Nors per Nepriklausomybės dešimtmečius sulaukėme ne vieno grožinio kūrinio, skirto partizanų temai – paminėtini Mariaus Ivaškevičiaus romanas „Žali“, Valdo Papievio „Brydė“, Mindaugo Milinio dvi knygos „Partizanas“ dalys, Justino Sajausko miniatiūrų romanas „Neužmirštami Suvalkijos vardai“ ar Romo Treinio „Dziedas“, kuriame viena iš siužetinių linijų yra skirta partizano pasakojimui – tačiau B.Gailiaus kūrinys šioje kolekcijoje yra išskirtinis savo įtemptu siužetu, pasakojimo stiliumi ir net pačiu sumanymu.
Prieš šešiolika metų savo knygoje „Partizanai tada ir šiandien“, Lietuvos ginkluotą pasipriešinimą B.Gailius analizavo ne tik iš istoriko, bet ir teisininko perspektyvos. Po trejų metų jis apgynė disertaciją „1944–1953 m. partizanų karas šiuolaikinėje Lietuvos istorinėje, politinėje ir teisinėje kultūroje“, o vėliau ne vienus metus dėstė partizanų temai skirtą kursą.
Penkiolika metų brandinęs idėją parašyti trilerį, kurio siužeto pagrindu taptų partizaninis pasipriešinimas, B.Gailius šiandien džiaugiasi rankose laikydamas beveik penkių šimtų puslapių knygą – įtemptą, aštraus siužeto, dinamišką romaną, paties autoriaus žodžiais tariant, skirtą ne tiek paliudyti istorinę tiesą, kiek suteikti tikrą malonumą skaitytojui ir panardinti jį į kovos, išdavysčių, sudėtingų pasirinkimų, žūčių ir intrigų kupiną pasakojimą.
– Jūsų profesinėje veikloje partizaninio karo studijos užima labai svarbią vietą, todėl pradžiai norėčiau sužinoti, kokie motyvai nulėmė tokį aktyvų ir jau ne vienus metus besitęsiantį domėjimąsi šia tema?
– Sutinku, kad, žvelgiant į mano biografiją, tiek pirmoji knyga, tiek disertacija, tiek ir galiausiai šis romanas, atrodo labai susiję ir net gali susidaryti įspūdis, kad tai yra labai nuoseklus kelias. Tačiau aš į tai žiūriu kaip į skirtingus gyvenimo takelius, kurie vienokia ar kitokia forma sukasi apie partizanų temą.
Pirmoji dar paauglystėje mano perskaityta knyga apie partizanus buvo Juozo Daumanto-Lukšos „Partizanai“, atspausdinta samizdatu. Pamenu, ji mane sudomino ne tiek istoriniu pasakojimu bei dokumentiškumu, bet visų pirma nuotykiais.
Visą gyvenimą buvau ir tebesu aktyvus trilerių skaitytojas, o apie penkiolika metų ir pats puoselėjau slaptą svajonę kada nors parašyti tokį kūrinį.
Vėlesnės mano akademinės studijos, kuriose pasirinkau partizanų karo temą, kilo iš įvairių gyvenimiškų atsitiktinumų. Aš studijavau teisę, tačiau nuo trečio kurso, savo mamos, psichologės Danutės Gailienės dėka, pradėjau bendradarbiauti su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centru, dirbdamas prie įvairių pusiau teisinių, pusiau istorinių tyrimų. Šitaip susidomėjęs partizanų tema parašiau knygą „Partizanai tada ir šiandien“. Vėliau įstojau į Vilniaus universiteto Istorijos doktorantūrą, kur nuodugniau ir išsamiau gilinausi į šios knygos temą.
Tuo tarpu romanas „Kraujo kvapas“ gimė iš trilerių pomėgio. Visą gyvenimą buvau ir tebesu aktyvus trilerių skaitytojas, o apie penkiolika metų ir pats puoselėjau slaptą svajonę kada nors parašyti tokį kūrinį. Kai, galų gale, nusprendžiau prisėsti ir imtis to, istorijos siužetas tartum savaime išplaukė iš partizaninės temos.
Romano siužeto pagrindu tapo dar iš studijų laikų archyvuose bei straipsniuose užtikta reali partizanų istorija, kuri įstrigo pasąmonėje ir iškilo tuomet, kai jos labiausiai reikėjo.
