Ant Patricijos knygos „Kontaktas“ viršelio pavaizduotas smūgiuojantis boksininkas. Žvelgdama į jį pirmiausia svarstau, ar visada kontaktą lydį kas nors skausmingo ir iš esmės smurtiško. Kokie kontaktų atspalviai svarbiausi pačiai autorei renkantis viršelio temą, nuo kurios ir prasideda pirmasis skaitytojo sąlytis su knyga?
-
Tomas Venclova: „Už tojotas ir audi man įdomiau gotika ir barokas“
-
Rašytoja Ksenija Zastavskaja: „Nebežinau, ar kada galėsiu rašyti kita, o ne karo tema“
-
Apelsinai kalėjime ir kaimiškas sijonas teatre – Žemaitės nuotykiai Vilniuje ir svetur
-
Karolis Baublys: „Iš mūsų abiejų gimė fiktyvi asmenybė, kuri ir parašė šią knygą“
-
Andrius Jakučiūnas: „Keliavimas man nėra kūrybinio gyvenimo tęsinys“
Patricija nusišypso: „Kai kurie žmonės tai interpretuoja kaip šokiruojantį ir perdėm rėksmingą viršelį. Norėjau, kad viršelyje būtų pavaizduotas boksininkas Muhammadas Ali. Viršelyje jį ir matome, tik aptrauktą putplasčio plėvele. Jis izoliuotas, tad visas įkarštis ir bet koks smurtinis potencialas atskirtas nuo kitų. Mano idėja, kad jis labiau pavojingas sau negu aplinkiniams.
Čia esama ir tam tikros ironijos. Nes net jei ir galime ant viršelio atsekti provokaciją, tai ji labiausiai ir buvo skirta man. Visas viršelio grėsmingumas nėra nukreiptas į skaitytoją ar apskritai kitą. Iš pradžių knygos pavadinimas buvo „Jokio kontakto“. Ir staiga perėjome į „Kontaktą“. Knygoje kontaktas ar kontaktai nėra su realiais, gyvais asmenimis. Tekstuose – mano personifikuotos ir sukurtos kultūrinės asmenybės, kurias koliažiškai dėlioju. Tekstuose įžvelgiu šį tą man pačiai artimo.
Perteikiamus knygų personažus, pvz., iš Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerio“, dekonstruoju. Pirmame skyriuje – epitafijos močiutei, kurias parašiau po jos mirties. Mus siejo labai artimas santykis. Bet ir tame skyriuje kalbuosi su jos vaiduokliu, o ne su ja gyva. Tad ir mano kontaktas knygoje nėra tikras, jis toks fantominis. Neapsieinama be nuolatinio trūkinėjimo. Aš to kontakto noriu, jo siekiu, bet ir kartu jį nuolat pati „numušu“.“
Paklausta, kodėl kaip simbolį pasirinko M. Ali figūrą, Patricija teigia, kad ją patraukė jo prieštaringumas: „Tam tikra prasme mano knygos lyrinis subjektas yra įstrigęs, kaip ir ant viršelio matomas Muhammadas. Kai rašiau knygą, kartais internete susirasdavau jo kovų įrašų ir peržiūrėdavau. Man patiko jas stebėti.
Kai gilinausi į šio boksininko asmenybę, sudomino, kad jis, kaip žmogus, visada atrodė labai prieštaringas. Smurtaujantis žvėris bokso ringe – veikiau profesija, o kasdieniame gyvenime jis buvo jautrus, pažeidžiamas ir religingas žmogus. Ir man šis paradoksas labai įdomus.“
Tęsdama pradėtą temą teiraujuosi Patricijos, ką ji galvoja apie žmonių santykius, ar, jos manymu, kiekvienas kontaktas iš tiesų turi tam tikrą smurto šleifą:
„Kritikai atkreipė dėmesį, kad mano knygos pradžioje dažnai pasirodo kaukės motyvas. Jis neatsiejamai susijęs su mūsų socialinės personos klausimu. Bendraudami kartais dangstomės kaukėmis. Agresija tikriausiai tampa ramesne ir taikesne būsena, kai pasitikime žmogumi, su kuriuo bendraujame. Tada nebereikia boksuotis, nes nebesame išsigandę. Turbūt kaip vieną pagrindinių knygos temų išskirčiau žmogaus nesaugumo jausmą.“
Klausiu Patricijos, kaip jį vertina ne tik susidūrimus gyvenime su kitais žmonėmis, bet ir su kitų žmonių kūryba? Kaip jaučiasi skaitydama jų kūrybą? Jaučiasi saugi ar nesaugi? Ar čia irgi pasireiškia noras nutraukti kontaktą, tam, kad apsaugotų savo autonomiškumą?
