepriversiančios žmonių vadovautis protu ir išmintingai tvarkyti savo gyvenimą?
Atsiradus internetui, atrodė, kad šias idėjas pagaliau bus galima puikiai įgyvendinti. Vikipedija, kuria žaviuosi ir kurią palaikau, Komenskiui, o tikriausiai ir daugeliui jo pakraipos mąstytojų, būtų galėjusi atrodyti kaip žmonijos svajonių išsipildymas – štai sukūrėme milžinišką žinių lobyną, kuris nepaliaujamai papildomas, atnaujinamas ir demokratiškai prieinamas bemaž iš bet kurios vietos Žemėje.
Paaiškėjo, kad, deja, nesame pajėgūs pakelti tokio didžiulio informacijos kiekio, kad, užuot vienijusi, bendrinusi ir išlaisvinusi, ji dalija, skaldo, uždaro kiekvieną savo burbule, paskatina daugybę prieštaringų ar net priešiškų, konfliktus sukeliančių pasakojimų.
Išsipildžiusios svajonės dažnai mus nuvilia. Paaiškėjo, kad, deja, nesame pajėgūs pakelti tokio didžiulio informacijos kiekio, kad, užuot vienijusi, bendrinusi ir išlaisvinusi, ji dalija, skaldo, uždaro kiekvieną savo burbule, paskatina daugybę prieštaringų ar net priešiškų, konfliktus sukeliančių pasakojimų.
Negana to, internetas, visiškai nekritiškai paklūstantis rinkos procesams ir atiduotas žaidėjams-monopolininkams, manipuliuoja gigantiškais duomenų kiekiais, išnaudodamas juos visai ne „pansofiškai“ – kad žinios būtų plačiai prieinamos, o priešingai, pasitelkdamas juos pirmiausia naudotojų elgsenai programuoti, kaip sužinojome po „Cambridge Analytica“ skandalo. Užuot išgirdę pasaulio harmoniją, girdime garsų kakofoniją, įkyrų triukšmą, kuriame desperatiškai mėginame nugirsti kokią tylutėlę melodiją, bent silpniausią ritmą. Šią kakofonišką tikrovę labai taikliai nusako Shakespeare’o parafrazė: internetas ‒ tai vis dažniau idioto pasakiūkštė, kupina pykčio ir triukšmo.
Politologų tyrimai, deja, irgi neigia Jano Amoso Komenskio intuityvų įsitikinimą, kad juo daugiau žinių apie pasaulį galima įgyti, tuo labiau politikai vadovaujasi protu ir priima racionalius sprendimus. Panašu, kad toli gražu tai nėra toks paprastas reikalas. Žinios gali gniuždyti, o jų sudėtingumas ir nevienareikšmiškumas skatina įsijungti įvairius gynybinius mechanizmus – nuo neigimo ir išstūmimo net iki primityvaus, ideologizuoto, partinio mąstymo, kurio paprastų principų griebiamasi.
Fake news’ų ir fakeup’ų kategorija verčia iš naujo klausti, kas yra fikcija. Skaitytojus, kurie nuolat mulkinami, dezinformuojami ar vedžiojami už nosies, palengva apninka specifinė neurotine idiosinkrazija. Galbūt šis pavargimas nuo fikcijos ir lemia milžinišką non-fiction literatūros pasisekimą ‒ šiame dideliame informaciniame chaose ji šaukia mums virš galvų: „Papasakosiu jums tiesą, vien tiesą!“, „Mano pasakojimas yra paremtas faktais!“
Nuo tada, kai melas tapo pavojingu masinio naikinimo ginklu (net jei tebesąs primityvus įrankis), fikcija prarado skaitytojų pasitikėjimą. Labai dažnai tenka girdėti nepatiklumo kupiną klausimą: „Ar tai tiesa, ką jūs parašėte?“ Kiekvienąsyk tada patiriu įspūdį, kad jis pranašauja literatūros pabaigą.
Šis nekaltas skaitytojo požiūriu klausimas autoriaus ausims skamba išties apokaliptiškai. Ką gi turėčiau atsakyti? Kaip paaiškinti Hanso Kastorpo, Anos Kareninos ar Mikės Pūkuotuko ontologinį statusą?
