Joelis Haahtela (g. 1972 m. Helsinkyje) – suomių rašytojas ir psichiatras. Rašyti pradėjo dar studijuodamas mediciną, pirmąjį romaną „Dingęs du kartus“ išleido 1999 m. J.Haahtelos kūrybai būdingas paprastumas, daugiasluoksniškumas ir originalus realistiškumas ir mpresionistinė stilistika, padeda atskleisti, pasak paties rašytojo, tai „kas nepaaiškinama, tai, kas slepia ką nors sudėtingo ir gražaus“.
Suomijoje J. Haahtela pelnė ne vieną literatūrinę premiją, o už romanus „Elena“ (2003) ir „Dingimo taškas“ (2010) buvo nominuotas svarbiausiam Suomijos literatūros apdovanojimui – premijai „Finlandia“. J.Haahtelos romanai išversti į vokiečių, estų, rusų, hebrajų kalbas.
Apysakos „Jokūbo kopėčios“ veiksmas vyksta Jeruzalėje, kur literatūros dėstytojas atvyksta parsivežti brolio Iljos, pakliuvusio į psichiatrinę ligoninę. Paaiškėja, kad brolis atsidūrė specializuotame skyriuje, kuriame gydomi Jeruzalės sindromo ištikti ligoniai, anot vienos romano veikėjos – gydytojos Eliševos, praradę realybės jausmą, apimti maniakiško dvasingumo ir persiėmę svetimo indentiteto. Vis dėlto romane pasakojama ne tik apie buvimą paslaptingame mieste, bet ir apie grįžimą į praeitį, į šeimos gyvenimo prisiminimus, neapeinant žmogaus pasirinkimo ir jo pasekmių temų. Pasakotojo santykiai su broliu niekada nebuvo labai artimi, todėl tai, ką sužino Jeruzalėje, jį nustebina lygiai taip pat, kaip brolio bute rasta senelio užrašų knygelė su įrašu „Jokūbo kopėčios“.
Iš suomių kalbos vertė Aida Krilavičienė.
Knygos dailininkė Aistė Tarabildienė.
Skaitykite knygos ištrauką.
Paskui iškilo mintis, kad gyvenime mums suteiktas tam tikras skaičius galimybių ir kad mes nė vienas nežinome, kiek tų galimybių jau išnaudojome ir kiek jų dar liko, nors net paskutinę galimybę praradęs žmogus turbūt visada tiki turįs dar vieną.
Įdėjau žymeklį ten, kur radau, ir pagalvojau, kad gyvenimą nuo mirties pagaliau skiria tik žymeklis ir mes nežinome, ar jis knygos pradžioje ar kitapus vidurio, bet istorija vis tiek visada nutrūksta ne laiku.
Mūsų prisiminimai apie praeitį nelabai patikimi, jie keičiasi nelygu kokia diena, kaskart iškelia tinkamiausią istoriją, kas apskritai žiūrint yra tikra mielaširdystė.
Deja, klausimas ir atsakymas retai kada eina vienas paskui kitą – bent jau chronologiškai. Patirtis esą rodo, kad atsakymai ateina, kai jiems palanku, kai žmogus tam pasiruošęs, nors nebūtinai ta forma, kokios tikimės.
Įvykis per mirksnį aplenkia suvokimą to, kas vyksta, kartais – ne keliom sekundėm, o minutėm, net valandom ir ištisom dienom.
Geležinis raktas buvo sunkus ir senas, truputį aprūdijęs. Tokiu raktu buvo rakinamos kelioninės skrynios arba labai senos durys, kurių galbūt jau kadai nebėra, kaip ir kambarių už tų durų, net namų, kvartalų ir šalių, todėl pasaulyje mėtosi tūkstančiai benamių raktų, jau ne vieną dešimtmetį ar šimtmetį nerakinančių jokios spynos.
