O susitikome su P.Ambrazevičiumi pakalbėti apie knygas, apie kurias vis mažiau garsiai diskutuojame.
„Aš labai mėgstu knygas ir apie jas galiu daug ir ilgai kalbėti“, – pasakoja P.Ambrazevičius, kurio elektroninę knygų skaityklę puošia mylimos futbolo komandos – Vilniaus „Žalgirio“ – logotipas.
„Para yra labai trumpa. Stengiuosi laiką išnaudoti tinkamai, dėl to dažnai vienu metu ir klausau muzikos, ir skaitau knygą“, – sako jis.
Iš kur atsirado susidomėjimas knygomis? Kokios mėgstamiausios jo knygos? O kokių knygų jis tikrai negali skaityti?
Pirmas projekto „15min knygos“ interviu – su komiku P.Ambrazevičiumi.
– Kaip atsirado tavo susidomėjimas knygomis?
– Aš gana anksti pradėjau skaityti. Tas anksti nėra, kad trejų metų skaičiau romanus, bet šešerių pradėjęs eiti į mokyklą jau mokėjau gana gerai skaityti, rašyti ir skaičiuoti.
Kiekvieną dieną, kai tėvai išvažiuodavo į darbus, mane su broliu palikdavo pas močiutę, o ji turi didžiulę vaikiškų ir ne tik vaikiškų knygų biblioteką. Ten po truputį pradėjau atrasti skaitymą – visas Astridos Lingren knygas, „Plėšiką Hocenplocą“, „Sieksnį sprindžio vaiką“ – visą vaikišką klasiką ten perskaičiau.
Ten taip pat buvo senų mokslo žurnalų. Juos irgi perskaitydavau. Pavyzdžiui, močiutės brolis labai skaitydavo rusišką žurnalą apie automobilius „Za ruliom“. Aš aštuonerių ar devynerių jau mokėjau rusišką abėcėlę ir gana normaliai skaityti rusiškai, bet tikrai labai mažai suprasdavau. Iki šiol gana greitai skaitau rusiškai, tačiau suprantu tikrai ne viską.
– Galėtum iš vaikystės išskirti vieną knygą, kuri labiausiai įsiminė?
– Per devintą ar aštuntą gimtadienį gavau gana didelio formato, rusvo viršelio knygą „Mano pirmoji enciklopedija“. Man tuo metu tai buvo knygų knyga. Aš ją beveik iki skutų suskaičiau. Visada mėgdavau atsiversti, nors kai dabar pagalvoji, ten buvo daug nesąmonių prirašyta.
Aš labai gerai atsimenu, pavyzdžiu, ten rašė: keleiviniai lėktuvai skraido 18–22 kilometrų aukštyje. Kiek skridau per savo gyvenimą tai niekad nė vienas lėktuvas aukščiau 11 kilometrų nebuvo pakilęs. Tai dabar pradedu abejoti ir kitais toje knygoje surašytais faktais. Beje, ten buvo parašytas ir toks faktas, kad Italijoje, kuomet pietauja šeima, nevengiama ir vaikui įpilti vyno, tik jis smarkiai praskiedžiamas su vandeniu. Nežinau, ar tai irgi labai tiesa.
Mano visa karta nostalgiškai žiūri į knygą „Ką žmonės dirba visą dieną“. Aš neturėjau tos knygos, ją pirmą kartą rankose laikiau ir pamačiau gal prieš tris mėnesius. Nežinau kodėl, bet šitą etapą savo vaikystėje praleidau. „Hobito“, „Žiedų valdovo“ neskaičiau nei vaikystėje, nei paauglystėje, tik jau subrendęs. Yra spragų mano vaikystės knyginiame išsilavinime.
– Bent jau kai kurie rašytojai dažnai sako, kad tikras skaitymo malonumas vaikystėje prasideda tada, kuomet į šoną yra padedamos vaikiškos knygos ir imamasi rimtų kūrinių. Nepatyrei šio lūžio?
– Aš neatsimenu tokio perėjimo, kaip anglai pasakytų – Coming of age. Aš buvau iš tų, kurie, jei mokykloje reikėdavo kažkokią knygą ar ištrauką perskaityti, visada skaitydavau ir man labai patikdavo. Perskaitydavau viską, kas būdavo užduota per literatūros pamokas ar būdavo numatyta programoje. Stengdavausi perskaityti ne tik reikalingą ištrauką, bet ir visą knygą ar apysaką, kad susidaryčiau bendresnį vaizdą.
