1965.12.31. Buvo lipnus sniegas. Mokausi 8 klasėje. Turiu 4 dvejetus. Pirmame trimestre nesisekė rusų ir gavau 2.
1965.01.05. Dariau nuotraukas, bet jos neišėjo.
1965.02.07. Su tėveliu 5 valandas spausdinome nuotraukas. Apie 60 padarėme.
1968.11.04. Sako, kad baisiai didelės armijos stovi Vokietijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje. Rumunijoje fabrikuose saugomi ginklų sandėliai, Jugoslavijoje paskelbta didžiausia istorijoje mobilizacija. Vakarų Vokietija bijo rusų užgrobimo. Po rusų intervencijos Čekoslovakijoje 1968 rugpjūčio 21 dieną padėtis Europoje labai paaštrėjo.
Čekoslovakijos vyriausybė pradėjo vykdyti savo politinę liniją ... iki socialistinio demokratizmo. Ši politinė santvarka būtų kapitalizmo ir socializmo suartėjimo pradžia. Šią Čekų politiką būtų perėmę ir kitos rusų užgrobtos šalys: vokiečiai, lenkai, vengrai. Bet šito neįvyko, nes rugpjūčio 21 naktį apie 300 rusų tankų jau stovėjo Prahoje.
1968.12.11. Užvakar buvau lietuviškame kine „Jausmai“. Daug kam nepatiko. O aš pasakyčiau, kad geras. Nedaugiausia įvykių, pergyvenimų, bet visame filme jaučiame vaizdų bei muzikos nuotaikas ir jausmus.
1968.12.13. Vakar su Kasčiu buvome Profsąjungų rūmuose ir įsirašėme į kino mėgėjų būrelį. Būrelis tik šiemet pakartotinai įsikūrė. Su mumis bus 12 narių. Aš bent vyriausias.
1968.12.25. Vakar amerikiečių kosminis laivas „Apollo-8“ įėjo į orbitą aplink Mėnulį. O šiandieną 20 sekundžių buvo įjungę variklius, išėjo iš orbitos ir pasuko link Žemės. Tarybiniai laikraščiai ir radijo stotys duota tik trumpas žinutes, ir tas ne kasdieną. Jei būtų tarybinis laivas, oho kas čia darytųsi.
1969.01.14 d. Oi kaip pykau ant rusų, visokiais mongolais išvadinau. Kokias blogas televizijos programas transliuoja. Taline ir Rygoje jos visai įdomios. Nuo tų rusų blogą darosi. Brrrr. Mongolija. Dabar už Volgą siūlo 18-19 tūkstančių rublių, o už Maskvyčių 9 tūkstančių. Šiandien atšilo – kruša su lietumi.
1969.02.03. Šiandieną mama su tėveliu skaičiavo, kiek liko iki pensijos. Kai suskaičiavo, mamai 8 metai, tėveliui 12 metų.
1969.02.16. Jau kelias dienas šviečia saulė. Sukanka 51 metai, kai Lietuva paskelbta nepriklausoma. Ir išbuvo nepriklausoma 22 metus.
Šį ketvirtadienį mokykloje šimtadienis. Su Laužadžiu atsivežėme švietimo aparatūra, planuojame filmuoti. Išfilmavau 4 filmas. Nieko gero neišėjo, blogai išryškinau.
Sekmadienį mes be mokytojų. Šokame ir baliavojome. Ot visi pykome ant Garkauskaitės, o geriausia auklėtoja Jovaišaitė šeštadienį net šeiką su Pekarskiu šoko, atrodo nufilmavau. Dabar galvoju ryškinti filmas.
Baigiasi antras trimestras, rusų, anglų ir lietuvių man nori vesti dvejetus. Visai nesinori eiti į mokyklą. Ypač dažnai galvoju apie vasaros keliones su baidare. Kada gi vasara.... vasara....
1969.03.11. Baigėsi antras trimestras. Burnienė suveikė ir aš negavau nė vieno dvejeto.
O ši trimestrą jau turiu keturis dvejetus. Lietuvių mokytoja stipriai užsisėdo ir parašė net du dvejetus už vieną namų darbą. Rytoj neisiu į mokyklą, nes per daug darbo.
Jau 8 paros skrenda „Apollo-9“ su trimis amerikiečiais. Sėkmės jiems.
1969.03.27. Nuo šeštadienio prasidėjo pavasario atostogos. Todėl vakar pabuvojau Vilniuje. Iš Kauno skridome lėktuvu ir po 35 minučių jau Vilniuje buvome. Kaip nuostabiai gražiai atrodė žemė iš lėktuvo. Matėsi Šančiai, Kauno marios, Elektrėnai bei Trakai.
1969.04.29 d. Laikiau jau ir rusų egzaminą. Vėl nepasisekė, ištraukiau 24 bilietą kurio nemokėjau. Bet gerai atsakiau į temą ir visgi parašė 3. Kaip man laimė nesišypso, gal geometriją geriau atsakysiu.
1969.06.04 d. (trečiadienis). Ką tik grįžau iš geometrijos egzamino. Valio !!!! Gavau 4, jau penktą iš egzaminų. Ir vėl, kaip lietuvių, ištraukiau 16 bilietą. Atsakinėjau pas Birutę. Nors iš pirmo manę sumaišė, bet vėliau gerai atsakinėjau. Šeštadienį laikėme algebros egzaminą. Pasisekė gavome šperas iš mokytojų, vienu žodžiu gerai praėjo.
1969.05.22. Užporyt egzaminai, ir patys sunkiausieji – lietuvių kalba raštu. Baigiasi mokslo metai, jau buvo paskutinis skambutis. Mes mokykloje jau svečiai, o ne mokiniai.
Šiandieną mirė tėvų draugas Rutkauskas, atrodo nuo gėrimo. Ką gi, ateina eilė vyresnei kartai, greitai laikas bėga. Dar atsimenu, kaip ėjau į pirmą klasę, pirmą pamoką, staigiais šuoliais laikas pralėkė. Niekada negalvojau, kad taip greitai mes atsisveikinsime su mokykla.
Šiandien „Apolo-10“ astronautai prie mėnulio priartėjo 15 kilometrų. Sėkmės jiems. Rusai apie tai teduoda vos vieną ar kitą žinutę – svoločiai. Jie blokuoja Amerikos balsą ir galvoja, kad tuo išauklės komunistinį žmogų. Oi ne. Štai dabar eina laipteliais girti žmones, o kiek jų Lietuvoje. Lietuvoje žmonės daugiau geria negu Prancūzijoje. O dėl ko geria, dėl to, kad jie nemato nieko šviesesnio savo gyvenime, vien tik darbas ir rusų pasakos, melas apie komunizmą.
Aš galvoju, ar ne daug drąsiai rašau dienoraštyje? Aš nebijau – juk pas mus demokratija, spaudos žodžio, susirinkimų, demonstracijų „laisvė“.
1969.05.24. Didžiųjų išbandymų diena, viena iš tų dienų, kuri lemia mano gyvenimo ateitį. Jeigu lietuvių bus du, tai prapuls du metai kariuomenėje. . Nuo 9 iki 15 rašiau lietuvių rašomąjį tema - Darbo žmogus J.Baltušio „Parduotose vasarose“. Prirašiau, privargau, pasirodo nelabai koks stilius. Dabar 22 val. Burnienė dar mokykloje, nori įkišti (pakeisti) mano rašomąjį. 23.30 val skambina Burnienė.... Kodėl mama taip susijaudino. Nejaugi du. Ne, dabar dar kažką šneka, oh, lengviau ant širdies, nes mama pradėjo dėkoti.
Priekyje dar aštuoni egzaminai.
1969.07.08. Vakar man suėjo 18 metų, solidus amžius. Jau jaučiu, kad greitai ateis laikas, kai norėsiu tapti jaunesniu. Niekas manęs nesveikino, nelinkėjo gerų metų. Man pačiam reikia sau kurti laimę.
