Neįsivaizdavom, kokio gilumo vandenys laukia įsėdus į bookstagramo valtį. Ir kad didžiausios audros, kurias tenka atlaikyti (pageidautina – tylint), sukeliamos ne piktų beveidžių anonimų ir ne vidinių bendruomenės konfliktų. Nė nenumaniau, kad mano knyginis hobis gali sukelti šitiek net ir viešai reiškiamo pykčio tiems, kurie kasdien laiką leidžia su knygomis – jas rašydami, versdami, recenzuodami, analizuodami, apie jas dėstydami, mokydami. Kodėl srityse, siejamose su intelektualumu, – ypač tarp medikų, akademikų – yra tiek daug, mano manymu, nesveikos konkurencijos, pykčio, pavydo, atpirkimo ožio ieškojimo?
„Mes“ ir „tie kiti“
Ne kartą tekę apie bookstagramą, ypač kai kalba skaitytojai profesionalai – literatūrologai, profesoriai, girdėti neigiamų, itin kritiškų, kartais net žiaurokų, sakytum, pagarbios diskusijos ribas peržengiančių pareiškimų. Kokios to priežastys? Iš kur, kada atsirado susiskaldymas, nepasidalinimas, noras pašiepti?
Neigiamų komentarų, nukreiptų į bookstagramo, neprofesionalių skaitytojų bendruomenę, kad ir kur ši reikštųsi, pastebiu vis dažniau – kartais viešai, žymių autorių tekstuose, interviu, laidose. Kartais privačiau, tačiau vis tiek neslepiamai – atvirose feisbuko diskusijose. Kodėl toks „mes“ ir „tie kiti“ takoskyros brėžimas, mano galva, nereikalingas ir kodėl, tikiu, vietos dalintis mintimis pagarbiai ir pagal galimybes yra ir privalo būti visiems?
Ar bookstagramas nėra tapęs vadinamojo literatūros elito atpirkimo ožiu? Dėl pagrįstų (ir nelabai) priežasčių: literatūros profesionalų įžvelgiamų bookstagramo ydų, galimai jaučiamo nepasitenkinimo esama intelektualų (pavyzdžiui, finansine) padėtimi, kuriamo turinio (ne)pastebimumu. Ypač jei imame matuotis sekėjais, patiktukais. Ar toks nepasitenkinimas kyla jaučiant, kad potencialus, o gal tiesiog nepasiektas skaitytojas buvo „tų kitų“, neprofesionalių skaitytojų, nuviliotas?
Didžiosios lietuviško bookstagramo nuodėmės
Reklama
Knyga yra prekė, kurią reikia parduoti. Dažnai dėl to tenka nemenkai paplušėti – prie daug kainuojančios leidybos, o paskui ir dėl vartotojo dėmesio. Leidyklos bookstagrameriams siūlo knygą pristatyti ir įvertinti tikėdamosi, kad ji neliks potencialaus skaitytojo nepastebėta. Leidyklai svarbi masė, dauguma – tie, kurie gali išpirkti kelių tūkstančių egzempliorių tiražą ir užtikrinti, kad leidyba gyvuotų. Ar visus potencialius pirkėjus gali pasiekti literatūros kritikas? O gal bookstagramerio ir profesionalaus skaitytojo auditorijos ne visada susikerta, tačiau abu gali pasiekti reikšmingas, skirtingas jų dalis? Netikiu, kad leidyba gali gyvuoti be reklamos, o knygos – tiek ilgaamžės, tiek greito vartojimo, bus leidžiamos, o leidyklos gyvuos, jei nebus galinčių skirtingas knygas pristatyti skirtingiems skaitytojams.
Jau tada, kai į asmenines žinutes įkrito pirmas leidyklos pasiūlymas bendradarbiauti, su Gabriele Šilobritaite, „book.duo“ bendraautore, sutarėme – jokio vyniojimo į vatą. Kiek verta tavo savigarba, nuomonė ir rekomendacija, jei ją parduodi už penkiolikos eurų vertės knygą? Niekada iš jokios leidyklos nėra tekę girdėti prašymų kalbėti ar rašyti vienaip ar kitaip. Kartu su dovana reikalavimų sąrašas neatkeliauja. Buvo leidyklų, kurioms „book.duo“ kritika – siužetams, vertėjams – nepatiko, tad jos pasirinko knygų nebedovanoti. Visada atsiras žmonių, kurie nuomonę bet kokia tema parduos (ir tokių, kurie tokią pirks), viešos ir argumentuotos kritikos vengs, ypač gavę dovanų. Bookstagramas nėra nei išimtis, nei išskirtinis pavyzdys.