„Manau, santykis su kitų kūriniais tam tikra prasme lengvesnis, nes pats interpretuoji, o interpretacija gali būti tau pačiam labai artima. Visada labai daug skaičiau. Nuo vaikystės skaitydavau įvairias enciklopedijas, o literatūra išvedė mane į realų pasaulį.
Būtent per literatūrą supratau ir išmokau, kaip viskas veikia. Viena svarbiausių literatūros funkcijų – išmokyti reflektuoti tai, kas vyksta apie tave, o ne vien tik susikoncentruoti į save. Kai kuriais rašytojais labai žaviuosi, bet ne todėl, kad savo kūryboje norėčiau juos imituoti. Pvz., R.Gavelio kūrybos įkvėptą ciklą rašiau ilgai. Vidinis balsas vis klausdavo, ką čia darau – juk R.Gavelis už mane stipresnis ir tekstai jau parašyti. Bet mane jo kūryba labai stipriai veikė. Tarkim, visuose keturiuose knygos skyriuose atsikartoja paslaptingas „jų“ motyvas. Jie tai pasirodo eilėraštyje „Hell riders“, tai auga kaip monstriškos gėlės. Pats R.Gavelis „Vilniaus pokeryje“ susieja „juos“ su totalitarizmo demonais.
Su labai destruktyvia jėga, su kuria turi kautis tam, kad išlaikytum savo autonomiškumą, kitaip tave tiesiog sutraiškys. Mano santykis su kitais rašytojais labiau grįstas pagarba ir mokymusi. O jei kalbame apie realius žmones, labai branginu santykį ir draugystę. Kitas svarbus aspektas, kad literatūra drauge su daugybe minėtų dalykų išmokė ir empatijos. Niekada neturėtume menkinti ar generalizuoti kito žmogaus kančios. Žmonių bendravimas – labai sudėtingas procesas. Jeigu jau ir taip viskas gana sudėtinga, manau, turėtume vien todėl vieni kitus labiau gerbti. Tas pat galioja ir literatų bendruomenėje“, – sako rašytoja.
Patricija gyvena Kaune, tad teiraujuosi, kaip ji sutaria su kitais kauniečiais rašytojais ir menininkais, kiek apskritai jai yra svarbi bendrystė su kitais kūrėjais.
„Gavelis bandė pajausti Vilniaus ritmą ir jo judėjimą. Mano Vilnius yra Kaunas. Čia gimiau ir jau praleidau 25 gyvenimo metus. Tad kiekvienas ruožas, kiekviena Kauno gatvelė man yra svarbūs ir susiję su įvairiais atsiminimais. Kauno bare „Godo“ su bičiuliais rengdavome įvairius skaitymus, literatūrinius susitikimus ir kūrėme tam tikrą bendrystę, bendruomenę. Labai patinka skaityti kitų kūrybą ir džiaugiuosi jų sėkme. Man tai esminis dalykas. Knygoje „Kontaktas“ yra dedikacija nematomiems redaktoriams: prozininkei Linai Simutytei, poetui Mantui Balakauskui bei garso menininkui Tadui Greičiūnui. Su jais vienaip ar kitaip keisdavausi tekstais ir gaudavau pastabų. Nors ego iš pradžių gali priešintis, bet vėliau įsiklausai ir džiaugiesi. Labai vertinu bendrystę su kitais rašančiais ir kuriančiais.“
Pokalbis pasisuka link psichikos sveikatos. Ši tema vienu ar kitu pavidalu dažnai atsiranda ne tik pačios Patricijos tekstuose, bet ir jos mėgstamų autorių darbuose. Jos tekstai negali būti taip paprastai priskiriami išpažintinės poezijos kategorijai, tad man įdomu, kokią vieta psichikos sveikata užima jos kūryboje.
