„Kažkur čia stovėjo surūdijusi skalbinių džiovyklė“, – pagalvojau prisiminusi per radiją girdėtą jos komentarą. Pagaliau pakilome laiptais į patį viršų ir įsitaisėme erdviame balkone, pro kurį matėsi senamiesčio stogai ir bažnyčių bokštai. Kol kalbėjomės, namo sugrįžo ir jos vyras, violončelininkas Antonas Lukoszevieze’ius. Diena pasitaikė intensyvi, mat po mūsų interviu, pašnekovės laukė videokonferencija. Kalbėjomės, fotografavomės, o minutės vis tirpo...
-
Paulius Norvila: „Į literatūrą atėjau tarsi netyčia“
-
Ieva Toleikytė: „Rašymas man visuomet siejosi su ryšio ieškojimu“
-
Ilona Ežerinytė: „To, kas yra pati rašymo esmė, neišmokysi ir neišmoksi“
-
10 metų Honkonge gyvenantis prof. S.Geniušas – apie filosofiją krizės metu, rusų kultūrą bei kiek laisvas jo miestas
– Nuo vaikystės gyvenate Vilniaus centre. Ar vasaromis važiuodavote į kaimą ar kolektyvinį sodą?
– Ne, mūsų šeimoje žemdirbyste nelabai užsiėmė, tačiau visi labai mėgo ir mėgsta gėles. Mano senelis Jokūbas turėjo didelį sodą, bet jame augino tik gėles ir keletą vaismedžių. Tik dėl grožio. Apskritai šeimoje iki pat man žinomų proprosenelių nebuvo žemdirbių. Mes miestiečiai.
– O koks Jūsų ryšys su kitais Vilniaus rajonais?
– Aš jų nepažįstu ir privengiu. Visą laiką gyvenome centre, ėjau į „Salomeikę“, po mokyklos lakstydavome po senamiestį. Paskui studijavau VDA, irgi senamiestyje. Vilnius man atrodo mažytis, džiaugiuosi galėdama visur, kur reikia, nueiti pėsčiomis. Labai blogai, kad mažos parduotuvėlės, pavyzdžiui, ūkinių ar remonto prekių, išstumiamos iš senamiesčio ir centro į didžiuosius prekybcentrius – tie, kurie planuoja miestą ir jo infrastruktūrą, pėsčiomis, akivaizdu, nevaikšto ir kitus skatina nevaikščioti.
– Prisiminiau Jūsų tekstą „Moralinis senimas ir moralinis jaunimas“, kuriame minėjote ir kieme sunaikintą skalbinių džiovyklę...
– Taip, minėjau. Man asmeniškai jos nereikėjo, bet apatiniai kaimynai visada džiaudavo ten skalbinius. Niekam ji netrukdė, bet kažkas sugalvojo, kad ji „morališkai pasenusi“, o savivaldybė tokį vandalizmą palaikė. Kam apskritai džiovyklei ta moralė? Jai reikia skalbinių, o ne (jaunos ar senos) moralės. O skalbinių jai netrūko. Nejaugi morališkai „jauniau“ naudoti kuo daugiau elektros energijos elektrinėms džiovyklėms?
– Koks Jūsų santykis su buitimi? Esate nebuitiška? O gal mielai užsiimate visokiais namų tvarkymo, interjero kūrimo, remonto, maisto gaminimo dalykais? Mėgstate tvarką ar gerai jaučiatės ir chaose?
– Nemėgstu buities, man ji visiškai neįdomi, ja užsiimu tik iš reikalo, nes chaosas ir netvarka irgi nepatinka, o ir valgyti reikia. Tiesą sakant, mano darbo stalas taip ir lieka nesutvarkomu chaosu, kaip matote. Čia jau yra susidarę archeologinių sluoksnių, kuriuose galima atrasti įdomių užmirštų dalykų, todėl juos taip ir palieku.