– 2006 metais savo knygą „Partizanai tada ir šiandien“ baigėte mintimi, jog partizanai mums yra visiškai svetimi ir mes jų nelaikome savo Lietuvos dalimi. Nuo to laiko išleistas ne vienas mokslinis darbas bei monografija, pasirodė gausybė atsiminimų knygų, taip pat grožinių knygų ir filmų, skirtų partizanų temai. O kur dar įvairūs atminimo ženklai, žygiai partizanų keliais ar fotografijų albumai. Ar, jūsų manymu, per pastarąjį dešimtmetį, partizanų idealai, jų kova tapo mums bent kiek artimesni?
– Išties, per tuos metus įvyko didžiulis lūžis ir šios temos vertinimas mūsų visuomenėje pasikeitė iš esmės. Anuomet knygoje mano padarytos išvados sutapo su esmine kovų dėl partizaninės atminties pabaiga. Po Nepriklausomybės atkūrimo ne vienus metus buvo keliamos įvairios versijos, kaip turėtume traktuoti partizaninį karą, tame ieškota pilietinio karo ženklų, dalis žmonių ragino šią istoriją pamiršti ir gyventi toliau.
Tačiau apie 2010-uosius nusistovėjo gan aiškus, istoriškai pagrįstas ir sveikas mūsų santykis su šia istorija. Visų pirma, suprasta, kad pilietinis karas negali vykti okupuotoje teritorijoje ir tai jau buvo didelis žingsnis į geresnį partizaninio karo supratimą.
Romano siužeto pagrindu tapo dar iš studijų laikų archyvuose bei straipsniuose užtikta reali partizanų istorija, kuri įstrigo pasąmonėje ir iškilo tuomet, kai jos labiausiai reikėjo.
Per tuos metus išties pasirodė nemažai fundamentalių bei įdomių tyrimų, o ir visuomenės atmintyje tai ėmė užimti labai normalią vietą. Esama žmonių, kuriems šis pasakojimas yra be galo svarbus, tarkime, kariuomenė, kuriai partizanų kova yra jų tapatybės dalis. Taip pat yra ir tokių, kurie aktyviai domisi šia istorija, rengia partizanų žygius ar net jų kovų imitacijas. O yra dalis visuomenės, kuriai tai išvis nerūpi ir tai taip pat yra labai normalu.
– Ar kuriant partizanų istorija besiremiančią fikciją jums pačiam pati tema atsiskleidė kaip nors naujai, kitu kampu, ko nebuvote pastebėjęs kaip istorikas ar teisininkas?
– Savo romano negalėčiau pavadinti istoriniu romanu, nes jį kurdamas ėjau kiek kitu keliu nei įprasta šiam žanrui. Juk istorinis romanas – tai siekis akademiniam pasakojimui suteikti patrauklesnę formą.
Tuo tarpu aš savo romaną kūriau atvirkštiniu principu: istoriją panaudojau tam, kad sukurčiau įtraukų pasakojimą, kitaip tariant – fantaziją partizanų karo tema. Mano rašymo tikslas – suteikti žmonėms malonumą, kad paėmę knygą į rankas, jie negalėtų jos paleisti iki tol, kol neperskaitys istorijos iki paskutinio sakinio.
Tad romanu aš nesiekiau kažko naujo ar netikėto pasakyti apie partizanų karą, parodyti tai kitu kampu ar pridėti kažką prie to, ką esu anksčiau pasakęs kaip mokslininkas.
Daug svarbiau man buvo parašyti įraukiančio siužeto trilerį, kuris skaitytojui taptų džiugia pramoga.
Kita vertus, kuriant siužetą sau gerai pažįstama tema, tame natūraliai ima atsispindėti ir paties autoriaus požiūris, jo pamąstymai ar įžvalgos. Mano atveju, tai labai tiksliai atspindi epigrafe panaudota Carlo Schmitto mintis apie tai, kad pati partizano figūra yra labai ambivalentiška, o partizaninis karas nėra jau toks nekaltas ir nepavojingas dalykas.
Partizano pasirinkimo ir jo gyvenimo kelio dviprasmybė labai ryšiai atsispindi ir šiame romane. Tačiau tai yra antraeilis dalykas. Daug svarbiau man buvo parašyti įtraukiančio siužeto trilerį, kuris skaitytojui taptų džiugia pramoga.
– Romanas išties parašytas kaip įtempto siužeto trileris, kupinas veiksmo ir kartu labai kinematografiškas. Skaitydamas knygą vis galvojau, kas autoriui padarė didesnę įtaką – nuotykių skaitiniai vaikystėje ar šnipų romanai, veiksmo filmai ar Džeimsas Bondas.