Pastebėjome, kad mums nepatikusių knygų apžvalgos reakcijų ir susidomėjimo sulaukia net daugiau nei pagyros. Galbūt kyla noras knygą „pasimatuoti“, kai argumentai dėl siužeto logiškumo, įdomumo, veikėjų unikalumo, temos originalumo atkreipia dėmesį, suintriguoja?
Apžvalgų kokybė
Antra didžioji nuodėmė – apžvalgų kokybė. Kurdamos „book.duo“ niekada nebandėme būti tuo, kuo nesame ar nė negalime būti. Nebandėme pakliūti į „Šiaurės Atėnus“, „Aidus“ ar „Bernardinus“, savo rašinių recenzijomis nevadinome, kaip nevadina ir didžioji dalis bookstagramerių.
Abejoju: ar tikrai visos knygos reikalauja giliamintiškos analizės? O net jei tokia ir įmanoma, ar visada būtina? Ar klasika, apie kurią parašytų mokslinių darbų ir analizių gausu, negali būti aptarta ir trumpame, mėgėjiškame tekste? Ir galiausiai – ar būtina profesionalaus ir mėgėjo skaitytojų tekstams taikyti tuos pačius standartus? Kas aptarinės knygas, prie kurių profesionalus skaitytojas nė nesiartintų, tačiau kurios turi didelę skaitytojų auditoriją?
Leidyklos akylai seka pardavimus ir supranta, kad statistinis skaitytojas Lietuvoje tikrai neleidžia atostogų ar vakarų po darbo su Heideggerio ar Baudrillardo tomeliu. Ačiū Dievui už intelektualus, kurie rimtiems, sudėtingiems tekstams randa laiko ir skyrė daug metų savišvietai, kad galėtų juos perprasti. Bet kaip leidyklos darbuotoja ir kaip skaitytoja žinau – tokias knygas besirenkantys daugumos nesudaro. Jei sudarytų, dabar pat galėčiau knygyne nusipirkti naują bent vieno iš paminėtų autorių knygos leidimą. Negaliu – tiražai seniai pasibaigę.
Panagrinėkime www.knygos.lt šios dienos (gruodžio 13 d.) populiariausių knygų TOP 10. Pasakų knyga pirmauja, po jos – popromanas apie psichoterapinę kelionę, romantinis trileris, receptų knyga, savigalbos knyga, du istoriniai meilės romanai, dar viena receptų knyga ir žaliojo raganavimo vadovas. Kurią iš šio dešimtuko rinktųsi pristatyti profesionalus skaitytojas? Ir kodėl jų pasiūlyti negalėtų bookstagrameris?
(Tinkamo) išsilavinimo stoka
Trečia dėmė ant bookstagramo veido – tariamas, nuspėjamas, o kartais, rodos, išburiamas išsilavinimo trūkumas. Apklausiau pusšimtį bookstagramerių ir žaviuosi jų profesijų įvairove: apie knygas instagrame mintimis dalijasi vaikų chirurgė, paramedikė, matematikės, sociologės, ekologės, knygų vertėjai ir redaktoriai, slaugytojos, rašytojos, teisininkės, vaikų auginimo (darb)atostogose esančios mamos (dažnai skatinančios nuomone apie knygas dalintis ir vaikus!), knygynų darbuotojos, mokytojos, bibliotekininkės, farmacininkės... Tarp mūsų net yra knygrišė! Nemaža bookstagramo dalis yra baigusi filologijos, lituanistikos studijas, bet kai kurie bookstagrameriai niekada nesimokė apie knygas kalbėti taip, kaip tai darytų literatūrologas. Šiaip ar taip, tikiu, kad skirtingos patirtys lemia ir skirtingas įžvalgas. Ar dėl to – mažiau įdomias?
Patys įvairiausi skaitytojai įkvepia naujų formatų, kuriais įmanu vartoti kultūrą, paieškas. Pavyzdžiui, visai neseniai „Baltos lankos“ pristatė gausybę audioknygų (kurias kviečia klausyti net per televizorių), kai kurias knygas leidžia tik elektroniniu formatu. Knygas norima padaryti prieinamas visiems skaitytojams, nepriklausomai nuo jų galimybių. Siekiama pasiūlyti turinį supaprastinta kalba, pritaikant jį neįgaliesiems ar turintiems sveikatos sutrikimų.
