Vakariečiui, o ir dažnam Rytų europiečiui kilo klausimas: kas ta Ukraina? Iš kur kilo Ukraina ir kodėl šalies pavadinimas būtent toks? Kaip formavosi ukrainiečių tauta, kurios didelė dalis kratosi veidmainiškai peršamos „brolybės“ su rusais, per visas propagandos priemones garsiai deklaruojančiais pagarbą ir meilę „mažesniajam broliui“, bet į šį kraštą dažniausiai nešusius tik kraują, skausmą ir ašaras.
Tad kokios tikrosios konflikto su Maskva priežastys, siekiančios kur kas ankstesnius laikus, nei 2014-aisiais įvykdyta Krymo okupacija ir karas Donbase? Kam imperinių kompleksų vis kamuojamai Rusijai apskritai reikia Ukrainos? Ar Rusija be Ukrainos jaučiasi visavertė imperija?
Kam imperinių kompleksų vis kamuojamai Rusijai reikia Ukrainos? Ar Rusija be Ukrainos jaučiasi visavertė imperija?
Ukrainiečių kilmės amerikiečių istorikas S.Plokhyjus veda skaitytoją dramatiškais protėvių žemės istorijos vingiais nuo seniausių laikų iki XXI amžiaus. Puslapis po puslapio, paprasta ir aiškia kalba autorius atsako į daugelį skaitytojui galinčių iškilti klausimų. Kas įkūrė Kyjivo Rusią ir kodėl Maskva be jokio pagrindo skelbiasi vienintele viduramžių valstybės paveldėtoja? Kas tokie kazokai, už ką jie kovojo ir kodėl Bohdanas Chmelnyckis pasirinko sąjungą su klastingu Rytų kaimynu?
Knygos puslapiuose pasakojama apie cariniais laikais vykdytą ukrainiečių rusinimą, mėginimą primesti „vieningos rusų tautos“, kurios neatsiejama dalis yra „mažarusiai“ ukrainiečiai, koncepciją, apie nacionalinį atgimimą, bandymus XX a. pirmojoje pusėje sukurti nepriklausomą valstybę, taip pat apie sovietizavimą ir kraupųjį Holodomorą, Stepano Banderos asmenybę ir pokario rezistenciją, apie „Krymo klausimą“, Černobylio tragediją ir nepriklausomybę subyrėjus SSRS. Galiausiai apie kilusį kruviną karą su agresore Rusija.
Skaitant knygą, atskiri Ukrainos ir ukrainiečių tautos istorijos fragmentai tarsi susidėlioja į vientisą paveikslą, leidžiantį suprasti, kodėl po Rusijos smūgių Ukraina ne palūžo, o narsiai ir gana sėkmingai kovoja, siekdama susigrąžinti tai, kas atplėšta nuo valstybės kūno.
Kas įkūrė Kyjivo Rusią ir kodėl Maskva be jokio pagrindo skelbiasi vienintele viduramžių valstybės paveldėtoja?
S.Plokhyjus taip pat yra lietuviškai išleistų knygų „Branduolinė kvailystė. Naujoji Kubos raketų krizės istorija“, „Černobylis. Branduolinės katastrofos istorija“, „Paskutinė imperija. Finalinės Sovietų Sąjungos dienos“ ir „Žmogus, šaudantis nuodais. Šaltojo karo šnipo istorija“ autorius.
Knygos ištrauka
Stalinas mirė 1953 m. kovo 5 d. Baigėsi baisiausias Sovietų Sąjungos istorijos laikotarpis. Šio valdovo palikimas lyg Damoklo kardas dar ne vieną dešimtmetį kabos virš šeštadalio pasaulio. Be kampanijos prieš žydus, savo įpėdiniams Stalinas paliko daug kitų „uždelsto veikimo bombų“. Vienu iš pagrindinių Nikitos Chruščiovo valdymo motyvų taps kova su stalinizmu. Tačiau prireiks laiko, kad buvęs Ukrainos komunistų partijos lyderis galėtų pasinaudoti visais valdžios svertais ir atvirai mestų iššūkį mirusiam pirmtakui.
