Ar jis – liūdnai pagarsėjusio Alfa vyro mokinys, gautas pamokas pritaikantis ir netikėtai į prekybos vietų topus iššovusioje knygoje „Dievaitė“? Ar „Dievaitė“ – tik gera reklama pridengtas galimos mizoginijos, seksizmo ir toksiško elgesio rinkinys? Ir kodėl „Dievaitę“ staiga puolė reklamuoti net didžiausios influencerės, o kitos teigė, kad net joms grasinant šios knygos neskaitytų?
Kokius laiškus nešioja Laiškanešys?
Puslapis „neissiusti.laiskai.moterims“, instagrame turintis virš 9 tūkst. sekėjų, vietoj savo nuotraukos naudojantis aktoriaus Kevino Costnerio veidą, keletą metų socialiniuose tinkluose šmėžavo kelių eilučių „laiškais“, orientuotais į moterišką auditoriją.
Prieš maždaug pusantrų metų instagrame paskelbęs, jog yra parašęs knygą, šių metų rugsėjį pristatė „Dievaitę“ – kūrinį, kuris, kaip teigė, turėtų „šokiruoti“, „priversti žavėtis“. Galbūt knyga būtų praslydusi be tiek neigiamų komentarų, jei ne pats Laiškanešys, stojęs ginti savo „Dievaitės“.
Anot autoriaus pasisakymų socialiniuose tinkluose, vertingos kritikos savo knygai sulaukė mažai, o „neapykantos“ patirti teko. Laiškanešys tikina: „Daugelis jūsų nesuprato pabaigos.“ Tuos, kuriems „Dievaitė“ patiko, prilyginęs ją supratusiems, autorius skatino rašyti atsiliepimus, dalindamasis www.knygos.lt rastais komentarais, kuriuose skaitytojai įtaria, kad didžiąją dalį teigiamų ir ypač greit tinklalapyje atsiradusių įvertinimų rašė „vienas ir tas pats žmogus“.
Apie „nesupratusius“ atsiliepdamas kaip apie tuos (jei tiksliau – tas), „kurioms tik koks Incognito keliaujantis Dievas suprantamas“, Laiškanešys nevengė komentuoti savo knygos apžvalgų socialiniuose tinkluose, tikrindamas „Dievaitės“ supratusiųjų suvokimo gelmes. Tokie autoriaus pareiškimai sukėlė sujudimą socialiniuose tinkluose – ar tik tie, kuriems knyga patiko, gali jaustis ją supratę?
Nora Žaliūkė: „Šios knygos manęs nepriversit perskaityti net grasindami“
Autorius „Dievaitę“ išleido pats, o reklama užsiėmė socialiniuose tinkluose, knygą dovanodamas bent šiek tiek daugiau sekėjų turinčioms moterims ir merginoms. Vėliau knyga ėmė šmėžuoti ir ypač populiarių influencerių paskyrose.
Kad ją skaitė, dalinosi kulinarinių knygų autorė Indrė Trusovė, turinti daugiau nei 109 tūkst. sekėjų, trynukų mama Simona Lipnė, turinti daugiau nei 117 tūkst. sekėjų, modelis Gabrielė Gzimalaitė, turinti daugiau nei 183 tūkst. sekėjų, kulinarinis profilis „paprastai_su_karolina“, turintis daugiau nei 57 tūkst. sekėjų, dizainerė „aiste.mass“, turinti daugiau nei 27 tūkst. sekėjų ir daug kitų.
Žymios moterys negailėjo „Dievaitei“ komplimentų ar pasidalinimo su savo didele auditorija. Nors kelios teigė, kad už reklamą joms sumokėta nebuvo – tiesiog gauta knyga labai patiko.
Visgi ne visos populiarios moterys pasidavė Laiškanešio kerams. Žymi bookstagramer’ė, daugiau nei 30 tūkst. sekėjų instagrame turinti Nora Žaliūkė, geriau žinoma kaip „Knygų dama“, ne tik atsisakė jai siūlomos „Dievaitės“, bet ir viešai pasidalino teigimu, kad jos skaityti niekada neplanuoja.
Tokį poelgį paskatino knygų pardavimo vietose atsiradęs, tariamai „Knygų damos“ rašytas komentaras, kuriame komentaro autorius (-ė) teigia, jog „Dievaitė“ – „nuostabi knyga“.
Paskaičius kelias tinklaraštininkų įkeltas „Dievaitės“ knygos ištraukas net nusipurčiau.
N.Žaliūkė suskubo tuo pasidalinti savo paskyroje, teigdama: „šios knygos manęs nepriversit perskaityt net grasindami“, tokį pasirinkimą argumentuodama „autoriaus atsiliepimais apie karą“ ir knygos ištraukomis, kuriose „juodai žeminamos moterys“.
Susisiekus su N.Žaliūke, ji pasakoja, jog Laiškanešys knygą siūlė ir jai:
„Siūlydamas knygą, autorius nei užsiminė, apie ką ji bus, nei koks jos žanras, o tiesiog raštelėjo, kad turi parašęs tokią knygą ir „ką jam padaryti, kad parodyčiau ją savo sekėjams“. Knyga nėra dekoracija, kurią gali pareklamuot tiesiog parodęs – ją reikia perskaityti, įsigilinti ir tik tada rekomenduoti kaip vertingą ar įdomią. Paskaičius kelias tinklaraštininkų įkeltas „Dievaitės“ knygos ištraukas net nusipurčiau. Knyga, kuri sudaiktina ir žemina moteris, parašyta „viliojimo“ eksperto, pasakojančio, kad karas yra gerai, – niekaip nedera su mano vertybėmis ir įsitikinimais. Gaila akių ir laiko.“
„Kodėl aš karo nebijau ir kodėl karas yra gerai?“
Išties – knygų pardavimo platformose buvo galima rasti komentarų, kuriuose teigiama, jog prieš perkant knygą derėtų pasidomėti jos autoriumi.