– Gyvenate šiame bute tris dešimtmečius, ar per tą laiką smarkiai pasikeitė vietiniai gyventojai?
– Taip, pasikeitė.
– Į gera ar į bloga?
– Šiek tiek į gera ir šiek tiek į bloga. Į gera, nes beveik nebeliko tų vadinamųjų asocialių elementų, kuriuos po karo čia atvežė ir apgyvendino Rusijos okupantai. Prieš 30–40 metų gyventi senamiestyje dar atrodė pavojinga, o dabar viskas gražiau, tvarkingiau, ramiau. Į bloga, nes ateina dideli pinigai, kyla butų kainos, nežinia kas, nežinia iš kur ir už nežinia kaip gautus pinigus supirkinėja ištisus namus, dygsta visokie viešbučiai ir SPA milijonieriams, su jų dažnai kičiniu skoniu. Paprastiems žmonėms gyventi senamiestyje darosi nebeįkandama.
– Kaip prasidėjęs karas Ukrainoje pakeitė Jūsų kasdienybę, kūrybą?
– Dar neseniai negalėjome įsivaizduoti, kad tai gali vykti taip arti mūsų. O dabar neįmanoma apie tai negalvoti kasdien. Karo akivaizdoje visa veikla, taip pat ir kūryba, įgyja kitų prasmių. Dabar kitaip pamačiau ir savo instaliaciją „Šešėliai“. Tie kolonų šešėliai tapo panašesni į sudegusias, nugriuvusias kolonas, tarsi po sprogimo virtusias pelenais. Praeities šešėliai tampa ir ateities perspėjimu.
– Panašiai ir su kitų autorių kūriniais?
– Taip, man atrodo, dabar neįmanoma nei kurti, nei interpretuoti kitų kūrinių nereflektuojant to, kas vyksta. Vakar dalyvavau Jono Meko eilėraščių skaitymuose ir pasirinkau būtent tokius jo eilėraščius, kurie iš praeities atliepia šios dienos situaciją – net nustebau, kaip tiksliai. „Verkiu vakarais“ – taip prieš daugelį dešimtmečių vieną eilėraštį pradėjo J.Mekas. Bet juk dabar taip ir yra. Skaitau ir Mariaus Buroko verstus ukrainiečių poetų eilėraščius, jie rašo dabar apie siaubingą tiesioginę savo patirtį, o mes bejėgiškai stebime, na, padedame aukomis ar kuo galime. Kita vertus, reikia mėginti kurti toliau, menas turi gyventi ir kalbėti. Ką dar galime? Skleisti ir padėti skleisti teisingą informaciją apie Rusijos agresiją ir imperializmą, nuolat kovoti su galinga Rusijos dezinformacijos mašina, apskritai su propaganda.
– Kaip keitėsi buvimas rašytoja per pastaruosius 17 metų, praėjusius nuo pirmosios knygos pasirodymo?
– Neplanavau tapti rašytoja, bet turbūt ir negalėjau netapti. Nors jeigu nebūčiau išvykusi iš Lietuvos ir apsigyvenusi Londone, galbūt nebūčiau pradėjusi rašyti. Gyvenimas svetur suteikė galimybę atsitraukti nuo savo konteksto, įgyti kitokių patirčių, savitą žvilgsnį ir stilių, o svarbiausia – drąsos būti tuo, kuo noriu ir ką sugebu, o ne ką studijavau ar kuo mane mato ir laiko kiti, laisvės rašyti taip, kaip noriu, o ne kaip reikia.
– Ar iki tol mokėtės rašyti?
– Nesimokiau. Na, mokykloje visi mokėmės rašyti.
– Galbūt prie tapimo rašytoja prisidėjo ir aplinka, kurioje augote?