„Pastebėjau, kad pastaruoju metu literatūroje vis daugiau kalbama apie traumas, psichikos sveikatą. Šiomis temomis kalbėti pati nusprendžiau netgi anksčiau, negu pasirodė knyga. Esu išspausdinusi esė apie savo psichotines ir šizoefektines patirtis. Vis dėlto literatūros lauke pastebiu dvi stovyklas. Pirmoji akcentuoja savo narcisistinį „aš“ ir su juo susijusias patirtis.
Autoriai save taip iškelia, kad, atrodo, kažkur klaidžioja ir net nepastebi, kas dedasi aplink. Antroji atvirai kritikuoja tokią poetinę strategiją. Puiku, kad žmonės apie tai kalba, tačiau literatūroje, ypač poezijoje, vien tik išpažintinis kalbėjimas ar pasakojimas vien apie savo patirtis ir man kartais atrodo kvestionuotini. Viena yra dienoraštiniai įrašai bei dalinimasis savo patirtimis ir visai kas kita yra poezija. Išpažintinę poeziją skaitau ir vertinu, ypač amerikiečių, pvz., Johno Berrymano, Anne Sexton, Sylvios Plath. Vis dėlto tokia poezija man visada yra išpažintinė. Išpažintis. Tas religinis matmuo.
Šiame kontekste išpažintis, regis, neišvengiamai siejasi su kaltės jausmu. Kad aš tarsi turiu jaustis kalta. Tačiau nemanau, kad autorius, kaip ir aš, kalbantis apie psichikos sveikatą, turėtų jaustis kaltas ar aiškintis. Tad šiuos dalykus reikėtų atskirti. Jeigu parašei knygą, vadinasi, parašei. Autorius yra visai kas kita negu knygos kalbantysis. Kaip Roland’as Barthes’as rašo, autorius yra miręs, jo nėra. Man atrodo, reikėtų daugiau laiko skirti paties autoriaus kūrimo procesui. Jei kūrėjai daugiau kalbės apie savo ribines patirtis, tikėtina, atskirtis sumažės“, – sako rašytoja.
Nors Patricija sako, kad jai įtartinas išpažintinę poeziją lydintis religinis šleifas, tačiau atkreipiu dėmesį, kad religinių simbolių, su religija tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių kultūrinių įvaizdžių bei užuominų apie anapusybę jos knygoje gausu. Pati tinklalaidės viešnia tai pastebėjo tik tada, kai knyga jau buvo sudaryta: „Parašiusi paskutinį knygos skyrių „Afrika“ pastebėjau, kad jame labai daug įvairių kultūrinių nuorodų, vienaip ar kitaip susijusių su religija, pvz., minimi šventieji – Sebastijonas ir kiti. Tada susimąsčiau, kodėl taip nutiko. Tenka pripažinti: religinis mąstymas yra giliai įsišaknijęs ir jo nepavyksta lengvai išstumti. Anksčiau į religiją žiūrėjau labai ciniškai. Tai tam tikra maišto forma. Tačiau neabejotinai svarbi ir branda. Jei kalbėtume apie šventuosius, apie tas patį Sebastijoną ar Hildegardą, man atrodo, labai svarbus transcendencijos aspektas.
Minėjai anapusybę. Knygoje jos labai daug – daug visokių šmirinėjančių vaiduoklių. Šia prasme veikiausiai galima įžvelgti ir tam tikrų romantizmo bruožų: jei žmogus rašo apie anapusybę, vadinasi, jis yra tam tikra prasme nepatenkintas supančia realybe. Ieško kažin ko, kas slypi už šios realybės. Tai veikiausiai susiję ir su jaunatviniu maksimalizmu. Skaitydama „Kontaktą“ suprantu: jei rašyčiau dabar, turbūt jau visai kitaip. Ir jei kada išleisiu antrą knygą, joje bus mažiau vaiduoklių, anapusybės ir daugiau tikrų žmonių. Šia prasme tas anapusybės ilgesys gali būti laikomas ir tam tikra maišto forma – nesitenkinu tuo, kas vyksta čia ir dabar. Šis motyvas labai ryškus ir pagrindiniame knygos eilėraštyje „Jokio kontakto“, kuriame boksuojuosi su numirėliais ir rėkiu ant gyvųjų.“
Viso pokalbio „Niekada neturėtume menkinti kito žmogaus kančios“ klausykitės Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“. Su poete Patricija Gudeikaite kalbasi rašytoja, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė Aušra Kaziliūnaitė.