Manau, kad toks skaitytojų domesys rodo civilizacijos atžangą. Tai reiškia, kad sutriko mūsų gebėjimas daugiapusiškai (konkrečiai, istoriškai, tačiau ir simboliškai, ir mitologiškai) dalyvauti įvykių grandinėje, vadinamoje mūsų gyvenimu. Gyvenimas kuriamas iš įvykių, tačiau tik tuomet, kai gebame juos interpretuoti, bandyti suprasti ir suteikti jiems prasmę, jie virsta patirtimi. Įvykiai yra faktai, tačiau patirtis yra kai kas nenusakomai kita. Būtent ji, o ne įvykiai, yra mūsų gyvenimo materija. Patirtis yra interpretacijos apdorotas ir atmintyje išsaugotas faktas. Ji taip pat remiasi tam tikru, mūsų prote esančiu pagrindu, gilia reikšmių struktūra, ant kurios gebame išskleisti savo gyvenimą ir nuodugniai jį tyrinėti. Tikiu, kad tokios struktūros vaidmenį atlieka mitas. Visiems žinoma, kad mitas niekada nebuvo tikras faktas, tačiau jis visuomet veikia – ne tik per antikinių herojų nuotykius, šiandien jis prasismelkia ir į pasaulį užkariavusius, labai populiarius šiuolaikinio kino pasakojimus, kompiuterinius žaidimus, literatūrą. Olimpo gyventojų gyvenimas persikėlė į „Dinastiją“, o herojų žygdarbius įkūnija Lara Kroft.
Šiame aistringame skirstyme į tiesą ir netiesą pasakojimas apie mūsų patirtį, kurį kuria literatūra, turi savą matmenį.
Niekada pernelyg nesižavėjau paprasta klasifikacija į fiction ir non-fiction, nebent pripažintume, kad tai tik deklaratyvus ir sąlyginis skyrimas. Daugybės fikcijos apbrėžimų jūroje man labiausiai patinka ta, kuri yra seniausia ir priskiriama Aristoteliui. Fikcija visuomet yra tam tikra tiesa.
Mane taip pat įtikina rašytojo ir eseisto Edwardo Morgano Forsterio pasiūlytas būdas atskirti faktą nuo fabulos, nuo grožinio pasakojimo. Jis rašė, kad kai sakome „Mirė vyras, o paskui mirė žmona“ – tuomet tai yra faktas. O kai sakome; „Mirė vyras, o paskui iš sielvarto mirė žmona“ – turime fikciją. Grožinis pasakojimas randasi tada, kai pereiname nuo klausimo „Kas buvo paskui?“ prie bandymo jį apmąstyti remdamiesi mūsų žmogiškąja patirtimi: „Kodėl taip įvyko?“
Literatūra prasideda nuo šio „Kodėl?“, net jei tektų į šį klausimą nuolat atsakinėti paprastu „Nežinau“.
Taigi literatūra kelia klausimus, į kuriuos mums negali atsakyti Vikipedija, nes literatūra tiesiogiai remiasi mūsų faktų ir įvykių patyrimu, pati nebūdama faktai ir įvykiai.
Gali vis dėlto būti, kad romanas ir literatūra apskritai tampa kažkuo marginaliu palyginti su kitais pasakojimo būdais. Kad vaizdas ir naujosios betarpiškos patyrimo sklaidos formos – kinas, fotografija, virtual reality ir augmented reality – įgis didesnį svorį ir taps rimta alternatyva tradiciniam skaitymui. Skaitymas yra gana sudėtingas psichologinis percepcijos procesas. Bendrais bruožais jis toks: iš pradžių giliausiai paslėptas turinys yra konceptualizuojamas ir verbalizuojamas, paverčiamas ženklais ir simboliais, o paskui vėl „atkoduojamas“ iš kalbos į patirtį. Tai reikalauja tam tikros intelektualinės kompetencijos. Bet visų pirma reikalauja dėmesio ir susikaupimo – vis retesnių gebėjimų šiandieniniame perdėm blaškančiame pasaulyje.
Patirties perdavimo ir dalijimosi ja būdai žmonijos istorijoje nuėjo ilgą kelią: nuo sakytinio, žmogaus atmintimi pasikliaujančio gyvo žodžio iki Gutenbergo revoliucijos, kai pasakojimą tapo įmanoma plačiai paskleisti rašto pavidalu ir šitaip įamžinti bei užkoduoti, taip pat dauginti nepakitusį. Didžiausias šios permainos laimėjimas buvo akimirka, kai mąstymą kaip tokį sutapatinome su raštu, kitaip tariant, su konkrečiu idėjos, kategorijos ar simbolio panaudojimo būdu. Šiandien – tatai aišku – stovime tokios pat reikšmingos revoliucijos akivaizdoje ‒ kai patirtis gali būti perduodama betarpiškai, nesitelkiant spausdinto žodžio.