– Mano tėvai visada užsiėmė rašto reikalais, dirbo žurnalistais. Bet aš pati rašyti pradėjau galbūt iš ilgesio, iš pradžių ilgus laiškus draugams. Paskui turėjau trumpų istorijų skiltį, kuri vėliau virto knyga „Jų papročiai“, apie visokius kuriozus atsidūrus neįprastoje kultūrinėje aplinkoje. Ironiškai pasiskolinau pavadinimą iš sovietinių laikų spaudos (taip buvo neigiamai apibūdinami vakariečiai). Paskui pradėjau rašyti kritinius ir satyrinius straipsnius į „7 meno dienas“ apie įvairius kultūrinius reiškinius. Tuo metu skaičiau labai kietą anglų skiltininką ir kritiką Charlie Brookerį, rašydavusį trumpas savaitines televizijos apžvalgas: aštriai, tiksliai, juokingai, negailestingai, tačiau intelektualiai ir elegantiškai. Jis padarė man didelę įtaką, atradau sau artimą stilių ir toną. Antroji knyga „Netikras zuikis“ iš tokių tekstų ir sudaryta. Vėliau panorau humorą ir kandumą šiek tiek atsverti jautrumu ir ėmiausi dar kitokio rašymo metodo – jau egzistuojančios medžiagos rinkimo ir perdirbimo į literatūrinį (poetinį) tragikomišką pasakojimą.
– Papasakokite apie šį metodą plačiau. Kaip renkate medžiagą?
– Knygoje „Bedalis ir labdarys“ medžiaga surinkta iš kitų žmonių istorijų, kurias nugirdau ir užsirašydavau supratusi, kiek daug keistų dalykų nutinka žmonėms ir kaip keistai šie į juos reaguoja. Tada reikėjo sugalvoti formą, kaip tą medžiagą pateikti. Išėjo dialogai ir monologai, dar sąrašai, anketos, SMS žinutės, mini pjesės. Kurdama literatūrinius tekstus nemėgstu aprašinėti, svarstyti, daugžodžiauti, pilstyti iš tuščio į kiaurą. Noriu kuo greičiau ir lakoniškiau papasakoti esmę. Net ne papasakoti, o parodyti. Šia prasme, manau, esu poetė. Mano kūrybos principas – rinkimas ir atmetimas. Naujausia mano knyga „Lubinas ir seradėlė“ – dar abstraktesnė: jos tekstus komponavau iš žodžių junginių ir frazių, rastų internete, knygose ir kitur. Rinkau ne informaciją, o pačius žodžius kaip medžiagą. Taikau įvairias žodžių išgavimo ir teksto kūrimo strategijas, bendrai visas jas galėčiau apibrėžti kaip intuityvų atsitiktinumą. Netrukus išvyksiu į rezidenciją rašytojams. Staiga pagalvojau: o gal ten kaip tik ir reikėtų papilstyti iš tuščio į kiaurą? Galbūt tai ir bus mano naujas metodas.
– Į rašytojų bendruomenę atėjote iš kitos, ne literatų aplinkos. Ar iš pradžių į Jus buvo žiūrima įtariai?
– Manau, ne tik iš pradžių. Na, taip, pagal profesiją esu menininkė, bet kodėl literatūra – ne menas? Juk niekas negimsta literatais. Tiesa, rašyti pradėjau gana vėlai. Gali būti, kad esu autsaiderė, bet tai blogai nebent tik finansine ir garbės-šlovės prasme, o kitomis prasmėmis visai gerai. Rašydama „Lubiną ir seradėlę“ jau iškart žinojau, kad jai nepavyks patekti į kurį nors stalčiuką, nes tų stalčiukų nedaug, jie labai griežti, monumentaliai tradiciški, nesusisiekiantys: poezijos, prozos, negrožinės literatūros ir viskas. O kadangi neapibrėžto žanro ir formos knygų nedaug, neturime stalčiuko konceptualiai, eksperimentinei literatūrai, o jei ir turėtume, tai juk vis tiek būtų marginalija, dar labiau atskirta. LLTI paskelbtame kūrybiškiausių knygų dvyliktuke „Lubinas ir seradėlė“ gavo visai netinkamą „trumposios prozos“ etiketę. Tai ir tapo nebelabai kūrybiška, nes joje prozos apskritai nėra. Nors esama konkrečiosios poezijos, bet kadangi oficialiai nesu poetė, į tuos tekstus ir nežiūrima kaip į poeziją. Be to, yra ten ir nepoezijos. O Kozma Prutkovas – poetas jis ar prozininkas?
