Gyvendamas Lietuvoje Karolis dirbo „Literatūroje ir mene“, rašė recenzijas apie šiuolaikinę lietuvių literatūrą. Šiuo metu – kino ir audiovizualinių studijų doktorantas Ekso-Marselio universitete. Šiais metais pasirodė Karolio pirmoji poezijos knyga „Geležinė vėjarodė“, kurią jau pristatė Vilniuje ir Kaune. Pristatymo metu Vilniuje, „Mint Vinetu“ knygyne, autorius skaitė savo erotiškus tekstus, vilkėdamas vien apatiniais.
– Šiais metais debiutavai poezijos knyga „Geležinė vejarodė“, tačiau lietuvių literatūros lauke toli gražu nesi naujokas. Gyvendamas Lietuvoje dirbai „Literatūroje ir mene“, aktyviai rašei literatūros kritiką, pasirodė kelios tavo poezijos publikacijos kultūrinėje spaudoje. Tavo knygoje šalia visai neseniai rašytų tekstų galima rasti tokių, kurie buvo sukurti gana seniai. Kodėl „Galežinė vėjarodė“ pasirodė ne prieš dešimt metų, o dabar, kas pasikeitė, kaip supratai, kad dabar jau atėjo metas?
– Patirtis padarė savo. Prieš dešimt metų jaučiausi neturįs nei pakankamos gyvenimiškosios, nei intelektualinės patirties. Išvykus gyventi į Prancūziją, teko kentėti (vargau ir finansiškai, ir psichologiškai), tad neišvengiamai iš naujo pasvėriau tai, ką laikiau neginčijamomis gyvenimo vertėmis, permąsčiau savo santykį su pasauliu, mane supančia aplinka, savo paties praeitimi (vaikyste, ankstyvąja jaunyste), žmonėmis (Lietuvoje paliktais artimais draugais, kolegomis prancūzais, užsieniečiais, mylimuoju…)
Neturėdamas itin artimų draugų Prancūzijoje, „kalbėjausi“ su popieriumi.
Tokie apmąstymai paprastai būna skaudūs, ypač jei tenka nusivilti. O nenusivilti tiesiog negalėjau, nes turėjau labai aukštus idealus, buvau idealistas, tikintis žmonėmis ir pasauliu. Nors „Geležinės vėjarodės“ nelaikau melancholiška knyga, ji gimė iš skausmo, iš jo intensyvumo. Neturėdamas itin artimų draugų Prancūzijoje, „kalbėjausi“ su popieriumi. Būtinybė išsisakyti buvo gyvybiškai svarbi. Kai kuriuos eilėraščius rašiau drebant rankoms. Tokiomis akimirkomis stengdavausi įsiklausyti į tylą. Tyloje girdimas vienintelis garsas – mano paties širdies plakimas – buvo įrodymas, kad vis dar gyvenu, ir turiu kažkokiais būdais stumtis į priekį.
– Neseniai pasirodė Artūro Tereškino romanas „Nesibaigianti vasara“, labai atvirai kalbantis apie vyrų seksą. Ilgą laiką ši tema mūsų literatūroje buvo tabu. Tavo knyga greta Laimos Kreivytės „Sapfo skai(s)tyklos“ ir Giedrės Kazlauskaitės „Meninų“ gali būti laikoma viena iš pirmųjų lietuviškų homoerotinių poezijos knygų. Ką tau pačiam reiškia būti tuo – „vienu pirmųjų“? Kaip manai ar būtum išleidęs tokią knygą, jei ir toliau gyventum Lietuvoje? Kodėl?
– Nemanau, kad tikslinga mano poeziją lyginti su A.Tereškino proza, nes mudviejų braižas yra kardinaliai priešingas. Kalbant apie tavo paminėtas poetes (L.Kreivytę ir G.Kazlauskaitę), tiesa, kad jųdviejų eilėraščių knygose yra nuorodų į homoerotinį ryšį, kiek atviriau išreikštą „Sapfo skai(s)tykloje“. Prisipažinsiu, kad labai vertinu šiuolaikines lietuvių poetes moteris.
Mano galva, būtent kuriančios moterys šių dienų literatūros pasaulį (ypač poeziją) stumia į priekį. Apskritai susidaro įspūdis, kad kuriantys lietuviai vyrai bijo modernių šiuolaikiškų patirčių ir genami savotiško dvasinio komplekso vis dar laikosi įsikibę į trupantį (jei ne mirusį?) patriarchatą. Šiame lietuviškame kontekste aš išsiskiriu tuo, kad esu pirmas poetas vyras atvirai, be jokio dangstymosi kalbantis apie vyro meilę vyrui ir besistengiantis tai daryti kiek įmanoma kokybiškiau ir universaliau.