– Kadangi visa tai, ką išvardijote, yra ir mano patirty, tad, vienaip ar kitaip, be abejo, tai veikė ir mano rašymą. Vaikystėje daug skaičiau nuotykių knygų, o vėliau susidomėjau šnipų romanais, kuriuos net savotiškai studijavau. Maža to, save dabar jau galėčiau priskirti prie šio žanro gurmanų. Todėl, neabejotinai, visa tai yra mano pasąmonėje ir aš nereflektuodamas tai perkėliau ir į savo paties rašymą, romano siužetą bei stilių.
Įtaką, kurią sąmoningai suvokiu ir apmąstau, man padarė du autoriai – tai Džeimso Bondo autorius Ianas Flemingas, kurio kūryba man yra be galo svarbi, taip pat nemažai skaičiau ir tai, ką jis yra parašęs apie patį rašymą ir iš jo nemažai mokiausi.
Romano siužetui panaudojau keletą dokumentinių linijų, kurios vyko būtent šiuo karo etapu, apie 1949 metus.
Antrasis autorius– trilerių rašytojas Frederickas Forsythas, pagarsėjęs labai specifiniu stiliumi, kurį suformavo žurnalistika – jo fikcijas skaitai kaip dokumentiką ir tai be galo patrauklu. Šių dviejų rašytojų įtaka man yra be galo svarbi ir aš sąmoningai rėmiausi jais kurdamas ir savo romaną.
– Pakalbėkime apie patį kūrinį. Visų pirma, mane sudomino jūsų pasirinktas istorinis laikas. Įprastai partizaninio karo pasakojimas pradedamas nuo pradžių – herojiško, galingo ir stipraus sąjūdžio. Tačiau jūs savo romane pasirenkate etapą, kuomet viskas pamažu ir negrįžtamai krypsta į pabaigą. Kodėl imatės kurti ne tiek kovos bei žygdarbių, kiek išdavysčių, žūčių ir pralaimėjimo istoriją?
– Tai nulėmė keli dalykai. Romano siužetui panaudojau keletą dokumentinių linijų, kurios vyko būtent šiuo karo etapu, apie 1949 metus. Kita vertus, būtent šis laikotarpis turi daugiau peno trilerio siužetui vystyti, mat yra daugiau slaptos kovos, kombinacijų, psichologinio strategavimo, gudrybių ir netikėtumų. Šiuo laikotarpiu kova yra žymiai giliau nuėjusi į pogrindį, todėl dominuoja ne atviros kautynės, bet slaptumas, nežinia, intriga, o tai ir maitina trilerio siužetą įtampa.
Rašant tekstą man taip pat tapo labai svarbu pažvelgti į herojus ir jų būsenas atsidūrus būtent tokiame laike ir aplinkybėse. Partizanai, rodos, yra padėtyje be išeities – saugaus kelio iš miško, kaip ir galimybės laimėti karą – nebėra. Ir šitokia, iš pirmo žvilgsnio, beviltiška situacija, yra labai geras atspirties taškas trilerio dinamikai vystyti. Tad suvokęs tai kaip labai intriguojančią problemą, ją panaudojau ir tolesnio siužeto vystyme.
– Minėjote, kad tai nėra istorinis romanas, tačiau į pasakojimą vis įterpiate trumpus paaiškinimus, kurie padeda geriau suvokti istorinį to meto kontekstą. Kam tai buvo reikalinga grožiniam kūriniui?
– Bet koks skaitytojas, paėmęs į rankas trilerį, turi jaustis komfortabiliai. Blogai, jei jis būtų priverstas padėti knygą į šalį ir gūglinti ar vartyti enciklopediją, norėdamas susigaudyti istoriniame kontekste. Tai siužeto dinamikai ir skaitytojo santykiui su pačia kūrinio istorija būtų visiškai ne į naudą. Todėl skaitant trilerį, skaitytojui turi būti patiekta visa, kas būtina geriau suvokti istorines aplinkybes, ir dėl jų jis išvis neturėtų sukti galvos. Vienintelis dalykas, kuris jam turi rūpėti – kas nutiks kitame knygos puslapyje.
Vienintelis dalykas, kuris skaitytojui turi rūpėti – kas nutiks kitame knygos puslapyje.
Kita vertus, šių intarpų nereikėtų pervertinti kaip istorinės tiesos išdėstymo. Greičiau tai yra įvykių, kurie vaizduojami romane paaiškinimas ir tiek.
