Kokia čia knyga? Romanas? Filosofijos veikalas? Satyrinė apybraiža? O gal – erotinė apybraiža?
Ketverius metus tylėjęs, M.Kundera dar kartą iššovė. Daug kas sako, kad turbūt jau paskutinį kartą. Esą 85-erių sulaukęs rašytojas jau gali sau leisti ir patylėti. Sprendžiant iš didelio triukšmo, kurį sukėlė jo naujausias romanas, veteranas yra kupinas skandalingų intencijų ir toliau stebinti knygų rinką.
Šią knygą perskaičiau vienas pirmųjų italų kalba. Nusipirkusi išskirtinę teisę į M.Kunderos teksto pasaulinę premjerą, viena stambiausių šalies leidyklų – Milano „Adelphi“ surengė įspūdingą komercinę pristatymo kampaniją. Ją sugadino garsus Italijos televizijos šou veidas Gadas Lerneris. „Niekalas“ – konkrečiai ir be užuolankų įvertino knygą sinjoras Gadas. Vieni M.Kunderos gerbėjai pritarė kritikui, kiti protestavo.
Rezultatas? Kukliai išleista 128 puslapių knygelė minkštais viršeliais atsidūrė labiausiai perkamų užsienio rašytojų dešimtuke. Italijoje ir Lietuvoje.
Kitaip ir negalėjo būti. Milanas Kundera – tai reiškinys. Politinis ir literatūrinis.
Kitaip ir negalėjo būti. M.Kundera – tai reiškinys. Politinis ir literatūrinis. Tarkime, Italijoje per vienerius metus buvo parduota ketvirtis milijono romano „Nepakeliama būties lengvybė“ egzempliorių. Lietuvoje šis bestseleris susilaukė trijų leidimų, o iš viso leidykla „Tyto Alba“ išleido dešimt šio rašytojo knygų.
Skaitančių keturiasdešimtmečių–penkiasdešimtmečių lietuvių karta vienaip ar kitaip susidūrė su M.Kunderos kūryba. Jis buvo ir liko madingas, politiškai aktualus autorius. Rašė apie Prahos pavasarį, moralinį pasipriešinimą sovietų invazijai. Rašė lengvai pafilosofuodamas. Rašė pakankamai erotiškai. Antono Čechovo pastebėjimą apie tai, kad žmonės pietauja, viso labo pietauja, o tuo metu dėliojasi jų likimai M.Kunderos atveju reikėtų perfrazuoti taip: žmonės mylisi, įvairiom pozom mylisi, o tuo metu dėliojasi ne tik jų, bet ir visos tautos likimas.
„Nereikšmingumo šventė“ nuo to ir prasideda. Nuo fundamentalių erotinių simbolių studijų. Nepatikslinto amžiaus paryžietis Alainas žingsniuoja Liuksemburgo sodo takeliais ir mato merginas. Merginos vilki džinsais pažemintu liemeniu ir pilvą apnuoginančiais marškinėliais. Alainas žiūri į nuogas merginų bambas ir bando suvokti šio vaizdo prasmę. Jis svarsto: kaip čia yra, kad merginų erotinis žavesys sukoncentruotas ne į sėdmenis, ne į krūtis, netgi ne į tarpkojį, o į bambą.
Prisiekę „kunderistai“ žino: tai ir yra tipiška šio autoriaus pasakojimo struktūra. Iš pradžių suformuluojamas klausimas. Tada ieškomi atsakymai. Rašytojas įsisiurbia į skaitytojo sąmonę tarsi studentą egzaminuojantis profesorius.
Taigi, kas svarbiau – klausimas ar atsakymas? Paklauskite Kunderos. Bet jis jums nepasakys. Čekas tapęs prancūzu nedalija interviu. Bet kartą kalbėdamas apie romaną „Nemirtingumas“ autorius pripažino: „Kvailybė? Tai tas atvejis, kai viskas turi savo atsakymą. Išmintis? Kai viskas turi savo klausimą.“
Paryžietis Alainas numano, kaip derėtų interpretuoti šlaunų erotizavimą (ilga, geidulinga kelionė į tikslą), žino, ką reiškia pabrėžti sėdmenys (brutalumas, linksmybės, trumpiausias kelias į tikslą). Moters krūtinės erotizavimas yra ne kas kita, kaip moters sakralumo iškėlimas.