1969.07.09. Fulgų šeimą ištiko tragedija. Paskendo Violeta – vienturtė duktė. Kažkaip sunku patikėti, kad jos nebėra. Violeta buvo geriausia Loretos draugė. Nuotraukose jos nuo mažens kartu. Mokėsi labai gerai, vienais penketais ir staiga paslydo ant akmens ir Mirtis. Tiesiog tragedija. NETIESA !!!
1969.08.21. Amerikiečiai nusileido Mėnulyje Man širdis vis suplakdavo, kai išgirsdavau kosmonautų balsus pro trukdymų jūrą. Žmogus žengė Mėnulio paviršiuje pirmą žingsnį, bet ne paskutinį. O, koks didingas vaizdas, kai Amstrongas palietęs mėnulio paviršių pašoka aukštyn, nusileidęs vėl pašoka. Šitokį vaizdą mes matėme per TV šiandieną 10 val. Tuo tarpu kosmonautai išlipo 5 valandą. Oi kaip linksma širdyje buvo, kai pamačiau JAV vėliavą mėnulyje ir du kosmonautus šalia.
Profesiją aš jau, atrodo, išsirinkau būtent Elektrotechnikos fakultete.
1969.08.31. Ryt prasideda mano studijos. Jau žiūrėjau tvarkaraštį, sunkiausias mokslas bus pirmomis savaitės dienomis, lengviausias šeštadienį – ateizmas.
1969.09.6. Neseniai tėvelis kalbėjosi su vienu generolu, sugrįžusiu iš Čekoslovakijos. Jis pasakojo, kaip ten kenčia rusų kareiviai. O barbarai, juk jie užėmę visas kultūringas šalis ir laiko savo valdžioje, visgi ši santvarka kada nors grius – tiek blogybių pridarė. Kiekvienais metais krenta rublio vertė, o kaip žmones išsiilgę spaudos žodžio laisvės. Kaip norisi pamatyti gyvenimą, užsienį, šitie barbarai iškėlė naują dievą žmogžudį – Leniną, kad jis kur galą būtų gavęs su visais bolševikais.
1970.03.09. Šiandieną mamą išleidome, išlydėjome į Ameriką. Ji su tėveliu išskrenda į Maskvą, o po savaitės į JAV. Mama išvyko pasaulio pamatyti, nesėdi kaip visi sukiužę šitame uždarame kalėjime – TSRS.
1970.03.17. Šeštadienį mes darėme klasės susitikimą Trijose mergose [kavinėje „Trys mergelės]. Nelabai gerai išėjo, nes buvo stiprios išgertuvės. O man nutrūko filmas ir aš atsijungiau. Buvo daug nuotykių su manimi. Kastis čiut parvilko namo. Mikas gavo bananų. Virgis kažkur susiplėšė ir miegojo gatvėje. Vytukas ir Dalka atsijungė.
1970.04.06. Sacharovas paskelbė straipsnį su viltimi, kad TSTS vyriausybė suteiks daugiau teisių liaudžiai. Straipsnis susideda iš 14 dalių. Kai kurias išvardinsiu:
1. Iškelti visus Stalino nusikaltimus ir reabilituoti nukentėjusius. 2. Atsisakyti masinio naikinimo ginklo. 3. Laisvė užsienio literatūrai ir spaudai. 4. Leisti laisvai keliauti į užsienį. 5. Netrukdyti užsienio radijo laidų. Ir t.t.
1970.05.11. Užvakar dariau nuotraukas iš Kaščio išleistuvių ir kelionių Nerimi. Suskaičiavau visas nuotraukas. Jau peršokau 1000.
1970.05.17. Ketvirtadienį padariau eilinį perversmą, kuris suteiks daug džiaugsmo, vargo, naujų kūrybinių ieškojimų ir laimėjimų, o taip pat turės nemažos reikšmės ir mano draugams. Tai – diapozityvų darymas. Kai išryškinau diapozityvus, pamačiau, kokias nuostabios spalvos.
Dabar artėja rinkimai, tiesiog juokinga, kažkokios nesąmonės. Aš neisiu balsuoti, nes tai man nesuteikia jokios garbės.
1970.05.04. Prasidėjo futbolo pasaulio čempionatas. Žiūrėjome 3 rungtynes, labiausiai patiko brazilų žaidimas. Jie arba anglai užims pirmą vietą.
1970.06.21. Valio! Valio! Brazilai laimėjo Aukso deivę. Valio! Mama nupirko japonišką kino kamerą. Valio! Gavau net penkias plokšteles iš Jungtinių Valstijų. O kokios plokštelės!
1970.12.24. Šiandieną Kūčios. Taip, tokia didelė šventė, o man vėl visokie atsiskaitymai, kontroliniai. Lyg nebūtų tų švenčių. Dabar sėdžiu prie filosofijos ir zubrinu, ryt teks atsiskaityti, o čia dar medžiagų atsparumas, matematika, braižyba, o dar ir anglų, net baisu darosi.
Bet per tą laiką, kai neparašiau nieko, įvyko didelių įvykių. Lenkijoje streikai ir kruvinas susidorojimas, Soldženicynui paskirta Nobelio premija, Simo Kudirkos tragedija, be to, gavau 5 plokšteles.
1971.03.13. Šiandien šeštadienis. Kaip visada 13 dieną kas nors atsitinka. Taigi šiandien gavau anglų įskaitą. Tai labai gerai. Buvo mamos balius, Kazimierinės, labai mažas, ramiai be triukšmo praėjo. Nusipirkau „Simfoniją“, gera štuka. Buvau porą kartų slidinėti, taip pat amerikiečiai laimingai sugrįžo iš Mėnulio.
1971.07.04. Vakar išlaikiau važiavimą ir gausiu teises automobiliui ir motociklui. Galėsiu lakstyti. Pardavėme savo „Pobiedą“, gavome 5.5 tūkstančių rublių. Tai mažai palygint su pernai metais.
1971.12.29 Štai visai arti Nauji Metai, o mokslai vis tebespaudžia.
Šiandien man pasisekė arba nepasisekė, tą parodys ateitis. Pirkau naują vieno cilindro „JAWA“. Dabar jis sandėlyje, o aš stengiuos instrukciją studijuoti. Ateis pavasaris, oi kaip rūpės pasivažinėti. Reikia tikėtis, kad neužsimušiu, jeigu per daug nelakstysiu. Reiks dar seseriai Loretai dviratį pirkti ir visai bus gerai.
Dabar klausaus Black Sabbath ir sudariau šių metų topą: Emerson, Lake and Palmer, Deep Purple, Black Sabbath, Led Zeppelin, Doors, Jimi Hendrix, Lennon, Robert Plant, Greg Lake.
1972.01.24. Tai žiema – net paslidinėti negalima, nėra sniego. Bet su „JAWA“ irgi negalima važiuoti – slidu. Taip slidu, net griuvinėjame.
Šiandieną paskutinį kartą buvo atėjęs klasiokas Marekas. Poryt išvyksta į Izraelį. Nei jis tuo dar tiki, nei kiti, kad štai išvažiuoja ir niekada jau nebegrįš.
1972.08.03. Kaip įvairiai slenka dienos, kartais sunkios, kaip lietaus debesys, kartais linksmos, spindinčios kaip spindintis vandens paviršius.