Tai siaubingai amoralus asmuo, kas atsispindi ir jo knygoje. Moteris jam kaip kilimas batams nusivalyti.
Audrone pasivadinusi komentatorė rašė: „<...> Savo feisbuke jis viešai išdėstė, kodėl karas Ukrainoje yra gerai, ir rado tame pliusų. Tai siaubingai amoralus asmuo, kas atsispindi ir jo knygoje. Moteris jam kaip kilimas batams nusivalyti.“
Į šį komentarą suskubo atsakyti ir asmuo, pasivadinęs Autoriumi: „Kentėjau šią vieno asmens neapykantą. Galvojau – duosiu kelią. Tačiau dabar, palietus karo temą, visos ribos yra peržengtos. Už šmeižtą jūs atsakysite pagal galiojančius įstatymus. Laukite naujienų iš teisėsaugos.“
Komentaruose, kuriuos rašė žmogus, pasivadinęs Autoriumi, visuomet knygai buvo skiriamos 5 žvaigždutes vertinimo sistemoje, taip pakeliant jos reitingą, viešai matomą knygų pardavimo platformoje.
Tačiau kas gi turima omenyje, kalbant apie autorių ir jo kalbas apie karą? Tikėtina, jog Audronė turi omenyje feisbuko paskyroje „Neišsiųsti laiškai moterims“ antrąją karo dieną paskelbtą tekstą, skambiai pavadintą „Kodėl aš karo nebijau ir kodėl karas yra gerai“. Būtent jį turi omenyje ir „Dievaitės“ skaityti neketinanti knygų influencerė N.Žaliūkė.
Ilgame tekste, kuriame kalbama apie reinkarnaciją ir sielų keliones, galima rasti tokių Laiškanešio minčių:
Laiškanešys tvirtino – mūsų šeima yra ir patys rusai.
„Na, o jei tenka susidurti su artimojo mirtimi, tai žinoma, kad skaudu, plyšta širdis ir panašiai, natūralu, bet iš esmės, kitą akimirką gali stovėti prie užkasamos duobės ir viduje šypsotis, jausti tą žmogų tave apkabinantį ir būti tikras, kad jis dabar čia šalia ir jam taip gerai, kaip nė vienam kitam likusiam žemėje.“; „Tai va, jeigu vieną dieną ateina suvokimas, kad tu ir tavo artimieji esate ne mirtingi mėsos gabalai, bet – nemirtingos sielos laikinuose kūnuose, tai tada nebelieka baimės. Nes save ar artimuosius prarasti tampa nebeįmanoma. Prarasim tik daiktus, bet nieko daugiau. O atradę gausim gyvenimo pamokas. Šitas gyvenimas – kaip viena diena mokykloje. Daug jų tokių, kol viską išmoksti.“
Tokie pareiškimai socialiniuose tinkluose neliko nepastebėti. Skaitytojai piktinosi – kad ir kokie asmeniniai įsitikinimai apie reinkarnaciją būtų, karo metu kalbėti apie tai, kodėl karas yra gerai ir jog prarasime tik daiktus – amoralu. Tačiau Laiškanešys tvirtino – mūsų šeima yra ir patys rusai:
„Tai kodėl tas karas iš tiesų yra gerai? Iš esmės tai dėl vieno labai paprasto dalyko – tai pagreitinta visuomenės evoliucijos forma. <...> Mes neišvengiamai tobulėjam. Ir tame kelyje neišvengiamai teks išoperuoti pasaulio vėžius. Tai, jeigu kažkas jums pasakytų, kad jei įvyks šis karas, tai dėl to ateities kartos gyvens taikoje, ar nepagalvotumėt, kad tuomet kaip gerai, kad taip nutiks? <...> Ir net... Mūsų šeima yra... tie patys rusai. Aišku – dalis jų su išplautais proteliais, įsivaizduoja darantys kilnius darbus, bet kiti supranta ir jie kovoti nenori, bet nelabai gali rinktis, nes yra verčiami. <...> Viskas priklauso nuo situacijos. Iš pradžių kiemas kovoja prieš kiemą, paskui Vilnius prieš Kauną, paskui Ukrainą prieš Rusiją. Ir... taip bukai susivienytumėm tik tada, jei mus užpultų ateiviai. <...> Kas bent šiek tiek protauja, supranta, kad iš esmės visi esam broliai ir sesės. O pykstamės tik dėl to, kad dalis mūsų savyje nesugeba atskirti tos tikrosios esmės nuo egoizmo.“
Autorius karą vadina „perkrova“: „Pasaulyje vyksta perkrova, dėl ko galiausiai žmonijai bus geriau. Tik dabar sunku tai pamatyti. Bet taip yra.“
Visą tekstą galima rasti čia.
Knygos kritikai – viena „sekso negavusi“ gerbėja?