Į diskusiją įtraukti visus tampa siekiamybe. Bibliotekose ir bendruomenėse formuojami knygų klubai, bendraminčiai tokius buria viso pasaulio miestuose. Knygos leidžiamos su rekomenduojamais klausimais, kuriems anksčiau minėtuose klubuose ieškoma atsakymų. LRT radijuje vietos randa ir mėgėjiškos, ir profesionalios diskusijos apie knygas. LRT radijo laidos „Kultūros savaitė“ kūrėja Juta Liutkevičiūtė neseniai pristatė tinklalaidę „LRT knygų klubas“, prie kurios prisidėti gali kiekvienas norintis – skaitytojai iš visos Lietuvos kviečiami diskutuoti, taip pat siūlyti knygas, kurias klubas galėtų aptarti. Profesionalų knygų klubą LRT radijo laidoje „Mažoji Studija. Kultūra ir religija“ veda vertėja Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė.
Žinoma, ne kiekvienas bookstagrame (ar knygų klube, draugų susitikime, bet kokia forma vykstančiame pokalbyje) – literatūrologas profesionalas, bet kaip retai apie meną kalbėtume, jei kalbėti galėtų tik tos srities ekspertai? Pageidautina – mažų mažiausiai literatūrologai, mokslų daktarai.
Tikiu, kad tie, kurie supranta, jog didžiausią pirkėjų ir turinį vartojančių ratą sudaro masė, dažnai dar ir atstovaujanti populiarųjį skonį, mielai kviečia diskutuoti visus, neskirstydami pašnekovų į tinkamus ir ne, tad sulaukia nuomonių gausos. Pavyzdžiui, rašytojas, vertėjas Andrius Tapinas savo „Substrack“ platformoje įkūrė knygų klubą. Ten pasidalino nuomone apie Serhijaus Rudenkos knygą „Zelenskis“ ir greitais punktais paaiškino, kodėl kūrinys jam nelabai patiko. Jo tekstas – be gilios analizės, trumpas, konkretus, iškelia šešias temas diskusijai ir kviečia įsitraukti. Rezultatas – 41 komentaras. Diskusija tęsiasi ir po A.Tapino feisbuko įrašu, kur pridedama nuoroda į apžvalgą. Ten – dar 31 komentaras. Norinčių knygą aptarti – daugiau nei pusšimtis.
Popsas
Ketvirtoji bookstagramo nuodėmė – popsas. Rodos, nieko blogo skaityti populiariąją literatūrą, apie ją kalbėti ne taip, kaip kalbėtų literatūros profesorius. Ir tiesa, gal liūdna, o gal tiesiog natūraliai įsivyraujanti, yra paprasta – apžvalga instagrame pasieks daugiau skaitytojų nei intelektualus profesionalo straipsnis kokiame nors aukšto lygio žurnale. Daliai bookstagramerių (kaip ir daliai knygų skaitytojų) tokie tekstai galbūt visai neįdomūs (tai normalu, nes daliai profesionalių skaitytojų neįdomūs bookstagramerių tekstai), daliai gal ir nesuprantami. Yra ir juos skaitančių – nes žmogus nėra vienpusis, jo interesų laukas platus, o suvartojamos informacijos kiekis – milžiniškas.
Esu įsitikinusi, kad vieną dieną gali eiti į makdonaldą, o kitą šliurpti austres prabangiausiame restorane, „Stiklių“ foie gras užkąsti bulvytėmis iš mako, jei tik norisi. Tokarczuk pelnytas Nobelis nereiškia mažiau, jei autorės knygos stovi vienoje lentynoje su Delios Owens „Ten, kur gieda vėžiai“. Kaip ir Virginia Woolf tikriausiai neširsta, kai ją išleidžia ta pati leidykla, kuri leidžia ir Lisą Kleypas („Svajonių knygos“). Tai, kad V.Woolf kūrinio „Naktis ir diena“ iki šiol nebuvo lietuviškai, byloja apie brangią ir sudėtingą leidybą, o klasika retai kuriai leidyklai skaitlingai atsiperka, ypač negavus kultūrinės paramos. Ir nereikia būti hipokritais ir teigti, kad tik kelios leidyklos atliepia populiarųjį skonį. Pačių populiariausių leidyklų lentynose vietos randa Friedrichas Nietzsche ir Jodi Picoult („Alma littera“), Haruki Murakami ir Colleen Hoover („Baltos lankos“), Kurtas Vonnegutas ir Yuval Noah Harrari („Kitos knygos“), Williamas Somersetas Maughamas ir B.A.Paris („Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“), Sylvia Plath ir Nicky Pellegrino („Sofoklis“), Elizabeth Strout ir Nicholas Sparksas („Balto“), Vladimiras Nabokovas ir Kristina Hannah („Jotema“), Hannah Arendt ir Lucinda Riley („Tyto alba“). Jeigu visas leidyklas vertintume pagal tą pačią elitišką sistemą, ar liktų bent kelios, kurios neleidžia popso?