Kiek daug išgyvenimo ir džiaugsmo, įniršio ir pergyvenimo, baimės teko patirti per tą laiką! O antroji pusė gegužės mėnesio pasiliks atmintyje visą gyvenimą. Kokia niekšinga, fašistinė mūsų valdžia, koks nežmoniškas, gyvuliškas saugumas. Kokia prievarta, neteisybė yra virš mūsų, mūs valdo, mums įsakinėja, mūs naikina, mūs žudo, pūdo, neleidžia mąstyti, kalbėti, laiko mus blogiau už vergus. Kaip jie nuodija protą, žmogų laiko gyvuliu, paverčia ji robotu. Žmogui juk priklauso pasaulis, jis turi teisę jį matyti, jame jaukiai, laisvai gyventi. Tamsios jėgos užtvėrė milžiniškas teritorijas nuo pasaulio, žmones laiko teroro šešėlyje, šokdina pagal savo dūdelę, gąsdina, šaudo, muša, kankina. Ne, šitai turi baigtis. Turi, privalo žmogus išlįsti iš šio pragaro, tegul ir sumuštas, kraujuotas, nuplėšytais nagais, sudraskytoms kojom paliks. Kad virš galvos būtų švarus, tyras oras, laisva saulė, laisvas pasaulis, laisvos rankos ir kojos. Kiek dar daug mano bendraminčių tūno tamsiuose rūsiuose nematydami saulės. Sėdi ar guli, sunkiai alsuoja pelėsiais smirdantį orą, sienomis ir kūnais teka prakaitas. Tai zekas, jį kasdiena dvasiškai ir fiziškai kankina prizornikai, kas dieną šmonai, kas dieną tardymai. Bet jis, nors iš išorės suglebęs, bet jo vidus tvirtas kaip plienas, jis vis grūdinasi, vis didesnė neapykanta jame auga, vis labiau jaučiasi pranašesnis prieš šiuos jo kūno kraugerius, žiurkes. Jis žino, kad milijonai žmonių mąsto taip pat, ir jis kaip visi gyvena viltimi.
Dabar sau gyvenu vienas, kasdien alų ar vyną siurbiu, klausaus muzikos. Namuose niekada nebūnu vienas, vis kas nors sėdi, vis užsiėmęs. Popsation surengiam. Taip reikia gyventi, kuo linksmiau.
Užbaigiau trečią kursą, dabar jau laisvas studentas, o teisingiau jau nebe studentas, o bedarbis. Rudenį į armiją, po dvejų ar trejų metų vėl bus laisvas gyvenimas.
1972.08.06. Lauke tamsu, naktys dabar juodos, net žvaigždės nežiba. Namuose geros naujienos, nauji žurnalai, man jau nebe šalta, sušilau. Jau antra valanda nakties, visi išvargę lengvatikiai miega, o aš dar ne, mane kankina malonių išgyvenimų prisiminimas.
Kaip daug galima per dieną patirti. Dar šiandien maudžiausi jūroje. Laksčiau su „JAWA“ per bangas, pajūrio smėlius. Kentėjau šaltį, buvau susikaupęs skrisdamas naktį 110 kilometrų greičiu. Visur tamsa, vabzdžiai kapoja akis. Kaip gera namuose išvargusiam, nugalėjusiam visus kelio vargus.
Jeigu reikėtų prisiminti, ką veikiau per paskutines dienas, tai niekas neišeitų, viskas keitėsi, kartojosi, bemiegės naktys, gėrimai, muzika, bandūros, vėl miegas iki pietų, alus, buteliai, vynelis ir t. t.
Gerai gyventi gyvenimą be rūpesčių, be valdžios. Namuose netrūksta draugų, netrūksta moterų, netrūksta butelių. Bet viskam ateina pabaiga, viskas baigiasi. Turi keistis, kas pradžioje buvo gera, malonu, progresyvu, vėliau tampa šlykštu, nemalonu. Taip ir kiekvienais metais keičiasi pažiūros, poreikiai, draugai,. Negalima stovėti vietoje. Reikia tobulintis, šviestis, mokytis kalbų, studijuoti meną, literatūrą, muziką.
1972.09.18. Pirmadienis, truputį sunkoka. Nelabai išsimiegojau. Gerai miegojau, bet nedaug, kad galėčiau prisiminti paskutines dvi dienas. Namiškiai galvoja, kad mes persigeriam pasilikdami namuose, bet tai netiesa. Visą vasarą nesu vienas išgėręs daugiau kaip butelį vyno. Kur ten butelį, standartas dviese vieną butelį vyno. Ar nemalonu vakare, linksmoj kompanijoj, gurkšnoti sau vynelį, klausytis muzikos, postringauti, linksmintis, šokti. Pas mus namuose, kai sutemsta, prasideda pačios linksmiausios valandos. Lakstom su motociklais, vyksta „veikimai“ ir apie pusiaunaktį visa kompanija jau namuose. Štai atkemšame pirmą vyno butelį, šaltas gaivinantis skystis tirpsta burnoje, nuplauna per dieną susikaupusi kartėlį. Visų veiduose šypsena, visi klausomės muzikos. Praslenka kelios valandos, ir einame gulti. Truputį pasiseka numigti, ir vėl nauja diena aušta.
1972.10.27. Šiandien vėl namuose. Kaip gera. Tik jėgų neturiu, kojos virpa, keliai linksta. Širdis krūtinėje blaškosi, rankos dreba. Klinikose išgulėjau šešiolika parų. Nemačiau nieko, tik koridorių ir nedidelę mūsų palatą. Skaičiau „Žolės lapus“, politikavome, ginčijomės per naktis, kentėjome nuo adatos dūrių, juokavome su seselėmis ir slaugėmis. Viskas turėtų baigtis gerai, tik kantrybės ir drąsos.
1972.11.06. Valstybinės šventės, paradai žygiuoja, žmonės vaikšto pasigėrę, bet manęs tai neliečia. Kiek daug tų „avinų“ į demonstracijas veržiasi, velnias žino, ką jie galvoja.
Kokia gali būti tų žmonių mąstysena, kai jie padlaižiauja.
Namuose vėl daug draugų, o jie nusibosta, norėtųsi bėgti, lėkti iš čia, daugiau nebegaliu.
1972.12.08. Penktadienis. Kas per muzika, ji manę verčia pamiršti, jau nejaučiu skausmo, kūnas pasidarė lengvas, kyla, kyla !! Plasnoja, viskas sukasi. Spalvos pasidarė nepaprastai ryškios, lemputė spigina akys. Nejaučiu nieko, net nejaučiu, kad klausaus muzikos. Vien tik ritmas, skambesiai, neaiškios frazės. Pradegu jausti stereo vaizdus, tolius, kalnus. Kažkas bėga, manę stumia, daužo, naikina, negaliu niekam atsispirti. Ir vėl pašėlęs ritmas, ir vėl skrendi užmarštin, tampi niekuo, bet ir jautiesi visagaliu šito pats nesuprasdamas. Kūnas tampomas spazmų, pila prakaitas, lūpos apsūro, nežinai ko griebtis, neaišku kur žemė, kaip čia išsilaikyti nenuvirtus. Plaukai išsidraskė, kambarys suveltas. Betgi tai muzika. Betgi tai muzika, kokie niekingi padarai kurie nesupranta tos muzikos, man jų gaila kartu juos niekinu, mėšlo kirminai, jūs verčiate mane vemti, jau manę tampo konvulsijos. Muzika, geriausių gyvenimo minučių tu man davei. Ačiū tau gyvenime už muziką. Sėdžiu sau mažame kambaryje, aplink manę didelis, nuostabus pasaulis. Bet manę supa tamsi naktis, nei žvaigždžių, nei mėnulio. Kažkur toli, už šios tamsos, šviesu, šilta, pučia gaivus oras, gyvena nuostabūs žmones, džiaugiasi nuostabios merginos, laukdamos savo laimės. Kaip graudu pasidaro, pagalvojus apie tamsą ir šaltį, kuris supa, spaudžia manę, drasko mano kūną. Mes gyvename kaip kurmiai nematydami dienos šviesos, uostydami savo prakaitą, o dar blogiausia, tampame pasyvūs, pametame ir viltį. Taip, viltimi sotus nebūsi, bet reikia turėti tvirtą sielą ir neleisti savęs niekinti. Visiems drąsiau kelti galvą, ištiesinti nuvargusią nugarą, užmiršti padlaižiavimą ir neužsidaryti savo kiaute. Vadovautis savo protu, stebėti, kaip gyvena laisvi žmonės, būti ištikimu savo Tėvynei, niekinti išnaudotojus, naikinti juos. Mylėti laisvę, siekti jos kasdien.