Pasipylus neigiamiems atsiliepimams apie „Dievaitę“, knygų pardavimo vietose internete komentuodamas ir savo knygos reitingą, sparčiai krentantį po nemažai neigiamų komentarų, keldamas 5 žvaigždučių įvertinimu, autorius skatino skaitytojus apsilankyti jo feisbuko paskyroje: „Atsakymą į visą šitą neapykantos akciją, pavadinimu „Apie karą, heiteres ir mano nepagarbą moterims“ paskelbiau savo feisbuko puslapyje „Neišsiųsti laiškai moterims“.“
Spalio 5 dieną parašytame tekste autorius teigė, kad neigiamus komentarus apie jo knygą „Dievaitė“ rašo „viena mergiotė“:
Prieš akis atsirasdavo tik viena mergiotė, su kuria kažkada buvau susitikęs, su kuria turėjome tragikomedišką naktį.
„Kai viename interneto knygyne prasidėjo bjaurių vienos žvaigždutės įvertinimų lavina, iš pradžių buvo apmaudu ir pikta. Supratau, kad tai kažkokio vieno žmogaus darbas. Kasdien ateiti ir palikti po du pagiežingus komentarus. Žmogaus, kurį savo gyvenime buvau sutikęs, kuris žinojo mano tikrąjį vardą, pavardę ir kitokią asmeninę informaciją. Svarsčiau, kam ir ką blogo esu padaręs, kas ir už ką šitaip manęs nemėgsta. Prieš akis atsirasdavo tik viena mergiotė, su kuria kažkada buvau susitikęs, su kuria turėjome tragikomedišką naktį. Ji prašė, kad teksto apie visa tai nerašyčiau. Tačiau savo skaitytojoms buvau užsiminęs, kad važiuoju į nuotykį, todėl nutariau savo pažadų laikytis. <...> Tą pačią dieną, kai supratau, kad kažką labai skaudina, tą tekstą ištryniau. Kai galvoju apie visas kitas, nerandu jokios, kuri turėtų priežastį šitaip širsti. Su visomis buvusiomis išsiskyriau taikiai. Visos, kurios su manimi susitiko trumpam nuotykiui, puikiai suprato, kur veliasi. Nė vienos neapgaudinėjau.“
Neaišku, kokia moteris turima omenyje, tačiau skaitant knygą „Dievaitė“ galima spėti, kad moterų, galimai galinčių save tekste atpažinti – toli gražu ne viena ir ne dvi.
Ir vėl nesupratimu kaltinantis tas, kurioms „Dievaitė“ nepatiko, prisimindamas antrąją Rusijos karo prieš Ukrainą dieną rašytą tekstą, Laiškanešys sakė, jog „bent kiek mąstančiam ir teksto esmę suvokusiam skaitytojui apie mano moralę klausimų kilti neturėjo“.
Toliau autorius aiškina, jog šis karas – kaip chemoterapija vėžiu sergančiam žmogui: „Visų pirma jūsų pačių paklausiu, pavyzdžiui, ar jūs pateisinate žmogaus nuodijimą? Turbūt atsakysite – aišku, kad ne. Tada paklausiu: ar jūs pateisinate sergančio vėžiu gydymą chemoterapija? Atsakysite – žinoma. Tai, kas čia vyksta? Ar ne žmogaus organizmo nuodijimas dėl žmogaus gyvybės išsaugojimo? Vadinasi – nuodijimą galima pateisinti. Ar galima pateisinti karą? Nors ir kaip žiauriai skambėtų, bet, manau, tam rasti priežasčių įmanoma. Pavyzdžiui, jei dėl to karo yra išvengiamas visos žmonijos susinaikinimas. Kai blogiu sustabdomas didesnis blogis, tai galima pateisinti. Savigynos metu galima nužudyti kitą žmogų ir jūsų dėl to niekas į kalėjimą neuždarys.“
Visą tekstą galima rasti čia.
Laiškanešys: H.Zaksas, E.Zaksas ar abu?
Autorius tikina, kad nebėra toks pat žmogus kaip tada, kai knygą rašė, nors ir savo socialiniuose tinkluose teigė, jog ją ne kartą redagavo ir pasirinko išleisti būtent dabar:
Toks, kuriame tam tikrą akimirką nebijai moters pavadinti ka*e.
„Jei skaitančios turi bent šiek tiek teksto suvokimo gebėjimų, tai, manau, pakankamai lengvai gali suprasti, kad tas tekstas yra tarsi pokalbis su savo geriausiu draugu. Jis atviras, nuoširdus, neredaguotas ir kupinas klaidų. Toks, kuriame tam tikrą akimirką nebijai moters pavadinti ka*e.“
Autorius sako, jog neturi ko slėpti ir po kelių paslaptingumo metų prisistato esantis H.Zaksas. Ieškant jo „Google“, galima rasti, kad H.Zaksas – vestuvių vedėjas. Tačiau pokalbių serveryje „Discord“ žmonės klausia – ar H.Zaksas yra tas pats žmogus kaip ir E.Zaksas, galimai net liūdnai pagarsėjusio ir šokėjo Airino mokinys? Tas pats E.Zaksas, išleidęs tokias knygas, kaip „Suviliok moterį“ ir „Vyro knyga“?
