Geriausiu 2022 m. konkurso rašiniu išrinktas Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos IIIe klasės moksleivės Andromedos Laskauskaitės darbas (mokytoja Vijolė Petrošienė).
II vieta šiemet atiteko Teodorai Tautkutei iš Vilniaus Jėzuitų gimnazijos III klasės (mokytoja Gerlanda Griškevičienė), III vieta – Žydrūnei Bakšenskaitei iš Vilniaus Radvilų gimnazijos IIIk klasės (mokytoja Daina Alksnė).
Pasak rašinius vertinusios rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės, rašinio tema šįsyk pasirodė sunkiau įkandama, jaunimas vangiau eksperimentavo ir veikiau rinkosi „mokyklinių reikalavimų“ stilių, o ne laisvą ir atvirą raišką.
„Vis dėlto ir leidykloje, ir man nekilo klausimų dėl nugalėtojų trejetuko. Tik jį išrinkus apsižiūrėta, kad visi trys rašiniai – iš Vilniaus mokyklų, visos trys autorės – merginos. Tai tik įrodymas, kad renkame ne pagal regionines ar lyties kvotas, o tiesiog – geriausius moksleivių tekstus, kurių kasmet laukiame iš visos Lietuvos. Andromedos Laskauskaitės rašinys išsiskyrė ir įžvalgomis, ir sugebėjimu pažvelgti į save, ir erudicija, ir svarbiausia – esminių dalykų apmąstymu bei užčiuopimu. Teodora Tautkutė pasirinko stilingą ir vizualų pasakojimo būdą ir puikiai su juo susidorojo, o Žydrūnė Bakšenskaitė – įveikusi baimę – nuginklavo visišku atvirumu, kuris yra būtina kūrybos esmė.“
I vietos laimėtoja bus apdovanota išskirtine Kristinos Sabaliauskaitės dovana – tetralogijos „Silva rerum“ I–IV dalimis su autorės autografu ir auksine plunksna. II ir III vietos laimėtojus leidykla „Baltos lankos“ apdovanos savo įsteigtais prizais.
Kviečiame skaityti laureatės rašinį.
Andromeda Laskauskaitė. Kaip prisijaukinti baimę?
„Baimė, kokia prabanga vaizduotei...“– rašė Julio Cortazaras. Kai labai jaudinuosi dėl kokio nors artėjančio įvykio, tėtis visada man sako: „Neverk, kol nieko blogo nenutiko.“ Nors jis ir mokėsi ne vienoje dailės mokykloje, kiekvienąsyk išgirdusi šią frazę pagalvoju: „Ak, koks nekūrybiškas žmogus!“ Juk baimės meną nepriekaištingai įvaldę yra tik nepaprastai lakios fantazijos šeimininkai!
Bijantieji – tai optinio meno ekspertai, gebantys sukurti iliuziją, kuria patys patiki, tai didieji fantastai, žongliruojantys mintimis. Bijantieji – tai aukščiausiojo rango kūrybininkai. Visi, kurie bijo, yra menininkai. Deja, ne kiekvienas, kuris gimė apdovanotas didžiais gebėjimais, juos išnaudoja. Kaip gaila tų riterių be žirgų, nesukurtų šedevrų genialių autorių. Juk pats liūdniausias tapytojas yra tas, kuris niekad netapo...
Bijantieji – tai optinio meno ekspertai, gebantys sukurti iliuziją, kuria patys patiki, tai didieji fantastai, žongliruojantys mintimis.
Jei būčiau religinga, tikriausiai galvočiau, jog Dievas sukūrė baimę todėl, kad jos nejaučiantis žmogus jam prilygtų. Danguje, kaip ir žemėje, darbo vietų skaičius visgi ribotas, tad, nenorėdamas prarasti savo pareigų, Dievas žmogų suvaržė, kad jo nepranoktų – privertė jį bijoti. Baimė giliai į gerklę sukiša šlykštų gumulą, trukdantį kalbėti, apvynioja virve, pargriauna ir spardo žmogelį gulintį, visiškai bejėgį, ji sustingo raumenis, priverčia juos nepaisyti šeimininko norų. Dievas puikiai sugalvojo! Baimė – tai patys veiksmingiausi tramdomieji marškiniai.