1972.12.14. Ir vėl naktis ir vėl klaiki, nervus draskanti muzika, ir vėl mintys sukrečiančios visą nervų sistemą, sukrečiančios visą nervų sistemą, sunaikinančios gaivias mintys apie pasaulio grožį. Visa savaite man neprastai sunku, tai liečia santykius su Roma. Niekaip negaliu su ja išsiskirti. Šiandieną pagaliau kalbėjausi su ja, bet negavau atsakymo. Bet pokalbis paliko slegiantį įspūdį. Ryt gal paskambins, sužinosiu.
1972.12.25. Jau visai arti Naujieji, taip greitai skrieja metai. Aš sergu, turiu temperatūros, jaučiuosi kaip sulaužytas. Man kyla mintis, kad pergyvenimai, kuriuos patyriau išsiskirdamas, atsiliepė mano organizmo atsparumui. Mano draugų susistatymas merginų atžvilgiu visai nesuderinamas su mano. Mes juk siekiam trumpalaikės draugystės, norim būti laisvi, negaišti laiko beprasmėm pramogom kaip kinas, teatras, šokiai, koncertai. Jos mums reikalingos ne dažniau kaip kelis kartus ar kartą per savaite, kai kur nors vyksta išgėrimas, ar nutariame pavėžinti. Nesąmonė, kai ant tavo galvos kas nors sėdi, kai trukdo tavo laiką beprasmėm pramogom, kai be reikalo leidi pinigus. Mergina turi džiaugtis, kad ją šiandieną paėmėme į popsation, o ne jos draugę. Kitą kartą paimsime jos draugę, ir ji bus laiminga. Visa tai suprantu ir pritariu, bet nesugebu to padaryti, mano natūra mėgsta pastovumą, aš esu labai sentimentalus. Visi prisiminimai man yra labai brangūs. Štai iš čia kilo tas skausmas, nervų tampymas, kai reikėjo išsiskirti. Dabar tai baigta, praeitis. Iki pavasario su niekuo neprasidedu. O gal, kaip sakoma, nuo ko susirgai, tuo ir gydykis.
Man reikia tobulintis, ryžtingumo, iškalbingumo, tvirtumo visuose savo veiksmuose, o to siekdamas aš tikriausiai atsisakysiu savo hipiškų idėjų ir tapsiu vidutiniu žmogumi, niekuo nesiskiriančiu iš kitų tarpo, o gal spjauti į tuos apmąstymus ir tapti kažkuo kitu, ne vidutinybe. Bet kuo ? Greičiausiai mažu žmogumi, nieko nepasiekusiu gyvenime, viskuo nusivylusiu.
Norėčiau gyventi atsiskyręs nuo realaus pasaulio, galvoti apie pasaulio grožį, užsiimti darbais kurie mane jaudintų, kuriais aš grožėčiaus. Nenoriu draugauti su žmonėmis, noriu būti linksmas kaip pavasario diena. Niekada negalvoti apie savo praeities gyvenimą, negalvoti apie rytojų, apie tai ryt pagalvosiu, bet gyventi tik šia diena. Visos šios mintys giliai manyje, aš bejėgis, silpnavalis, manę neša srovė, aš plaukiu kitų žmonių minioje, tai didelė upė. O mane mindo, maigo, spaudžia prie dugno, nori sumaišyti su žeme, tik keli draugai neduoda nuskęsti. Aš šoku, tai ką jie šoka, aš beveidis, aš jų šešėlis. Kas manęs laukia, tai baisu, norisi verkti. Ką aš pasieksiu, tik ašarų pakalnę. O gal blykstelėt ir užgest. Blykstelėt, kol nevėlu. O kas po to ? Mano tėvams mirtis ant galvų užkris, tai tolygu jų žudymui. Ką čia kalbėti, aš savęs nenužudysiu, o tėvų juo labiau. Aš nenoriu kitų užuojautos, po kurios seka pajuoka.
1972 metų topas: Emerson, Lake and Palmer, Alice Cooper, Atomic Rooster, Yes, Uriah Heep, Black Sabbath.
1973.04.19. Šiandieną buvau Kėdainiuose. Nusipirkau odos, siūsiu striukę. Koks nuostabus jaunimas. Pažiūros visai kaip mūsų, tą patį galvoja, šneka tiesiog mano mintis.
Greitai jau bus mano „paskutinis teismas“ – karinės tarnybos komisija. Šitokios komisijos vyksta tik pirmadieniais. Dešimt dienų gulėjau karo ligoninėje, darė punkciją. Kaip atsibodo.
1973.07.09. Štai jau kiek laiko prabėgo. Jau vasaros vidurys. Vasara eina, vasara šėlsta, dienos bėga. Ir kas diena vis kas nors nauja. Visai nepateisinami mano veiksmai. Gyvenu keistą gyvenimą,. Pats nesuprantu, kaip tai vyksta. Aš draugauju iškart su trim merginom – Nijole, Dalia ir Roma. Taip, tai gal ir nesąmonė, bet taip yra. Ką man daryti, to aš ir pats nesuprantu. Tai sunku, labai sunku.
Ryt vėl į žygį. Reikia pamatyti visą Lietuvą.
1973.08.25. Štai vėl namuose, po vasaros grįžau į savo gimtąjį kambarį. Taip, man gera ir ramu. Manę ramina planai, aš jaučiuosi kaip ant verdančio vulkano, manęs laukia milžiniški darbai, manę traukia mokslo viršūnės. Aš noriu siekti naujų žinių, aš noriu kažką vertingo nuveikti, man rankos dreba iš noro kažką tai naudingo padaryti. Žiema parodys, ką aš padarysiu. O jaučiu, kad greitai bus verčiamas naujas gyvenimo puslapis.
Nuostabi vasara prabėgo, taip jau prabėgo. Liko tik malonūs prisiminimai, Šventoji, Lakajų ežerai, Ignalina, Žemaitija, Talinas ir pagaliau nuostabus Leningradas.
Kol nebūdavo Nijolės, aš kasdieną būdavau su Roma. Nei Roma, nei Dalia nekaustydavo manęs, neprieštaraudavo, būdamas su jomis aš kaifuodavau. Jausmai būdavo šalti, vienodi, be didesnių posūkių. Kvailos kalbos, apie ką jos kalba, ką kalba – viskas kvaila. Kas kita Nijolė, pas ją jausmai viskas, bet man tai apsimetinėjimai, pykina, erzina, šlykštu. Ji patyrė tiek daug vargo, skausmo, nelaimių, nesėkmių, bado ir visa tai nugulė jos viduje. Ji labai protinga, bet jos mintys atskirtos nuo jausmų, ji šalta, iš anksto apskaičiuoja logiškus veiksmus.
Ką man daryti, kaip atskirti grūdus nuo pelų. Kaip suprasti kur tikri jausmai, kur vaidyba. Aš turiu siekti savo tobulėjimo ir mokytis iš gyvenimo.
1973.09.04. Jau aš studentas. Taip aš studentas!! Vėl kopsiu į Alma Mater viršūnes. Dabar aš vėl gražus, apkirptas, apskustas, bet ar tai svarbu. Ne, žinoma ne, svarbu, kad kartu su plaukais nenukirpo mano minčių.
Užvakar grįžau iš savo paskutinės vasaros kelionės. Tai buvo nuostabu. Tikrai nuostabu. Buvau kartu su Nijole Šventojoje. Kaip puiku nusirengti nuogiems ir pulti į jūrą. Kovoti su bangomis. Jausti šaltą vėją, vandenį, bangų purslus. Oras, vanduo, vėjas mane atgaivina, praskaidrina mano mintis. Sužadina nuostabius jausmus, aš atsigavau ir siela ir kūnu. Kelias tas dienas buvau kitame pasaulyje, seksualiame pasaulyje.
Bet dabar manęs laukia mokslas. Net sunku patikėti, kad aš vėl studentas. Vėl lankysiu paskaitas, vėl darysiu laboratorinius, laikysiu egzaminus. Taip, tai ir gerai ir blogai.