Nemanau, kad būčiau išleidęs tokio pobūdžio knygą likęs gyventi Lietuvoje. Būtent Paryžiuje atradau asmeninę laisvę, kuri man padėjo nusiraminti ir perkonstruoti savo gyvenimą.
Neturiu jokio noro šokiruoti konservatyvesnių įsitikinimų skaitytojų (ar apskritai šių dienų pasaulyje dar įmanoma šokiruoti?), noriu tiesiog pasidalinti savo patirtimi, sykiu ją perleisdamas ir permąstydamas per turtingą ir lietuviškame kontekste visiškai neeksploatuotą homoerotinės ikonografijos raidos ir raiškos Vakarų kultūros istorijoje (mitologijoje, literatūroje, tapyboje) kontekstą. Nemanau, kad būčiau išleidęs tokio pobūdžio knygą likęs gyventi Lietuvoje. Būtent Paryžiuje atradau asmeninę laisvę, kuri man padėjo nusiraminti ir perkonstruoti savo gyvenimą. Apskritai man sunku įsivaizduoti, kokia būtų buvusi mano knyga, jei būčiau likęs Lietuvoje. Bet kokiu atveju, šaukštai jau po pietų.
– Jau daugiau negu 8 metus gyveni Paryžiuje, moki prancūzų kalbą, anksčiau dėstei Sorbonos universitete, šiuo metu Ekso-Marselio universitete studijuoji kinematografijos doktorantūrą. Kodėl tavo knyga pasirodė Lietuvoje, o ne Prancūzijoje? Kokias tendencijas pastebi iš šalies žvelgdamas į šiuolaikinį lietuvių literatūros lauką? Kur jame matytum pats save?
– Poeziją rašau lietuviškai, tad net nebuvo minties leisti knygos Prancūzijoje. Svarbia priežastimi leisti knygą gimtinėje buvo ir mano jausena, jog Lietuvai turiu grąžinti skolą. Juk Lietuvoje gimiau, augau, mokiausi, krimtau studijas, formavausi kaip asmenybė. Nors galutinį postūmį leisti knygą suteikė nelengva, dažnu atveju ambivalentiška paryžietiška patirtis, norėjau šia patirtimi pasidalinti su savo gimtosios šalies skaitytojais.
Norėjau įnešti šį bei tą naujo į, mano akimis, monotonišką ir nuobodoką šiandieninės lietuvių literatūros lauką. Šiuo požiūriu mano sprendimas labai programiškas, būdingas lietuvių literatūros klasikai: Kazys Binkis, gyvendamas Berlyne 1920-1923 m., persisunkė to meto Vakarams būdingomis avangardistinėmis idėjomis ir grįžęs į Lietuvą, davė didelį postūmį lietuviškojo avangardo raidai. Nors grįžti į Lietuvą kol kas neplanuoju, tikiuosi, kad mano knyga įneš nors nedidelį žiupsnį naujovių į šiandieninę lietuvių poeziją.
Jei gyvenčiau Jungtinėse Amerikos Valstijose, ko gero, mano knyga būtų priskirta vadinamajai „gėjų literatūrai“. Lietuvoje tokios literatūros krypties nėra (dar nėra). Viskam savas laikas. Kita vertus, amerikietiškoji „gėjų literatūra“ turi mažokai meninės vertės, joje svarbu tiesiog išsakyti homoerotines patirtis. Aš siekiau universalumo ir literatūrinės vertės. Apskritai nenorėčiau, kad mano knyga būtų lyg niekur nieko supakuota tam tikroje lentynoje. Stengiausi, kad mano eilėraščiai kalbėtų žmogui bendriausia prasme, jie tikrai nėra skirti išimtinai siaurai LGBT auditorijai.
– „Geležinės vėjarodės“ pristatyme Vilniuje, „Mint Vinetu“ knygyne, skaitydamas savo eilėraščius nusirengei iki apatinių. Kodėl? Koks tavo kūrybos ir kūniškumo santykis?