Nebėra reikalo rašyti kelionės dienoraščio, kai galima fotografuoti ir per socialinius tinklus siųsti nuotraukas į pasaulį, akimirksniu ir kiekvienam. Nėra reikalo rašyti laiško, jei lengviau yra paskambinti. Kam skaityti storus romanus, jei galima pasinerti į serialą? Užuot išėjus į miestą, geriau pažaisti kompiuterinį žaidimą. Atsiversti autobiografiją? Nėra prasmės, jei garsenybių gyvenimą stebiu instagrame ir žinau apie juos viską.
Nūnai jau net ne vaizdas yra didžiausias teksto konkurentas, kaip dar manėme 20 amžiuje, susirūpinę kino ir televizijos įtaka. Tai ‒ visiškai kitas būdas patirti pasaulį, veikiantis mūsų protus betarpiškai.
3.
Nenoriu čia piešti kokios globalios vizijos, kad pasakojimas apie pasaulį išgyvena krizę. Tačiau mane dažnai kamuoja jausmas, kad pasauliui kažko trūksta. Kad patiriamas per ekranų stiklą, per mobiliąsias programėles jis tampa kažkoks nerealus, tolimas, lėkštas, keistai neapibrėžtas, nepaisant to, kad gauti bet kokią konkrečią informaciją yra stulbinamai lengva. Ramybės neduodantys „kažkas“, „kažkur“, „kažkada“ šiandien gali tapti pavojingesni, nei visiškai tvirtai skelbiamos labai konkrečios ir apibrėžtos idėjos – Žemė yra plokščia, skiepai žudo, klimato atšilimas yra nesąmonė, o demokratijai daugelyje šalių negresia joks pavojus. „Kažkur“ skęsta kažkokie žmonės, mėginantys persikelti per jūrą. „Kažkur“ jau „kurį“ laiką vyksta „kažkoks“ karas. Informacijos antplūdyje pavieniai faktai netenka kontūrų, išblėsta mūsų atmintyje ir tampa nerealūs, išnyksta.
Smurto, kvailybės, žiaurumo vaizdų, neapykantos kalbos griūtį desperatiškai bandoma atsverti „geromis naujienomis“, tačiau jos nėra pajėgios nuramdyti tos nerimasties, kurią sunku net išsakyti žodžiais: kažkas su pasauliu negerai. Šis jausmas, kadaise duotas tik neurotiškiems poetams, šiandien tampa neapibrėžtumo epidemija, iš visur besismelkiančiu nerimu.
Literatūra yra viena iš nedaugelio sričių, kurios bando išlaikyti mus arti realaus pasaulio, nes iš prigimties visuomet yra „psichologiška“. Mat literatūra dėmesį telkia į personažų vidines paskatas ir motyvus, perteikia jų patirtį, kuri niekaip kitaip nėra pasiekiama kitam žmogui, arba tiesiog provokuoja Skaitytoją psichologiškai interpretuoti jų poelgius. Tik literatūra leidžia mums giliai pasinerti į kito žmogaus gyvenimą, suprasti jo paskatas, pajusti, ką jis jaučia, išgyventi jo likimą.
Tik literatūra leidžia mums giliai pasinerti į kito žmogaus gyvenimą, suprasti jo paskatas, pajusti, ką jis jaučia, išgyventi jo likimą.
Pasakojimas visada suka ratus aplink prasmę. Net jei nepasako to tiesiai, net kai programiškai atsižada reikšmės ieškojimo, susitelkdamas į formą, į eksperimentą, kai formaliai maištauja, ieškodamas naujų raiškos priemonių. Skaitydami net bihevioristiškiausiai ir lakoniškiausiai parašytą pasakojimą negalime susilaikyti nepaklausę: „Kodėl taip yra?“, „Ką tai reiškia?“, „Kokią tai turi prasmę?“, „Prie ko tai veda?“ Gali net būti, kad mūsų protas evoliucionavo į pasakojimą kaip į milijonų mus supančių dirgiklių įprasminimą ir net miegodamas nepaliaujamai atkakliai tebekuria savo naratyvus. Taigi pasakojimas sutvarko laike begalinius kiekius informacijos, apibrėždamas jos ryšius su praeitimi, dabartimi ir ateitimi, atskleidžia jos pasikartojimą ir surikiuoja į priežasties ir pasekmės kategorijas. Tai darbas, kuriame dalyvauja ir protas, ir emocijos.