Stipriai abejoju, ar nuolatos gėdinamas ir menkinamas bookstagrameris (ar net situaciją iš šono stebintis skaitytojas) drįs ištiesti ranką link klasikos, o vėliau dar ir nuomonę garsiai išreikšti. Jei taip nutiktų, ar nebūtų proga dar vienam pasipiktinimo pliūpsniui: klasikinės literatūros neleidžia, neskaito, nesidomi, nesupranta, pamiršta, tik naujienų laukia... Ir mieliau instagrame sėdi, ne „Bernardinuose“! Bet kodėl gi žmogus turėtų norėti imtis profesionalo teksto, apžvalgos, recenzijos (apie literatūrą ar bet kokia kita tema), kurios autorius kalba tik su labai maža auditorijos dalimi, o kitos prisijaukinimą laiko niekingu, negarbingu, net autorių ir jo žinias žeminančiu? Jeigu daug pasiekusių tikslas – pamokyti, pasidalinti žiniomis, kodėl vietoje dialogo, apsikeitimo idėjomis, dažniau griebiamasi vulgarių ad hominem komentarų?
Ar nebūtų puiku, jei skaitytojas vieną dieną suvartotų trilerį, o kitą sugalvotų, kad nori savo jėgas išbandyti imdamasis O.Tokarczuk „Jokūbo knygų“? Ir būtų ne išjuoktas, jei ko nesuprato, o padrąsintas ir toliau ieškoti, atrasti, nebandant pakirpti sparnų ir tam tikros literatūros paslėpti po penkiais užraktais, šaipantis iš tų, kurie stengiasi spynas atrakinti taip, kaip moka? Ar profesionalus skaitytojas negalėtų pasitelkti kantrybės ir parodyti kelio, negailėdamas vieno rakto iš daugelio, jei yra tikras, kad pats turi visraktį?
Apgautas skaitytojas: ar tikrai?
Tūlas skaitytojas, apie kurį vis kalbama ir kurio kartais net gailima, tarsi musės, papuolusios į lipnius bookstagramo spąstus, yra joks ne vargšiukas ir tikrai ne kvailas. Jis, tikiu, pajaučia nenuoširdumą, supranta, kada apžvalga buvo rašyta paskubomis ir iš reikalo, kada tai – tik reklama, kartais net tvarkingai nepažymėta, o kada – nuoširdi, argumentuota nuomonė, ne tik perrašyta knygos anotacija. Supranta ir tada, kai mėtomasi didelėmis frazėmis, bet nieko nepasakoma, kai poza netvirta, o tik bandoma išlaikyti absurdiškai rimtu veidu, kai ego didesnis nei „Ten, kur gieda vėžiai“ tiražas. Supranta, kad ne tik bookstagrameriai, bet ir populiariausieji kritikai knygas gauna nemokamai – ne visada, bet dažnai (jokio čia kriminalo ar gėdos) ir pasirenka tikėti ir skaityti tuos, kurie nuomonės neparduoda.
O gal skaito net ir tuos, kurie siekia tik nemokamo daikto ir (ar) perrašo siužetą – galbūt jiems graži nuotrauka ar simpatiškas teksto autorius. Ir galbūt „Jokūbo knygas“ jį paskatins paimti ne giliamintiška keturių puslapių analizė, o graži nuotrauka prie kavos puodelio. Ar nuo to knygos reikšmė bus menkesnė? Žinoma, turbūt atsirastų teigiančių, kad tas, kurį suvilioja gražus paveiksliukas, nė neturi šanso išgvildenti O.Tokarczuk tekstus, bet man tai atrodo taip pat absurdiška, kaip apie žmogaus banko sąskaitos dydį spręsti pagal jo išvaizdą ir (ne)prabangius rūbus.