Per devintą ar aštuntą gimtadienį gavau gana didelio formato, rusvo viršelio knygą „Mano pirmoji enciklopedija“. Man tuo metu tai buvo knygų knyga.
Bet gal galima tokiu mažu lūžiu laikyti metą, kai į rankas papuolė klasikinė „Rugiuose prie bedugnės“. Buvo, kad skaitai šią knygą, save atrandi, aplinką matai – kokie visi konformistai, o tu čia vienas toks unikalus. Paskui, žinoma, išaugi iš to.
Tai buvo septintoje ar aštuntoje klasėje, rodos, klasės draugas Karolis man šią knygą paskolino. Sako – paskaityk, čia labai gera knyga. Paskaičiau, ir tikrai patiko.
– O paauglystė – tas maištavimo laikotarpis. Nebuvo maištavimo su knygomis?
– Ne. Iš tikrųjų aš labai mažai atsimenu, ką paauglystėje skaičiau, bet tikrai skaičiau ir ką reikėdavo skaityti mokykloje, ir šiek tiek literatūros skaitydavau savo noru.
Šakiuose buvo knygynas, kuriame galėdavai rasti nupigintų knygų. Aš labai dažnai eidavau ten po pamokų. Užsukdavau, pereidavau visas tas knygas ir už kokius tris ar penkis litus nusipirkdavau ką nors. Labai gerai atsimenu, už tris litus penkiasdešimt centų ten nusipirkau Voldemaro Chomičiaus biografiją „Gimęs Laisvės alėjoje“. Labai gera knyga, labai ji man patiko. Turiu dabar ją savo lentynoje.
– Kokias knygas dabar skaitai?
– Užpernai ir pernai perskaičiau labai daug fantastikos žanro knygų. Perskaičiau viską George'o R.R.Martino „A Song of Ice and Fire“ („Ledo ir ugnies giesmė“) seriją, visas Andrzejaus Sapkowskio „Raganiaus“ serijos knygas, dvi ar tris Patricko Rothfusso „Vėjo vardo“ knygas.
Labai patiko šis žanras. Turbūt dėl to, kad buvo pradėję rodyti serialą „Game of Thrones“ („Sostų karai“) ir tai visame pasaulyje atgaivino susidomėjimą fantastikos žanru. Aš buvau vienas tų, kuris pradėjo žiūrėti šį serialą. Patiko. Tada perskaičiau pirmą knygą, antrą, trečią. Pradėjau vėl žiūrėti šį serialą, tačiau numečiau jį ir pasilikau prie knygų. Ir dabar nebežiūriu jo.
– Jei reikėtų sudaryti savo geriausių perskaitytų knygų penketuką, koks jis būtų?
– Geriausia visų laikų knyga, kurios dar niekas iki šiol neaplenkė ir nežinau ar kada nors aplenks, tai Gabrielio Garcia Marquezo romanas „Šimtas metų vienatvės“. Man ši knyga yra alfa ir omega. Jei man reikėtų vieną knygą pasiimti į negyvenamą salą, aš pasiimčiau ją ir jei man ten reikėtų gyventi neribotą skaičių metų, tai aš per metus po penkis kartus ją perskaityčiau. Ir dabar stengiuosi bent kartą per metus perskaityti.
„Meistras ir Margarita“ labai patinka. Jau du kartus skaičiau. Nuostabi knyga.
Užpernai ir pernai perskaičiau labai daug fantastikos žanro knygų.
Dar tokia klasika kaip „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare“. Aš ją pirmą kartą perskaičiau būdamas dvylikos ar trylikos metų. Ją jau skaičiau kokius tris ar keturis kartus. Žinoma, aš niekada nepasieksiu Aido Puklevičiaus ir Andriaus Tapino lygio, kurie gali susėdę Šveiką cituoti kelias valandas.
Labai patiko „12 kėdžių“, nes pats filmas man labai prie širdies. Visada jį žiūrėdavom su broliu ir nuoširdžiai juokdavomės. Vėliau sužinojau, kad yra knyga, tai nusipirkau. Ir man atrodo, kad „12 kėdžių“ buvo pirma knyga gyvenime, kurią skaičiau ir juokiausi balsu.