Nieko keisto, kad vienas ankstyviausių pasakojimo atradimų buvo fatumas ‒ ir nors žmonės jį visuomet įsivaizdavo kaip baugų ir nežmonišką, realiame pasaulyje jis įvedė tvarką ir pastovumą.
4.
Ponios ir ponai,
Moteris iš nuotraukos, mano mama, kuri ilgėjosi manęs, nors manęs dar nebuvo, po kelerių metų man sekė pasakas.
Tarp jų ir Hanso Christiano Anderseno pasaką, kurioje į šiukšlyną išmestas arbatinukas skundžiasi, kad žmonės su juo pasielgė žiauriai – atsikratė vos nulūžus ąselei. O juk dar galėjęs tarnauti, jei žmonės nebūtų tokie pedantiški ir reiklūs. Jam antrino kiti sugadinti daiktai, pasakodamiesi išties epines istorijas iš savo mažo daiktų gyvenimo.
Vaikystėje klausydavausi šios pasakos degančiais skruostais, su ašaromis akyse, nes labai tikėjau, kad daiktai turi savo problemas, jausmus ir net tam tikrą socialinį gyvenimą, panašų į tą, kokį gyvename mes, žmonės. Lėkštės indaujoje galėjo kalbėtis, stalo įrankiai stalčiuje buvo lyg kokia šeima. Panašiai ir gyvūnai buvo paslaptingos, protingos ir savimone pasižyminčios būtybės, su kuriomis mus visada siejo dvasinis ryšys ir panašumas. Savo gyvenimus turėjo ir upės, miškai, keliai – jie irgi buvo gyvos būtybės, kurios sudaro mūsų erdvę ir formuoja bendrystės jausmą, paslaptingą Raumgeist. Gyvas taip pat buvo mus supąs kraštovaizdis ir Saulė, ir Mėnulis, ir visi dangaus kūnai. Visas matomas ir nematomas pasaulis.
Kada pradėjau tuo abejoti? Ieškau savo gyvenime akimirkos, kada, tarsi vienu pelės spragtelėjimu, viskas pasikeitė, sumažėjo niuansų, tapo paprasta. Pasaulio kuždesys nuščiuvo, jį pakeitė miestų triukšmas, kompiuterių šnarėjimas, virš galvos praskrendančių lėktuvų gausmas ir varginantis informacijos vandenynų šniokštimas.
Nuo tam tikros savo gyvenimo akimirkos imame matyti pasaulį fragmentišką ‒ viską paskirai, dalimis, nutolusiomis viena nuo kitos it galaktikos, o tikrovė, kokioje gyvename, leidžia tuo neabejoti: gydytojai gydo mus pagal specialybes, mokesčiai nesusiję su sniego valymu nuo kelio, kuriuo kasdien važinėjame į darbą, pietūs neturi nė užuominos į dideles gyvulių fermas, o nauja palaidinukė – į skurdžius fabrikus kažkur Azijoje. Viskas atidalyta, gyvuoja atskirai, be sąryšio.
Kad lengviau tai ištvertume, gauname numerius, identifikatorius, korteles, negrabias plastikines tapatybes, kurios mėgina mus susiaurinti, kad naudotumėmės kokia nors viena menka dalimi tos visumos, kurią jau liovėmės pastebėję.
Mūsų dvasingumas nyksta arba tampa paviršutinis ir rituališkas.
Pasaulis miršta, o mes to nė nepastebime. Nepastebime, kad pasaulis tampa daiktų ir įvykių sankaupa, negyva erdve, kurioje judame vieniši ir suglumę, blaškomi kažkieno sprendimų, pavergti nesuprantamo fatumo, jausdami, kad galingoms istorijos jėgoms ar atsitiktinumui esame tik žaislas. Mūsų dvasingumas nyksta arba tampa paviršutinis ir rituališkas. Arba tiesiog įtikime paprastomis jėgomis – fizinėmis, visuomeninėmis, ekonominėmis, kurios verčia mus judėti, tarsi būtume zombiai. Todėl ilgiuosi ano arbatinuko pasaulio.
5.