E.Zaksas ir moterų viliojimo pamokos
„Google“ ieškant E.Zakso, galima rasti ypač daug informacijos. Vienas iš jo straipsnių – paskelbtas galimai Airinui Arutiunian priklausančiame tinklalapyje www.patrauklusvyras.lt, kurio aprašyme teigiama: „Tai internetinis resursas vyrams, siekiantiems tapti patrauklesniais priešingai lyčiai.“
Nors tinklalapyje „Šokėju“ įvardinamo mokytojo veidas yra slepiamas, ten galima įsigyti mokymus „Nuo nepasitikinčio savimi iki moters Svajonės“, o pateikiamuose reklaminiuose vaizdo įrašuose matomas ir pats A.Arutiunian. Mokymų aprašyme teigiama: „Autorius – Airinas Arutiunian. Užkalbinęs virš 20 000 moterų, jau trečius metus vyrus moko, kaip tapti Alfa Vyrais.“
E.Zaksas aprašo „Šokėju“ įvardijamo mokytojo pamokas, kuriose bando perprasti moterų viliojimo ir „kabinimo“ subtilybes. Nuotraukose mokytojo veidas yra uždengtas, tačiau turint omenyje puslapyje pateikiamą informaciją ir įvardijamą mokytoją, tai galimai ir yra pats Airinas.
Tekste, džiaugdamasis gautomis moterų viliojimo pamokomis, E.Zaksas dalinasi įspūdžiais:
Daugelyje tekstų moterys pateikiamos seksistiškai, įžeidžiančiai, vulgariai, žeminančiai.
„Atsisuku – kažkokia moteris rudai apsirengus, atsukus nugarą ir nežinia ko stovi prie banko durų. Tik ne tai!!! Niekada vienas prie tokios neprieičiau… O gal atsisuks kokia mama „sorak pet“… Bet einu, kas bus tas…<...> Atsisuko ne mama, bet tikrai ne pati jauniausia ir gražiausia žemės būtybė…“
Daugelyje tekstų moterys pateikiamos seksistiškai, įžeidžiančiai, vulgariai, žeminančiai. Galima rasti užuominų ir į jauną merginų amžių:
„Prisijungė Šokėjas, tikrai smagiai pabendravom, o ir aš jau kalbėjau nebe kaip lopšelinukas. Tiesa, Šokėjui pasirodė jos labai jaunos (būsimos pirmakursės), na o man visai lipo (išsiauginčiau), turbūt tik dėl to, kad esu alkanas, kaip vilkas.“
Moterys E.Zaksui yra „taikiniai“, „gyvūnėliai“: „Gavau dar tris taikinius, prie jų taip pat nepriėjau. Tai per graži, tai per baisi, tai kaip čia vysiuos iš nugaros…“; „Sekantis priėjimas Kudirkos aikštėj. Pasiveju tokį tikrai neblogą gyvūnėlį“; „Boom, stoviniuoja toks neblogas katukas, Šokėjas man jo neatidavė ir nubėgo pasiimti sau.“
Tekste E.Zaksas išreiškia ir nepasitikėjimą moterimis, kurios su juo bendrauti nepanoro: „Tikrai būčiau ją nukabinęs, neturi ji jokio vaikino! Nedaug trūko. Tik vat kelios mano klaidos ir lydekaitė nutrūko.“; „Prasilenkiam su simpatišku zuikučiu, apsigręžiu ir šuoliuoju atgal.“; „Jos man nebebuvo Godzilos. Nebevarinėjo manęs. Jos man buvo tarsi korepetitorės. Kol man patiko, mokiausi iš jų, nebepatiko – trenkiau durim ir išėjau.“; „Visų pirma tai noriu pasigirti, kad dieną prieš šią pamoką sumedžiojau labai simpatišką stirnaitę! Išdrįsau, perlipau per save, užkalbinau ir pavyko!“
„Panoms juk reikia tokio vyro, kuris jas sutramdytų“
Taip pat E.Zakso tekste vertinama jų išvaizda: „Na, greit ji nusisuko į parduotuvę, o aš dėl to visai apsidžiaugiau, nes su tokia už dyką tikrai nedraugaučiau.“
Kai kurios „kabinamos“ merginos – galimai nepilnametės: „Ir štai, atėjo metas sukti į priešingas puses, tai be jokio liūdesio atsisveikinau, ji juk tik dešimtokė (sorry, bet prieš prieinant man taip nepasirodė).“
Siekiama priartėti: „Patylėjau, paklausiau, kokios muzikos klausosi, davė paklausyti (kas leido arčiau jos prisėsti), dar kažką pakalbėjau ir atsisveikinau.“; „Cha – visai gerai būtų prieš tai su kokia prastesne pasipraktikuoti, ar ne?“; „(Nepamenu ką ji atsakė, nes tą akimirką realizavau, kad užšokau ant mamos… Ir ji buvo tikrai ne iš tų, kurias norėtųsi dulkinti… Guodė tik amžius – apie trisdešimt).“
O panoms juk reikia tokio vyro, kuris jas sutramdytų.