– O pačiam ar buvo dilemų, kurias teko spręsti rašant kūrinį ir bandant suderinti istorinę tiesą bei fikciją?
– Pirmenybę visada teikiau intriguojančiam siužetui, o ne istorinei tiesai, tad su tokiomis dilemomis ir nesusidūriau.
Beje, neseniai klausiau pokalbio su žinomu amerikiečių teisinių trilerių autoriumi Johnu Grishamu. Jam dažnai žurnalistai užduoda klausimą, ar galima skaitant jo knygas geriau pažinti teisės mokslą. Paprastai jis visada atsako neigiamai, nes, jo žodžiais tariant, visų jo romanų siužetai yra išgalvoti.
Romano siužetas vystomas labai konkrečiu istoriniu laikotarpiu, tad labai natūraliai dalis istorinės tiesos čia taip pat slypi.
Tačiau mano išgirstame pokalbyje, žurnalisto prispaustas, jis atsakė, jog iki tam tikro lygio jis visada stengiasi kurti tikrovei adekvatų pasakojimą, tačiau tikroviškumas tarnauja siužetui, o ne atvirkščiai. Jei panaudoji konkrečias istorines detales ar įvykius, jie fikciją padaro labiau įtikinamą. Tad ir mano romane santykis tarp istorinės tiesos ir vaizduotės yra lygiai toks pats.
– Bet ar skaitytojai, kurie iki tol nieko nežinojo apie partizaninį karą, perskaitę jūsų romaną, gali susidaryti tam tikrą įspūdį apie tai, koks išties ir buvo partizaninis karas Lietuvoje 1949–1950 metais?
– Gali susidaryti tokį pat įspūdį, kaip ir perskaitę Alexandre'o Dumas „Tris muškietininkus“ susidarytų apie XVII amžiaus Prancūziją ir piktąjį kardinolą Rišeljė, karalienės meilę ir kitus dalykus. Visi, kurie bent šiek tiek domėjosi šia istorija, supranta, kad romanas ir istorinė tikrovė – tai du skirtingi pasakojimai.
Kita vertus, romano siužetas vystomas labai konkrečiu istoriniu laikotarpiu, tad labai natūraliai dalis istorinės tiesos čia taip pat slypi. Tiesą sakant, labai norėčiau, kad ši romaną skaitytų jaunimas ir tai juos paskatintų apie partizaninį karą pasidomėti išsamiau. Šia prasme romanas gali tapti tuo kabliuku, intriga, atveriančia norą giliau pažinti istoriją. Pavyzdžiui, mano jau minėta J.Lukšos-Daumanto knyga „Partizanai“ galėtų būti puikiu skaitiniu, praplečiančiu žinias apie partizanų karą.
– Kūrinyje daug dėmesio skiriate MGB strategijai ir darbui su buvusiais partizanais, dabar agentais-smogikais, įtraukiant juos į išdavysčių bei buvusių savo bendražygių žudymą. Iš jūsų pasakojimo galima suprasti, kad tai buvo labai gerai išvystyta psichologinio manipuliavimo taktika, prieš kurią ne kiekvienas galėjo atsilaikyti. Kiek šioje linijoje yra jūsų kūrybos, o kiek autentiško pasakojimo remiantis dokumentais?
Tapti partizanu nėra tas pats, kas išnykti tamsoje: partizano kelią pasirinkęs žmogus peržengia ribą, už kurios neretai nebėra jokių taisyklių.
– Pati linija, agentų-smogikų grupės, jų veikimo principai – istorinis faktas, tačiau daugelis detalių mano kūryba. Specialiai nestudijavau ir nesidomėjau MGB taktikomis, jų veiklos strategijomis ar manipuliavimo principais. Ne, čia nėra istorinės autentikos. Ši linija buvo reikalinga siužeto intrigai kurti ir norint geriau paaiškinti, kas ir koks yra herojaus priešas. O tai be galo svarbu, nes kaip tik priešas ir kuria situacijas, kuriose atsiduria romano herojus ir bando jose išgyventi.
– Paprastai skaitytojas nori tapatintis su herojumi, šiuo atveju – partizanu. Tačiau jūsų romano siužete viskas gerokai kebliau: iš esmės kova vyksta tarp partizanų ir buvusių partizanų, kurie dar ne taip seniai buvo „geriečiai“. Pripažinkime, tai labai slidus reikalas...