Ir dar, jei penkta, tai simboliškai būtų Kurto Vonneguto „Skerdykla nr. 5“. K.Vonnegutas yra vienas iš mano mylimiausių autorių. Rodos, du kartus aš esu šią knygą perskaitęs. Labai retai grįžtu prie jau perskaitytų knygų, pažiūrėtų filmų ar serialų, bet jei grįžtu, tai jau jie man būna labai giliai įsirėžę.
– Juk turi ir G.G.Marquezo sukurto personažo tatuiruotę.
– Taip. Kas yra skaitęs „100 metų vienatvės“, turbūt atsimena, kad pirmas šio romano sakinys yra įtraukiamas tarp geriausių visų laikų kūrinių pirmųjų sakinių: „Ir tą dieną stovėdamas prieš baudžiamojo būrio šautuvus pulkininkas Aurelianas Buendija atsimins tą tolimą popietę, kai tėvas jį pirmą kartą nusivedė pažiūrėti ledo.“ Aš dabar šį sakinį pasakiau ir jaučiu, kaip man šiurpas perėjo per visą kūną.
Aš labai seniai norėjau tatuiruotės, nes man tai gražu, ypač prasmingos, turinčios reikšmes, simboliškos. Aš norėjau, kad man ištatuiruotų tą sakinį, bet tatuiruočių meistrė sakė, kad labai prastai atrodys ir pasiūlė nupiešti A.Buendiją. Aš jai papasakojau, kaip jis turėtų atrodyti, ieškojau internete, siunčiau jai knygos ištraukas. Ir pagal tai ji nupiešė pagrindinį romano veikėją. Ir kai aš pamačiau, kaip jis buvo nupieštas, pasakiau – čia iš tikrųjų jis.
Dabar kai pasižiūriu į tatuiruotę, prisimenu knygą ir mane visada apima tokie geri jausmai.
– O kokios knygos tikrai neskaitytum?
– Aš labai nemėgstu visų savipagalbos dalykų. Žinoma, jei žmogui perskaičius tokią knygą yra geriau, jei ji jam padeda tvarkytis savo gyvenime, gerai, man netrukdo. Visai kaip su religija – jeigu žmogus jaučiasi laimingas, jeigu religija pripildo jo gyvenimą kažkokio gėrio, šviesos ir vilties, aš džiaugiuosi už tą žmogų.
Į visas knygas, kurios pataria, kaip tapti milijonieriais, aš labai kreivai žiūriu. Vienintelis dalykas, susijęs su šiomis knygomis ir pasakantis, kaip tapti milijonieriumi, tai rašyti tokias knygas ir vesti tokius seminarus. Netikiu, kad įmanoma kažkaip realiai, vadovaujantis tų knygų patarimais, kažką tikrai sukurti.
Vieną kartą mačiau stendą su reklama, kur kažkoks finansų „guru“ atvyksta į Lietuvą. Reklamoje parašyta – praturtėk per kažkiek laiko, o šalia užrašas: „Nauja programa“. Tai kuo buvo bloga senoji? Tu prieš dvejus metus jau pasakojai, kad žmogus gali praturtėti laikydamasis tų patarimų, tai dabar jau persigalvojai?
Geriausia visų laikų knyga, kurios dar niekas iki šiol neaplenkė ir nežinau ar kada nors aplenks, tai Gabrielio Garcia Marquezo romanas „Šimtas metų vienatvės“.
Be abejo, aš norėčiau nugyvent savo gyvenimą daugiau niekada neatsivertęs jokios Paulo Coelho knygos. Čia dabar yra mano tikslas. Aš skaičiau jo knygą „Alefas“. Jei paimčiau daugybę lietuvių liaudies posakių, sumesčiau juos į vieną siužetą, parašyčiau knygą ir sakyčiau – gyvenkit pagal tai, tai iš esmės būtų P.Coelho. Bet jis iš to gerai gyvena, žmonės perskaitę jo knygą gal kažką supranta. Kol jie man neaiškina, kaip tai yra gerai, tol man visiškai tai netrukdo.
– Tarp skaitančių žmonių verda ginčai apie elektronines ir spausdintas knygas. Kokias pats renkiesi?
– Man spausdintos knygos nėra fetišas. Kartais žmonės sako – man knyga turi kvepėti. Knygą reikia skaityti, knygos nereikia uostyti.