Chruščiovo triumfo žygis į Kremlių prasidėjo 1949 m. gruodį, kai Stalinas atšaukė jį iš Lvivo. Ten būsimasis SSRS lyderis vadovavo operacijoms prieš UPA likučius. Chruščiovas antrą kartą stojo vadovauti Maskvos partinei organizacijai. Į sovietų sostinę jis atvyko Stalino 70-ojo jubiliejaus išvakarėse ir per prabangias iškilmes sėdėjo „tautų vado“ pašonėje. Kitoje stalo pusėje įsitaisė Mao Dzedongas – garbusis svečias iš Kinijos.
Vienu iš pagrindinių Nikitos Chruščiovo valdymo motyvų taps kova su stalinizmu.
1953 m. kovą SSRS partinėje hierarchijoje Chruščiovas tapo vienu iš keturių lyderių. Tų pačių metų birželį jis pasiekė, kad būtų suimtas MGB vadovas ir pavojingas konkurentas Lavrentijus Berija. 1955 m. vasarį pavyko nusikratyti Berijos sąjungininko, ministrų tarybos pirmininko Georgijaus Malenkovo. 1957 m. birželį Centro komiteto pirmasis sekretorius sužlugdė Molotovo ir Kaganovičiaus, artimiausių Stalino bendražygių, „antipartinės grupės“ sąmokslą. 1958 m. kovą Chruščiovas tapo SSRS vyriausybės vadovu. Nikitai Sergejevičiui labai padėjo jo rėmėjai Ukrainoje. Šios respublikos partinė organizacija buvo didžiausia visoje Sąjungoje, nes Rusijos Federacija savo komunistų partijos neturėjo. Būtent Ukrainos komunistų partijos nariai sudarė didžiausią frakciją SSRS „parlamente“.
Savo rėmėjams iš Ukrainos Nikita Sergejevičius atsidėkojo skirdamas juos į svarbius postus Maskvoje. Netrukus į šiaurę persikėlė Oleksijus Kyryčenka – nuo pilietinio karo laikų pirmasis etninis ukrainietis, vadovavęs Ukrainos komunistų partijai. 1957 m. jis tapo SSKP CK sekretoriumi ir dešiniąja lyderio ranka. Tarp Chruščiovo žmonių buvo ir Brežnevas, buvęs Zaporižios ir Dniepropetrovsko sričių komitetų pirmasis sekretorius, 1960 m. tapęs Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininku (formaliu SSRS vadovu).
Kadrai iš Ukrainos pradėjo daryti įtaką Maskvos politikai ir savo respublikai iškovojo didesnę autonomiją.
1963 m. CK sekretoriumi tapo kitas Ukrainos nomenklatūros atstovas, Nikolajus Podgornas, prieš tai Kyjive pakeitęs Kyryčenką. Šie ir dar dešimtys Nikitos Chruščiovo lizdo paukščiukų iš Ukrainos SSR į Maskvą atsiveždavo savus žmones. Josifas Visarionovičius Stalinas ilgą laiką rėmėsi Kaukazo gyventojais, o Nikita Sergejevičius – kadrais iš pažįstamos respublikos. Į centrinį valdymo aparatą skirdamas Ukrainos komunistų partijos elito narius, jis juos pavertė rusiško partinio elito jaunesniaisiais broliais, padedančiais vadovauti daugiatautei imperijai. Kadrai iš Ukrainos pradėjo daryti įtaką Maskvos politikai ir savo respublikai iškovojo didesnę autonomiją.
Į garbingą antrąją vietą sovietinių respublikų hierarchijoje Ukraina pretendavo jau 1954 m. sausį, kai visoje Sovietų Sąjungoje švęstas Perejaslavo rados trijų šimtų metų jubiliejus. Oficialioji propaganda liaupsino kazokų pasirinkimą šlietis prie „galingos rusų rankos“, vadindama šį įvykį ne kuo kitu, o „Ukrainos ir Rusijos susiliejimu“. Šią frazę išrado XIX a. imperiniai istorikai, iš tiesų tikėję „Rusios susiliejimu“. SSKP CK patvirtino iškilmingai datai parengtą tekstą „Tezės, skirtos 300-osioms Ukrainos susijungimo su Rusija metinėms“, kuriame paaiškinta tikroji formuluotės reikšmė. Autoriai rėmėsi Stalino žodžiais, pasakytais per banketą, surengtą 1945 m. gegužės mėnesį pergalės prieš Vokietiją proga. Josifas Visarionovičius rusų tautai suteikė „vadovaujančios tautos“ titulą. Ukrainiečiai šioje hierarchijoje pripažinti antraisiais. Dokumente ukrainiečiai ir rusai laikomi dviem skirtingomis tautomis, nors ir istoriškai bei kultūriškai tarpusavyje glaudžiai susijusiomis.