E.Zakso naudojama retorika – gana griežta ir net šiek tiek gąsdinanti, leidžianti suprasti, kad moterys – tik grobis, papuolantis į „patrauklaus vyro“ gniaužtus: „Nutaikau savo Predatorius į kitoj gatvės pusėj skriejantį lainerį. Palaukiu, kol jis pats atlėks į mano gniaužtus. Pradedu ataką“; „Trūlike susikirto žvilgsniai su tokia gėlyte. Šypsojausi, nes ji man patiko ir kartu visai nerūpėjo <....>. Žinojau, kad mūsų keliai netrukus išsiskirs, o aš vis vien turėsiu iš ko rinktis.“; „O panoms juk reikia vyro. Tokio, kuris jas sutramdytų.“
E.Zaksas rašo, kad prie moters nori jaustis kaip šeimininkas: „Esmė ta, kad pasirodžiau puikiai. Parodžiau, kad aš čia šeimininkas. Taktiškai sumenkinau ją, leidau suprasti, kad aš čia renkuosi, ne ji. Dėl ko taip pavyko? Nes ji man iš tiesų nerūpėjo. Jutausi vertas geresnės.“
Pasak jo, Šokėjo mokymai pakeitė asmeninį gyvenimą: „Iš tikrųjų po mokymų labai susimąsčiau apie savo studijas universitete. Noras mesti, nes nematau savo ateities.“
Visą tekstą galite rasti čia.
E.Zakso renginys Vinco Krėvės muziejuje, aprašytas „Dievaitėje“?
Ar H.Zaksas iš tiesų yra E.Zaksas? Galimai. Ypač suradus informaciją apie renginį Vinco Krėvės muziejuje. 2014 metų gegužės 17 dieną vykusiame renginyje „skambėjo meilės muzika“ ir vyko knygos „Suviliok moterį“ sutiktuvės. Muziejų nakties renginio svečio ir knygos autoriaus E.Zakso credo: „Gerbk ir mylėk visas moteris, jos yra antras svarbiausias dalykas vyro gyvenime.“
Aktorius Edgaras Bechteris pristatė vilionių kelius pagal E.Zaksą ir Vincą Krėvę.
Atėjusieji į renginį sužinojo, koks pirmas svarbiausias dalykas vyro gyvenime. Aktorius Edgaras Bechteris pristatė vilionių kelius pagal E.Zaksą ir Vincą Krėvę.
Daugiau informacijos ir nuotraukų iš renginio rasite čia.
Sulyginus informaciją su pateikiama knygoje „Dievaitė“ – panašumas stulbinantis. Štai knygos ištrauka: „Tada nuėjome į vieną muziejų. Ten aktorius turėjo skaityti Vinco Krėvės ir mano knygos ištraukas. <...> Paskui sekė Krėvės tekstas, paskui vėl mano, vėl jo. Buvo įdomu. Antros muziejaus vakaro dalies, kažkokio koncerto, nebelaukėme, o kai skaitymai baigėsi, išėjome laukan.“
Knygos „Dievaitė“ puslapis, kuriame aprašomas minėtas įvykis.
Ieškant atsakymų į klausimą, ar E.Zaksas ir H.Zaksas – tas pats žmogus, neabejotinai reikėjo perskaityti ir tiek aistrų sukėlusią knygą. Toliau pateikiamas tekstas – mano nuomonė, kurią stengiausi pagrįsti citatomis iš knygos. Citatos pateikiamos kalbos netaisant, tačiau puslapio numerio, kuriame citatą galite rasti, pateikti negaliu – „Dievaitė“ neturi puslapių numeracijos.
Knygos „Dievaitė“ recenzija
Pradžiai – leidybinė knygos pusė. Grožis grožiu, bet esu įsitikinusi, kad taisykles geriausiai pasiseka laužyti tiems, kurie gali padaryti geriau, nei kad pastarosios liepia. „Kitaip“ nebūtinai eina koja kojon su „geriau“, o Dievaitė – geriausias to įrodymas. Šriftas, grožinei literatūrai, ypač tokios nemažos apimties, nepritaikytas nei forma, nei spalva, akis kankino ne ką menkiau nei knygos turinys. O pagarbos skaitytojui trūkumas ir yra viena didžiausių bėdų. Autorius sako, kad jokios ten „literatūratės“ teksto neredagavo. O kaip būtų buvę gerai, nes autoriui trūksta elementariausio suvokimo apie skyrybą, rašybą ir kitus pamatinius dalykus.
Klaidos kartojasi ir jų gausu – dažniausiai pačių elementariausių, kaip kad „rėžimas“ vietoje „režimas“.
Nors anotacija žada ir šokiruoti, ir pamilti, visgi išsiųsti knygą visiems, mokantiems skaityti, nepakanka. Reikia ir siužeto. O jeigu jau siužeto nėra, kas reikalus tik apsunkina, reikia idėjos. Prasmės. Esmės. Kažko, kas knygas „apie nieką“ paverčia „apie viską“ ar bent jau „apie gyvenimą“.
Parūšiuokim, aš ne literatūrinė baltarankė.
Čia veikiau liekame su nelabai švariais skalbiniais. Norėčiau sakyti, kad su dienoraščiu, bet pastarasis dažniausiai rašomas su tikslu pasilaikyti reikalus sau ir juos suvokti. Šiuo atveju savo nešvarius skalbinius autorius meta skaitytojui kaip iššūkį, o pats jau lieki prasirūšiuoti. Parūšiuokim, aš ne literatūrinė baltarankė.