– Manau, kad knygos pristatymas yra toks pat svarbus, kaip ir pati knyga. Ir rašydamas knygą, ir mąstydamas apie jos pristatymą, norėjau, kad skaitytojui, lygiai kaip spektaklio žiūrovui, būtų įdomu, kad jis būtų nustebintas, sužavėtas, kad jam sukiltų emocijos. Ilgokai mąsčiau, ieškodamas įdomios pristatymo formos, adekvačios knygai. Atsispyriau nuo eilėraščiuose išsakytos kūno kaip išpažinties idėjos.
Norėjau pažaisti su savo paties kūnu, sykiu lengvai paflirtuoti su žiūrovais.
Norėjau pažaisti su savo paties kūnu, sykiu lengvai paflirtuoti su žiūrovais. Kai buvau paauglys, drovėjausi savo kūno, jaučiausi nepatrauklus lyg koks Gregoras Zamza. Su laiku prisijaukinau savo kūną, išmokau jį valdyti lyg kokią mašiną, supratau, kad kūnas reikalauja priežiūros lygiai taip pat kaip siela (vidujybė). Vienas iš mano gyvenimo tikslų – rasti pusiausvyrą tarp kūno ir dvasios, grožio ir proto, gėrio ir išgyventi padedančio gudrumo. Kitas dalykas, išleisdamas knygą, labai rizikavau, nes, ko gero, pirmą sykį gyvenime apsinuoginau perkeltine prasme (eilėraščiuose daug autobiografinių elementų). Šiuo požiūriu kūniškas apsinuoginimas tėra nereikšminga smulkmena.
– Daugelis garsių rašytojų sutinka su tuo, kad jei nori būti geras rašytojas, pirmiausia turi tapti geru skaitytoju. Ką apie tai manai? Gal gali paminėti kelias tau pačiam svarbias knygas, kurios prisidėjo prie tavo kaip asmenybės ir kaip rašytojo formavimosi? Kuo, kaip ir kodėl jos tau svarbios? Kokią knygą šiuo metu skaitai? Kokias knygas rekomenduotum skaitytojams?
– Gerų knygų, padėjusių man augti ir kaip rašytojui, ir kaip žmogui (ir vis dar mane auginančių), labai daug, visų neišvardysi. Visada žavėjausi dviem epochom – antika ir Renesansu. Sutinku su literatūros tyrinėtojais, teigiančiais, jog antikoje buvo sukurta viskas, ką mes nevalingai, patys to nesuvokdami, atkartojame, nesukurdami iš esmės nieko nauja: šiuolaikiniai detektyvai ar trileriai (ir kine, ir literatūroje) tėra redukuotos antikinės tragedijos.
Renesanso kūrėjai man artimi savo humanizmu. Ko gero, mano galvoje nebūtų gimusi mintis tapti rašytoju, jei ne ankstyvais mokykliniais laikais (6-7 klasėje) perskaityta didžioji dalis Williamo Shakespeare’o vertimų į lietuvių kalbą. Beje, didelė gėda, kad lietuviai iki šiol neturi išsivertę viso Shakespeare‘o. Žiūrint į modernesnius laikus, nekvestionuojamu šedevru laikau Jameso Joyce'o „Ulisą“, žaviuosi Virginia Woolf, iki šiol mane stebina mikroskopiškai tikslūs ir negailestingi žmogiškosios sąmonės akivarų tyrinėjimai Williamo Faulknerio kūryboje.
Pastaruoju metu, užuot skaitęs daug šiuolaikinių autorių, gręžiuosi į Vakarų literatūros klasiką, stengdamasis užkamšyti savo literatūrinio išsilavinimo spragas. Tokių spragų mes turime kiekvienas, tad, manau, pirmiausia ir reikėtų pradėti nuo tų knygų, kurios kadaise dėl tam tikrų priežasčių liko nuošalėje. Čia panašiai kaip psichologijoje – norėdami tobulėti, pirmiausia turime atsigręžti atgal ir pripažinti savo silpnąsias vietas, tik jas pripažinę, sugebėsime judėti į priekį.
– Kokie tolesni planai? Kokią vietą juose užima literatūra?
– Mane domina du menai – literatūra ir kinas. Norėčiau pamėginti parašyti kino scenarijų. Tačiau kol kas tai – tolimesnės ateities planai. Šiuo metu intensyviai mąstau apie antrąją poezijos knygą. Jau turiu pluoštą eilėraščių. Tikiuosi, antros knygos neteks laukti ilgai. Nenorėčiau per daug apie tai pasakoti. Tebūnie tai – nedidelė paslaptis.
