Pokalbio metu A.Kaziliūnaitė atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje kultūros darbuotojų situacija yra viena prasčiausių Europos Sąjungoje. Ji taip pat teigia: „Dažnai patys renkamės vartoti mažiau plastiko, stengiamės naudoti tvariąją madą, bet pamirštame, kad moralius sprendimus reikėtų priimti ir vartojant kultūros bei meno „produktus“, kuriems sukurti reikia daug pastangų, įgūdžių, laiko.“
– Siūlote knygas pirkti tiesiogiai iš leidėjų. Ar atrinkdami leidėjus savo nuožiūra norite skatinti skaitytojų sąmoningumą? Jei taip, kuo tai etiškiau nei pirkimas didžiosiose leidyklose?
A.Kaziliūnaitė: Be to, kad „Paviljono“ knygų savaitgalį pradėjome organizuoti svajodami apie tiesioginio bendravimo erdvę, kurioje jaukiai drauge laiką leistų knygomis besidomintys žmonės, norėjome sukurti būdą tiesiogiai remti mažuosius leidėjus. Lietuvoje didžiąją dalį aukštos meninės ir kultūrinės vertės knygų išleidžia mažieji leidėjai. Mes neturime nieko prieš didžiąsias leidyklas, bet manome, kad jos ir taip jau yra įsitvirtinusios rinkoje. Didieji leidėjai dažnai diktuoja knygų kainas ir sudaro situaciją, kurioje mažiesiems leidėjams gana sudėtinga su jais varžytis. Dėl šios priežasties pirkti knygas iš žmonių, dažnai lietuvių kultūros labui dirbančių iš idėjos, būtų tikrai moralu. Tokiu būdu mes investuotume į geros literatūros ir įdomių akademinių knygų pasirodymą ateityje.
Reikėtų atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje kultūros darbuotojų situacija yra viena prasčiausių Europos Sąjungoje. Pavyzdžiui, neseniai pačiai teko skaityti straipsnį, kuriame kalbama apie kultūrinių leidinių ir rašytojų ekonominę padėtį Estijoje. Akivaizdu, kad nereikia lygintis nei su Švedija, Vokietija ar kitomis pažangios ekonomikos šalimis. Užtenka pažvelgti į Estiją, su kuria lyginant Lietuvos kultūros darbuotojai – sistemingai skurdinami.
Kultūrai vis dar taikome dvejopus standartus – kažkodėl ji turi būti pigesnė už kokybišką maistą arba kitas reikmes.
Neseniai pati galvojau apie šį klausimą, nes dažnai patys renkamės vartoti mažiau plastiko, stengiamės naudoti tvariąją madą, bet pamirštame, kad moralius sprendimus reikėtų priimti ir vartojant kultūros bei meno „produktus“, kuriems sukurti reikia daug pastangų, įgūdžių, laiko. Pati taip pat esu pastebėjusi, kad dažnai noriu kuo vertingesnio kultūrinio produkto už mažesnę kainą, visiškai pigiai arba nemokamai. Čia susiduriame ir su tuo, kad žmonės tiesiog neperka brangesnių knygų. Ne dėl to, kad neišgalėtų, o verčiau investuoja į vakarienę su draugais arba prabangią kavą. Kultūrai vis dar taikome dvejopus standartus – kažkodėl ji turi būti pigesnė už kokybišką maistą arba kitas reikmes (...).
„Paviljono“ knygų savaitgalyje stengiamės, kad visi renginiai būtų nemokami. Todėl nepriklausomai nuo amžiaus, ekonominės situacijos visuose mūsų renginiuose gali dalyvauti kiekvienas, tačiau viso festivalio metu vyksta ir knygų mugė, kurios metu skatiname įsigyti leidinius tiesiai iš mažųjų leidėjų ir taip investuoti į mūsų šalies kultūrą. Renginių pasiūla didelė – beveik 30 renginių per 3 dienas (...).