Knygai trūksta visko. Labiausiai – atvirumo. Šokiruoja „Dievaitė“ nebent tuo, kaip Herkui atrodo priimtina elgtis su moterimis ar bet kuo kitu: „Turbūt, kad jai suskaudo ir gal net paliks mėlynė. Bet kaip aš kitaip.“; „Stipriai sugniaužiau jos užpakalį. Kaip visada – mėgino priešintis. Kaip visada – neleidau. Kas mano, tas mano.“; „Ji nelaukė pabaigos, bet tuo pačiu buvo galima suprasti jai ir didelio džiaugsmo neteikė. O aš puškavau toliau. Ką kito galėjau daryti?“ Moterų savinimasis – ypač dažna tema „Dievaitėje“. O bet koks moterų noras išsilaisvinti, daryti tai, ką daryti malonu, norisi ar reikia, pagrindinio veikėjo Herkaus priimama kaip nemeilės, nepagarbos ir neatsidavimo santykiams įrodymas.
Dauguma sakinių (net ne minčių, tokių ten nedaug) užsibaigia su: „ir panašiai“, „dar kažką ten“, „kažką pasakiau / padariau“, „padarėm tai“, „o daugiau jums nereikia žinoti“. Knygoje bandoma juokauti, kas, žinoma, subjektyvu, bet dažnai nejuokinga, neskoninga ir nebūtinai originalu: „Uodai buvo tokie įkyrūs, kokios būna kai kurios moterys. Gal ten buvo uodės.“
Mirtinai tikiu Kingo mintimi, kad prieš rašant pirmąją savą knygą reikia perskaityti tūkstantį svetimų.
Autorius pergromuliuoja idėjas, kuriomis norėtų, kad Dievaitė būtų, bet nepavyksta jam pasiskolinti nei iš „Californication“, nei iš Bukowskio – nebent sakytume, kad Henko Mūdžio ir Henrio Činaskio vardai buvo įkvėpimas pasivadinti Herkumi. Knygoje tiek kalbama apie skaitymą, lentynas, knygas, bet neatrodo, kad jos kas nors daugiau nei būdas papuošti kambarį. Mirtinai tikiu Kingo mintimi, kad prieš rašant pirmąją savą knygą reikia perskaityti tūkstantį svetimų – čia tikrai dar pritrūko – vien dėl literatūrinės kokybės.
Atrodo, kad savo paties minusų pasakotojas nesupranta („Dar man šiek tiek baisu, kad suprasi, jog nė velnio aš ne Henkas Mūdis, ne Henris Činaskis ir ne Laiškanešys, o tik paprastas bernas“, galiausiai vis tiek pasimatuoja karūną: „Čia tik aš, Henkas Mūdis – Henris Činaskis – Laiškanešys – paprastas bernas – sumautas genijus“), o gal suprasti nei gali, nei nori, bet godžiai ir noriai pasakoja apie svetimus. Tik analizuoti minusų, ar bent jau to, ką minusais laiko, negeba.
Pasakoja įvykį po įvykio, faktą po fakto, susitikimą po susitikimo, atraportuoja pasidulkinimus (kaip ir visa kita) gana monotoniškai, pusės reikalų teigia neprisimenantis, neapsinuogina. Apnuogina moteris, su kuriomis miegojo, – tas tiesa. Bet visoms joms primeta savo toksiško vyriškumo pradžiamokslio taisykles, o kai supranta, kad kažkuri turi pakankamai proto, o gal tiesiog sėkmės pagal jas nežaisti, tampa ne Herkum ir ne Henku, o gal veikiau Eidminu Zaksu, kuris moterų viliojimo (sakėsi suviliojęs 1502!) meno mokėsi iš Šokėjo.
O kas jeigu ji bus kaip toje negražiausioje savo nuotraukoje?
Moterys čia sudaiktinamos, nuasmeninamos, jos bevardės arba vardai – svetimi. Jos „Žirafos“, „Pokahontos“, „Uogos“. Ir visos, žinoma, vienodos, vertinamos pagal vienodus „graži ar negraži“ reikalavimus, kaip iš pigių anekdotų skilties: „O kas jeigu ji bus kaip toje negražiausioje savo nuotraukoje? Juk visos jos tokios. Kai susitinki, paaiškėja, kad kaip baisiausioje savo nuotraukoje. Arba blogiau.“
Laiškanešys nemažai laiko skiria savo pasaulėžiūrai ir moterų bei vyrų vietai po saule papasakoti: „Vyras nori jaustis už moteris stipresnis. Ne tik fiziškai, bet ir visomis kitomis gyvenimo sritimis.“; „Sakė, kad mano žodžiai jai labai padėjo ir kad atsidėkodama nusprendė pakviesti ir pabendrauti. <...> Suprasčiau, jei būtų pasisiūliusi pačiulpti, t. y. bent kažkas į tą pusę, bet dabar...“
Dažnai sakiniai knygoje perkrauti, nesuprantami iš pirmo karto ne dėl savo gelmės, o tiesiog dėl to, kad nesigavo vienu metu parašyti ir giliai, ir apie kažką. Autorius mėgsta mansplain’inti ir jaustis protingesnis („Kažką pasakiau, o po to paklausiau: – Supranti? – Aha... – Nieko tu nesupranti, – nusijuokiau.“), teisti moteris ir apsimesti, kad nori kažko daugiau nei tik sekso, geidžia gilių pokalbių, bet nė vieno tokių neperrašo – gal neprisimena, o gal jų nebuvo?