Nepaisant kalbų apie rusų ir ukrainiečių draugystę, tikroji Krymo perdavimo priežastis buvo daug žemiškesnė.
Jubiliejaus proga buvo pastatyta daugybė paminklų. Kelių institucijų, taip pat ir Dniepropetrovsko universiteto, pavadinimuose atsirado gremėzdiškas užrašas „300-ųjų Ukrainos susijungimo su Rusija metinių vardo <...>“. Ironiška, bet šį universitetą 1918 m. įkūrė etmonas Skoropadskis, kai Ukraina buvo nepriklausoma nuo Rusijos valstybė ir faktinis Vokietijos protektoratas. Vis dėlto brangiausia Kremliaus dovana, skirta dviejų rytų slavų tautų „amžių draugystei“ sutvirtinti, buvo 1954 m. vasarį Ukrainai perduotas Krymas, lig tol buvęs Rusijos SFSR dalimi. 1944 metais iš pusiasalio deportuoti Krymo totoriai, nes visa tauta paskelbta „kolaborantais“. Nepaisant kalbų apie rusų ir ukrainiečių draugystę, tikroji Krymo perdavimo priežastis buvo daug žemiškesnė. Svarbų vaidmenį suvaidino geografija. Nuo Rusijos pusiasalis buvo atskirtas Kerčės sąsiaurio, o sausumos komunikacijos jį siejo su Ukraina. Norint atkurti ekonomiką, sugriautą vokiečių okupacijos ir totorių deportacijos, Krymo gyventojams reikėjo Ukrainos SSR pagalbos.
1950 m. Krymas tiekė penkiskart mažiau grūdų nei prieš karą, tris kartus mažiau tabako ir perpus mažiau vynuogių. Naujakuriai iš Rusijos gilumos nelabai žinojo, kaip ūkininkauti tokio klimato sąlygomis. Kai 1953 m. rudenį Chruščiovas lankėsi Kryme, jo automobilį apsupo skurdo nukamuoti vietos gyventojai ir užvertė prašymų lavina. Nikita Sergejevičius nedelsdamas išvyko į Kyjivą tartis dėl pusiasalio prijungimo prie Ukrainos SSR.
Norint atkurti ekonomiką, sugriautą vokiečių okupacijos ir totorių deportacijos, Krymo gyventojams reikėjo Ukrainos SSR pagalbos.
Jis siūlė, kad respublika padėtų ekonomiškai atsilikusiam regionui, siųstų į Krymą patyrusius agronomus, žinančius, kaip kovoti su sausromis, mokančius stepėse auginti javus. Kyjive niekas neprieštaravo, įtakingi asmenys Maskvoje taip pat sutiko su pasiūlymais. 1954 m. vasarį Ukrainos SSR, Rusijos SFSR ir Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos patvirtino administracinių sienų pakeitimus.
Taip Krymo regionas buvo perduotas Ukrainos SSR. Pirmą kartą prie Respublikos prijungtos didžiulės teritorijos ne dėl etninių, o dėl geografinių ir ekonominių priežasčių. Iš 1,2 mln. pusiasalio gyventojų 71 % sudarė rusai, o 22 % – ukrainiečiai. Krymo ekonominis vystymasis įgavo pagreitį dėl kapitalo investicijų ir iš Kyjivo siųstų specialistų. Nuo 1953 m. iki 1956 m. vyno gamyba padvigubėjo, elektros energijos gamyba išaugo beveik 60 %. Tačiau didžiausia dovana vietos ekonomikai buvo padaryta kitą dešimtmetį. Tai buvo Šiaurės Krymo kanalo statyba, kurio pirmasis etapas baigtas 1963 metais. Maždaug trečdalis viso Dnipro vandens nukreipta drėkinti daugiau kaip 6 000 kvadratinių kilometrų dirbamosios žemės. Kanalas taip pat aprūpino vandeniu Kerčės, Feodosijos ir Sudako miestus.
