Vienas svarbiausių asmeninių šio kūrinio (ir ne tik jo, o dažnai apskritai literatūros) vertinimo kriterijų – drąsa. Man patinka kūriniai, kurių autoriai nebijo rizikuoti. Kvestionuoti visuomenei patogių temų ir tiesų. Užklausti normų, peržengti savus rubikonus.
Romanas „Pavojingi žodžiai“ – pavojinga satyra. Autoriui ir skaitytojui. Vienas svarbiausių šio kūrinio motyvų – politkorektiškumo aspektas, skatinantis klausti, ar visada ir visose srityse juo galime kliautis besąlygiškai, be kritinio mąstymo. U.Radzevičiūtės kūrinys parodo, kaip vedami universalijų, naujųjų laikų tendencijų, šiaip jau itin teigiamą dalyką galime paversti mada, tuščių kevalu, prieiti iki absurdo.
Autorė visa tai vaizduoja pasitelkdama kultūrą – konkrečiai teatro pasaulį, kuris tampa ir kitų visuomenės sričių atspindžiu. Romane regime didžiąją teatro cenzorę – vadovę Patrią (Patriciją). Ši moteris, savotiškas politkorektiškumo cerberis, su didžiausia aistra aukoja meną ir kultūrą vardan įsivaizduojamos visų visuomenės grupių ramybės. (Asmeninė moralė – kitas klausimas, palieku intrigą tiems, kas dar neskaitė romano).
Klasikinis Verdžio pastatymas virsta farsu, kai operą bandoma pritempti prie šiuolaikybės – aktualizuoti, vaizduoti esamas tendencijas. Nepasikliaujama potencialaus žiūrovo išprusimu ir mėginama savotiškai pataikauti masėms. Natūralu, kad iš to dažnai išeina visiškas šnipštas: „ – Nori, kad tarnaitė vardu Kura būtų pervadinta Kiuri, o Čigonė nebebūtų čigone. Sako, kad jei paliksim, kaip yra, gali kilti žmogaus teisių skandalas“ (42 p.); „ – Kokie dar drakono kiaušiniai? – iš tamsos pasipiktino Patria. – Kas čia per mizoginija ir mačizmas?“ (48 p.).
Įdomu tai, kad sovietinis rudimentas (Tetų Sofačkos ir Hedvygos personažai) lydimas naujausių laikų cenzūros – kyla klausimas, kur mes nuėjome, ką perspaudėme ir kur padaryta didžioji interpretacijos klaida. Pasikartosiu, aš neabejoju politkorektiškumo būtinybe ir svarba, tačiau labai palankiai vertinu U.Radzevičiūtės kuriamuose personažuose užkoduotą būtinybę diskutuoti – apie pačias nelanksčiausias dogmas, apie ribas, apie meno veikimo būdus, galias ir negalias. Apie vis dar gają kūrybos iš kančios privalomybę.
Toliau kalbant apie drąsą – romane svarbus, dažnai tarp eilučių artikuliuojamas Me too skandalas – ir vėlgi kvestionuojama. Niekada nekaltinu aukos ir esu feministė, tačiau skaitydama svarsčiau ir apie vyro genijaus kultą ir apie iškreiptą tariamo feminizmo pusę, situacijas, kai gyvenime imama vaidinti kaip teatre. O su tuo, susijusi ir kalbos, žodžių ir ženklų interpretacijos problema (hermeneutika ir semiotika knygos herojams būtų pravertusi). Pirmas buvo žodis, ir jis buvo svarus. Teisingas ir tinkamas – svarstytume šiandien? Bibliniai intertekstai lydimi dabartybės, vėl prisimenant politkorektiškumą – ko sakyti jokiu būdu negalima, o ką reikia kartoti kuo dažniau, kad būtum priimtas visuomenės? Kaip netapti naujuoju Merso?: „Žiūrovai nuolat skundžiasi, kad jie nesupranta, ką jiems dainuoja operos ir operetės solistai. Silvai taip norėjosi, kad jos žodžiai ką nors reikštų. Ir juos visi aiškiai girdėtų“ (134 p.).
Galbūt pats drąsiausias U.Radzevičiūtės sprendimas – į romano chronotopą įvesti karą. Tema be galo svarbi ir reikalinga, reikalaujanti iš autoriaus didelio jautrumo (ne tas žodis, o taip, jie tikrai pavojingi). Mano galva, šio kūrinio autorei pavyksta, nepametant satyros, į susiklosčiusią situaciją pažiūrėti įvairiapusiškai. Ir vėl – kada politkorektiškumas ir aktualumas tampa tuščiu eskalavimu ir netgi išnaudojimu? Mene? Gyvenime? Ką ir kaip galime kurti, kai žūsta nekaltieji? Ar savo kūriniais pagerbiame jų kančią, ar savinamės tai, kas mums nepriklauso, bet gali pakelti skaitomumą, žiūrimumą, kitus reitingus? Kaip greitai pavargstame nuo svetimos kančios ir sulendame atgal į savo patogius gyvenimus: „Mes negalime nė akimirkos pamiršti apie karą, mes turime keltis ir jį prisiminti, gultis ir jį prisimintiǃ“ (142 p.) vs. „ – Taip, mes visi norime užmiršti karą ir gyventi, tarsi jo nė nebūtų, – pasakė Teta Hedvyga. – Mes ne mazochistai. Jų skausmas nuo to nesumažės, jei mes visi irgi taip pat kentėsime. O gal ir sumažėtų, bent jau psichologiškai? – pasvarstė Teta Hedvyga. – Tyrimų neskaičiau, nė vienas psichiškai sveikas žmogus negali gyventi šoke ir siaube savo noru tris mėnesius. Dėl to mes ir bandome užsimiršti. Išlikimo dėsnis: kas neprisitaikė – tas neišgyveno“ (147 p.).
Paskutinis kūrinio ir autorės drąsos įrodymas – metatekstualumas ir savęs gaudymas už „uodegos“. Juk ir U.Radzevičiūtė aktualizuoja, rašo apie dabartinę kultūros ir visuomenės situaciją, įveda karą. Gal viskas priklauso nuo to, kaip talentingai tai darai, kokius dalykus išryškini, ar gebi pasitekti distancijas, įžvelgti absurdą, sukurti ne tik svetimo, bet ir savo pasaulio satyrą?
Apie patį tekstą – šio romano stiprybė ne veiksmas, o nugludinta, aštri kalba, dialogai ir idėjos. Intertekstualus, intelektualus, svarbus kūrinys, kuris bent jau mano pasaulį sujudino – neišsižadu aktualijų ir politkorektiškumo, bet pasijuntu truputėlį demaskuota. O tai jau labai gerai. Skaitykit.