„O kaip reikėtų apibūdinti epochą, kurioje moters erotinis patrauklumas sukoncentruotas į jos kūno centrą, į bambą?“ Šiuo retoriniu klausimu baigiama trumpa romano įžanga „Alainas mąsto apie bambą“. Romano pabaigoje personažas pateiks atsakymą. Ir jis bus nelabai susijęs su seksu. Reikalas tas, kad šlaunys, sėdmenys, krūtinė yra moters unikalumo ir individualumo žymė. Tuo tarpu bambos – visos daugiau ar mažiau vienodos
„Kažkada ir meilė buvo individuali bei unikali, ji įprasmino visa tai, kas netoleruoja pasikartojimo. Bamba nesipriešina pasikartojimui. Atvirkščiai, ji pati yra pasikartojimas. Mes gyvename tūkstantmetyje, kurio žymė – bamba“, – dėsto M.Kundera.
Ne visiems, žinoma, tokios paralelės patinka. Bestselerio „Nepakeliama būties lengvybė“ herojai Tomas su Tereza lyg ir tampa neabejotinomis Prahos pavasario ikonomis. Tačiau M.Kundera buvo ir tebėra aršus bet kokio patoso – patriotinio, religinio, ideologinio priešas. Saugią chirurgo vietą Šveicarijoje Tomas palieka ir grįžta į okupuotą Prahą ne tam, kad gintų tėvynę. Grįžta dėl mylimos moters. Sovietinė invazija sutraiško jo ir Terezos likimus. Bet tai įvyksta be šūvių, be žiaurių tardymų, o liūdnoko valso ritmu.
Sumanymas okupaciją pateikti kamasutros pozicijų fone tais laikais buvo rizikingas. M.Kunderos kolegos Čekijoje iš pradžių tyliai, o paskui vis garsiau pradėjo murmėti apie sparčiai populiarėjančio tautiečio „intelektualinę prostituciją“. 1979 metais M.Kundera neteko Čekijos pilietybės. Tačiau be paso neliko: po keleto metų prezidentas Francois Mitterand'as jam pasiūlė prancūzišką. Juolab kad čekas nustojo rašyti čekiškai. Ir iki 2006-ųjų draudė prancūziškai parašytus romanus versti į gimtąją kalbą.
Monsieur Milan tapo kosmopolitišku paryžiečiu, kuriam patinka erzinti visus susireikšminusius dorovės ir teisingų ideologijų gynėjus.
Praėjus trisdešimčiai metų po „Nepakeliamos būties lengvybės“ pasirodymo, M.Kundera nebesidairo atgal, į Prahą, į gimtąjį Brno. Čekiškų realijų „Nereikšmingumo šventėje“ – nė žymės. Monsieur Milan tapo kosmopolitišku paryžiečiu, kuriam patinka erzinti visus susireikšminusius dorovės ir teisingų ideologijų gynėjus. Tokius, kaip italas sinjoras Gadas, kurį supykdė svarstymai nuogos bambos tema.
Tuo blogiau Gadui. Nes Kundera buvo ir lieka Kundera. Unikalus ideologinių demistifikacijų, intelektualinių provokacijų meistras. Jam visiškai neįdomu, ką jo personos valgo, kuo vilki, kokiais automobiliais važinėja. Buitiniams aprašinėjimams jis negaišta laiko. Užtat jo naują knygą, kaip ir tas, kurios rašytos prieš 30 metų, galima atsiversti bet kurioje vietoje ir neįsigilinus į turinio plėtotę, įnikti į skaitymą. M.Kunderai vienas juokas atgaivinti Ernestą Hemingway'ų arba Goethe'ę arba Alexanderį Dubčeką ir įstumti juos į romano siužetą.
„Nereikšmingumo šventėje“ monsieur Milan į siužetą įstumia blogio simbolį, praėjusio amžiaus Liuciferį – Staliną. Ir visą jo kliką, visą politbiurą, įskaitant Beriją ir Kaganovičių. Skaitytojas maloniai pakviečiamas į Kremlių, į slaptą salę, kurioje vyksta blogio imperijos vadų susirinkimai. Baisu? Neramu? Neverta baimintis, juk Vergilijaus vaidmenį atlieka šaipūnas M.Kundera.
Todėl Kremliuje, greta draugo Stalino, bus ne tiek baisu, kiek juokinga. Pasaulis „Nereikšmingumo šventėje“ apsiverčia aukštyn kojomis: amžinai nuobodžiaujantys Paryžiaus vakarėlių dalyviai prancūzai – veidmainiai, susireikšminę egoistai, melagiai. O štai Josifas Visarionovičius – simpatiškas, humoro ir filosofinių įžvalgų nestokojantis vyrukas. M.Kundera, be abejo, vėl labai smarkiai rizikuoja, nes tokį politine parodija kvepiantį triuką supras, žinoma, ne visi. Kaip ten bebūtų, M.Kundera pasakoja du smagius anekdotus.
