Romano „Svetimkūniai“ herojė Meda jaučiasi pati save įkalinusi prestižinio darbo gniaužtuose. Ją į neviltį varo vidinis kritikas, kurio balsas – o šventas sutapime! – identiškas jos narcizės motinos nuolatos beriamiems priekaištams. Meda neabejoja – ji kelia nuobodulį net savo psichoterapeutei. Ekscentriškas apie šlovę svajojantis barmenas Nikita – fejerverkas. Su juo niekada nebūtų nuobodu, bet ar Meda kada nors išmoktų pasitikėti žmogumi, kurio net vardas ir pavardė yra išgalvoti? Medos ir Nikitos vienos nakties nuotykis nežada „ilgai ir laimingai“, tačiau gal ir laimingą pabaigą galima susiplanuoti? Juk Nikita žino, kad jo, talentingo atlikėjo, galiojimo laikas – gąsdinančiai trumpas. Šiuolaikinės karjeristės, svajojančios apie meilę, – dar trumpesnis. Meda (ir jos įtakinga šeima) gali tapti puikiu tramplinu Nikitai. O ką gautų apie besąlygišką meilę iliuzijų nekurianti Meda?
„Jokiu būdu nesitaikiau į aukštąją literatūrą, kad ir kas ji būtų – kiekvienam turbūt skirtingai, tačiau norėjau parašyti romaną, panašų į tuos, kuriuos skaitau savo malonumui, – sako Patricija. – Apie šiuolaikinius žmonės, jau ne jaunimą, bet dar ir nelabai žinančius, kas jie ir kodėl jie. Dar norinčius tėvų pritarimo, bet nebenorinčius girdėti jų pamokymų. Ieškančius savęs, suvokiančius, kad laikrodžiai tiksi, o gal tik tuo gąsdina aplinkiniai? Tikiuosi, kad jaunesnis žmogus skaitydamas galės tapatintis, o vyresnis – išgirsti tuos, nuo kurių galbūt jau jaučiasi nutolęs. Bet abiem reikia išmokti geriau vienam kito klausytis.“
– Iki šiol daugelis pažinojo Patriciją kaip aktyvią bookstagramo narę – su bičiule kuriamas tinklaraštis book.duo Lietuvoje vienas populiariausių. Rašydamos apie knygas nenulaikote liežuvių, atvirumas ir pelnė skaitytojų meilę. Kaip jautiesi į pasaulį paleisdama savo kūdikį?
– Neabejoju, kad atsiimsiu už viską, ką esu pasakiusi, jei tik bus norinčiųjų, kad atsiimčiau. Bet esu nuoširdi ir prieš skaitytojus, ir prieš save pačią – knygą vertinu jos pačios kontekste. Meilės romano nelyginu su klasika, fantastikai keliu vienus reikalavimus, istoriniam romanui – visai kitus. Viliuosi, kad ir skaitytojai darys tą patį – vertins kaip šiuolaikinį, contemporary romaną, su aštriu ir nebūtinai draugišku humoru pasakojantį gyvenimišką istoriją. Sąžiningai – tai knyga, kurią su malonumu pati imčiausi skaityti ir savo tinklaraštyje rekomenduoti.
– Kaip viskas prasidėjo?
– „Svetimkūnių“ siužetas atėjo pas mane visiškai susiformavęs ir su aiškiu tikslu. Sėdau rašyti taip, kaip sėdu į psichoterapeutės kėdę pastaruosius septynerius metus – norėdama atlikti šiokį tokį egzorcizmą. Įsiklausyti į skaudulius, o tada jiems parodyti, kur durys.
Didžiąją romano dalį parašiau per atostogas Palangoje. Vėliau prisėsdavau per pietų pertraukas tarp darbų ir savaitgaliais. Nuolat užsirašinėdavau galvoje gimstantį bajerį ar įdomią idėją. Labai daug kas atėjo iš tikro gyvenimo, pokalbių, santykių su draugais, šeima. Norėjau parašyti knygą, kuri man pačiai būtų juokinga ir įdomi. Tokią, kurią pati skaityčiau. Tarsi į laiko kapsulę uždaryti tai, kaip mes bendraujame, kas mus linksmina, kas skaudina. Tai reiškia, kad bus ir nepatogumų, ir įžeidimų, ir necenzūrinės leksikos, bet nieko kito negali tikėtis slapta klausydamasis – gali nugirsti ir tai, kas nepatinka.
