Geriausiu 2023 m. konkurso rašiniu išrinktas Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos III gimnazinės klasės moksleivės Gustės Gedvilaitės kūrinys (mokytoja Žydra Šmitienė).
II vieta atiteko Dominykui Sušinskiui iš Vilniaus jėzuitų gimnazijos IVc klasės (mokytoja Gerlanda Griškevičienė), III vieta – Ulai Kiškytei, Molėtų gimnazijos dvyliktokei (mokytoja Daiva Sičiūnienė).
Pasak rašinius vertinusios rašytojos K. Sabaliauskaitės, laureatų darbuose buvo apstu brandžių, protingų ir aktualių minčių.
„Laureatės kūrinyje dėmesį patraukė ne tik itin protingai dėstomos mintys, bet ir juntamas išsilaisvinimo aktas pačiame rašinyje – tai ne taip ir dažna, tam reikia drąsos, tad autorę norisi įvertinti ir palaikyti. Kiti darbai patraukia nuo pirmo sakinio, pavyzdžiui „Literatūra yra blėstančių žarijų pamoka“.
Taip pat rašiniuose apstu aktualių minčių, į kurias tikrai turėtų įsiklausyti ir mokytojai. Pavyzdžiui, puikiame Margaritos Ševcovos (Juodšilių „Šilo“ gimnazija) rašinyje apie „Annos Frank dienoraštį“ randamas siūlymas, kad empatijos literatūros kūriniui šiais laikais turėtų mokyti mobilioji programėlė. Ar tai nereiškia, kad jauni žmonės jaučia, jog dabartinis literatūros dėstymo būdas to neišmoko, o mes stebime, kaip silpnėja bei atrofuojasi skaitymo nelavinama vaizduotė, nes be telefono jau nebepavyksta įsijausti į kūrinį?“ – konkurso dalyvių darbus komentuoja K. Sabaliauskaitė. „Labai brandus Bernardo Balcevič (Vilniaus licėjus) rašinys apskritai galėtų būti skaitomas kaip analitinė rekomendacija ugdymo programos sudarytojams.“
Darbuose taip pat atsispindi ir laikmečio aktualijos, svarstymai, pavyzdžiui, apie meno ir politikos santykį, globalizaciją, individualizmą. Tačiau pagrindinis pasikartojantis leitmotyvas – literatūros programa yra pernelyg primityvi skaitantiems ir mąstantiems moksleiviams, programiniai kūriniai neatliepia nei pasaulyje, nei jų jaunose sielose vykstančių procesų. Vietoje nebeaktualių lietuviškų agrarinės tematikos autorių jie mieliau rinktųsi pasaulio klasikos kūrinius.
Tradiciniu jau tapęs konkursas šiemet surengtas devintąjį kartą.
I vietos laimėtoja tradiciškai bus apdovanota išskirtine Kristinos Sabaliauskaitės dovana – tetralogijos „Silva rerum“ I–IV dalimis su autorės autografu ir auksine plunksna. II ir III vietos laimėtojus leidykla „Baltos lankos“ apdovanos savo įsteigtais prizais.
Gustė Gedvilaitė ,,Literatūros pamoka, apie kurią svajočiau“
Kviečiame skaityti devintojo Kristinos Sabaliauskaitės vardo rašinio konkurso laureatės kūrinį.
**
Svajoti galima apie daug ką: meilę, ateitį, draugus, bet prisipažinsiu, apie mokyklą ir pamokas dar svajoti neteko. Laisvę svajoms ir visišką vaizduotės nepriklausomybę tarsi sulygina su žeme pamokų taisyklių virtinė. Kaip galima išskleisti savojo Pegaso sparnus, kai mokyklos Prokrusto lovoje jiems tiesiog nėra vietos? Tiksliesiems mokslams dar atleisčiau, tačiau tokios laisvos meno kryptys kaip dailė, muzika, o ypač literatūra turėtų pamiršti apie reikalavimus bei standartus. Nenoriu visiškai nuvertinti mokyklų sistemos, tam tikrą laiko periodą jų metodika pasiteisino, tačiau, mano manymu, šioje vietoje slypi nedidukė spraga. Kaip kitaip būtų galima paaiškinti vieno mokinio 10-tuką, o kito 5-etą, nors abu mokiniai nėrėsi iš kailio atlikdami darbą?