Visą gyvenimą mane žavi savitarpio sąryšių ir įtakų tinklai, apie kuriuos dažniausiai nežinome, tačiau atrandame juos atsitiktinai, sutapus aplinkybėms arba panorėjus likimui, tuos visus tiltus, varžtus, suvirinimo siūles ir jungtis, kuriuos tyrinėjau „Bėgūnuose“. Man patinka sieti faktus, ieškoti jų tvarkos. Iš esmės – esu tuo įsitikinusi ‒ rašytojo protas yra sintetinis protas, atkakliai renkąs visus trupinius, mėgindamas iš jų vėl suklijuoti visatą į daiktą.
Kaip rašyti, kaip konstruoti savo pasakojimą, kad galėčiau pakelti tą didelę, konsteliacinę pasaulio formą.
Žinoma, suprantu, jog neįmanoma grįžti prie tokio pasakojimo apie pasaulį, kokį žinome iš mitų, pasakų ir legendų, kai perduodamas iš lūpų į lūpas jis palaikė pasaulio egzistavimą. Šiandien toks pasakojimas turėtų būti kur kas daugiabriauniškesnis ir sudėtingesnis. Juk žinome išties daug daugiau, žinome, kokiais neįtikėtinais ryšiais būna susiję daiktai, atrodantys tokie tolimi.
Žvilgtelėkime atidžiau į vieną momentų pasaulio istorijoje.
Tai diena, kai iš Paloso uosto Ispanijoje 1492 metų rugsėjo 3 dieną išplaukė nedidelė karavelė „Santa Maria“. Jai vadovauja Kristupas Kolumbas. Plieskia saulė, krantinėje dar zuja jūrininkai, o uosto darbininkai krauna į laivą skrynias su maisto atsargomis. Karšta, tačiau iš vakarų pučiantis gaivus vėjelis gelbsti išlydinčius artimuosius nuo alpulio. Žuvėdros vaikštinėja rampa, įdėmiai stebėdamos žmonių triūsą.
Šis momentas, kurį dabar matome pro laiką, atnešė mirtį 56 milijonams vietinių amerikiečių iš visos beveik 60 milijonų populiacijos, kuri tuo metu sudarė maždaug 10 procentų Žemės gyventojų. Europiečiai nežinodami atsivežė pražūtingų dovanų – ligas ir bakterijas, kurioms tenykščiai Amerikos gyventojai nebuvo atsparūs. Prie to dar prisidėjo žiauri priespauda ir žudynės. Genocidas truko daug metų ir neatpažįstamai pakeitė kraštą. Ten, kur kadaise augo pupos ir kukurūzai, bulvės ir pomidorai, išmoningai drėkinamuose laukuose, sugrįžo laukinė augalija. Bemaž šešiasdešimt milijonų hektarų dirbamos žemės ilgainiui pavirto džiunglėmis.
Regeneruodamasi augalija sugėrė milžiniškus kiekius anglies dvideginio ir šitaip susilpnino šiltnamio efektą. Dėl to nukrito globali Žemės temperatūra.
Tai viena iš mokslo hipotezių, paaiškinančių, kodėl Europoje prasidėjo mažasis ledynmetis, 16 amžiaus pabaigoje lėmęs ilgalaikį klimato atšalimą.
Mažasis ledynmetis pakeitė Europos ekonominį gyvenimą. Per artimiausius dešimtmečius speiguotos ir ilgos žiemos, šaltos vasaros ir intensyvūs krituliai sumažino tradicinių žemdirbystės formų našumą. Vakarų Europoje smulkūs šeimyniniai ūkiai, gaminę maistą savo reikmėms, tapo neefektyvūs. Kilęs badas paskatino būtinybę specializuoti gamybą. Anglija ir Olandija, labiausiai nukentėjusios nuo atšalimo, nebegalėdamos sieti savo ekonomikos su žemdirbyste, ėmėsi plėtoti prekybą ir pramonę. Štormų pavojus privertė olandus nusausinti polderius ir paversti sausuma pelkėtas teritorijas bei seklius pakrantės plotus. Menkių paplitimo arealams pasislinkus į pietus, tai tapo katastrofa Skandinavijai, tačiau pasirodė naudinga Anglijai ir Olandijai – jos netrukus tapo jūrinėmis ir prekybinėmis galybėmis. Smarkų atšalimą itin skaudžiai pajuto Skandinavijos šalys. Nutrūko susisiekimas su žaliąja Grenlandija ir Islandija, rūsčios žiemos sumenkino derlius, prasidėjo bado ir nepritekliaus metai. Tuomet Švedija nukreipė godų žvilgsnį į pietus, įsiveldama į karus su Lenkija (juolab kad užšalo Baltijos jūra ir tapo lengva perkelti per ją armiją), ir įsitraukė į trisdešimtmetį karą Europoje.
