Romano veiksmas vyksta 1913 m. Gerbersdorfo kurorte (dabar tai Sokolovsko miestas Žemutinėje Silezijoje). Būtent čia, kalnų papėdėje, veikia viena pirmųjų pasaulyje ir garsiausia Europoje specializuota sanatorija, skirta krūtinės ir gerklės ligoms gydyti. Mečislovas Voiničius, studentas iš Lvivo, atvyksta į SPA centrą tikėdamasis, kad naujoviški metodai ir krištolo skaidrumo oras sustabdys jo ligos – tuberkuliozės – progresavimą.
Vyrų pensione Voiničius susitinka su kitais pacientais. Ligoniai iš Vienos, Karaliaučiaus, Breslaujos ir Berlyno, kilnodami likerio taureles, nenuilsdami aptarinėja svarbiausius pasaulio reikalus. Ar Europai gresia karas? Ar joje įsigali monarchija ar demokratija? Ar egzistuoja demonai? Ar skaitant knygas galima pasakyti, kieno ranka parašytas tekstas – vyro ar moters? Tačiau gyventojams rūpi ne tik šie klausimai. Voiničius taip pat klausosi siaubingų istorijų apie tragiškus įvykius kalnuotose sanatorijos apylinkėse. Nors jam tenka slėpti tiesą apie save, jį vis labiau žavi baimę keliančių nelaimingų atsitikimų paslaptys. Tačiau jis ir pats dar nežino, kad jį jau užvaldė tamsiosios jėgos.
Iš pirmo žvilgsnio romanas primena vokiečių rašytojo nobelisto Thomo Manno „Užburtą kalną“, tačiau pasigilinę pamatysime, kad „Empūsijuje“ esama aliuzijų ne tik į garsius Europos literatūros kūrinius, bet ir į ankstesnes šios autorės knygas. Romane susikerta lyčių lygybės, moteriškumo, vyriškumo, kūno išaukštinimo ir paniekinimo, ekologijos, efemeriško tikrovės suvokimo ir paslaptingų laiko dimensijų temos. Pasak literatūros kritikų, skaitant „Empūsiją“ galima atsekti, kaip brendo rašytojos požiūris minėtais klausimais.
Mitologinės ir kitokios paralelės prasideda jau nuo romano pavadinimo. Autorė čia į vieną žodį sujungė dvi antikines sąvokas – mitologinę pabaisą empūsę ir draugišką pasisėdėjimą ne be alkoholio ‒ simposiją. Antikinėse filosofų puotose su maistu, gėrimais ir pokalbiais moterys, net laisvosios pilietės, negalėjo dalyvauti diskusijose lygiomis teisėmis su vyrais – jos galėjo tik linksminti vyrus.
Pačioje dvidešimto amžiaus pradžioje kompanija gurkšnoja vietinių haliucinogeninių grybukų užpiltinę, kurios pavadinimą rašytoja įdomiai nugvelbė iš Kanto etikos, ir skendėdami proto ūkanose postringauja apie šį bei tą, o iš tiesų nusišneka, ypač kai kalba pasisuka apie moteris.
O tuo metu gūdžioje prūsiško kurorto Gerbersdorfo apylinkių girioje jų jau tyko tunči – pasak čionykščio padavimo, kadaise į mišką pabėgusios moterys, ilgainiui virtusios antgamtinėmis pabaisomis...
O. Tokarczuk šiame romane atskleidžia skaitytojams tiesą apie pasaulį, kurio mes arba nepastebime, arba nenorime pripažinti, kad jis egzistuoja. Šis romanas turi daugybę sluoksnių, tačiau net ir atidžiai skaitant juos visus iš karto sunku pamatyti. Svarbiausia knygoje rasti ką nors sau, apmąstyti sudominusią mintį, pritaikyti ją sau ir taip žvilgtelėti į save modernybės veidrodyje.
„Įsiskaitę į „Empūsiją“ pamatysite, kad yra tekstų, rimtų, spausdintų, perleidžiamų, kurie mums gerai išaiškina, kodėl moterys nefilosofuoja, nes jos, matote, turinčios mažesnes smegenis, esančios atsilikusios arba tik tam tikra žmogaus imitacija ir t.t. Kai pandemijos metu likusi viena kaime sėdau rašyti „Empūsiją“, būdama brandi moteris atradau, kaip visi kultūros tekstai yra persunkti mizoginijos (t. y. neapykantos moterims) ir kaip mes visiškai nepastebime, kokius nuodingus tekstus duodame skaityti savo vaikams. Romane, tame vyrų pensionate, bus pykčio, keršto, baisių ir juokingų personažų, komiškų situacijų – juokitės iš „Empūsijaus“, labai prašom! Knyga siūlo ir tam tikrus sprendimus, bet daugiau nieko negaliu atskleisti“, – pristatydama savo knygą sako O. Tokarczuk.
Rašytoja prisimena, kaip paauglystėje ji pradėjo skaityti, tiesiog pašėlusiai, ir knygose nerado to veidrodžio, kuriame galėtų pamatyti savo, gimusios biologine moterimi, žmogiškąją tapatybę. Todėl turėjusi formuotis savitu būdu, perskaitytose knygose rasdama svarbius sau dalykus.
„Ši knyga yra parašyta iš to pirmavaizdžio – uždavinio, kurį kelia paauglei mergaitei visa klasikinė literatūra. Thomo Manno „Užburtas kalnas“ man yra atspirties knyga, suteikusi didžiulį malonumą. Bet neinterpretuoju jos tiesmukai. Noriu parodyti visą moters ar mergaitės, skaitančios „Užburtą kalną“, psichologiją, nes į didžiulį literatūros pasaulį įžengiančios paauglės laukia milžiniška intelektualinė ir psichologinė pastanga – įeiti į pasaulį, kuris yra žodžiais užrašyta žmonių rūšies atmintis“, – sako O. Tokarczuk.
Į lietuvių kalbą šį romaną, kaip ir daugelį O. Tokarczuk kūrinių, vertė Vyturys Jarutis. Knygos dizaino autorė – Lina Sasnauskaitė.