1956 m. vasarį Maskvoje vykusiame SSKP CK XX suvažiavime Chruščiovo slaptu pranešimu buvo pradėtas naujas Sovietų Sąjungos ir jos respublikų istorijos etapas. Naujasis partijos vadas negailestingai kritikavo Staliną už socialistinio teisėtumo pažeidimus ir represijas prieš „sąžiningus komunistus“. Jis nė žodžiu neužsiminė apie milijonus aukų tarp nepartinių, nepaminėjo 1932–1933 m. Holodomoro ir Krymo totorių, nors pasmerkė kitų tautų deportacijas.
Nikita Chruščiovas buvo savotiškai giliai tikintis žmogus. Jis tikėjo neišvengiama komunistinės sistemos pergale.
Po Chruščiovo kalbos pradėta kova su asmenybės kultu, netrukus reabilituoti Ukrainos SSR komunistų partijos vadovai Kosioras, Čiubaris, Skrypnykas. KGB ir Ukrainos SSR generalinė prokuratūra peržiūrėjo apie milijono politinio teroro aukų bylas, reabilitavo 300 000 žmonių. Nereabilituoti tik tie, kurie kaltinti ukrainietišku nacionalizmu, ginkluota kova prieš sovietų valdžią ar bendradarbiavimu su naciais. Vis dėlto dešimtys tūkstančių OUN narių, jų rėmėjų bei graikų apeigų katalikų dvasininkų, kuriems pavyko išgyventi, buvo išlaisvinti ir paleisti namo, nors beveik visus šiuos asmenis prižiūrėjo KGB.
Nikita Chruščiovas buvo savotiškai giliai tikintis žmogus. Jis tikėjo neišvengiama komunistinės sistemos pergale. Septintojo dešimtmečio pradžioje Nikita Sergejevičius viešai pareiškė, kad materialinė bei techninė komunizmo bazė bus sukurta per dvidešimt metų. Verčiant iš marksizmo-leninizmo kalbos, tai reiškė gebėjimą gaminti įvairias plataus vartojimo prekes, panaikinti nuolatinį jų deficitą.
Chruščiovas taip pat patvirtino naują partinę programą su šūkiu „Jau ši sovietinių piliečių karta gyvens komunizmo sąlygomis“. Naujosios religijos propaganda, dabar jau tvirtai nustačius rojaus žemėje atėjimo datą, vyko kartu su kova prieš tradicines religijas. Vėlyvuoju stalinizmo laikotarpiu dvasiškiai bei jų parapijiečiai gavo tam tikro atokvėpio, bet dabar juos užgriuvo naujos ir žiaurios represijos.
Komunizmo atėjimą artimiausioje ateityje daugelis vertino kaip paprastą propagandinį triuką.
Chruščiovas esą pažadėjęs, kad prieš pat komunizmo įsigalėjimą šeštadalyje pasaulio per televizorių parodys paskutinį dvasininką. Per antrąją (po 1920–1930 m.) masinę antireliginę kampaniją uždaryta tūkstančiai bažnyčių, mečečių, sinagogų, kitų maldos namų. 1960–1965 m. stačiatikių cerkvių skaičius Ukrainoje sumažėjo perpus – nuo 8 207 iki 4 565. Ypač smarkiai kliuvo pietryčių regionams. O Vakarų Ukrainos valdžia su maldos namų uždarymu neskubėjo. Baimintasi, kad tikintieji, ne taip seniai perėję į stačiatikybę, gali pakliūti nelegaliai veikiančių graikų apeigų katalikų dvasiškių įtakon.
Komunizmo atėjimą artimiausioje ateityje daugelis vertino kaip paprastą propagandinį triuką. Didžiojo teroro pabaiga, kelių kategorijų politinių kalinių reabilitavimas ir nusikalstamą asmenybės kultą demaskuojančių tekstų, įskaitant Aleksandro Solženicyno, 1945–1953 m. kalėjusio lageriuose, romanų publikavimas sukūrė daugmaž liberalią atmosferą, vadinamą Chruščiovo atšilimu.