Mokslininkų pastangos geriau suprasti mūsų tikrovę atskleidžia, kad tai tarpusavyje glaudžiai susijusių ir vienas kitą veikiančių reiškinių tinklas. Tai jau ne tik garsusis „drugelio efektas“, kuris, kaip žinome, reiškia, kad minimalūs kokio nors proceso pradinių sąlygų pokyčiai gali lemti kolosalius ir nenuspėjamus rezultatus ateityje, tai jau begalybė drugelių ir jų nepaliaujančių plasnoti sparnelių. Galinga gyvybės banga, kuris ritasi per laiką.
„Drugelio efekto“ atradimas manding užbaigia epochą, kurioje mes tvirtai tikėjome gebą būti veiksmingi, kontroliuoti pasaulį ir jautėmės jo viešpačiais. Tai neatima iš žmogaus jo kaip statytojo, užkariautojo ir atradėjo galių, tačiau akivaizdžiai parodo, kad tikrovė yra kur kas sudėtingesnė, nei kada nors žmogui galėjo atrodyti. Ir kad jis tėra maža tų procesų dalelė.
Turime vis daugiau įrodymų, kad egzistuoja įspūdingų ir kartais labai netikėtų sąryšių visos planetos mastu.
Visi – mes, augalai, gyvūnai, daiktai – esame panirę vienoje erdvėje, kurią valdo fizikos dėsniai. Ši bendra erdvė turi savo pavidalą, o fizikos dėsniai skaptuoja joje nesuskaitomą daugybę formų, kurios nenutrūkstamai siejasi viena su kita. Mūsų kraujotakos sistema primena upių intakų sistemą, lapo sandara panaši į žmonių transporto sistemas, galaktikų judėjimas – nubėgančio vandens sūkurį mūsų praustuvėse. Visuomenių raida – bakterijų kolonijas. Mikro ir makro pasauliai turi begalę panašumų. Mūsų kalba, mąstymas, kūryba nėra kažkas abstraktu ir atsieta nuo pasaulio, tai nuolat jame vykstančių kaitos procesų tąsa kitame lygmenyje.
6.
Mane nuolat kamuoja klausimas, kuo šiandien turėtų remtis naujas pasakojimas ‒ universalus, išsamus, visa rėpiantis, neatskiriamas nuo gamtos, kupinas kontekstų ir kartu suprantamas.
Ar įmanomas toks pasakojimas, kuris išsilaisvintų iš nekomunikatyvaus „aš“ kalėjimo, atidengtų platesnį tikrovės lauką ir parodytų tarpusavio ryšius? Kuris gebėtų nutolti nuo išmindžioto akivaizdaus „visuotinai pripažintos nuomonės“ centro ir įstengtų pažvelgti į dalykus eks-centriškai, iš anapus centro?
Džiaugiuosi, kad literatūra stebuklingai išsaugojo savo teisę į visokias keistenybes, į fantasmagoriją, provokavimą, į groteską ir beprotybes. Svajoju apie aukštas žvelgyklas ir plačias perspektyvas, kuriose kontekstas toli pranoksta tai, ko galėtume tikėtis. Svajoju apie kalbą, kuri geba išreikšti migločiausias intuicijas, svajoju apie metaforą, kuri peržengia kultūrinius skirtumus, ir galop apie žanrą, kuris būtų talpus ir nevaržomas, o kartu toks, kurį pamiltų skaitytojai.
Svajoju taip pat apie naujo tipo pasakotoją – „ketvirtąjį asmenį“, kuris, žinoma, nėra tik kažkokia gramatinė konstrukcija, kuris geba ne tik matyti kiekvieno personažo akimis, bet ir žvelgti plačiau, matyti daugiau, kuris įstengia nepaklusti laikui. O, taip, toks pasakotojas įmanomas.