Man svarbu, kad būtų tekstas. Mano elektroninėje skaityklėje telpa tiek knygų, kiek į ją niekada nesudėsiu. Ir ją galiu pasiimti į miestą, kur nors prisėsti, atsigerti kavos ir pasirinkti skaityti, kurią noriu. Man nereikia nešiotis knygų kietais viršeliais, kurias yra pamėgę lietuvių leidėjai. Lietuvoje žmonės vis dar perka knygas, kad pasidėtų jas svetainėje į lentyną ir galėtų parodyti, kad kiek turi knygų.
Elektroninėje skaityklėje galėtų būti visos mano gyvenimo knygos. Man nebūtina prisikrauti lentyną knygų, kad galėčiau sakyti žmonėms, jog aš mėgstu skaityti.
– Yra žmonių, kurie užsibrėžia, kad per metus perskaitys tam tikrą skaičių knygų. Tai tampa jų tikslu. Esi skaičiavęs, kiek pats perskaitai knygų?
– Nuo užpernai pradėjau skaičiuot. 2014 metais perskaičiau 33 knygas, kas man atrodė visai neblogai. Pernai perskaičiau daugiau kaip 60. Nebuvau nieko užsibrėžęs, tiesiog sakiau sau, kad skaitysiu knygas ir žiūrėsiu, kiek perskaitau. Bet pernai buvo tokie metai, kad labai daug keliavau, o kai keliauju, tai aš pasiimu savo skaityklę – įsimetu į bagažą ir lėktuve, autobuse, traukiny ar viešbuty, kai yra laisvo laiko, pasiimu, atsiverčiu ir skaitau.
Bet šiais metais kol kas perskaičiau vieną vienintelę knygą ir kitos esu perskaitęs trečdalį. Ir šiemet nežinau, ar bus bent 10 perskaitytų, žiūrėsiu, kaip seksis.
Kartais žmonės sako – man knyga turi kvepėti. Knygą reikia skaityti, knygos nereikia uostyti.
– Kokia ta knyga, kurią perskaitei šiais metais?
– Vienintelė knyga šiemet, kurią kol kas perskaičiau, tai buvusio „Barcelona“ vyriausiojo trenerio, kuris dabar treniruos „Manchester City“ klubą, Josepo Guardiolos biografija. Labai mėgstu knygas apie futbolą. Yra išleista tikrai labai gerų biografijų, knygų apie futbolą, kuriose pasakojama ne tik futbolo istorija. Pavyzdžiui, esu skaitęs labai gerą knygą apie futbolą, kaip per jį buvo žiūrima į Pietų Amerikos istoriją.
Tai turbūt pastarųjų kelerių metų mano mėgstamiausios knygos. Tuo labiau, kad aš į knygas apie futbolą žiūriu kaip į profesinę literatūrą, nes kas mėnesį rengiu protmūšį apie futbolą. Nemažai klausimų būna iš tos literatūros, kurią perskaitau. Todėl jei mano pažįstami prašo rekomenduoti knygą apie futbolą, aš rekomenduoju tik tas, kurias skaičiau ir iš kurių klausimų jau protmūšyje nebus. Geras žvejys irgi neišduoda gerų vietų, kur kimba žuvys. Taip ir aš.
– Tave su knygomis sieja bent keletas dalykų. Esi kelias išleidęs, esi ir kelias išvertęs. Nuo ko viskas prasidėjo?
– Vesdavau įvairios tematikos viktorinas. Praeina vienas sezonas, antras, trečias ir tu pamatai, kad turi labai daug sudarytų klausimų. Aš juos tiesiog sudėjau į vieną vietą, pasiūliau „Obuolio“ leidyklai išleisti. Ji sutiko. Taip išėjo viena knyga, antra ir labai tikėtina, kad išeis ir trečia, nes tai labai siejasi su dabartiniu mano darbu – vedu viktoriną per LRT televiziją.
– O knygų vertimai?
– Vertimai atsirado gana atsitiktinai. Aš mokykloje labai gerai išmokau anglų kalbą ir jau nuo dešimtos klasės vertėjavau vienai Šakių įmonei, kuri ieškojo partnerių užsienyje. Šakų rajone nebuvo labai daug žmonių, kurie galėtų gerai kalbėti angliškai – tai turbūt visi anglų kalbos mokytojai ir aš. Vėliau pradėjau studijuoti Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, kuriame dauguma literatūros buvo anglų kalba. Manau, ten labai pasistūmėjo mano, kaip vertėjo, karjera.
2014 metais perskaičiau 33 knygas, kas man atrodė visai neblogai. Pernai perskaičiau daugiau kaip 60.