Stengiausi, kad veikėjų kalba būtų gyva, knygoje jaustųsi kaunietiškas bazaras ir mentalitetas – juk esu kaunietė! Su redaktore ne kartą diskutavom, ji sakydavo: „Pirmą kartą girdžiu, kad taip sakytų!“ Kaip tikriausiai ir visiems kitiems, kauniečiams jų miestas yra atskira respublika, truputį idealizuota neideali nostalgiška šventovė. Kai gyvenau Kaune, svajojau apie Vilnių. Kai gyvenu Vilniuje, rašau apie Kauną. Turbūt Kaunas vis tiek yra namai, užsimerkusi žinau gatves, kuriomis veikėjai vaikšto, rašydama įsivaizdavau ekskursiją „Svetimkūnių“ takais. Žinau, kur Timūro garažas, kur Medos butas, Nikitos fabrikas ir baras, Nomedos namas.
– Nebijai, kad pažįstami pradės knaisiotis po knygą ir ieškoti sąsajų su autorės gyvenimu?
– Čia visur aš. Turbūt todėl taip baisu, dar baisiau, nei šiaip būtų. Žinojau, kad turiu rašyti savo vardu ir taip, kaip man atrodo. Kad tai, ko iš žmonių tikiuosi – atvirumo, sąmoningumo, – turiu atgal duoti ir pati. Tik galiu patikinti, kad nebūtinai ten, kur patogu mano, kaip Patricijos, dėlionės gabaliuką į bendrą paveikslą įdėti, ten jo ir vieta. Bet nenoriu užbėgti už akių spėlionėms – tai irgi skaitymo malonumo dalis.
– Vieni rašantys tobulina savo rankraščius iki begalybės ir vis laiko juos stalčiuose. Ar nekamavo košmarai ir nepasitikėjimas, kad dar ne laikas debiutui, reikia parašyti kokį trečią romaną, tada...
– Neslepiu, kad turiu nerimo sutrikimą. Todėl mane dėl bene visko kamuoja stresas ir košmarai. Bet kartu suprantu, kad nėra nieko, ką man galėtų pasakyti kiti, ko dar nesu sau pasakiusi, kaip dar nesu savęs kaltinusi ir baudusi. Tai žinoma, kad knygą galima tobulinti iki begalybės, bet pradėjau ją rašyti būdama dvidešimt penkerių. Norėjau, kad ji kalbėtų apie jaunus žmones Lietuvoje. Jei būčiau tobulinusi dar dešimt metų, ji jau nebekalbėtų nei apie šiuolaikinį žmogų, nei žinočiau, kaip tas šiuolaikinis dvidešimtkažkelerių metų žmogus kalba. Tam tikra prasme tai yra ir knygos tapatybės dalis, ir jos kryžius. Bajeriai joje ir veikėjų išraiška po kelerių ar keliolikos metų gali atrodyti juokingi visai ne ta prasme, apie kurią galvojau. Tačiau „Svetimkūnių“ tikslas nėra nepasenti.
– Užsiminei, kad kamuoja nerimo sutrikimas. Apie psichinės sveikatos problemas kalbi ir tinklaraštyje, apie tai rašai ir romane. Atvirumas padeda?
– Nebijau pripažinti, kaip gyvenu ir dėl ko labiausiai skauda. Depresija, panikos sutrikimai, nerimas, nemiga – tai mano kasdienybė. Stigmų vis mažėja, o turbūt visai neblogai būtų knygose rasti priebėgą, kurioje problemos neegzistuoja. Bet nemėgstu romanų, kur tik ilgai ir laimingai. „Svetimkūniuose“ ieškau tropų ir noriu juos apversti. Švelniai ir su meile pasijuokti iš iliuzijų, kuriomis kartais save maitiname – kad bet kuris sutiktas žmogus gali būti tas vienintelis, kad gali jį (ar save) pakeisti, per jėgą sudėlioti tą santykių dėlionę. Tai veikia tik tada, kai gabalėliai be didesnių pastangų sudera. Jei pasitelki klijus ar žirkles – dėlionę jau sudėliojai per jėgą. Todėl iš „Svetimkūnių“ veikėjų atimu žirkles. Kad nesusižeistų ir nesužeistų kitų, nesusiklijuotų su kitais žmonėmis per jėgą.