Dabar manęs laukia nuotraukos, nuotraukos.
1973.09.18. Rašau šias eilutes, dabar neturėdamas teisės gyventi laisvėje. Bet pabėgau iš ligoninės ir vėl reiks šiandieną sugrįšit. Jau savaitė kaip guliu. Tai buvo atsijungimas nuo pasaulio. Bet man teko labai didelis smūgis. Tai moralinis smūgis, gryna tiesa tiesiai į akis. Visas mano išsigelbėjimas – mano daiktai, mano kambarys, muzika. Ji atgaivina mane ir vėl stumia kažką daryti. Bet tai yra nuodai. Jie verčia užmiršti mano nelaimes, mano nesėkmes, prieš kurias buvau nutaręs kovoti. Daiktai užmigdo mano ryžtą, ir vėl aš tampu bevaliu, likimo žaisliuku.
Bet šis ruduo ir žiema bus mano persilaužimo metai. Turiu gelbėti savo kūną ir savo sielą nuo visiško žlugimo.
1973.10.09. Štai praslinko dar kelios dienos. Auksinis ruduo aplinkui. Naktis. Lauke vėtra, taip sujaudinusi mane. Treška medžiai, skraido lapai, aš lėkiau per naktį motociklu. Lėkiau vėjo blaškomas, lėkiau nakties baisybių apsuptas, lėkiau baisių šunų vejamas.
Kaip tai nuostabu. Aš buvau sujaudintas minčių, kad dar tiek daug nuostabių, drąsių, protingų žmonių yra. Kiek dar laisvės troškimo, kiek talento, kiek tikėjimo rytojumi jie dar sukaupę. Tai nuostabu. Puiku, mano mintys sutampa su tūkstančiais minčių, tik kova prieš tironiją, prieš brutalumą, už laisvas idėjas, už laisvę. Taip, tegyvuoja tikroji laisvė. Mes ją iškovosime. Tegyvuoja žmogaus proto triumfas. Tikrieji jausmai valdys protą, ir mus supantys jausmai bus viskas. Mes plauksim, džiaugsimės nuostabių jausmų okeane. ... Visur bus šviesu, balta, spinduliuos kiekviena smulkmena. O tai turi būti. Būtinai. Aš viskuo stengsiuos to siekti.
1973.10.29. Štai mano diena atėjo. Ryt atsikeliu ir einu į komisiją. Tai nemalonu, bet ką daryti, reikia užbaigti. Jau atsibodo. Truputį baisu, nes gali būti, kad porai metų paims į kariuomenę ir teks tuos metus išbraukti iš gyvenimo. O kiek kančių, skausmo, niekinimo tektų iškentėti.
1973.11.18. Kariuomenė atpuola, karinė katedra irgi. Panevėžyje mačiau spektaklį „Mirties šokis“, nuostabu, sukrečia. Daug minties ir filosofinės tiesos.
1973.11.27. Negi žmonės tokie žiaurūs, negi jie ieško kituose tik silpnų vietų, kad vėliau galėtų pasinaudoti – čiupt už skausmingos vietos ir tampyti, tampyti. Kuo didesnes kančias kęs jo žudomas žmogus, tuo daugiau jam džiaugsmo. Negi tas žiaurumas glūdi žmogaus viduje, o reikiamu momentu išlenda ir užvaldo žmogų. O gal tik gyvendamas išmoksta būti žiaurus. Manyje irgi yra žiaurumo, tai baisus kerštingas žiaurumas, ir aš galėčiau užmušti žmogų, jeigu ne mano nuolankus būdas.
Vakar grįžau iš Rygos. Tai buvo savotiškas pabėgimas iš šio pasaulio. Tai buvo jausmų, naujų žinių, pažinčių ir didelių nusivylimų kelionė.
1973.12.13. Šiandien įsimintina diena. Ne, ji nebus pažymėta biografijoje, niekas apie ją nežinos, bet mums su Virgilijum Šonta tai pakilimo iš beprasmybės diena.
Su Virgiu norim atidaryti savo parodą. Tai nuostabu, mes įžengiame į naują pakopą. Mes jau turime ką parodyti kitiems žmonėms. Mes tyrinėjame grožį, stengiamės jį pažinti, užfiksuoti ir parodyti. Žinoma, mūsų lygis yra labai žemas, techninis atlikimas baisus, meninis lygis dar šlubuoja.
Bet mes nenusimenam, viskam yra laikas, viskas priklauso tik nuo mūsų pačių. Dabar kilsim aukštyn, dirbsim, galvosim. Tai nuostabu.
1973.12.18. Atidariau parodą. Valio!!! Triskart valio!!! Mudu su Virgiu Šonta savo pasiekėme ir eksponuojame virš 50 nuotraukų. Tai didžiulis mūsų laimėjimas ir atminimas visam gyvenimui. Dabar mes privalome pereiti į naują aukštį, ir žymiai techniškiau bei meniškiau. Valio!!!
1973.12.19. Mane labiausiai sukrečia kišimasis į žmogaus asmeninę laisvę.
1974.04.06. Ir vėl mokslai, egzaminai, nebėra laiko, viskas verčiasi, nebeturiu jėgų. Šiemet tūpčioju vietoje, nebėra planuotos antros parodos. Tiesa, Viešojoje bibliotekoje vyko Kauno jaunųjų fotografų paroda, Susilaukiau šiokio tokio pripažinimo, manimi rūpinasi rimtieji fotografai. Apie manę ir Virgiu Šonta žurnalas „Nemunas“ parašė. Parašiau savo pirmąjį apsakymą, o dvasinis gyvenimas tuščias.
1974.06.17. Darbo rezultatai jau pradėjo ryškėti. Kasdieniai rūpesčiai privertė viską pamiršti, ir tarsi vėjo genamas veržiuos gyvenimu į priekį. Gaivališkai važinėju po Lietuvą, fotografuoju žmones, naktimis sėdžiu laboratorijoje. Pirmyn, tik pirmyn. Nėra laiko jokiems sentimentams, apmąstymams, savianalizei. Padariau krūvas fotografijų darbų. Užmanymų milijonai, energijos netrūksta. Užgriuvo milžiniškas kiekis informacijos ir emocijų. Šis srautas uždega mane ir aš verdu. Kunkuliuoju, braunuos pirmyn.
O dvasinis gyvenimas lieka užgniaužtas ir apgailėtinai užmirštas. Niekam į jį neleisiu brautis, niekam neduosiu vėl jo sujaukti. Nenoriu dar kartą košmariškų pergyvenimų.
Poreikiai siaurėja, daugelis mėgstamų dalykų laikinai ar visai pamišti. Vidinis nusistatymas dirbti tik fotografijai neleidžia blaškytis.
1974.11.07. Ar menininko išprusimas maišo jo kūrybai? Macijauskas teigia, kad turguje jam fotografuoti vis sunkiau ir sunkiau. Kaltė ne tad, tema būtų išsemta, o tai toli gražų dar nėra, bet jis jaučia vidinį pasipriešinimą. Vis dažniau jis jaučia vidinį jausmą draudžianti jam nuspausti fotoaparatą mygtuką. Iš kur tie vidiniai stabdantys, surišantys fotografą tvarsčiai ? Ar jie nekilo iš įvairių kritikų, akademinių dėsnių skleidėjų. Ar nemaišo drąsiam menininkui konservatyvių kritikų neigiamos pastabos, darbų peikimas ? Gal geriausia fotografui gaivališkai įsilieti į paprastų žmonių minią, pajusti jų pasaulėžiūrą ir tai užfiksuoti.
Neseniai davėme interviu radijui – Virgis Šonta, Macijauskas, Pilvelis ir aš. Apie fotografiją, kūrybą, gyvenimą ir apie meilę. Kai Virgis pareiškė, kad žada nevesti, aš labai daug ką supratau. Pasirodo, mus riša dar viena grandis, pasirodo, mūsų meilė ir atsidavimas fotografijai ne atsitiktinis, tai būtina mums pabėgti nuo savęs, nuo savo savianalizių, graužimosi. Mes dar labiau suartėsime. Aš tuo neabejoju, mūsų likimai sutampa. Mes ir fotografija, tai ves mus iki išsekimo, iki pat mūsų mirties. Tai bus visą, visą gyvenimą. Daugiau nieko nebus.