Visų pirma, kas yra literatūra? Turbūt tam tikri kažkieno sukurti tekstai, kuriuos skaitome laisvalaikiu arba per literatūros pamokas (ir vėl tradicinis sąvokų aiškinimas, įkaltas atmintyje lyg vinis į kaktą). Tada kyla klausimas, kas yra literatūros pamoka? Jei literatūra – tekstas, pamoka – kažką išmokti, tai literatūros pamoka = išmokti tekstą? Logiška, o kaip tai padaryti? Išvis, jei bet kokia literatūra yra kažkieno kūryba, vadinasi, tai galima vadinti menu. O mene taisykles kuriame patys, tad kodėl mes išvis žinome ,,rašinio struktūros“ sąvoką? Juk dailininkas tapydamas neįsiveda į „Google“ paiešką ,,kaip vedžioti teptuką?“ ir neklausia mamos, į kurią pusę geriau nubrėžti liniją. Kaip tuomet jam šauna į galvą, taip jis ir peckelioja ant baltos drobės, kol iš to išeina kažkas žavingo. Muzikantas, atsisėdęs prie instrumento, tikrai nesuka sau galvos, kiek natų groti, jis tik nebijo galimų ,,kliurkų“ tik pradėjus kurti, o po to ,,kliurka“ po ,,kliurkos“ – ir jau visai galima klausytis galutinio rezultato. Tuomet kam prikišame savo galvas nereikalingo šlamšto, dar labiau apsunkinančio gyvenimą? Visi žinome, kaip jaučiamas malonumas, tad to ir užtenka, kad darytume tai, kas malonu.
Kiekviename žmoguje slypi (arba jau klesti) neįtikėtina individualumo jėga, galinti kalnus nuversti. Tą išskirtinumą tarsi iš modelino sulipdo mūsų gyvenimo vingiai, kurie kaip DNR sekos yra sudėlioti skirtinga tvarka ir nulemia įvairius mūsų bruožus. Mes patys esame savo gyvenimo kalviai ir jeigu mūsiškieji kalviai atsistatydina, gyvenimą sukals kiti ir tada tapsime lyg tie vargšai avelių klonai, netekę privilegijos kažkuo išsiskirti. Mūsų pasaulis – tai lyg vanduo, kuriame plaunami teptukai. Iš pirmo žvilgsnio jis bjaurus, drumzlinas ir nešvarus, bet prisiminus, kad jį tokį padarė daugybė spalvų, sumaišytų jame, suprantame, kiek daug komponentų reikėjo, kad tokį jį sukurtume. Į drumzliną vandenį žiūrėti įdomiau nei į bespalvį – jis sukelia jausmus (kad ir šiuo atveju – pasibjaurėjimą), tačiau jis turi istoriją, kuri jau šį tą pasako.
Mes, kaip homo sapiens rūšis, turime kalbos dovaną, kurią naudojame savo mintims paskelbti. O mintis, jau nuo renesanso laikų galime įamžinti raštu (nekalbu apie įvairius balso įrašymo būdus ar dar kokias technologijas – paliksiu tai tingesnėms kartoms). Nemanau, kad žmonija jau taip nusigyveno, kad patikėtų vienintelę savo ir TIK savo nuosavybę kam nors kitam. Tad ką čia veikia mokyklinių rašinių šablonas, išstumiantis visą mūsų kūrybiškumą ir be leidimo pakeičiantis teptukų vandenį?
Pati visą savo gyvenimą vargau su literatūra: nemėgau skaitymo, nekenčiau ir (maniau, kad) nesugebėjau rašyti, turėdavau išmelžti iš savęs paskutinius energijos lašus, kad pristatyčiau mokytojai parašytą pastraipą. Bet dabar aš čia, sėdžiu ir rašau rašinį RAŠINIŲ KONKURSUI? AŠ RAŠAU? Turbūt kyla klausimas – kas pasikeitė? Tiesą pasakius, spjoviau į visas struktūras ar dar ten kokius principus. Pasakiau – gana, mėgstu rašyti ir niekas man nenurodinės, kaip dėlioti raides ir ženklus. Esu asmenybė, o ne klonas, turiu savo istoriją ir savo credo, pati galiu sumesti murzinus teptukus į vandenį ir jį pakeisti bet kada, kai to prireiks.