Ar pagalvojote kada nors, kas yra tas įstabus pasakotojas, kuris Biblijoje taria skambiu balsu: „Pradžioje buvo Žodis“? Kuris aprašo pasaulio sukūrimą, jo pirmąją dieną, kai chaosas buvo atskirtas nuo tvarkos? Kuris stebi kosmoso atsiradimo serialą? Kuris žino Dievo mintis, žino jo dvejones ir kuris nesudrebančia ranka brėžia popieriuje tą nuostabų sakinį: „Ir Dievas matė, kad tai gera“? Kas yra tas, kuris žino, ką manė Dievas?
Išėmę visas teologines abejones galime pripažinti paslaptingo ir jautraus pasakotojo figūrą esant stebuklinga ir savita. Tai taškas, perspektyva, iš kur matyti viskas. Matyti viską, vadinasi, pripažinti nepaneigiamą faktą, kad visa, kas egzistuoja, yra susiję į visumą, net jei tų sąsajų nesame pažinę. Matyti viską taip pat reiškia visai kitokią atsakomybę už pasaulį, nes tampa akivaizdu, kad kiekvienas gestas „čia“ yra susijęs su gestu „ten“, kad vienur pasaulyje priimtas sprendimas atsilieps kitur, kad skirstymas į „mano“ ir „tavo“ tampa diskutuotinas.
Taigi derėtų sąžiningai pasakoti taip, kad skaitytojas pajustų visumą, gebėtų sujungti fragmentus į vieną piešinį, įvykių smulkmėje atpažintų ištisas konsteliacijas. Pateikti istorijas, iš kurių būtų aišku, kad visi ir viskas sukasi bendrame sūkuryje idėjų ir minčių, kurias rūpestingai gimdome savo protuose sulig kiekvienu planetos apsisukimu.
Literatūra turi tokią galią. Mums derėtų išsižadėti tų nesudėtingų aukštosios ir žemosios, populiariosios ir nišinės literatūros kategorijų, neprisirišti prie skirstymo į žanrus. Atsisakyti „nacionalinių literatūrų“ sąvokos, puikiai žinant, kad literatūros kosmosas yra vientisas, nelyg unus mundus ‒ bendros mūsų žmogiškąją patirtį vienijančios psichinės tikrovės idėja, o Autorius ir Skaitytojas atlieka lygiaverčius vaidmenis – pirmasis dėl to, kad kuria, antrasis dėl to, kad nuolat interpretuoja.
Galbūt turėtume pasitikėti fragmentu, nes fragmentai sudaro konsteliacijas, gebančias aprašyti daugiau ir sudėtingiau, įvairiapusiškiau. Mūsų pasakojimai galėtų atsispindėti vienas kitame be galo, o jų herojai – užmegzti tarpusavio santykius.
Manau, kad mums teks iš naujo apibrėžti šiandieninę realizmo sampratą, ieškoti tokios, kuri leistų mums peržengti mūsų ego ribas ir persiskverbti per tą stiklą-ekraną, per kurį regime pasaulį. Realybės poreikį šiandien juk aptarnauja žiniasklaida, socialiniai portalai, tiesioginės transliacijos internete. Gal tai, kas mūsų neišvengiamai laukia, yra kažkoks neosiurrealizmas, naujaip išdėstyti žiūros taškai, kurie nebijos susidurti su paradoksu ir eiti prieš banalią priežasties ir pasekmės srovę. O, taip, mūsų tikrovė jau tapo siurreali. Esu taip pat tikra, kad turėsime perrašyti daugelį pasakojimų atsižvelgdami į naujus intelektualinius kontekstus, semdamiesi įkvėpimo iš naujų mokslo teorijų. Kita vertus, ne mažiau svarbu, man regis, yra nuolat remtis mitu ir visu žmogaus imaginarium. Toks grįžimas prie sūdrių mitologijos struktūrų galėtų suteikti tam tikrą pastovumo jausmą tame neapibrėžtume, kuriame šiandien gyvename. Tikiu, kad mitai formuoja mūsų dvasinį pasaulį ir neįmanoma jų nepaisyti (geriausiu atveju galima nežinoti apie jų įtaką).
Turėtų netrukus atsirasti koks genijus, kuris galės sukonstruoti visiškai kitokį, šiandien dar neįsivaizduojamą pasakojimą, apimsiantį viską, kas svarbu. Toks pasakojimas mus neabejotinai pakeis, nusimesime senas varžančias perspektyvas ir atsiversime naujoms, nors iš tiesų jos kažkur čia visuomet egzistavo, tik mes buvome akli.