Asmeniškumų ringe: bookstagrameris vs profesionalus skaitytojas
Mūsų paskyra „dook.duo“ keitėsi ir augo ne mėnesiais, o dienomis. Nusišypsojo šiokia tokia sėkmė, jei matuotume ją sekėjais, bendraminčių ratu, leidyklų žinutėmis. Abi su drauge pradėjome dirbti su knygomis – aš leidykloje, Gabrielė tapo knygų vertėja. Skaitėme darbo metu ir po jo, „book.duo“ pamažu pastebėjo įvairūs portalai, radijo laidos ar renginiai. Koja kojon, kaip būtų galima tikėtis, kai darai ką nors viešo, ėjo ir kritika. Stebėtina, bet ne iš anonimų, o tų, kurių dėmesio nė nesvajojome sulaukti, nes netikėjome ir neplanavome, kad mūsų tekstai jiems gali būti įdomūs, o „book.duo“ pavadinimas – žinomas. Aštriausios strėlės skrido iš profesionalių skaitytojų stovyklos – literatūrologų, vertėjų, profesorių, dėstytojų, literatūros kritikų. Iš pradžių bendrai bookstagramui kaip dariniui, reiškiniui, o vėliau – mums, man. Kaip asmeniui, žmogui – nesibodint nei psichinės sveikatos, nei kitų asmeniškų temų, su mano tekstais nesusijusių ir ne ant argumentų pagrindo pastatytų.
Aštrūs, asmeniški, piktdžiugiški ir neretai tiek mano pakantumo, tiek bendražmogiškų pagarbos taisyklių ribas peržengiantys pasikandžiojimai feisbuke buvo ne tiesiai į akis drebiami, tačiau cituojami nepilni apžvalgų tekstai, išimti iš konteksto, neparodant to, ką rodyti būtų nepatogu, nes sukeltų mintis apie nelabai etišką cituojančių elgesį, nuslepiant autorystę. Kitaip tariant, visai ne taip, kaip mus alma mater Vilnensis išmokė. Ir, deja, nesilaikant mandagios, o jei karštos, tai bent asmeniškumų neliečiančios diskusijos taisyklių. Apskritai į diskusiją nekviečiant – net prie vieno stalo, kad ir virtualaus, nesiteikiant susėsti.
Aštri kritika ar mobingas ir patyčios?
Kai įsisuko maždaug trečias rimtas antibookstagraminis intelektualų (nors elgesys privertė tiek tokiu titulu, tiek turėtais autoritetais suabejoti) sukeltas uraganas, skaitydama profesionalių skaitytojų, vertėjų, autorių, profesorių atsiliepimus apie savo darbovietę, savo asmenį, savo apžvalgas, prisiklausiau dalykų, kurių net iš anonimų niekada neteko girdėti. Kai kurie komentatoriai (neretai gerb.doc.prof.dr.) jau atrodė bookstagramo reikaluose turintys bene atskirą etatą, viską apie visus, kurių, aišku, neseka ir neskaito, žinantys ir išmanantys. Po kiek laiko ne tik perpratę, kaip kandžiotis be ribų ir taisyklių, bet ir kaip išvengti teisinės atsakomybės už savo žodžius.
Vienas tokių atvejų užsibaigė keliais straipsniais spaudoje ir Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanės Inesos Šeškauskienės atsiprašymu už tuos, kurie, švelniai tariant, įsijautė. Kur ta riba tarp kritikos ir patyčių? Kur dar dėmesys tekstui, dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepatikusiam, ar reiškiniui, kurį niekini, o kur – jau „haha, storas / ryžas / durnas“ tipo komentarai, tik su lotyniškais intarpais, kad atrodytų įmantriau ir primintų, jog kalba visgi ne koks patyčininkas aštuntoj klasėj, o žmogus su ne vienu diplomu ant sienos? Ar tarp jų elgesio ir pasiekto rezultato visada yra didelis skirtumas?
Visgi, smagiausia šios situacijos, visų audrų ir uraganų dalis ta, kad vietos vienoje žiniasklaidos priemonėje, viename socialiniame tinkle užtenka visiems, norintiems kalbėti apie knygą. Ir nors dalis profesionalių skaitytojų niekada nesusikurs bookstagramo paskyros, o dalis bookstagramerių niekada neatsivers „Literatūros ir meno“ – menka bėda. Svarbiausia, kad būtų knygų ir norinčių jas skaityti bei turinčių įkvėpimo, jėgų ir poreikio apie jas kalbėti. O skaitytojas visada pasirinks, kokį tekstą apie jį sudominusią knygą atsiversti. Ar ne svarbiausia, jog kelias, kad ir kuriuo pasirinktų eiti, galiausiai vis tiek nuvestų skaitymo link?