J.Zubaitė: Mąstydama apie šių metų ir būsimus „Paviljono“ knygų savaitgalius noriu, kad lankytojai atrastų mažąsias leidyklas ir nepriklausomus knygynus kaip prekės arba pasitikėjimo ženklus. Šios nedidelės komandos sukuria ir platina daug originalaus, šviežio, kultūriškai vertingo turinio. Todėl pažinęs jų „nišas“ kultūros vartotojas gali lengviau pasirinkti savo skaitinius. Pavyzdžiui, leidykla „Lapas“ leidžia architektūros istorijos, teorijos ir jos populiarinimo leidinius, „Jonas ir Jokūbas“ publikuoja modernius ir klasikinius filosofinius tekstus, į knygyną „Eureka!“ lankytojus atvilioja intriguojanti grožinių ir negrožinių knygų rikiuotė, o pusiau slaptas knygynas „Juodas šuo“ turi puikius skaitytų knygų aruodus ir išskirtinę egzilyje leistų lietuviškų leidinių kolekciją. Bendraudami su leidėjais kultūros vartotojai galės sulaukti rekomendacijų ir lengviau pasirinkti, ką skaityti.
Pirkdami knygas tiesiogiai iš patikusios leidyklos skaitytojai taip pat dalyvauja trumpesnėje ekonominėje grandinėje, vadinasi, pinigai keliauja tiesiai į leidėjo rankas. Tokiu būdu atsiranda galimybė „balsuoti piniginėmis” ir paremti geras knygas inicijuojančius kultūros darbuotojus. Manau, svarbu pastebėti ir leidėjų pečius slegiančią atsakomybę. Šie iš grožinės, humanitarinės ar meno leidinių gausos atsirenka tai, kas kursto diskusijas ne tik apie pačias knygas, bet ir jose iškylančias socialines, geopolitines, kultūrines problemas. Stengiuosi nepamiršti ir istorijos. Juk dauguma smulkių leidyklų, savileidybos iniciatyvų ir nepriklausomų knygynų buvo įsteigti dėl siekio paskatinti tam tikras socialines reformas bei noro priminti apie nepelnytai į paraštes nustumtus autorius. Tai ačiū jiems!
– Dauguma festivalių bando privilioti skaitytoją tiesioginiu bendravimu su autoriais ir skaitytojais. O nusipirkti knygas pigiau galima ir internetu. Kodėl žmonės užuot užsisakę knygą internetu turėtų ateiti į „Paviljono“ knygų savaitgalį?
A.Kaziliūnaitė: Man atrodo, kad žmonės yra labai skirtingi. Nenorintiems žinoti konteksto, išgirsti į klausimus atsakančių leidėjų ir autorių bei pabendrauti su knygų pasaulio žmonėmis tikrai gali užtekti tylaus skaitymo namie. Nemanau, kad tai kažkoks blogas dalykas. Mes tiesiog norime sudaryti galimybę leisti laisvalaikį prie kavos puodelio ar vyno taurės prieš akis turint itin kokybišką kultūros turinį. Jeigu ir neprieisi prie savo mėgstamo autoriaus ir tiesiogiai neužkalbinsi jo, tu vis tiek galėsi pasijusti literatūrinės bendruomenės dalimi (šypsosi).
J.Zubaitė: „Paviljono“ knygų renginių programa yra orientuota į diskusijos, pokalbio formatą bei performatyviuosius elementus. Renginiuose neretai susitinka ir kalbasi netikėti duetai ar trio, kurių diskusijos nebeišsitenka stereotipinio knygos pristatymo rėmuose. Vienas iš pavyzdžių – rašytojos Jurgos Tumasonytės, menininkės Aistės Kisarauskaitės bei rašytojo ir kuratoriaus Valentino Klimašausko pokalbis apie undines ir kitas (ne)žmogiškąsias būtybes. Diskusijoje bus aptariama šių mitinių būtybių išraiška įvairiose meno medijose ir jų poveikį plečiant žmogaus pasaulėvaizdį klimato krizės bei kitų problemų kontekste. Svarbi ir leidyklos „Hubris“ inicijuota istoriko Aurimo Švedo ir kultūros istoriko Vytauto Ališausko diskusija apie retai apkalbamą, bet populiarių pokalbių knygų žanrą (...).