Rašau ir imu galvoti, jog tikriausiai išbrauksiu tą mintį apie Dievą. Kodėl? Bijau... Bijau, kad tokie paistalai gali įžeisti tikinčiuosius. Eretiko laukia karšta inkvizicijos rykštė! Bijau, kad ji užsimanys paglamonėti ir mano pečius. Baimė priverčia užsimerkti, sukelia norą nematyti ir būti nematomam. O nieko nematyti gi baisiai nuobodu! Ir vėl užsimanau išbraukti sakinį, šįkart išsigąstu, kad jis įžeis akluosius... Susimąstau, kaip ta mintis juos pasieks, jei jie nemato raidžių (šitą tai tikrai išbrauksiu). Baimė suvaržo, baimė priverčia išbraukti parašytus sakinius. Šįkart nebraukau. Išdrįstu. Drąsus juk ne tas, kuris nebijo, o tas, kuris bijo, bet vis vien daro.
Jei du žmonės atsidurtų tokioje pat situacijoje ir vienas iš jų bijotų, o kitas ne, iškart nuspręsčiau, kad tas, kuris nebijo, turi žymiai mažesnį kūrybinį potencialą. Baimė yra jėga, paverčianti žmogaus priešu jo paties mintis, o tai, ar labai priešas pavojingas, priklauso nuo individo fantazavimo gebėjimų, fantazijos lakumo ir spalvingumo.
Baimė suvaržo, baimė priverčia išbraukti parašytus sakinius.
Ketveri metai mokslų dailės mokykloje man nepadėjo suprasti, ar esu kūrybinga. Padėjo baimė. Atsakymas: kūrybinga esu. Matot, jei mano vaizduotė nebūtų tokia laki, baimė man nekeltų tiek problemų, kiek kelia dabar. O problemų ji sukelia nemažai. Baimė bjauriai sukausto. Dar bjauriau pasidaro supratus, kad visą ta šlykštumą sukelia tavo paties galva, tu pats. Baimė priverčia pakinkyti vaizduotę ir sugalvoti šimtus įmanomų nesėkmingų ar net tragiškų istorijos baigčių.
Baimės geriausias bičiulis – nežinojimas. Kuo mažiau pažįstama situacija, su kuria teks susidurti, tuo mikliau baimės pirštai verpia visas tas tuoj atsitiksiančias tragedijas nelaimėlio galvoje. Baimė su malonumu pučia balionus – pripildo visai menką galimą nesėkmę tokiu dideliu oro tūriu, kad ji tampa milžiniška ir atrodo kur kas grėsmingesnė nei išties yra.
Baimės verslo modelis – dirbti pagal užsakymą, ji kiekvienam užsakovui sukuria asmeniškai jam vienam paruoštą unikalų produktą. Ji nagais kabinasi į gležniausias ir jautriausias kliento vietas ir savo baisiuosius scenarijus mezga iš tokių pačių siūlų, iš kokių nunertos jos. Baimė priverčia nuolat klausti, kas būtų, jeigu būtų. Manau, kad su šiuo klausimu, šia mąstymo taktika, susipažinęs yra kiekvienas, tik vieniems galvoje jį narplioti tenka dažniau nei likusiems.
Baimė su malonumu pučia balionus – pripildo visai menką galimą nesėkmę tokiu dideliu oro tūriu, kad ji tampa milžiniška.
Esu tikra, kad mano galva bet kokią mintį minkydama pakankamai ilgai, sugebėtų iš jos išspausti ką nors mane gąsdinančio. Einu smėlėtu takeliu prie Onos bažnyčios ir galvoje suku žavingąjį „kas būtų, jeigu būtų“. Mintyse pakartoju tuos žodžius tiek kartų, kad jie praranda prasmę. Kas būtų, jeigu būtų, būtų, būtų, butų, butai, kodėl sovietmečiu buvo pristatyta tiek daug butų? Akimirką jaučiuosi gan rami, nes mintys nuo baimės nukrypo prie butų. Ramuma trunka neilgai, nes imu galvoti: „Butai, butai, KAS BUS JEI NEUŽDIRBSIU PAKANKAMAI PINIGŲ, KAD IŠSINUOMOČIAU BUTĄ??? KUR AŠ GYVENSIU???“ Velnias, ir vėl radau ko bijoti...
Bijome mes visi, visi turime tik mums būdingą baimių rinkinį, baimė suvaržo, baimė sukausto, baimė sutrukdo eiti ten, kur atrodo nesaugu ir nepažįstama. Manau, galime sutarti, kad baimė yra pasibjaurėtinas reikalas. Kai kurias baimes įmanoma įveikti, padarant tai, ko bijai.