– Kokių įdomesnių komentarų apie savo tekstus yra tekę išgirsti?
– Kai kultūrinių leidinių internetiniuose puslapiuose skaitytojam dar buvo leidžiama komentuoti, būdavo įvairių kuriozų. Kokių tik nesąmonių neprikomentuodavo pasipiktinę nesusipratę skaitytojai. Nekolekcionavau ir nelabai gilinausi, tad konkrečių neatsimenu. Atsiųsdavo ir į laikraščio redakciją piktų laiškų dėl mano tekstų... O kartą elektroniniu paštu gavau tiesiog juodą kvadratą. Pastebėjau, kad žmonės neretai skaito neatidžiai, paskubomis, o aš rašau tokius tekstus (čia turiu omeny ir kritinius, ir literatūrinius), kuriems reikia atidumo. Tai juk nėra nei žurnalistika, kurią perbėgi akimis dėl faktų, nei romanas, kuriame gali lengvai peršokti kelis gamtos aprašymus ir sekti įvykius toliau. Visa savo kūryba tyrinėju ir kritikuoju inertišką mąstymą, kai žmonės paima perskaitytą ar išgirstą mintį ir sudeda ją į savo jau seniai susidarytą supratimo formą. Nauja informacija sukrenta į tą seną pavidalą, ir mintis pasikeičia arba lieka nesuprasta. Norisi tas senas formas laužyti.
– Koks buvo pirmas Jūsų sutiktas arba didelį įspūdį padaręs rašytojas. O gal rašytojai tiesiog neatrodė ypatingi?
– Mano močiutė draugavo su Violetos Palčinskaitės mama, tad Violeta buvo pirmoji mano vaikystėje sutikta rašytoja, ji dovanodavo savo vaikiškas knygas, mums su broliu asmeniškai jas užrašydavo. Tai darė didelį įspūdį.
– Bendradarbiaujate su teatru, pagal Jūsų knygą „Bedalis ir labdarys“ pastatytas spektaklis. Ar pati smarkiai įsitraukiate į spektaklio kūrimą: dalyvaujate repeticijose, dalijatės įžvalgomis su režisieriais? O gal pasitikite trupe ir į procesą nesikišate?
– Į teatro procesą mėgstu ir noriu kištis, kiek įmanoma. Turiu aiškią savo viziją, ką mano tekstai reiškia ir ką noriu jais pasakyti, rašau juos su jau užkoduota tam tikra intonacija, kurią čia minėjote anksčiau – tai yra svarbi mano tekstų sudedamoji dalis. Be abejo, režisieriai turi savo supratimą, patirtį ir matymą, tad pasitikiu ir jais. Bendradarbiaujame. Dabar režisierė Gabrielė Tuminaitė eksperimentuoja su mano pjese „Kalno poza“, o režisierius Albertas Vidžiūnas stato „Žuvies akis“ radijo teatre. Ją parašiau 2014 m., po Krymo aneksijos, todėl, tikiuosi, ji ir dabar nuskambės aktualiai. Jos paantraštė galėtų būti „Europos tylėjimas“ – nors kalba daug, bet nieko. Dirbu ir su jauna režisiere Agne Ambrozaityte, jos statoma eksperimentinė opera pagal mano libretą „Septynių metrų ilgio paskutinis žodis“ su Dominyko Digimo muzika turėtų pasirodyti rudenį.
– Ar visada norėjote būti menininke?