Aiškina, kad jam reikia ypatingosios, „bet tokia, kokia man tiktų, yra tik viena iš dešimties tūkstančių“, tik neparodo nė vienos priežasties, logiškos ar nelabai, kodėl tokia moteris turėtų norėti su juo būti – jis tik kartoja dirbantis rašytoju, bet nei apie rašymo procesą kalba (be „rašosi“ ir „nesirašo“), nei vysto temas, kurių negalėtų išvystyti kitas jo bendraamžis – apskritai čia unikalių idėjų rasti nepavyksta, o pasamprotavimai yra tipiniame „tavęs niekas nemylės, kol pats savęs nepamilsi“ Facebook’o cover’ių įkvepiančių citatų lygmeny. Pavyzdžiui: „Bet, apskritai, niekas jos neišgelbės, kol ji neišsigelbės pati.“
Labiausiai čia visiems (įskaitant mane) reikia ne knygos, o terapijos.
Atrodo, kad tikrai nori pasiekti kokią literatūrinę gelmę, bet nebent perbraukia ranka per balos paviršių, nes knygoje nieko nevyksta. Žmonės įsimyli, žmonės išsiskiria, kažkas su kažkuo permiega. Ir? Labiausiai čia visiems (įskaitant mane) reikia ne knygos, o terapijos. Ypač kai norisi prisigėrus važinėti automobiliu, o moteriai nenorint mylėtis galvoti, kad „vargu, ar jaučiausi kada labiau atstumtas“.
Moterys apibūdinamos kaip „mėnesinėmis apsipylusios mergos“.
Bet blogiau nežinau kas – ar kad autorius žmonių aplink save suprasti nenori, ar kad viską nurašo patiems primityviausiems, orlauskiškiems bajeriams, kur kiekviena moters emocijos (dažniausiai – jam nepatinkančios) išraiška yra susijusi su menstruacijomis: „Žinojau – TOS dienos ir visa kita, bet mano smegenys vis tiek trumpino“, moterys apibūdinamos kaip „mėnesinėmis apsipylusios mergos“.
Autorius aiškina: „surasti jai nuomininką būtų buvę tas pats, kas TOMIS dienomis pasikeisti savo varvantį tamponą“; „man blogai, tos dienos, neturiu noro depiliuotis kojų, kemšu agurkus, šokoladus“.
„Dievaitė“ suskirstyta į tris skyrius, bet galvoju, kad galėtų būti ketvirtas „D“: Dievaitė, Dulkinimasis, Dievas ir mano siūlomas: (tos) Dienos.
Galit patys pabandyti spėlioti, kurie iš šitų sakinių – galimi Eidmino Zakso internetiniai pamokymai vyrams, o kurie – iš „Dievaitės“.
Pats Herkus vaikšto ant ribos – jam nesvarbu, ar moteriai suskaus, dažnai net nesvarbu, ko gi ji nori. Autorius ginasi, kad nebėra tas pats žmogus, kokiu buvo praeityje, bet didelio skirtumo tarp to, kas rašoma Dievaitėje, ir to, ką iš Šokėjo Airino išmokęs Eidminas rašė internete – nematau. Galit patys pabandyti spėlioti, kurie iš šitų sakinių – galimi Eidmino Zakso internetiniai pamokymai vyrams, o kurie – iš „Dievaitės“: „Įkaitink moterį, ir ji atsiduos nepaisydama visų savo įsitikinimų.“; „Vyras gali išmokti pavergti moters protą, emocijas, bet instinktų – ne.“; „Šalia mašinos trūko ir kažko, su kuo būtų galima sėdynių apmušalus padabinti genitalijų syvais.“; „Moterys nori keturių dalykų: jaustis mylimos, gražios, saugios ir galėti kimšti tiek, kad parduotuvių lentynose neliktų net kūdikių tyrelių.“
„Dievaitėje“ tai, kas pačiai moteriai įdomu, – pasakotojui nesąmonė, jis nebent teikiasi pasiaukoti – kaip kad nueiti į jos norimą filmą ir pareikšti, kad pats miegos. Todėl laimingiausias jaučiasi tada, kai žiūrimi jo mėgstami filmai, net jei irgi planuoja tuoj pat užmigti, aptariamos jam įdomios temos, žmonės elgiasi taip, kaip jam atrodo logiška, nes kitaip „kalba nesąmones“, žiūrimi jam svarbūs serialai, jam gaminama valgyti ir kitaip skiriamas nepertraukiamas dėmesys. Kai šio pritrūksta – kyla konfliktai ir bėdos: „Tada ant jos supykau dėl to, kad nebuvo pagaminusi valgyti, nes aš juk tikėjausi ir panašiai.“
Dažną savo nemandagų elgesį, ypač lyginant su reikalavimais, keliamais moterimis, jis numenkina kaip ne tokį reikšmingą. Moterims toks atlaidus tikrai nėra. Pagrindinis herojus net du kartus pamiršta Dievaitės gimtadienį („Ji verkė, visu garsu kukčiojo, o aš tik žiūrėjau bukomis akimis ir mėginau suprasti. <...> Baisaus čia daikto – pamirštas gimtadienis.“).
Nemandagų elgesį pateisina tipišku „aš jau toks esu“, bet to paties standarto niekam kitam netaiko.
Dievaitės universiteto baigimo šventę sugadina paties susigalvotomis problemomis, pagarbiu elgesiu nedžiugina ir būdamas su jos tėvais. Rašo: „Neturėjau ką pasakyti, nes, kaip dažniausiai ir būna, man ir taip viskas aišku, todėl nematau prasmės taukšti.“ Nemandagų elgesį pateisina tipišku „aš jau toks esu“, bet to paties standarto niekam kitam netaiko.