1975-06-11. Diplominiam paaukojau mėnesį. Tai vienas iš sunkiausių mėnesių mano gyvenime. Betikslis atstumiantis darbas nuo ryto iki 3 val. nakties, kasdieną, kasdieną. Be to, reikia fotografuoti, atspausdinti nuotraukas, eiti į pasimatymus su Vida. O, tiesa, prieš tris savaites motokrose susipažinau su Vida.
Inžinieriaus diplomą gavęs, visiškai ir visiems laikams atsikratęs pašalinių darbų, sau prisiekiau dirbti tik fotografijai, aukoti gyvenimą tik fotografijai. Paskirti savo likusį gyvenimą tik fotografijai. Mano gyvenimas labai susiaurėjo, man užsidarė daugelis džiaugsmų, tų instinktų ir džiaugsmų, kuriuose paskendę žmonės gyvena neprasmingą gyvenimą.
Dabar manęs laukia vasara. Nuostabi laisva vasara. Važinėsiu po Lietuvą iš kaimo į kaimą. Fotografuosiu peizažus, žmones, vaikus, debesis. Vis dėlto nuostabus dalykas vasara, fotografinė vasara.
Prieš metus aš su Šonta padarėme pirmas savo fotografijas, o dabar išsikovojome savo vietą tarp žymiausių Lietuvos fotografų. Šonta ir Kalvelis laimėjo Kolūkinę premiją parodoje „Žmogus ir žemė“. Mane kviečia dirbti atsakingu sekretoriumi Kauno skyriuje. O tai jau šis tas.
1975.11.23. Prabėgo vasara. Šiuo metu ariu ir ariu. Lipdau kadrą prie kadro. Realizuoju savo vasaros darbą. Nepaprastai džiaugiuos, sukaupiau milžinišką kiekį gerų darbų.
Atlaidų ciklas, sporto ciklas, fotografijos apie Kauno senamiestį. Viskas vardan fotografijos. Dirbu aklai, iš intuicijos. Tiesa, turiu labai didelių planų. Tai nuostabus, gigantiškas darbas. Kuo giliau į gyvenimą, kuo aštriau užkabinti karšto, aistringo, kunkuliuojančio gyvenimo srauto. Tai rimtas dalykas, ne vienadienis, reikalaujantis nepaprasto rimtumo, supratimo ir atsidavimo. Kai kur peržengiau leistinas ribas. Ribas, kurias pažymėjo mūsų laikmetis. O kaip su ateitimi? O kaip į mūsų darbus, kūrybą žiūrės ateinančios kartos? Štai todėl aš esu tikras savo teisybe, mūsų dienų karčia teisybe ar neteisybe. Mano fotografijos bus mano namuose. Nežinau kiek metų. Bet svarbiausia, kad jos yra. O jose įamžintas lietuvis. Jos persunktos gyvenimu.
Zenonas apsivedė, šauniai pašokau. Su Virgiu Lanku seniai nesimačiau, savo darbais užsiėmęs. Roma skambino, maloniai pašnekėjome, prisiminėme jaunas dienas, o laikas bėga. Jau esu ant ribos, toliau nebus kalnų, pakalnių, nebus beprotiškų aistrų. Mažas nuolaidumas, lyguma, vis mažiau nukrypimų, vis mažiau jausmų. Į viską žiūriu su lengva, optimistine pesimistine pašaipėle. Jūs taip gyvenate, gerai, o aš taip gyvenu, ir ką jūs man padarysite. Aš sau nieko, bet jūs irgi nieko. Net juokas ima, koks aš durnas.
1976.12.24. Kūčių naktis. Nuostabi, dieviška, šventa, pilna jaudinančio kilnumo. Dvasia kyla į aukštybes. Grožis suteikia džiaugsmo ir malonumo dvasiai, atpalaiduoja nuo kasdienybės. Žmogus tampa geras, kilnus.
Kaip gera. Nedidelis, bet stebuklingas mano miestas. Kiek daug džiaugsmo čia patyriau. Gyvenimas manęs nelepino, teisingiau, aš pats naikinau save. Kaip visa tai kvaila.
Dabar manęs laukia nauji metai. Laikas – žiauriausias dirbančio, kuriančio žmogaus priešas. Didelio talento sukurtos vertybės išsilaiko amžius, o jiems sukurti tik keli pilnakrauji dešimtmečiai. Jeigu jų neišnaudosi, tai amžiams išnyksi iš šio pasaulio, kaip vienišas kryžius tuščiose palaukėse.
Žmogus – likimo blaškomas pūkelis, o laikas – ugnis. Blykst, ir jo nebėra, kaip spinduliukas vandenes paviršiuje.
Dirbu, mąstau ir dirbu, kuriu sau paminklą nemirtingą. Padariau labai daug, net pats to negaliu pilnai suvokti. Trys metai darbo, o aš jau įeinu į geriausių Lietuvos fotografų dešimtuką. Anot Vitalijaus Butyrino – man, Sutkui ir Macijauskui daugiausia šansų išlikti fotografijoje.
O apie save tik tiek galiu pasakyti – dirbu. Buvo nuostabi vasara, Klaipėda, bemiegės naktys, aistros. Rambyno nakties siautimas. Atlaidų stebuklingi miražai. Virgos motiniškas šauksmas, sukėlęs daugiau skausmo, negu džiaugsmo. O fotografija man atskleidė savo magišką gyvybę, aš jos valdžioje. Ji mano mirtis, mano išgelbėtoja. Aš nužudau savę Menui.
Atlaidų ciklas – mano galingiausias darbas. Tai mano atradimas. Jis mane išgelbės nuo užmiršties. Žmonės po daugelio metų žiūrės į kaimiečius, kuriais aš džiaugiaus, mylėjau, į kuriuos aš perkėliau dalį savęs. Taip aš sujungiau savo sielą su žmonėmis, su duoną, su dievu ir žeme kvepiančiais žemaičiais. Dievu, t. y. sielos kilnumu, žmogiškumu, meile, noru gimdyti ir auklėti vaikus. Jūs pažiūrėkite į vaikų, tėvų, senelių ir arklių akis. Įsižiūrėkite į kaimiečių rankas, į šviesą, žaidžiančią lapuose ir mergaičių garbanose.
Kai išgirstu lietuvišką dainą, norisi verkti, skausmo ir liūdesio okeanai užlieja mane, sujaukia, išveja į nulinę erdvę.
Senamiesčiai – Kauno, Klaipėdos, Vilniaus – dokumentika istorijai. Kartos gimsta, vaikai žaidžia, išmoksta gyventi tarp namų, gatvių, nedidelio lopinėlio dangaus. Kaip maža gamtos. Kvadratas žmogų atpratina mylėti gamtą. Plytos, gatvė, šaligatvis, šviestuvai, bažnyčių bokštai (kai kurie be kryžių) žmogų vis skubina, verčia bėgti. Pagreitis vis didėja, vis labiau agresyvus. Atsisėskim ant pievelės, įkvėpkim žolės kvapo, aprėpkim akimis bekraštį dangų. Susiliekime savo kūnu su mūsų pilka žeme. Ir pajuskim mūsų miesto pulsą, jos esmę, jos erdvių grožį, suvokim savo gyvenimo džiaugsmą – tai ir bus „Senamiesčių“ fotografija.
Meilė priduoda menininkui karščio. Aš noriu, kad mano fotografijose kraujas virtų, kunkuliuotų. Žiūrovus sukaustytų žmogiškos aistros, besiveržiančios iš fotografijų.