Jei būčiau literatūros mokytoja, pasirūpinčiau, kad mano mokiniai išlaisvintų savuosius žvėriukus iš narvų ir leistų jiems bastytis po pasaulį ten, kur akys užmato. Vos tik jiems įžengus į klasę pasakyčiau savo mylimiausią frazę:
– Šioje pamokoje vyraus viena taisyklė – jokių taisyklių nėra!
Tada po džiaugsmingų šūksnių lavinos šią frazę sektų kita frazė:
– Visus vadovėlius į šoną ir lekiam rinktis knygų!
Nusivesčiau mokinius į biblioteką ir ten visi, kad ir kiek laiko užtruktume, išsirinktume po knygą, kuri labiausiai patrauktų mūsų širdis. Lai jie suprastų, kad skaitymo džiaugsmas ne fantasmagoriška sąvoka, o realus jausmas ir jam nereikia tiek daug pastangų. Po to nueitume galbūt į kavinukę, parkelį ar susirastume kitą jaukų kampelį, kuriame patogiai susirangę galėtume praleisti likusią pamokos dalį. Pasiimtume po paprastą sąsiuvinį, rašiklį ir rašytume. Ką rašyti, kaip rašyti, kodėl rašyti – tokie klausimai, deja, liktų neaplankyti Fortūnos, nes konkretų atsakymą jiems surasti būtų pernelyg sudėtinga. Vaizduotei ribos neegzistuoja! Kas džiugina – šast ant lapo, kur skauda – vėl ant lapo, abejonės, pyktis, baimė, palaima, bet kas – tiesiai ant lapo. Argi ne paprasta tiesiog bet ką, kas šauna į galvą, imti ir užrašyti? Užrašyti jausmus, pažerti pačius giliausius širdies brangakmenius. O mokykloje tą paprastumą ir malonumą suvalgo išsipūtę unikalumo monstrai – schemos ir struktūros. Būdama mokytoja sudaryčiau tiems siaubūnams dietos planą, kurio pagrindinė sąlyga būtų – maisto racione daugiau jokių mokinių fantazijų.
O šioje vietoje, manau, man drįstų paprieštarauti dabartiniai mokytojai. Kaipgi mokinių raštingumas ir kalbos taisyklingumas? Na taip, gal truputį perdėjau, rašybos taisyklės niekur neišnyks ir jos reikalingos įtaigiems bei įdomiems tekstams. Tačiau vienos pačios teorijos likimas nuspręstas – ilgai negyvuos. Ir kalti mintinai – pats neefektyviausias būdas ką nors išmokti. Iš pradžių svarbu pažadinti žmoguje užguitą miegančią mūzą ir grąžinti prarastą susidomėjimą rašymo menu. Tad mano, kaip įsivaizduojamos mokytojos, užduotis ir būtų – kad ir akis badytų šimtai klaidų, paskatinti kūrybišką sielą kurti. Visi sutiktų, kad daug praktikos turintis gydytojas dirba profesionaliau nei ką tik baigęs studijas moksleivis. Taip ir rašytojai, jie rašo: dar ir dar, ir dar, klysta, susiduria su minčių užtemimais ir laikui bėgant – bac! Įvyksta lūžis – rašyti sekasi vis lengviau, ranka pati vingiuoja kilpas sąsiuvinio lape.
Mano įstorija ne ką kitokesnė: nemėgau rašinių, bet mylėjau ir vis dar myliu dienoraštį, tad rašau į jį visuomet, kai užeina noras. Dabar versdama savo istorijos lapus juokiuosi – kaip galėjau daryti šitiek klaidų, kaip galėjau vartoti tiek necenzūrinių žodžių (kartais reikia ir to, kad pajusčiau laisvę) ir kokie neprotingi sakiniai užėmė vietą mano gražioje knygutėje!? Norisi raudonuoti ir išimti akims vyzdžius, tačiau kiekviena gulbė pirma tampa bjauriuoju ančiuku. O bjaurusis ančiukas nėra jau toks ir bjaurus, kokiu jį visi laiko, reikia tik jį padrąsinti ir leisti jam skristi…
Gustė Gedvilaitė, III gimn. klasė, Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorija
Mokytoja Žydra Šmitienė