– Prisimenu, kad vaikystėje kartais su siaubu pagalvodavau: ką reikės veikti, kai teks eiti į darbą? Niekaip neįsivaizdavau, kas yra tas „dirbimas darbe“. Galbūt tai ir buvo noras būti menininke? Tėvai mane tam paskatino ir palaikė, nes neturėjau didelio pasitikėjimo savimi.
– Jūsų jaunystėje įvyko politinis lūžis, baigėsi sovietmetis. Kaip įsivaizdavote savo karjerą tik įstojusi į aukštąją mokyklą?
– Studijas Vilniaus dailės akademijoje baigiau 1990 metais. Pradėdama studijuoti įsivaizdavau, kad gausiu dirbtuvę, užsakymus ir iš jų gyvensiu. Tais laikais statant visuomeninius pastatus nuo sąmatos visuomet būdavo skiriamas tam tikras procentas meno kūriniams įsigyti ar užsakyti, menininkai galėjo užsidirbti. Po Nepriklausomybės to iš karto nebeliko. Bet atsirado daug kitų gerų dalykų. Atsirado galimybė studijuoti ir dirbti užsienyje. Tuomet pradėjau dirbti vertėja.
– Ar tam įtakos turėjo ir Jūsų mama, vertėja Silvija Lomsargytė-Pukienė?
– Taip, be abejo. Dirbdama prie vertimų, ji neretai su manimi ir broliu tardavosi, kaip geriau išversti vieną ar kitą frazę, paaiškindavo, kaip naudotis žodynu, kad negalima versti pažodžiui ir reikia ieškoti atitikmenų. Tad neoficialiai išėjau gerą vertimo mokyklą, tik neturiu diplomo. Tiesa, vertimo mokiausi ir vidurinėje mokykloje, buvo atskiros pamokos – mano mėgstamiausios.
– Kokią įtaką Jūsų gyvenime turėjo liuteronybė?
– Mano senelis Jokūbas Pukis buvo liuteronas. Vakarais namuose jis giedodavo liuteronų giesmes akompanuodamas sau fisharmonija. Buvo taip gražu, nekasdieniška, bet ir labai natūralu. Jis sakydavo, kad giedoti patartina ne dėl kokių nors įsitikinimų, o idant prasivalytų plaučiai, nusiramintum ir geriau miegotum. Jo namuose kabėjo didžiulis labai gražus paveikslas „Jėzus alyvų sodelyje“, kuris iki šiol stovi man akyse. Senelis buvo aktyvus liuteronų bendruomenės narys. Tikriausiai ir dėl jo iškilios, tolerantiškos asmenybės, sveiko, labai optimistiško humoro man ši religija atrodo žmogiškiausia ir atviriausia, be fanatizmo, be smerkimo. Aš nepraktikuoju religijos, bet žinau, kad pas liuteronus galiu tiesiog ateiti. Bet kada.
– Smalsu, ką reiškia gyventi kartu su muzikantu? Galite dirbti, jeigu kitame kambaryje grojama? Kaip pasikeitė muzikos klausymosi ir pasirinkimo įpročiai?
– Antonas – ne tik muzikantas, bet ir kompozitorius, fotografas, menininkas. Jis visą laiką ką nors kuria: muziką, tapybą, grafiką, piešinius, koliažus, fotografijas, fotogramas, objektus ir taip toliau. Jis negali nė dienos nustygti be tokios veiklos. Grojimas man netrukdo, nes violončelės pats gražiausias garsas. Tiesa, Antonas kuria ir atlieka eksperimentinę muziką, tad ji ne visada „graži“. Mes labai gerai suprantame vienas kitą. Tarp mūsų nėra konkurencijos ar pavydo. Palaikome vienas kitą, bet dirbame dažniausiai atskirai, mums abiem reikalinga atskira erdvė, „savas kambarys“.
Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Viršukalnės ir buitis“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