– Kaip pačios vertinate „Paviljono“ knygų savaitgalio kokybę, lyginant jį su užsienio pavyzdžiais? Galbūt galite įvardyti kelis pavyzdžius?
A.Kaziliūnaitė: Manau, kad „Paviljono“ knygų savaitgalį su užsienio kultūros renginiais galime lyginti ne tik mastais, bet ir kokybe. Kalbėdama su savo kolegomis iš įvairių šalių pasakoju apie knygų savaitgalio siekį kurti kuo mažiau komercializuotą ir meilės literatūrai neužgožiančią erdvę. Teko girdėti, kad kituose pasaulio kampeliuose panašaus pobūdžio renginių stinga.
Kad žmonėms šis formatas reikalingas, suprantame iš to, kad per pastaruosius metus sulaukiame daug lankytojų. Šiais metais netgi galvojome, kad reikėtų stengtis kuo mažiau reklamuotis, kad išsaugotume kamerinę atmosferą (juokiasi) (...). Man pačiai kaip kuratorei naudinga ir tai, kad kaip autorė keliaudama po skirtingus festivalius turiu galimybę tiesiogiai susipažinti su vienais įdomiausių šių laikų rašytojų. Šiais metais turėsime šeštadienio vakaro tarptautinę programą (...).
Atvyksta mano bičiulis Stevenas J.Fowleris, vienas žinomiausių šiuo metu aktyviai veikiančių britų poetų ir performanso menininkų. Kartu su juo esame 3 kartus pasirodę Londone, dalyvavome „The Poetry Society“ ir kitur. Pasiūliau jam kartu kuruoti „Camarade“ projektą Vilniuje. Šiame projekte dažniausiai dalyvauja vieni inovatyviausių Europos poetų, S.J.Fowlerio suskirstyti poromis jie drauge ruošia originalius pasirodymus. Taip drauge dirbdami menininkai iš skirtingų šalių turi neeilinę galimybę ne tik paruošti unikalų, dar niekur nerodytą performansą, bet ir susidraugauti. Vėliau šie ryšiai dažnai prisideda prie kultūrinių mainų ir naujų iniciatyvų kūrimo. Taip pat džiaugiuosi, kad į Vilnių pavyko prisikviesti vieną įdomiausių šiuolaikinių estų rašytojų Maarją Kangro, su kuria susidraugavome prieš kelerius metus, kai turėjome bendrus skaitymus Oksforde. Šeštadienį ji kalbės tema „Feminizmas ir rašymas“. Autorės knygos „Stiklo vaikas“ vertimas jau sulaukė daug dėmesio Latvijoje, Vokietijoje, šiuo metu verčiamas į kitas kalbas. Tikimės, kad šia išskirtine autore pavyks sudominti ir lietuvių leidėjus.
– Egzistuoja stereotipas, kad lietuvių poetų kūrybos skaitymai – nuobodūs. Kaip poezijos skaitymai atrodys „Paviljono“ knygų savaitgalyje? Galbūt jie įgaus ir kitokį formatą?