Ir šiaip elgiasi kaip nori, apie to pasekmes kitiems negalvodamas – pavyzdžiui, vairuoja išgėręs („Pusgirtis atsikėliau. Nuvažiavau į vietą, kur manęs laukė“; „Gerai, kad tame Forde buvo normalūs laikikliai kavai, kuriuose puikiausiai tilpo ir butelis vyno. Nors gal tie laikikliai kaip tik vynui ir buvo sugalvoti. Atsisukęs mauktelėjau.“). Stato mašiną neįgaliųjų vietoje („Numečiau mašiną neįgaliųjų vietoje. Tokią šventinę naktį, galvojau, broliai latviai turėtų nebausti“). Galvoja „išdulkinti“ miegančią merginą („Naktį kelis kartus buvau prasibudinęs. Tais kartais vis pagalvodavau: paimk ir išdulkink ją. Tiesiog nuimk jos apatinius, užgulk ir padaryk, ką turi padaryti.“), o romantiką demonstruoja nupirkdamas valgyti ar kokio vyno.
Žinai, jaučiuosi kaip koks šuniukas, kuris turi laukti, kol šeimininkas malonės grįžti namo ir paglostys.
Moterų reikalavimai ir lūkesčiai vyrams keliami tokie žemi, kad jie kažkur ties paskutiniuoju pragaro ratu. Ir džiugiausia knygos dalimi laikau vietą, kurioje Dievaitė susigriebia, kad su biču, kuris tik sėdi namie (pirma pas mamą, tada jau nori sėdėti pas ją), vaidina rašytoją, o jai po ilgos darbo dienos zyzia, kad negauna dėmesio, nėra pakeliui. Ji sako: „Mes susimatom savaitgaliais, o paskui pirmadienį susipykstam. Po to tu su manim nekalbi visą savaitę.“ Kai jai reikia išeiti į darbą – sutapimas? Aišku, kad bet koks Dievaitės savo pačios gyvenimo turėjimas Herkui reiškia tik kančią, skausmą ir yra priimamas kaip jos nemeilės išraiška: „Žinai, jaučiuosi kaip koks šuniukas, kuris turi laukti, kol šeimininkas malonės grįžti namo ir paglostys. Net tavo grįžimas nereiškia, kad turėsi laiko paglostyti. Nežinau, labiau nekenčiu savo darbo, kad esu laisvas, ar tavojo.“
Tokių ir panašių manipuliacijų – ant kiekvieno kampo. Pavyzdžiui, Herkus skundžiasi: „Iš jos man reikėjo tik vieno – kad ji būtų geriausia mergina. Deja, toms pareigoms ne visada likdavo laiko. Tada tapdavau nepatenkintas, nutoldavau.“ Gaila, kad dėl pagrindinio veikėjo ir santykių su juo Dievaitė vis tiek aukojasi – ir į Kanadą važiuoti atsisako, ir su draugėmis be kaltės nejautimo negali eiti susitikti, ir kenčia skausmingas, manipuliacines pavydo scenas.
Nenoriu numenkinti autoriaus skausmo, kurio akivaizdu, kad jis yra patyręs, – kam neteko? Nemeilė ar nesėkmė skaudina visus be išimties. Bet vietoje blėnių apie tai, kad karas yra ir gerai, ne tik blogai, vietoje antrąją karo dieną rašomų „Nes save ar artimuosius prarasti tampa nebeįmanoma. Prarasim tik daiktus, bet nieko daugiau. O atradę liksim gyvenimo pamokas.“; „Mūsų šeima yra… tie patys rusai.“; „Ar galima pateisinti karą? Nors ir kaip žiauriai skambėtų, bet, manau, tam rasti priežasčių įmanoma.“, galiausiai, net vietoje dar vienos knygos, tiesiog rekomenduoju dar kokį 1000 jų perskaityti. Bet kokių, ne tik Bukowskio. Gal net šiaip vertėtų pergalvoti, kiek verta persisemti Henko Mūdžio ar Henrio Činaskio vertybėmis.
„Dievaitė“: ne meilės laiškas, o įspėjimas
Ir nors gausu skaitytojų, kurios žavisi ir kurios įrodo, kad į tam tikros auditorijos širdis prisibelsti pavyko, vis dėlto „Dievaitė“ atrodo problematiška ne vienu aspektu ir nei romantizuoti, nei rekomenduoti jos nedrįsčiau. Prabėgę metai nuo praeities sprendimų, kaip kad rodo šioji Eidmino-Herkaus-Laiškanešio situacija, ne visuomet lemia asmenybės augimą ir tobulėjimą. Seksizmas, toksiškas maskulinizmas, mizoginija, net pridengti gražiu viršeliu ir Kevin’o Costner’io nuotrauka, atsiunčiami skaitytojoms su geriausiais linkėjimais, vis tiek yra ydos ir žaizdos, kurias vertėtų gydyti, o ne švęsti ir džiūgauti. Neapykanta yra ne nuomonė, o giliai įsišaknijusi nepagarba, balansuojanti ant smurtinio ir nelegalaus elgesio ribos (o kartais jas ir peržengianti) – ne „vyriškas požiūris“, kuriuo taip džiaugėsi kai kurios knygos skaitytojos.