– Išties, tai yra gilesnis šio romano sluoksnis, kuriuos siekiau parodyti, kad partizaninis karas nėra toks vienareikšmiškas dalykas, kaip kartais jis vaizduojamas. Tapti partizanu nėra tas pats, kas išnykti tamsoje: partizano kelią pasirinkęs žmogus peržengia ribą, už kurios neretai nebėra jokių taisyklių.
Maža to, žmogus, peržengęs šią ribą, apie tai nesusimąsto, tačiau, nepaisant to, jis staiga atsiduria prieš faktą ir jam jau tenka gyventi šitokiame pasaulyje, kur nebėra aiškių ribų. Gerai, jei jam pavyksta išlaikyti žmogiškumą ir padorumą, tačiau tai be galo sunku ir šį išbandymą ištveria toli gražu ne kiekvienas. Galų gale, reikia pripažinti, kad niekam nepavyksta iš šio karo išeiti jo nepaliestam.
Šio romano nereikėtų skaityti kaip tragedijos arba istorinio pasakojimo. Visų pirma tai yra intriguojanti istorija, o jai būtini sudėtingi pasirinkimai ir situacijos.
– Šia prasme labai svarbus romane tampa ir pasirinkimo klausimas, kurį taip pat iškeliate itin dramatiškai. Akivaizdžiai matant, kaip kilpa veržiasi, o apsuptis didėja, kiekvienas savaip sprendžia, ką daryti toliau. Legalizavimasis arba mirtis, išdavystė arba ištikimybė – ši dilema kiekvieną paverčia tragiška asmenybe, tačiau nebūtinai herojumi.
– Išties, labai tiksliai suformavote tai, ką ir norėjau pasakyti. Vis dėlto, šio romano nereikėtų skaityti kaip tragedijos arba istorinio pasakojimo. Visų pirma tai yra intriguojanti istorija, o jai būtini sudėtingi pasirinkimai ir situacijos, dilemos ir apsisprendimai – be to trileris nebūtų trileriu. Jei nuotykinio romano veikėjai patirtų tik lengvus išbandymus, argi juos vertintume kaip herojus?
– Tačiau jūs pats romane stengiatės partizanus parodyti toli gražu ne superherojais: jie dvejoja ir pasiduoda silpnybėms, kenčia ir net elgiasi prieštaringai.
– Bet kuris trileris – tai žmogiškų savybių siautėjimo drama. Maža to, šiam žanrui iš principo svetimi superherojai. Net Džeimsas Bondas, kuris iš visų trilerių yra arčiausiai superherojaus, net ir jis yra labai žmogiškas. Ypač romanuose jį galima matyti kaip dvejojantį žmogų, daugybę kartų norintį viską mesti ir pasitraukti iš veiklos. Tad žmogiškumas – būtinoji trilerio sudedamoji dalis, nes tokiu būdu sukuriama drama, kurioje veikia tokie patys žmonės, koks yra ir skaitytojas.
Bet kuris trileris – tai žmogiškų savybių siautėjimo drama.
– Savo knygą „Partizanai tada ir šiandien“ baigėte mintimi, jog „partizanų karas yra ir tas momentas, į kurį privalome atsigręžti, jei iš tikrųjų norime pagaliau sukurti normalią valstybę”. Kokios, jūsų manymu, yra partizanų pamokos, kurias dar turėtume išmokti?
– Viena tokių – tai supratimas, jog partizaninis karas negali būti idealizuojamas. Jį turėtume vertinti kaip kraštutinį pasirinkimo variantą iš pačių kraštutiniausių. Žinoma, visuomenėje partizaninio pasipriešinimo idėja gali veikti kaip pastiprinanti ir sutelkianti jėga, jog, net ir žlugus visoms valstybės struktūroms, mes turėtume jėgų sukurti lygiagrečias struktūras, kurios išlaikytų tam tikrą valstybingumo tęstinumą. Bet turime suvokti, kad tai turi savo kainą ir ji yra labai baisi.
Svarbu, ir tai, kad partizaninį karą pamatytume platesniame, visų pirma, europiniame kontekste ir nevertintume jo kaip išimtinai lietuviško reiškinio. Kai svarstome apie partizaninį karą kaip pasipriešinimo formą, turime suvokti, kad tai yra ribos, už kurios prasideda kova be taisyklių, peržengimas. Aš nesu partizaninio karo propaguotojas ir nenorėčiau, kad ši kovo forma būtų vertinama kaip kažkas didvyriško ir sektino. Nereikia idealizuoti partizaninio karo kaip tokio, geriau jį matyti kuo aiškesniu žvilgsniu, kuris atitiktų realybę.