A.Kaziliūnaitė: „Camarade“ performatyvių kolaboracijų vakaras turėtų žiūrovus supažindinti su įvairiomis šiuolaikinės poezijos galimybėmis. Juk porose originalius performansus pristatys žmonės iš visiškai skirtingų terpių, prieš tai vienas kito nepažinoję. Tai gyvas reiškinys, kuriame bus galima įžiūrėti skirtingų autorių kūrybos sąveikas, komunikaciją. Tai bus šviežia ir, mano manymu, labai įdomu. Pats S.J.Fowleris „Camarade“ projektu visame pasaulyje yra subūręs daugiau nei 1000 poetų 24 šalyse. Šįkart Lietuva bus pirmą kartą atsidūrusi „Camarade“ žemėlapyje. Ir pats S.J.Fowleris savo autoriniame performanse ketina supažindinti su skirtingomis šiuolaikinėmis per dešimt metų aktyvios kūrybinės veiklos išbandytomis poetinės raiškos technikomis.
Iš Londono atvyksianti tarpdisciplininio „Polyphonic“ projekto koordinatorė Simona Nastac pristatys rumunų poetinės animacijos peržiūrą. Savo naujausias poezijos knygas pristatys vienas ryškiausių lietuvių poetų Aidas Marčėnas, menotyrininkė, poetė Laima Kreivytė, į Lietuvą Venecijos auksinį liūtą parvežusios operos „Saulė, jūra“ libreto autorė Vaiva Grainytė, vertėjas, poetas Rimas Užgiris, naujai išleistos amerikiečių moderniosios poezijos tėvu tituluojamo Walto Whitmano knygos pristatyme kalbės lietuvių poezijos klasikas Tomas Venclova. Taigi, šiais metais knygų savaitgalio metu klausytojai turės neeilinę galimybę susipažinti su pačia įvairiausia poetine raiška.
– Kaip sekasi bendrauti su leidyklomis ir kaip jas atsirenkate?
A.Kaziliūnaitė: Bendradarbiaujame tik su leidėjais, kurie, mūsų subjektyvia nuomone, leidžia aukštos meninės vertės knygas. Tik pradėję organizuoti „Paviljono“ knygų savaitgalį apsisprendėme nekviesti didžiųjų leidėjų, nes jų knygoms dėmesio ir taip nestinga.
Žinoma, puikias knygas leidžiančių mažųjų leidėjų yra kur kas daugiau nei mūsų festivalio metu veikiančioje mugėje. Visi leidėjai, kuriuos norėtume pasikviesti dalyvauti „Paviljono“ knygų savaitgalyje, tiesiog fiziškai netilptų į kultūros klubą „Paviljonas“.
J.Zubaitė: Smagu, jog per šiuos 4 m. susibūrė „Paviljono“ knygų savaitgalio ašimi tapęs leidėjų būrys. Tačiau kasmet siekiame (kiek mums leidžia erdvės resursai) prijungti ir mugės naujokų (šypsosi). Šįmet lankytojai turės progą įsigyti leidinius iš 11-os mugės dalyvių, tarp kurių – legendinė Giedrės Kadžiulytės „Apostrofa“, vieni iš festivalio sumanytojų „Kitos knygos“ bei Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Man džiugu, jog pastaraisiais metais Lietuvoje įvairėja leidybinės praktikos. Kuriasi vis daugiau mažųjų leidėjų, žurnalų bei savilaidos iniciatyvų. Pavyzdžiui, mane nustebino poezijos vertimų chapbookus kurianti „Bazilisko ambasada“. Tiesa, šis augimas festivaliui sukuria nemažai iššūkių, kuriuos neišvengiamai teks spręsti ateityje. Nesinorėtų, jog festivalis taptų tam tikru nedidelio rato mažatiražių leidėjų klubu, tačiau visi mugės dalyviai mums labai brangūs, svarbūs ir įdomūs.
Tad ateičiai pasiliekame galimybę pristatyti ir platesnį leidėjų ratą bei kartu diskutuoti apie besikeičiančias ir besikuriančias naujas leidybos formas: savilaidą, pdf leidybą, print-on-demand (liet. spausdinama pagal užsakymą). Mano nuomone, tai būtų itin vertinga svarstant apie kultūros profilio leidyklų ir knygynų ekonominį pažeidžiamumą, žmogiškųjų resursų valdymą, naujas sklaidos galimybes.