Mane erzina visi tie motyvaciniai užrašai: „Neleiskite baimei laimėti, susidurkite su ja akis į akį!“ Jie kai ką nutyli, jie nepasako, kad yra ir tokių baimių, kurių įveikti „padaryk tai, ko bijai“ metodu neįmanoma. Ko gero, niekas žmogui, paniškai bijančiam mirties, nepatartų „susidurti su savo baime akis į akį“. Brolau, tu paprasčiausiai pasikark ir nebebus ko bijoti! Na, ne, patarimas nekoks. Mirties baimė nėra vienintelė tokia, kurios priežasties panaikinti neįmanoma. Tokia baimė tampa neįveikiama, jos negali užmušti. Tokią baimę belieka prisijaukinti.
Prisijaukinti baimę – tai paversti ją įrankiu, padarančiu bijantįjį stipresnį.
Mano galva, prisijaukinti baimę – tai paversti ją įrankiu, padarančiu bijantįjį stipresnį. Esu įsitikinusi, kad Kenas Kesey sugebėjo sukurti „Skrydžio virš gegutės lizdo“ veikėją, indėną, taip bijojusį, jog ne vienus metus tylėjo tik dėl to, kad pats buvo patyręs tokią gniuždančią baimę.
Manau, jog menininkai, visi iki vieno, serga nepagydoma žvaigždžių liga. Juk turi būti pats sau be galo svarbus, kad gebėtum kurti. Tikros, nesumeluotos ir nuoširdžios kūrybos objektu gali būti tik tai, kas yra svarbu autoriui, kas yra jo išgyventa, iškentėta ar išsvajota, tai, ko jis tirtėdamas bijo.
Baimė tam tobulai tinka. Ji paaštrina visus pojūčius, priverčia pastebėti tai, ką pastebi tik išsigandusiojo akis, priverčia viską išgyventi jautriau. Netikiu, jog Gavelis būtų parašęs „Vilniaus Pokerį“, jei nebūtų nenusakomai bijojęs, netikiu, kad Watersas būtų sugalvojęs istoriją „Pink Floyd“ albumui „The Wall“, jei baimė nebūtų jo privertusi jaustis taip, lyg save nuo pasaulio atitvėrė plytų siena, netikiu, paprasčiausiai netikiu, kad paniška baimė kiekviename žingsnyje nelydėjo Van Gogho, Francio Bacono ar Willemo de Kooningo, iš viso, visa ryškiausia, ekspresyviausia, paveikiausia tapyba man atrodo persmelkta stingdančios baimės ir kvepianti šaltu prakaitu. Baimė, kurią stengiamasi ignoruoti, pamiršti, užgniaužti, paverčia savo auką savižudišku kankiniu.
Pasikinkęs baimės jausmo intensyvumą, privertęs jį tarnauti, žmogus tampa galingas.
Tačiau išskėstomis rankomis pasitinkama, išgyvenama baimė... Ji padaro žmogų galingą. Anksčiau minėtus motyvacinius užrašus, juos skelbiančius plakatus reikia nudraskyti nuo sienų ir pakeisti naujais. Ant jų turėtų būti rašoma: „Bijok! Bijok taip stipriai kaip tik gali ir pasakok apie tai. Tapyk apie tai, ko bijai, rašyk, šok, dainuok, grok apie tai. Jei tai darysi nuoširdžiai, tikėtina, kad sukursi ką nors nepaprastai gražaus.“ O gražu bus todėl, kad tai bus tikra.
Kalbu, kad baimė gimdo stiprią, jautrią literatūrą, dailę ir muziką, bet baimė gali būti įrankiu ne tik menininkui. Nori tapti pasaulio bėgimo čempionu? Bėgdamas stenkis taip stipriai, kaip stipriai tu bijai, treniruokis taip dažnai, kaip dažnai jauti baimę. Jei kai kurių baimių negalime atsikratyti, neturime kur padėti skausmo, kurį jos sukelia, naudokime baimę visur, kur tik galime, kaip virėja, turinti tendenciją visus patiekalus persūdyti, naudoja druską. Stipri, intensyvi emocija yra parakas, įvaldytas jis žmogaus rankose tampa jam tarnaujančiu ginklu. Pasikinkęs baimės jausmo intensyvumą, privertęs jį tarnauti, žmogus tampa galingas.
Dėkoju tapytojams už tai, kad jie tapo, muzikantams, kad kuria, rašytojams, kad rašo, nepažįstamiesiems, kad leidžiasi užkalbinami, visiems Vilniaus šunims už tai, kad loja. Ačiū, kad išdrįstate.
