Dailininkai Henri Matisse’as ir Pablo Picasso, rašytojai Ernestas Hemingway’us ir F.S.Fitzgeraldas ir dešimtys kitų šiandien meno ikonomis tapusių kūrėjų pasirodo Gertrude Stein biografinėje knygoje „Alice B.Toklas autobiografija“.
Šis kūrinys – literatūrinis pokštas. Modernizmo ikona G.Stein savo gyvenimo partnerės Alice B.Toklas lūpomis kalba apie save ir tuos, kurie ją įkvėpė, su kuriais ji leido laiką ir prie kurių karjeros pradžios prisidėjo. Tiesa, knygoje aprašytieji tekstą kritikavo: H.Matisse’ą papiktino tai, kaip vaizduojama jo žmona, o E.Hemingway’us neatleido pavadintas bailiu, tačiau dabar ši knyga – tarp svarbiausių XX amžiaus negrožinės literatūros kūrinių. Ją lietuviškai išleido „Kitos knygos“, iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė.
Modernizmo ikona, kultinė Paryžiaus bohemos figūra, unikalus literatūros ir kultūros fenomenas, viena įtakingiausių XX amžiaus rašytojų, iškili modernistinio meno globėja ir matrona – taip dažniausiai apibūdinama amerikietė G.Stein (1874–1946), daugiau nei 40 metų praleidusi Paryžiuje, savo kūryboje ir gyvenime it veidrodyje atspindėjusi mažne visas tarpukario Europos meno pasaulio naujoves, pakilimus ir nuokryčius.
Kartu su vyresniuoju broliu Leo paveldėjusi nemenką tėvo kapitalą ir galėjusi nesukti galvos dėl pinigų, 1903 m. G.Stein atsikraustė į menininkų meka virtusią Prancūzijos sostinę, tapo legendinio dailės salono šeimininke ir paveikslų kolekcioniere, šeštadieninių bohemos susibūrimų rengėja ir jaunų talentų globėja, eksperimentuojančia rašytoja, poete ir eseiste, alternatyvaus gyvenimo būdo ir seksualinės laisvės šalininke. G.Stein – sąvokos „prarastoji karta“, apibūdinančios rašytojų kartą, kurios atstovai išgyveno I pasaulinį karą ir apie jį parašė kūrinių, autorė.
Knygoje „Alice B.Toklas autobiografija“ skaitytojas stačia galva panardinamas į bohemišką, naujais modernizmo vėjais alsavusį 1903–1933 m. Paryžių, kuris tuomet buvo tapęs ypatingu traukos centru daugybei menininkų iš puritoniškų šalių – visi čionai plūdo ieškoti saviraiškos laisvės. G.Stein salone Fleurus gatvėje nuolat lankėsi dailininkai G.Braque’as, P.Cézanne’as, H.Matisse’as ir P.Picasso.
Dažnai užsukdavo literatai Sh.Andersonas, G.Apollinaire’as, T.S.Eliotas, F.S.Fitzgeraldas, E.Hemingway’us, E.Poundas. Jaunąjį E.Hemingway’ų G.Stein įkalbėjo mesti žurnalistiką ir tapti rašytoju, ir jis aprašė saloną memuarų knygoje „Šventė, kuri visada su tavimi“ (1964). Salono šeimininkei susidomėjus teatru, Fleurus gatvelėje ėmė lankytis dramaturgai: siurrealistai J.Cocteau ir A.Bretonas, dadaistas T.Tzara, „žiaurumo teatro“ kūrėjas A.Artaud.
Knyga išversta į 26 kalbas, „Modern Library“ leidykla ją įtraukė į geriausių XX amžiaus negrožinės literatūros knygų 20-uką. Autobiografija parašyta ne savo, o Alice B.Toklas (1977–1967) – meilužės, draugės, sekretorės, namų tvarkytojos ir, svarbiausia, nuolatinės gyvenimo palydovės – vardu ir tarsi kalba jos balsu, iš jos perspektyvos.
Autorė turbūt sekė autobiografinėmis žymių autorių mistifikacijomis – J.W.Goethės „Poezija ir tiesa“, V.Woolf „Orlandu“, todėl romano bruožų įgavusiuose memuaruose realybė susiliejo su fikcija, pagražinta itin subjektyviais ir dažnai sardoniškais G.Stein vertinimais. Knygos leidybą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.