„Daktare Fauste“ Thomas Mannas rašė apie kompozitorių, kuris sukūrė naują absoliučios muzikos rūšį, galinčią pakeisti žmonių mąstymą. Tačiau Mannas neapibūdino, kas tai per muzika, tik pateikė savo įsivaizdavimą, kaip ji galėtų skambėti. Gal kaip tik toks ir yra menininko vaidmuo – duoti užuominą to, kas galėtų egzistuoti, ir šitaip paskatinti vaizduotę. O ko nors įsivaizdavimas yra pirmas žingsnis į egzistavimą.
7.
Rašau fikciją, tačiau ji niekada nebūna iš piršto laužta. Rašydama turiu viską jausti savo viduje. Turiu perleisti per save visas knygoje esančias būtybes ir daiktus, viską, kas žmogiška ir kas anapus žmogaus, kas gyva ir kam neduota gyvasties. Į kiekvieną daiktą ir žmogų turiu įsižiūrėti iš arti, su didžiausiu rimtumu ir įasmeninti jį savyje, personalizuoti.
Kaip tik tam man reikalingas jautrumas – nes jautrumas yra įasmeninimo, kito jausmų išgyvenimo, o, vadinasi, ir nepaliaujamo panašumų ieškojimo menas. Kurti pasakojimą, vadinasi, nuolat gyvinti, suteikti esatį tiems visiems pasaulio trupinėliams ‒ žmonių patirtims, išgyventoms situacijoms, prisiminimams. Jautrumas personalizuoja visa tai, prie ko prisiliečia, leidžia suteikti tam balsą, suteikti erdvę ir laiką apsigyvenimui ir išreikšti save. Būtent jautrumas lemia, kad arbatinukas prabyla.
Jautrumas yra kukliausia meilės atmaina. Tai tokia meilė, kurios nerasi nei raštuose, nei evangelijose, niekas juo neprisiekia, niekas jo necituoja. Jis neturi nei savo emblemų, nei simbolių, jis nebūna nei piktadarybės, nei pavydo priežastis. Jis atsiranda tada, kai dėmesingai ir susikaupę įsigiliname į kitą esybę, į tai, kas nėra „aš“.
Jautrumas yra spontaniškas ir nesavanaudis, toli pranokstantis empatišką įsijautimą. Tai veikiau sąmoningas, nors gal šiek tiek melancholiškas dalijimasis likimu. Jautrumas yra didelis rūpestis kita būtybe, jo trapumu, nepakartojamumu, jo neatsparumu skausmui ir laiko poveikiui.
Jautrumas pastebi ryšius tarp mūsų, mūsų panašumus ir tapatumus. Tai toks žiūrėjimo būdas, kuris leidžia pamatyti pasaulį gyvą, alsuojantį gyvybe, tarpusavyje susietą, priklausomą ir bendradarbiaujantį.
Jautrumas kiekvienam kitokiam nei mes ir sudaro literatūros esmę. Tai pagrindinis psichologinis romano mechanizmas. Šis nuostabus įrankis, rafinuočiausias žmonių bendravimo būdas leidžia mūsų patirčiai keliauti per laiką ir pasiekti tuos, kurie dar negimė, tačiau kada nors paims į rankas tai, ką mes parašėme, ką papasakojome apie mus pačius ir apie mūsų pasaulį.
Neįsivaizduoju, kaip atrodys jų gyvenimas, kas jie bus. Dažnai apie juos galvoju jausdama kaltę ir gėdą.
Klimato ir politinė krizė, iš kurios šiandien mėginame rasti išeitį ir su kuria norime kovoti, gelbėdami pasaulį, neatsirado iš niekur. Dažnai užmirštame, kad tai nėra koks fatumas ar likimo pirštas, o labai konkrečių veiksmų ir sprendimų – ekonominių, socialinių ir pasaulėžiūrinių (taip pat religinių) rezultatas. Godumas, nepagarba gamtai, egoizmas, vaizduotės neturėjimas, nesiliaujantis konkuravimas, atsakomybės stoka pavertė pasaulį daiktu, kurį galima draskyti į gabalus, vartoti ir niokoti.
Todėl tikiu privalanti pasakoti taip, tarsi pasaulis būtų gyva, nuolat mūsų akyse gimstanti visuma, o mes jo – maža, bet kartu galinga – dalis.
Šią paskaitą iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis. Yra išleistos trys jo į lietuvių kalbą išverstos O.Tokarczuk knygos.