1977.06.09. Labas, Romai. Privet, starina. Bet ir šunsnukis tu esi. Greitai ir pats nebežinosiu, kad ant šio svieto gyvenu. Kaukdamas rituosi per dienas ir metus. O kas iš to? Ką ten rasiu priešakyje?
Dabar tai galiu save juodinti, apšaukti ir suniekinti. Nes, nes... rankose turiu didelį didelį šansą vėl tapti žmogumi. Normaliu žmogumi. Bijau likti vienas. Noriu turėti kitą artimą, neatskiriama, su manimi susijusi pasaulį. Aš neieškau paguodos, netgi nekenčiu šito. Man neįdomi kitų žmonių nuomonė apie mane. Nusispjauti. Man reikia šilumos. Negaliu kaip šuo kaukti visą gyvenimą... Man reikia akių, į kurias galėčiau žiūrėti, man reikia širdies, kurios varomą kraują jausčiau. Man reikia meilės. Meilės žmogui, kurį myliu.
Aš jos neieškojau, tik pasižiūrėdavau, ką likimas man paskirdavo. Kelis kartus šių išdaigų pasekmės traiškė mano dvasią, tai Roma – paprastutė, iš prigimties gera, be polėkio mergaitė, ir Nijolė – nesuprastas, pats savęs nesuprantantis audringas okeanas. Ir šio okeano alsavimas mane pavergia dar ir dar kartą.
Dabar, kai pagalvoju apie susijungimą, klausiu savęs – kam to reikia? Ar mes neužmušime savo meilės kas dieną ir naktį būdami tarp keturių sienų? Ar mūsų siekiai nebus per daug skirtingi? Ar mes nenukankinsime viens kito? Pasidariau materialistas, skaičiuoju naudą, galvoju „o kas bus toliau?“.
Ryt su maloniausiu man žmogumi Jonu Kalveliu važiuoju į Anykščius. Norėčiau turėti tokį tėvą, ramų, išmintingą, dvasios galiūną ir be galo jautrų.
Dirbu, labai daug dirbu, fotografuoju Vilniaus senamiestį. Baigiau Marksizmo-leninizmo universitetą.
1977.12.24. Štai ir Kūčios. Širdyje linksma ir graudu. Laikas, koks jis neapčiuopiamas, slidus. Graikų filosofas pasakė, kad mirtis yra ne mūsų priešakyje, bet praeityje. Tai, ką mes nugyvenome, tai ir yra mirtis. Laikas vienintelis daiktas, kuris mums priklauso, jį reikia mokėti naudoti.
Susipažinau su skulptoriumi Jūračiu Zalensu, man jis patiko savo aistrom ir karštą meilę gyvenimui. Šonta kiek ramesnis, kitaip sutvarkytas jo gyvenimas. Ir man reiks susitvarkyti, savo gyvenimą, gyventi asketiškai, užtenka tų moterų jos per daug energijos atima.
Kaip malonu paskaityti savo dienoraštį, ką aš rašiau sau – merginos, menas, keli įvykiai, būsenos. Bet tai ir yra svarbiausia – kaip malonu, kad gali kalbėtis akis į akį. Dieve, kaip myliu šį gyvenimą. Kaip aš myliu savo Tėvynę, kas aš bučiau be tavęs. Tai didžiausias turtas – draugai ir tėvynė. Aš mažas žmogus, bet tikiu, kad esu didis.
1978.05.02. Labas vakaras, Romai. Ką tik sugrįžau iš kelionės. Tai buvo savęs išbandymas. Troškau nuotykių, gal ne nuotykių, bet sunkumų. O jų netrūko. Sugrįžau šlapias, sušalęs ir negyvai nusitašęs. Šiandieną visą diena lijo. Žodžiu, labai gerai. Jaučiuos stipresnis, tam ir sunkumai. „Chicago“ pučia triūbas, saksofonai žviegia. Kiek daug energijos, neišnaudotos energijos žmogus savyje turi. Sunku rašyti, nes viskas gerai.
Virgis Lankas apsivedė. Mano senas geras draugas sukūrė šeima, laukia palikuonių.
Viskas sudėliota į normas, į pareigas, ir žmogus tampa priklausomas. Nebėra tos laisvės, kai kas dieną vis nauji nuotykiai, pažintis, kai veržies į nežinomybę, į gyvenimą. Manę sustabdė fotografija, Virgį šeima, kaip ir daugelį iš mūsų.
Buvau Nidoje. Įdomi kelionė. Susipažinau su tragiška Antano Sutkaus asmenybe. Tai didelis žmogus. Tai asmenybė, jam reikia nusilenkti. Dar kartą pajutau, kad kūrybinė fotografija kovoja už dvasingą žmogų, o priešas yra miesčionis. Mes esame Don Kichotai, bepročiai. Tai mūsų jėga.
Paskaičiau tavo dienoraštį ir užėjo noras verkti. Taip, sukniubti į lovą ir verkti, verkti graudžiomis ašaromis, kad kūnas pradėtų trūkčioti. O paskui apsiraminus miegoti.
1978.05.21. Tėvo mirtis. Tai siaubinga. Tikrai siaubinga. Tėvo nebėra, o aš dar ne tėvas. Mačiau jo mirtį. Košmaras, žmogus kalba, planuoja, mąsto, o čia trūksta, plyšta ir nulis, viskas, nulis.
1978.11.04. Dabar esu priverstas galvoti, svarstyti, bet greičiausiai laukti, kas su manimi įvyks. Praeita vasara ir ruduo nuplaukė absurdiškam susipainiojime, buvau papuolęs į ceitnotą. Jau nebežinau kokie bus santykiai su Virginija, kuo toliau, tuo blogiau ir man, ir jai. Ką man daryti? Tėvai ir gyvenimas mane išauklėjo kitų atžvilgiu būti šaltą ir abejingą. Tik retais atvejais aš esu labai dosnus, geras, atsidavęs draugams ir draugėms, o šiaip per daug rimtas, nejautrus, ir niekas manęs nedomina. Vesti Virginiją? O kas toliau? Ar ilgai mes gyvensime? Kur gyvensime? O dar ir vestuvės. Aš labai užsiėmęs, man reikia laiko, laiko ir dar sykį laiko, laiko, laiko. Milijonas darbų, niekur nespėju. Net kaukti norisi, kaip nespėju. Gyvensiu ir mirsiu vienišas. Ties šiuo klausimu reikės rimtai apsistoti. O viskas vis tiek sukasi apie Virginiją. Aš jaučiu, kad moters atsidavimas nugali visas tvirtoves.
Siaubinga, jeigu pradėsi gyventi dėl kitų, nieko gero nebesukursi. Lieka rinktis: fotografija ar gyvenimas. Taip, žmogau, ir kali save prie kryžiaus. Ne veltui Kristus buvo nukryžiuotas vardan kitų žmonių.
Štai jau penkeri metai, kaip mes su Šonta pažįstami. Penkeri metai esu fotografas. Dieve, kaip laikas bėga. Penkeri metai. Ką aš padariau per šiuos metus? Išmokau fotografijos abėcėlės. Padariau sporto seriją apie 10 fotografijų, senamiesčių apie 20 fotografijų, atlaidų apie 30 fotografijų. Dar reiktų perpus sumažinti, labai mažai. Mano jėga – tai, ką mano dvasia sugeba parodyti: skausmą, tragizmą, skaistumą, džiaugsmą, meilę žmonėms.
1978.12.25. Štai ir vėl Kūčios. Taip, šventos, šventos šventės. Už lango lauke šalta, Sniego prikrito. Kambaryje „Rolling Stones“ primena senus laikus. Bet man dar ne laikas dairytis į praeitį. Viskas priekyje. Taip, aš šiandien pilnas optimizmo, jau seniai to nebuvo. Aš dėsiu visas pastangas, kad atsikratyčiau vienišumo. Ne, ne to vienišumo, kuris žmogų lydi nuo gimimo iki mirties. Bet ateities vienišumo. Aš bijau, kad ateitis man gali pereiti į baimę. Baimė – žiaurus dalykas. Pradėjo irti nervai, aš savęs nebegaliu suvaldyti. Bijau savęs, štai kas baisiausia gyvenime.