Tikiuosi, romanas taps priebėga visiems besijaučiantiems nepatogiai dėl dalykų, kurie daugeliui atrodo savaime suprantami. Visiems, kuriems meilė neateina natūraliai – ar artimiesiems, ar ieškant partnerio. Kurie per ilgai rinkosi tai, kas patogu, o ne kaip norisi. Kurie gal net neskyrė laiko išsiaiškinti, kaip norisi. Gal net nesijaučia nusipelnę žinoti. Kurie kenčia ir tai truputį romantizuoja. Ar kenčia ir nežino, kaip nebekentėti. Nežadu, kad „Svetimkūniai“ išspręs problemas. Bet gal pavyks iš jų pasijuokti? Neįsivaizduoju terapijos seanso, kuriame nejuokaučiau. Aišku, kad tai gynyba, būdas susidoroti su tuo, kas slegia. Betgi ir knygos tam tikra prasme yra gynyba ir užuovėja.
– Ką veikia Patricija, kai neskaito ir nerašo?
– Man vis dar liežuvis neapsiverčia savęs vadinti rašytoja. Bet tikriausiai čia tas imposterio, ar apsimetėlio, sindromas – kai parašiau magistrinį darbą, buvo keista save vadinti kriminologe, kai dirbau portaluose – žurnaliste. Dabar dirbu leidykloje ir vis tiek keista save vadinti leidėja. Tarp knygų ir darbų dažniausiai esu stand up komedijos pasirodymuose arba koncertuose. Tikiuosi, kada nors užlipsiu ant komedijos scenos išsibandyti jėgas. Pažadu, kad muzikiniais klausimais niekada ir jokiu būdu jėgų nebandysiu... „Svetimkūniuose“ daug muzikos, nes ir mano gyvenime jos daug. Skaičiuoju savo metus pagal koncertus ir gyvenu nuo vieno iki kito. Jeigu neturiu bilieto į kokį koncertą ir nėra, ko laukti, man jau nebe gyvenimas.
Suprantu, kad visi keliai visuomet vedė į knygas ir rašymą – ar kai stojau į žurnalistikos bakalaurą, ar kai drįsau peržengti Filosofijos fakulteto slenkstį ir mesti sau iššūkį magistrui visai kitoje srityje – kriminologijoje. Ar kai nuo dešimtos klasės pradėjau dirbti portaluose – jau tada įmerkiau pirštus į feminizmo ir lygių teisių vandenis, bet šalia pasilikau ir svajonę rašyti apie muziką, dar ir dabar kartais recenzuoju kokį festivalį ar koncertą. O smagiausia, kad bene visi pomėgiai tokie, į kuriuos gali įsitraukti ir tėtis – mano draugams nekyla klausimų, jei į festivalį važiuoja ir jis.
„Svetimkūniuose“ visa tai suderėjo – ir mano klausomos dainos, ir mano gyvenimo istorijos, ir mokykla, universitetas, o ir Koldūnas...
– Ir kas yra tas Koldūnas, nusipelnęs padėkos knygos pabaigoje?
– Mano augintinis mopsas. Nevadinu savęs Koldūno šeimininke, jei kas namie ir vadas, tai tikrai jis. Koldūnui pasisekė, kad namų gyventojai labiausiai mėgsta skaityti, rašyti ir diskutuoti – tada labai patogu šalia miegoti ir pareikalauti dėmesio, kai jo prisireikia.
Negaliu skųstis, Koldūnas kantriai klauso visų mūsų istorijų. Visgi svarbiausias mano ramstis – draugas, kuris visada rasdavo laiko „Svetimkūniams“ ir palaikė kiekviename žingsnyje, vis mesdamas man, kaip rašytojai, – va, išdrįsau! – iššūkių.