2009 metų pradžioje „Obuolio“ leidykla pradėjo leisti „Simpsonų“ komiksų žurnalą. Jau tada dirbau kaip laisvai samdomas darbų atlikėjas – „freelanceris“. Parašiau leidyklai ir pasiūliau savo pagalbą, jei jos prireiks. Pavasarį man pasiūlė pabandyti. Pradžioje dar šiuos komiksus vertėme su Justinu Jankevičiumi, vėliau aš vienas. Tada atsitiko viena nesąmonė – ant vieno žurnalo viršelio buvo pavaizduotas Houmeris su „Duff“ alaus buteliu ir Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba leidyklai už alkoholio reklamą skyrė baudą. Nors oficialiai to alaus gamybai „Fox“ niekada nedavė leidimo. Bet argumentai neįtikino prievaizdų. Komiksų leidyba buvo nutraukta.
Vėliau turėjau įvairių projektų, bet pats norėjau specializuotis į publicistikos vertimus. Meninių knygų tikrai nenorėjau versti, nes grožinę literatūrą turi versti žmonės, kurie patys rašo: poeziją – poetas, prozą – prozaikas. Vieną dieną sulaukiau skambučio: „Pauliau, ar gali kokiems dviems mėnesiams stabdyti visus kitus darbus, mes ką tik nusipirkom teises į Steve'o Jobso biografiją.“ Aš giliai įkvėpiau ir pasakiau – galiu. Ir sėdau prie tos knygos.
Spalio 30 pradėjau versti ir apie sausio 10 dieną išsiunčiau rankraštį, kuris buvo 1,2 mln. spaudos ženklų su tarpais. Kelias paskutines savaites dirbdavau po 16–18 valandų per parą, bet tai man buvo toks labai malonus iššūkis. Tuo metu tai buvo bestseleris visame pasaulyje.
Iki šiol visiems sakau, kad tai buvo mano didžiausi antpečiai, kuriuos esu gavęs literatūros srityje. Net kai susipažįstu su užsieniečiais komikais ir jie paklausia, ką aš gyvenime veikiu be humoro, aš sakau: vertėjauju, Jobso biografiją išverčiau. Ir jie labai nustemba. Nes jiems tai didelis dalykas. Man irgi.
Vienintelė knyga šiemet, kurią kol kas perskaičiau, tai buvo buvusio „Barcelona“ vyriausiojo trenerio Josepo Guardiolos biografija.
– O kaip dabar – dar vis verti knygas?
– Po to dar kelias knygas išverčiau. Dabar esu pristabdęs šitą veiklą, nes nėra tam laiko, bet tikiuosi, kad kada nors galėsiu grįžti prie šios veiklos, nes tai yra man viena smagiausių ir įdomiausių veiklų. Man patinka skaityti, man patinka skaityti angliškai ir man patinka rašyti. Viskas susideda į vieną ir taip atsiranda vertimas.
– Pačiam nekilo noras imti ir parašyti grožinės literatūros ar publicistikos kūrinį?
– Minčių visada turėjau. Tai vienas iš dalykų, kodėl aš daug skaitau. Manau, kad žmogus, kuris nori rašyti, pirmiausia turi labai daug skaityti, nes kai tu skaitai, plėti žodyną, tu matai, kaip žmonės konstruoja idėjas ir istorijas.
Visada ši ambicija buvo ir yra, tačiau kol kas aš neturiu ką labai įdomaus papasakoti. Nenoriu būti kaip kai kurie Lietuvoje labai gerai žinomi žmonės, kurie galvoja, kadangi yra gerai žinomi tai gali įvairiomis temom kalbėt. Viską jie gali – ir knygas rašyt, ir istorijas pasakot. Ir jie parašo, ir išleidžia kokią nesąmonę. Aš gana blaiviai save vertinu ir nenoriu rašyti kažką vien dėl to, kad parašyčiau.
Yra man labai patinkantis G.G.Marquezo knygos pavadinimas – „Gyvenk taip, kad turėtum ką papasakot“. Tai aš dar kol kas neturiu kažko tokio įdomaus. Bet su laiku gal kažkas ir atsiras. Gal ir neatsiras. Jei aš mirsiu neparašęs nė vienos grožinės literatūros ar publicistikos knygos, aš vis tiek būsiu laimingas.
– Ačiū už pokalbį.