Fotografija – mano džiaugsmas, mano išsigelbėjimas, mano vargas. Darausi amatininkas, nebetenku pirmykščio kūrybos džiaugsmo momento. Viskas apskaičiuota, logiškas pradas gniaužia mano improvizacijos svaigulį. Bėgti nuo parodų, nuo rimtų šnekų, daugiau į gyvenimą. Į gyvenimą, man nereikia meno pasaulio, mane naikina tas sluoksnis, vadinamas menininkais, jų smulkios problemos, jų konfliktai juokingai skaudūs. Į darbą, Romai, į darbą, į gyvenimą, arčiau prie žemės, arčiau miškų, upių, arčiau saulės, paukščių. Arčiau žmogaus, paprastos darbo skruzdėlės, kaip rašė Solženicynas.
Lygiai penkeri metai, kai su Šonta KPI atidarėme savo pirmąją parodą. Penkeri metai. Tai katorgos metai. Bemiegės naktys, vasaros be atostogų. Bet mes išlaikėme egzaminą. Labai sunkius meno egzaminus. Mes jau esame.
Aš jau senstu. Kaip baisu. Aš tampu senis, plaukai slenka, negaliu greitai bėgti. Aš būsiu senis. O paskui numirsiu. Kaip gražu jaunam, pilnam jėgų, visame žydėjime, kaip jaunavedys imti ir numirti. Nuostabiausia sužadėtinė – mirtis. Tik klausimas, kas pasipirš. Ar aš išdrįsiu, ar ji pati ateis. Gal teisybė, kad gamtoje baisiausia yra gimimas, o mirtis gražiausias, dvasios išsilaisvinimo aktas.
1979.03.28. Man iškilo didžiulė dilema. Aš juk paskyriau savo gyvenimo tikslą kūrybai – fotografijai, o visą laiką gaištu smulkmenoms, administracijai, paprasto smulkaus valdininkėlio pareigoms. Reikia sustoti ir viską apmąstyti. Be kūrybos prabėgęs laikas – miręs laikas. Tiesa ir dar kartą sąžininga tiesa – menininko kūrybos credo, tai bus mano tikslas.
Balandžio 6 dieną Kauno fotografijos galerijos atidarymas, dabar dirbam, žudomės, bet viską nuveiksime iki pergalingos pabaigos. Turėsime Tarybų Sąjungoje geriausius fotografinius rūmus.
1979.09.30. Štai ir vėl aš su tavimi, dienorašti, mano mielas senas drauge. Aš pilnas laimės, džiaugsmo, išgėriau gurkšnelį šampano ir apsalau. Aš noriu rėkti iš laimės, klykti, sausti, o už lango lyja rudens šaltas lietus, sukeliantis dar didesnį džiaugsmo impulsą. Bitlai, mano Bitlai groja! Hey Jude!!
Štai dar viena vasara baigėsi, ir ji baigėsi mano vestuvių rūpesčiais. O daugiau nežinau ką rašyti. Nežinau ir kaip likti gyvenime sąžiningu žmogumi, labai daug ko nežinau. Mano atsakomybė – tai mano talentas. Tai paradoksas, bet Lietuvai nieko daug negaliu duoti, esu per silpnas. Tik viena aš tepajėgiu – savo fotografijose fiksuoju jos dvasinį veidą, jos sielą. Aš savo meilę išreiškiu ne žodžiais, nes tokių žodžių nemoku. Mano sąžinė – mano nuotraukos.
Dieve, koks aš laimingas, turiu savo idėją – fotografiją, turiu žmoną, mylinčią be galo, net suskystu rašydamas tą žodį, žmoną atsidavusią, tikinčią manimi, kad tik aš sugebėčiau gyvenime jai už viską atsilyginti, ir svarbiausia mes laukiamės naujo žmogaus. Žmogaus, pradėto mūsų. Tegyvuoja gamta, tegyvuoja Lietuva, tegyvuoja Laisvė, tegyvuoja mūsų vaikai, tiesa, dar negimę. Dieve, likime apsaugok mus nuo pikto ir leisk mūsų sąžinei gyventi kartu.
1980.02.26. 22 val. 40 min. gimė mano sūnus. AŠ JAU TĖVAS!!!! Romai, aš jau Tėvas!!
Koks keistas jausmas. Tėvas. Bijau net ištarti. Ant manęs krenta didžiulė atsakomybė. Mano mąstymas, mano gyvenimas paskirtas Tau, Tėvyne! Aš prisiekiu savo šeima, savo vaiku, kad niekada neišduosiu Tavęs, Lietuva. Aš prisiekiu savo vaikais, savo vaikų vaikais, kad stengsiuos išvaduoti Tėvynę. Gal ir esu „prakeiktas“ nacionalistas, bet jokia „chirurginė“ operacija neatskirs manęs nuo meilės savo kraštui. Aš tebesu ir būsiu per amžius už Laisvą Lietuvą!! Tai ne nacionalizmas, tai patriotizmas.
1980.03.16. Štai ir visa šeimyna namuose, aš, Virga ir... mano sūnus, kuriam vardo dar neišrinkome. Toks mažas, bejėgis padarėlis, bet jau žmogiškomis veido grimasomis. Štai, iš šio mažo 3,6 kg ir 50 cm gyvybės gniužulo susiformuos žmogus, o gal ir asmenybė. Laiko man atima labai nedaug, bet atsirado pilnavertiškas tvirtybės jausmas.
1983.06.10. Jau vėlus laikas, bet perskaičiau kelis dienoraščio puslapius ir mane pribloškė. Lyg ką pavogęs, lyg bėgdamas nuo laiko dirbu sau ir galbūt Tėvynei. O toliau rūpesčiai, finansai, pinigėliai ir mažos problemėlės. Mano idėjos pradeda slinkti nuo manęs taip ir nerealizuotos. Aš lyg indų deivė šešiarankė puolu į kelias temas ir nė vienos iki galo nerealizuoju. Aš skubu, griebiu, darau, blaškaus, nespėju užbaigti, bet laiko trūksta. Taip bėga metai.
Kodėl negaliu atsisakyti savo pasirinkto kelio? Kodėl mano kūrybos esmė – tai rūpestis žmonėmis? Nei malšinu jiems skausmą, nei atnešu jų dvasiai ramybę. Aš tik atvaizduoju gyvenimą. Kokie mano privalumai? O gal man kristi į modernizmo balą? Tai labai svarbu – ar eisiu į Lietuvą, ar į Europą?
Negalėčiau savo tėvų žemės, savo prosenelių kalbos palikti. O daug kas ją palieka. Tai kertinis mano visos kūrybos akmuo.
Pradėjau fotografuoti senelių prieglaudos namus. Tai baisu ir nuostabu. Baisu ten būti, nuostabu, kad žmogus vis dėlto optimistas ir kad ten atranda sau draugą.
Baigiu jau vyną. Apturėjau nuostabią naktį. Labai puiki muzika, pats su savimi pasikalbėjau ir apsivaliau dvasiškai nuo visokio mėšlo ir sustiprinau savo pagrindines gaires. Apskritai dienoraštis – puikus dalykas, aš vėl ir vėl sugrįžtu į save. Sugrįžtu dešimtmetį. Vėl pajuntu tą jausmą, kuris mane buvo užvaldęs. Taip menas paremtas jausmais.
Žmogus, matyt, sukūrė savo pasaulį su savo jaunystės istorijom ir džiaugiasi jas prisimindamas. Kaip gerai, kad aš menininkas ir stengiuos atrasti savo vietą laike ir erdvėje. Romai, reikia dirbti, reikia draskyti savo dušią, badyti adatomis.
Kas gali būti puikiau, nei pasėdėti su tavimi, Dienorašti. Vienas priešais vieną. Tai begalinis malonumas. Vėl ir vėl su savimi laike. Kas aš buvau prieš 5, prieš 10, prieš 15 metų...