Pirmasis anekdotas – apie 24 kurapkas.
Vieną dieną Stalinas išsiruošia į medžioklę. Apsivelka seną „eskimo“ kirpimo striukę, įsispiria į slides, užsimeta ant pečių ilgavamzdį šautuvą ir nušliuožia 13 kilometrų. Staiga pamato medį, aptūptą kurapkų. Sustoja ir skaičiuoja: 24 kurapkos. Bet, velniai griebtų – apsižiūri, kad pasiėmė tik 12 šratų. Nušauna 12 kurapkų, apsisuka, vėl nušliuožia 13 kilometrų, pasiima 12 šratų, grįžta atgal. Susiranda tą patį medį ir likusias 12 kurapkų. Galiausiai nušauna jas visas...
Stalinas pasakoja šį anekdotą kaip tikrą atsitikimą. Visas politbiuras in corpore pagarbiai tyli. Tik Nikita Chruščiovas galiausiai įsidrąsina ir klausia: „Drauge Stalinai, jūs norite pasakyti, kad tos 12 kurapkų iš tiesų laukė, kol jūs sugrįšite ir jas nušausite?“ Stalinas nusišypso pro ūsus ir atsako: „Taip, būtent – jos manęs laukė tame pačiame medyje.“ Ar bent vienas politinio biuro narių nusijuokė? Žinoma, ne.
Antrasis anekdotas – apie tai, kodėl Karaliaučius buvo pavadintas Kalinino vardu.
Rytų Prūsijos perlą Stalinas galėjo pavadinti kokio nors generolo ar maršalo, pasižymėjusio kare, vardu. Tačiau galiausiai nusprendė suteikti visiškai nereikšmingo sovietinėje hierarchijoje aparatčiko – Michailo Kalinino vardą. Kodėl? Priežastys, anot M.Kunderos, buvo dvi. Pirmoji – Stalino „gerumas“. Garbaus amžiaus Kalininas turėjo prostatos problemų ir nuolat bėgiodavo į tualetą. Tačiau režimas yra režimas: negalima ne tik juoktis iš anekdoto, bet ir posėdžių metų pasišalinti į tualetą. Stalinas, matydamas, kaip kenčia Kalininas, įremdavo į jį savo tironišką žvilgsnį ir stengdavosi kiek įmanoma ilgiau užtęsti posėdį. Kai Kalininas galiausiai prisišlapindavo į kelnes, Stalinas jam paplodavo draugiškai per petį. Galiausiai nutarė deramai įvertinti Kalinino kančias ir pavadinti jo vardu Karaliaučių.
Antroji priežastis – filosofinė. Pavadinęs šlapimo nelaikančio bolševiko vardu miestą, kuriame didysis vokiečių filosofas Immanuelis Kantas sukūrė „Grynojo proto kritiką“, Stalinas tarėsi laimėjęs ne tik Antrąją pasaulinį karą, bet ir filosofiškai pažeminęs savo priešininkus.
Niekas nepastebėjo M.Kunderos perspėjimo: dėmesio, pasinaudoję bereikšmybe ir nuogų bambų tironija, diktatoriai kartais ima ir sugrįžta.
Beje, atidžiai perskaitęs Italijoje skelbtas recenzijas pasigedau esminio dalyko. Niekas nepastebėjo M.Kunderos perspėjimo: dėmesio, pasinaudoję bereikšmybe ir nuogų bambų tironija, diktatoriai kartais ima ir sugrįžta. Paskutiniuose romano puslapiuose būtent tai ir įvyksta: Paryžiuje, Liuksemburgo sode, pasirodo ūsuotas vyras nešinas ilgavamzdžiu šautuvu ir pradeda vaikytis seneliuką, kuris desperatiškai bando nusišlapinti prie karalienės Mediči statulos.
Simptomiška: nuobodžiaujantiems paryžiečiams ūsočius atrodo labai mielas, charizmatiškas ir keliantis pasitikėjimą.
Skaitant M.Kunderos „Nereikšmingumo šventę“ nepalieka ramybėje esminis ir labai įkyrus klausimas: monsieur Milan, jūs čia rimtai ar juokaujate? Atidesnis skaitytojas atsakymą, be abejo, suras tekste. „Mes jau seniai supratome, kad pakeisti šį pasaulį nebėra galimybių. Bet yra vienintelis būdas jam priešintis: nebežiūrėti į jį rimtai“, – svarsto vienas romano herojų.
(publikuota savaitraštyje „Veidas“)
