– Kodėl pagrindine savo romano tema pasirinkote neištikimybę?
– Nuolat bendrauju su savo skaitytojais socialiniuose tinkluose ir pastebėjau, kad pasitaiko gana depresyvių komentarų. Pirmiausia parašiau žinutę šia tema, o vėliau anonimiškai paprašiau skaitytojų pasidalinti savo problemomis su manimi. Mano nuostabai, žmonės dažniausiai kalbėdavo ne, pavyzdžiui, apie ligas, o apie neištikimybę. Taip pradėjo formuotis bendras įsivaizdavimas, apie ką turėtų būti kita mano knyga.
– Kaip atrodė šios knygos kūrybinis procesas?
– Susirašinėdamas su žmonėmis forumuose aš niekada neatskleisdavau tikrosios savo tapatybės, apsimesdavau eiliniu vyru ar moterimi, kuris vienaip ar kitaip susidūrė su neištikimybe. Taip man būdavo lengviau įsigilinti į įvairiausius scenarijus, besiplėtojančius tarp dviejų žmonių. Pradėjau geriau suprasti sunkumus, su kuriais susiduriama bandant išgyventi neištikimybę, ir kurie dažniausiai baigiasi skyrybomis, net jei žmonės vėliau dėl to gailisi. Pastebėjau, kad visas istorijas vienijantis dalykas buvo santuoka, o pagrindinė išdavystės forma – svetimavimas (kas man pasirodė dar įdomiau). Tuomet pradėjau rašyti knygą, kuri iš esmės jau buvo pati save parašiusi.
– Kaip jums sekėsi įsijausti į moters vaidmenį ir romane kalbėti jos balsu?
– Aš jau esu rašęs iš moters perspektyvos. Romane „Vienuolika minučių” pagrindinė herojė buvo prostitutė. Romane „Prie Pedros upės – ten aš sėdėjau verkdama“ rašiau apie moterį, ieškančią savo mylimojo. Aš taip įsijaučiu į savo kuriamą personažą, kad linija, skirianti mane ir jį, tarytum išnyksta. Dažnai sunku atskirti mano balsą nuo jųjų.
– Atrodo, kad jūsų personažai pasirenka lengviausią išeitį. Ar tai teisingas kelias laimės link?
– Pirmiausia, mes turime apibrėžti žodį „išdavystė“. Tai tikrai nėra mano kelias laimės link, ar apskritai kelias, kurį aš rinkčiausi. Norėdami pasirinkti teisingą kelią, žmonės turi suprasti, kad santuoka nėra statiškas dalykas. Santuoka yra dinamiška ir nuolat kintanti. Galite būti vedęs dešimt metų ir galvoti, kad jūsų žmona – tai ta pati moteris, kurią vedėte, bet iš tiesų, tai jau visiškai kitas žmogus. Ji užaugo, pasikeitė, tikėtina, taip pat, kaip ir jūs pats. Kelias į laimę yra įsipareigojimas.
Didžiausia grėsmė santykiams – nualinti juos, tikintis, kad santykiai visuomet išliks tokie patys. Jei esi su kažkuo, meilė turi būti pagrindinis santykių variklis
– Kas yra didžiausia grėsmė dviejų žmonių santykiams?
– Didžiausia grėsmė santykiams – nualinti juos, tikintis, kad santykiai visuomet išliks tokie patys. Jei esi su kažkuo, meilė turi būti pagrindinis santykių variklis. Nei darbas, nei vaikai nepadės išspręsti problemų ar išsaugoti santykių... Jūs turite būti su tuo žmogumi, su kuriuo jaučiatės laimingas, gyvas. Be viso to labai sunku judėti pirmyn.
– Ar meilė nugali viską?
– Taip. Geriausias to pavyzdys yra Jėzus, kuris atleidžia bei sergsti. Aš suvokiu atleidimo svarbą. Manau, mes visi vienaip ar kitaip esame tai patyrę. Meilė ir atleidimas yra sveikų santykių pagrindas. Kita vertus, neretai iš to kyla ir konfliktas. Konfliktai yra visiškai normalus reiškinys, daug kas juos netgi rekomenduoja. Priešingai negu yra manoma, būtina išlaikyti santykius gyvus. Aš esu vedęs 34‒erius metus ir net šiandien mūsų su žmona nuomonės daugeliu klausimų skiriasi. Žinoma, esame patyrę ir sunkių akimirkų, tačiau niekuomet nenustojome judėti pirmyn.
– Ar sutinkate su pasakymu „nežinojimas yra palaima”?
– Ne. Nežinojimas paprasčiausiai sustiprina mūsų emocijas. Mes, žinoma, galime meluoti sau, tačiau slėptis po kauke, užuot išpažinus tiesą pačiam sau – pražūtinga.
